Dvidešimt septintąsias atkurtos valstybės metines žymime su per marias nepastatytu tiltu į Kuršių neriją. Kur ten tiltas, jeigu per tiek metų nesugebėjome net estakados prie potvynių kasmet apsemiamos Rusnės pastatyti.
Tas metines iškilmingai pasitinkame su taip ir nesutvarkyta Lukiškių aikšte Vilniuje. Su uždaryta Gedimino kalno pilimi, nes uždarytas ir pats kalnas. Be paminklo tautos patriarchui Jonui Basanavičiui, bet užtat su vamzdžiu prie Neries.
Pasitinkame su bene mažiausiomis pensijomis tarp visų Europos Sąjungos šalių, bene mažiausiu vidutiniu atlyginimu, bene mažiausiu gimstamumu.
Žinoma, atidžiau pažiūrėjus, galima įžvelgti ir didesnių, kai kuriais atvejais - gana didelių, o išskirtinėmis aplinkybėmis - net didžių dalykų. Turime gana didelę socialinę atskirtį. Nedarbas irgi gana didelis. Vaistų kainų nėra net ko lyginti.
Miestų centruose - dideli prekybos centrai. Kainos juose, palyginti su piliečių pajamomis, taip pat gana didelės. Turime dideles namų ūkio išlaidas: brangų šildymą, „gyvatuko“ mokestį. Turime ir gerokai didesnį negu kitur darbo apmokestinimą.
Turime ir didžių dalykų - sportininkų, tampančių čempionais ir be didelių arenų, plaukimo baseinų ar atitinkamo lygio maniežų ir stadionų. Nežinau, ar prie didžių galima priskirti politikus, išdidžiai šarvuočiu traiškiusį automobilį Gedimino prospekte Vilniuje ar benzinpjūkliu drožusį svetimą gyvatvorę?
Šiuos dalykus vertinant net viešųjų ryšių kontekste, akivaizdu, kad tai buvo ne kuriančios, bet griaunančios akcijos. Kurių metu išryškėja ne kūrėjo, bet griovėjo pradas. Gal būtent dėl to, kad per visus 27 metus Lietuvos politikoje dominavo būtent tas pradas, galime pasigirti daugeliu sugriautų, bet labai mažu kiekiu sukurtų didelių dalykų.
Valstybės kūryba nėra tik politikų susitarimai dėl koalicijų šalies viduje ar susitarimai tarp Lietuvos ir ES politikų dėl jų valstybių interesų tenkinimo. Gero politiko bruožas - gebėjimas auginti atkurtą valstybę. Ar tokio gebėjimo nepristigome? Ar apskritai norėjome ir tebenorime tą valstybę auginti?
Kodėl valstybių nepriklausomybę vėliau negu Lietuva atkūrusios Estija ir Latvija šiandien yra priekyje, o mes velkamės gale? Kodėl vidutinis darbo užmokestis Estijoje didesnis trečdaliu ir sudaro kone 1120 eurų, o vidutinė pensija didesnė maždaug 150 eurų? Kodėl Latvijoje ir Estijoje emigracijos mastai gerokai mažesni?
Klausimai, į kuriuos atsakymų turėtų ieškoti kiekvienas valstybės politikas, galvojantis apie valstybės kūrybą. Apie valstybę ne kaip teritoriją, bet kaip apie namus. Kurie renčiami taip, kad juose oriai ir patogiai gyventų ištisos čia gimusių ir augusių kartos, o ne pagal kvotas trumpam perkelti migrantai.
Argi energetinės nepriklausomybės siekis didžiulio dujų terminalo pavidalu, elektros tinklai į Lenkiją ar kabelis į Švediją yra reikalingas tik tam, kad minėti dalykai skurdintų visuomenę? Negi apie demokratiją kalbame tik dėl tos pačios demokratijos, į ją sudėdami visai kitokį turinį? Tuoj nebus kam kalbų apie ją klausyti, ne tik tikinčių, kad visuomenė dar gali ja vadovautis.
Nepriklausomybės atkūrimo metinės gali tapti gera proga iš esmės pergalvoti visą valstybės politiką. Perorientuoti ir persiorientuoti nuo fasadinės prie tikros demokratijos, nuo savo gyvenimų kūrybos valstybės sąskaita į valstybės visuomenei kūrimą. Sprendimus grindžiant ne įvairiais užkeikimais apie grėsmes, ne viešųjų ryšių akcijomis, ne biudžeto surinkimu, bet vieninteliu argumentu - ar jie naudingi visuomenei, kuri toje valstybėje gyvena.
Kitaip atsidursime paradoksalioje situacijoje: minėsime vis daugiau valstybės nepriklausomybės atkūrimo metinių, bet žmonės toje valstybėje gyvens vis sunkiau. Jie bus vis mažiau užtikrinti dėl savo pajamų ir galimybių. Jie nuogąstaus dėl savo ir vaikų ar anūkų saugumo. Jie nebeturės tikėjimo, kad valstybė juos gali apginti. Ir jeigu valstybei reikės tik mokesčių iš jų darbo ir turto tam, kad galėtų subalansuoti biudžetą ar nenukrypti nuo Mastrichto kriterijų, jų širdyse nebeliks valstybės. O valstybėje nebeliks piliečių.
Ir visgi - su Kovo 11-ąja!