Diena, kai Lietuvą apgaubė Sąjūdžio dvasianuotraukos (10)

2018 vasario mėn. 24 d. 08:13:22 Perskaitė 3075

Už šią įžangą labai atsiprašau, tačiau būtent tokia, tokia baisi, yra tiesiog būtina, idant geriau suvoktume, kaip atrodė Lietuva, 2018-ųjų vasario 16-ąją švęsdama savo pirmojo Atgimimo šimtmetį.

 

...Man patinka vaikščioti vidudienį - kai netoliese esančiose trijose mokyklose pasibaigia pamokos. Kai po pamokų vaikai, paaugliai ir jaunuoliai mažomis grupelėmis pabyra savo namų kryptimis. Kartais paeinu jiems iš paskos, kartais pralenkiu, bet nenutolstu. Įdomu girdėti, kaip mąsto jauni žmonės. Arba labai įdomu sekti, kaip kinta keiksmažodžių vartojimo intensyvumas moksleivių leksikoje.

Konstatuoju. Prieš penkerius metus vidutiniškai kas penktas sakinys turėdavo rusišką keiksmažodį. Tokį... Vidutinio „riebumo“. Dabar riebus - kas trečias-ketvirtas žodis. Kuo aukštesnė klasė, tuo riebesni. Berniukai nuo mergaičių nesiskiria. Anei keiksmažodžių vartojimo intensyvumu, anei jų riebumu.

O vienąkart, gal tris minutes klausiausi už nugaros bečiauškančių kelių gal septintokių, gal aštuntokių. Nė vieno keiksmažodžio! Neišlaikiau. Sustojau, atsigręžiau. Nuoširdžiai išreiškiau susižavėjimą jomis. Tokiomis. Dvi pasimetė. Trečioji į mane pažvelgė tokiomis akimis, kad supratau: dar sekundė, kita - ir skels man antausį. Jos visos trys pasijuto mano įžeistos...

100 laužų


Tai štai šio Vasario 16-osios pavakary atėjęs į Gedimino prospektą, kur ką tik buvo uždegta 100 laužų, aš pamačiau visai kitą Lietuvą. O gal tą pačią, tik visiškai persimainiusią. Suskaičiavau keturias kartas: nuo devyniasdešimtmečio iki kūdikio ant jauno tėvelio rankų. Minių minios. Praeiti beveik neįmanoma. Tenka ir pasistumdyti. Ir nė vieno keiksmažodžio! Per kelias valandas minioje! Nė vieno! Vadinasi, galim. Ir visi vienas kitam šypsosi! Kaip susitarę. Ir tai jau buvo ne minia. Bendraminčių bendrija. Kaip Sąjūdžio mitinge. Tik vedlių-oratorių trūko. Tąvakar bet kur nuvestų. Tokia vienybė vyravo. Kažkoks stebuklas! Ir nė vieno girto! Nė mažiausio kvapelio. Ir tai joks Karbauskio ar Verygos nuopelnas. Tai tiesiog ženklas, kad jiedu su bendraminčiais paprasčiausiai ne nuo to galo pradėjo. Tiesiog reikėjo pradėti ne nuo Lietuvos parduotuvių, o nuo pačios Lietuvos. Nuo jos švietimo ir kultūros. Tik tokia šviesa gali „tamsumas prašalinti“. O tai reiškia, atvesti mus iki tokios dvasinės būsenos, kokią aš regėjau, mačiau, girdėjau šios Vasario 16-osios pavakary Vilniuje. Prie 100 laužų.

100 himnų


Ar kas nors matėte mūsų himną? Neklausiu, ar skaitėte, ar girdėjote, ar patys giedojote. Klausiu, AR MA-TĖ-TE? Tai va... O aš mačiau. Kai jį prie mūsų ambasados Estijoje giedojo Talino universiteto vyrų choras. Jam talkino Estijos vyriausybės nariai su vietos lietuviais. O mūsų televizorių ekrano apačioje, dešiniajame kampe, jaunas vyriškis, prisisegęs tautinę trispalvę juostelę, mūsų himną vertė į gestų kalbą. Ar matėte, kaip atrodo ir koks gražus žodis VIENYBĖ kurčiųjų kalba. O TIESA? O ŠVIESA? Ir kaip gražiai jos abi LYDI MŪS ŽINGSNIUS. Ir kaip MEILĖ LIETUVOS gražiai DEGA MŪSŲ ŠIRDYSE. Koks nuostabus mūsų himnas.

Aš nesakau, kad mūsų himnas nėra gražus, kai jį giedame savo kalba. Oho, kiek ten grožio. Kiek prasmės... Tai Vinco Kudirkos priesakai ateities kartoms, išsakyti dar pačioje XIX a pabaigoje. O 1919-aisiais, kai Kudirkos „Tautiška giesmė“ virto Lietuvos himnu, ji tapo Vasario 16-osios testamentu savo dukrai - mūsų Kovo 11-ajai. Oi, ta dukrelė, dukrelė... JI, vadinasi, MES, nevykdome nė vieno iš 7 Kudirkos priesakų, įrašytų į tą testamentą. NĖ VIENO!

Bet aš tikiu, net neabejoju, kad karta, kuri ateis į rinkimus, po 15-20 metų, vieną Testamento priesaką vykdys tikrai: „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia...“. Iš mūsų klaidų jie jau bus pramokę klaidų nedaryti. Bent jau tokių, kokias darėme mes.

Giedojo, oi, giedojo Lietuvos žmonės mūsų himną. Šimtu himnų ant šimto piliakalnių jie pernai, liepos 6-ąją, Valstybės dieną, Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną, jie tarsi davė mums ženklą pradėti švęst Vasario 16-osios šimtmetį. Tik ar kas nors įsigilino į himno žodžių prasmę?.. Nebent tik patys piliakalniai...

100 vėliavų

Tokios Daukanto aikštės, tokios gausos kitų valstybių vadovų čia, ko gero, dar nesame regėję. Ir tiek daug gražios Lietuvos, čion susibėgusios. Ne verkiančios, ne dūsaujančios, o su pasididžiavimu besišypsančios. Ir dar tas šimtas vėliavų, šimto būsimųjų Lietuvos karininkų rankose.Vėliavos staiga virsta nuostabiu reginiu - trispalvių gėlių laukas žygiuoja Daukanto aikšte.

O tuo metu Rygoje, aukštai aukštai ant prezidento rūmų, Šv.Dvasios bokšte, kilo Lietuvos trispalvė, keliama Arvydo Juozaičio. Tai štai kodėl jis tos dienos pavakary negalėjo būti mūsų Gedimino prospekte ir pabandyti mus kur nors nuvesti...

Bet užtat Rygoje virš Prezidentūros bokšto tą rytą plazdėjo trys vėliavos: Latvijos, jos prezidento ir mūsų Trispalvė. O kai latvių prezidentas kirto Latvijos-Lietuvos sieną, kad su mumis dalyvautų Vasario 16-osios renginiuose, jo vėliava buvo nuleista. Liko virš bokšto plevėsuoti dvi - mūsų ir „braliukų“…

Vaikščiodamas Vilniumi dažnai pasižiūriu į mūsų trispalves prie Valstybės institucijų. Mano stebėjimų duomenimis, purviniausios vėliavos paprastai kabo Rinktinės gatvėje - prie abiejų prokuratūrų (generalinės ir apygardos) ir Vrublevskio gatvėje - prie to namo daug tų iškabų, tad, matyt, sunkiau išsiaiškinti, kieno eilė skalbti vėliavą. Kad jūs matytumėte, kaip bjauriai atrodo mūsų vėliava, kai jos geltonoji dalis tampa juoda ir tu net neatpažįsti, kieno ta vėliava. Bet dar bjauriau atrodo ta institucija, kuri leidžia valstybės vėliavai virsti purvinu skuduru. Juolab kai skuduras Vrublevskio gatvėje kabo prie iškabos, ant kurios užrašytas vieno žurnalo pavadinimas: VALSTYBĖ.

Ir koks džiaugsmas suėmė, kai eidamas link laužų Gedimino prospekte prie abiejų prokuratūrų išvydau plevenančias švariausias trispalves. Švarut švarutėles. Ir jau visai džiaugsmu ėmiau kunkuliuoti, kai ir Vrublevskio gavėje, prie VALSTYBĖS, mane pasitiko švarutėlė Trispalvė. O kai jau grįžinėjau nuo laužų ir kai pamačiau Generalinės prokuratūros rūmus, virtusius mūsų Trispalve, net žagtelėjau. Tai kas, kad keletas langų švietė ne visai teisinga spalva, bet pats faktas buvo tiesiog pritrėškiantis.

Viena Prezidentė


Tačiau net labiau už atgimusias vėliavas prie abiejų prokuratūrų ir minėtos „Valstybės“ mane asmeniškai nustebino mūsų Prezidentė. Net nepajutau, kaip pirmąkart gyvenimo žodį prezidentė, atsidūrusį ne sakinio pradžioje, parašiau didžiąja raide...

Mūsų kieto charakterio geležinė ledi staiga, šią Vasario 16-ąją, nesigėdijo nusišypsoti visai ne jai būdinga „tradicine šypsena“. O prieš pat šimto geriausiųjų apdovanojimą ordinais ir medaliais, Prezidentė padėkojo tam šimtui už tai, kad „esate ta Lietuva, be kurios nei jūs negalite išlikti ir gyventi, nes gyvenate su meile ir Lietuva širdyje, tiek pati Lietuva, be tokių kaip jūs, negalėtų būti Lietuva“. Ir nepaisant to, kad ta frazė buvo vos vos suvelta, į ją Prezidentė įdėjo tiek daug savęs, kad susijaudino ir net bandė nuo mūsų nuslėpti ašarą. Bet nuslėpti nepavyko...

O prezidentė, Katedroje priimanti komuniją, o tuo pačiu ir priimanti patį Jėzų duonos pavidalu - ar ne stebuklas? Ir žegnojosi! Tiesa, visi, kas žegnojosi, tai darė prieš priimdami komuniją, o prezidentė - po. Ir dar nusisukdama nuo arkivyskupo. Ir dar kažkaip skubotai. Jeigu prezidentės komanda peržiūrėtų prezidentės žegnojimosi vaizdo įrašą, aš tikrai manau, kad kitai komunijai ji bus parengta rimčiau.

Bet visos tos nereikšmingos ritualo detalės blanksta prieš žmogiškąją susijaudinusios Prezidentės ašarą... Žmogaus ašarą.

P.S. Kaip būtų gražu, jeigu šimtmečiai mus aplankytų dažniau... Dažniau virstume žmonėmis, dažniau pasijustume piliečiais. Ir apsipirkę parduotuvėse pagaliau, sumokėtus eurus baigtume dauginti iš tų prakeiktųjų 3,45. Ir tada tikrai mylėtume Lietuvą taip, kaip mylėjome šią Vasario 16-ąją.





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net