Demokratijos Europoje mažėja

Turkijoje vis didėjantiems protestams malšinti vietos valdžia jau svarsto pasitelkti karines pajėgas. Prancūzijoje milijonines manifestacijas prieš homoseksualų santuokas ir įsivaikinimą valdžiai pavyko išblaškyti. Lietuvoje tokių neramumų nėra. Bet ar tai reiškia, kad į Lietuvos piliečių nuomonę atsižvelgiama? Apie tai „Respublika“ kalbėjosi su Šiaulių universiteto profesoriumi politologu Arūnu GUMULIAUSKU.

- Kiekviena pasitaikiusia proga valdžia arogantiškai paaiškina, kad žmonių nuomonė nėra svarbi, nes tauta esą yra „nekompetentinga“ spręsti sudėtingesnių klausimų. Kaip, jūsų nuomone, čia dera tautos kompetencija ir demokratija? Tai gal ir rinkti politikų į valdžią tautai negalima patikėti, nes ji stokoja kompetencijos?

- Mes visi gyvename pagal pagrindinį įstatymą, kuris vadinasi Konstitucija. Būtent Konstitucijoje yra įtvirtinti visi demokratijos bei atstovavimo principai, apie kuriuos dabar kalbame. Tačiau visa tai yra tik teorija. Praktikoje labai dažnai šitų teorinių konstitucinių postulatų nesilaikoma. Tą rodo daugybė pavyzdžių...

- Turbūt ryškiausias jų yra referendumas dėl naujos AE, kurį prezidentė pavadino „farsu“?

- Jeigu Konstitucijoje yra įrašyta, kad tokius esminius klausimus tauta sprendžia referendumu ir jeigu tas referendumas įvyksta, o taip ir atsitiko, tuomet šie rezultatai bet kokiai valdžiai turi tapti tautos nuostata. Jeigu mes bent kiek laikomės demokratinių principų, ši nuostata, be jokios abejonės, turi tapti pagrindu priimant bet kokius praktinius politinius sprendimus.

- Vis dėlto kodėl šis referendumas yra „farsas“, o štai referendumas dėl stojimo į ES, kuris buvo labai abejotinas, yra nekvestionuojamas? Ar tik nuo rezultatų priklauso: jeigu valdžiai rezultatai patiko, tuomet referendumas „geras“, jeigu - ne, tuomet „farsas“?

- Taip ir yra. Kad ir kokių būtų dalykų, kurie vyko referendumo metu, jeigu niekas neužprotestavo, rezultatai yra nekvestionuojami. Viskas. Iš tikrųjų referendumas dėl stojimo į ES įeis į istoriją kaip vienas prasčiausių referendumų ir kaip vienas nešvariausių. Galiu tai pasakyti nuoširdžiai, nes ir pats jame dalyvavau, mačiau, kas ten vyko... Stojimo į ES priešininkai buvo visiškai ignoruojami, tiesiog pervažiuota buldozeriu, ir tiek. Referendumo dėl naujos AE statybų rezultatai, be abejonės, valdžiai trukdo, jis nepatinka, tačiau dėl to kalta yra ne kažkokia „nesusipratusi“ tauta, o pati valdžia. Juk pirmiausia reikėjo nuodugniai išnagrinėti visas įmanomas problemas, išsiaiškinti pasitelkus visų sričių ekspertus, juk turime ir Mokslų akademiją, ir kitų protingų žmonių... Ir tik tai atlikus formuluoti klausimus. Šiandien valdžia kaip didžiausią problemą įvardija tai, esą nekorektiškai buvo suformuluotas referendumo klausimas.

- Juk ne tauta jį formulavo ir ne kokie nors mistiniai Lietuvos priešai.

- Būtent. Dėl to klausiu, kas trukdė 141 žmogui Seime, pridedant prie jų visą Vyriausybę ir Prezidentūrą, suformuluoti tą klausimą „korektiškai“? Niekas netrukdė. Vadinasi, jeigu jie aiškina, kad tai yra blogai, tuomet parodo ne ką kita, o savo pačių nekompetenciją. Nes pripažįsta, kad patys blogai suformulavo klausimą.

- Ar taip nesusidaro uždaras ratas: valdžia aiškina, kad žmonės yra nekompetentingi ką nors nuspręsti, tačiau pati valdžia nekompetentinga netgi klausimo suformuluoti? Ar čia tik mes vieni tokie „protingi“ po laiko?

- Žinoma, ratas uždaras. Tačiau mes čia tikrai nevieniši. Jaučiu tokią tendenciją visoje Europoje. Tai pavadinčiau atsitraukimo nuo demokratijos tendencija. Tokios demokratijos, kokią mes įsivaizdavome būdami Sąjūdyje, kovodami už Nepriklausomybės atkūrimą, deja, realiai neturime. Galbūt mes per daug ją idealizavome... Matau, kad tikrosios demokratijos trūksta netgi tokioje „demokratijos kalvėje“ kaip Prancūzija. Juk ten vyko masinės protesto manifestacijos prieš homoseksualų santuokas ir įsivaikinimą, didžioji dauguma prancūzų aiškiai išreiškė savo valią prieš tokį konjunktūrinį valdžios sprendimą. Tačiau Parlamentas į savo piliečius tiesiog numojo ranka, suteikdamas privilegijas rėksmingai mažumai. Tokie dalykai vyksta visur. Kad ir dabar Turkijoje, kur valdžia vienašališkai nepaisydama miestelėnų nuomonės nusprendė, kad Stambulo žmonėms ir miesto svečiams parko nereikia... Demokratijos Europoje vis mažiau. Tai tenka konstatuoti.

- Ar demokratija apskritai egzistuoja? Ar tai nėra tik idealistų sugalvotas mitas?

- Manau, kad aukščiausius demokratijos kanonus buvome pasiekę Tautinio Atgimimo laikotarpiu, kai tauta netgi komunistinę valdžią sugebėjo priversti derinti savo veiksmus su jos nuomone. Atsiminkime sovietinės Konstitucijos 6-ojo straipsnio pakeitimą. Tada tauta dar turėjo balsą. Aš nežinau, kas vėliau nutiko, tačiau kuo toliau, tuo tas balsas tapo mažiau reikšmingas. Ir šiame kontekste lemiama frazė buvo: „Rinkimai baigėsi, rinkiminiai pažadai taip pat baigėsi“. Kai tautai per rinkimus siūlomi tiesiog neįgyvendinami dalykai, ką visi vadina populizmu, ir kai iš aukščiausios tribūnos tautai pasakoma, kad ją paprasčiausiai dar kartą apgavo... Čia, aš manyčiau, ir buvo lemiamas posūkis demokratijos sunaikinimo procese. Todėl šiandien, jeigu kas nors vyksta blogai, visada yra apkaltinama tauta, demagogiškai aiškinant: jūs juk patys tokią valdžią išsirinkote, tai ko dabar norite? Esą kokia tauta, tokia ir valdžia. Tačiau tai yra tik priedanga, siekiant paslėpti valdžios neįgalumą ir cinizmą.