Baltijos šalių vienybė - tik deklaracija?

- Iškart po inauguracijos prezidentas Gitanas Nausėda pirmojo užsienio vizito vyks į Lenkiją. Kaip vertinate šį pasirinkimą?

- Teigiamai. Lenkija yra mūsų artimiausia ir didžiausia kaimynė. Ir mūsų kelias į Vakarus. Vaizdžiai kalbant, jeigu jau važiuojame į Vakarus, tai be Lenkijos niekaip. Žinoma, yra įvairių nuomonių. Į prezidentus kandidatavęs Arvydas Juozaitis sakė, kad pirmojo užsienio vizito rinktųsi Latviją. Bet šiuo atveju, manau, teisingesnis pasirinkimas yra Lenkija. Nes ji ne tik didžiausia mūsų kaimynė, bet ir svarbi Europos Sąjungos šalis. Kaip bebūtų, Lenkija stengiasi vykdyti tam tikrą savarankišką politiką, aišku, kartu su Višegrado šalimis, tarkime, dėl migracijos, pabėgėlių klausimu ir daugeliu kitų. Toks mūsų prezidento pasirinkimas yra pagarba svarbiausiam kaimynui, ir tai yra absoliučiai teisingas pasirinkimas.

- Naujasis Latvijos prezidentas Egilas Levitas pirmiausia nutarė vykti į Taliną, paskui - į Vilnių. Tokia vizitų seka Rygoje yra tapusi tradicija. Kokia tradicija formuojasi Lietuvoje? (Ir prezidentė Dalia Grybauskaitė per pirmą vizitą pasirinko ne Baltijos šalis, bet Švediją.) Ar keičiame kryptį - atsisakome ryšių stiprinimo tarp trijų Baltijos valstybių ir tradicinius partnerius Rygoje, Taline nustumiame į antrą planą?

- Tikrai nieko neatsisakome. Šalies pasirinkimas pirmajam vizitui nekeičia politikos krypties, juk kalbame apie tą pačią Europos Sąjungą, euroatlantinius dalykus - NATO ir pan. Tai tik tam tikri akcentai. Apskritai mūsų užsienio politika kol kas per visus tuos jau beveik 30 metų buvo daugmaž stabili, nepriklausomai nuo to, kas prezidentas, kokia Seimo dauguma. Ir tai, mano galva, teigiamas dalykas. Kai valstybė, nepaisant požiūrių skirtumų tarp partijų ir diskusijų įvairiais klausimais viduje, sugeba laikytis bendros užsienio politikos ir tos pačios krypties. Todėl dėl vizito į Lenkiją tikrai nedaryčiau išvados, kad pasirinkta ne ta šalis.

- Ar teisūs tie, kurie sako, kad mūsų propaguota, oficialiai skelbiama Baltijos šalių draugystė jau lieka tik deklaracija?

- Nemanau, kad teisūs. Tas pasirinkimas vykti į Lenkiją yra vis dėlto paaiškinamas. Gal ir latviai supranta, kad Lietuvai svarbesnis kaimynas yra Lenkija vien dėl savo dydžio, galų gale, mes ir istoriškai buvome viena valstybė. O Latvija su Estija labiau dera, abi yra protestantiškos šalys - tai jų bendrumas. Lietuva ir Lenkija - katalikiškos. Nemanau, kad pirmas vizitas daug ką lemia. Daug kas priklauso nuo to, kaip paskui bus plėtojami ryšiai tarp šalių, kaip toliau bendrausime. Pirmas vizitas dar nieko nepasako. Svarbu, kaip prezidentas G.Nausėda vėliau elgsis, koks bus vizitas į Latviją, kokie bus parlamentiniai kontaktai. Ir parlamentai turi bendrauti, nes prezidentas vienas nieko nenulems. Todėl nedaryčiau skubotų išvadų. Svarbiausia, kad bendra Lietuvos užsienio politika išlieka stabili, nepriklausomai nuo politinių jėgų, politinių asmenybių, esančių valdžioje. Nepaisant to, kad vidaus politikos klausimais diskutuojame ar net pjaunamės.

- Daugeliui dėl vizito į Lenkiją neramu todėl, kad ji iki šiol nešvelnina savo ilgalaikės šiurkščios retorikos lietuvių atžvilgiu, naudoja ultimatyvų toną ir spaudimą „dėl trijų raidžių“ įvedimo į mūsų raidyną ir pan. Ar šis vizitas gali būti suprastas kaip senų istorinių ginčų ignoravimas ar net netinkamos kai kurių lenkų politikų retorikos Lietuvos atžvilgiu pateisinimas?

- Įvairios jėgos problemą dėl tų raidžių skirtingai traktuoja. Yra ir nuosaikiai žiūrinčių į tas nelietuviškas raides mūsų raidyne. Manau, dialogas svarbiau nei kažkoks pasipiktinimas. Jei mūsų prezidentas G.Nausėda užmegs asmeninius santykius su Lenkijos prezidentu Andžejumi Duda (Andrzej Duda), kokius prezidentas Valdas Adamkus turėjo su aviakatastrofoje žuvusiu prezidentu Lechu Kačynskiu (Lech Kaczynski), tai visiems tik į naudą. Pažiūrėkite, kiek specialistų, ekspertų kritikavo Dalią Grybauskaitę už atšalusius santykius su Lenkija. Tas atšalimas nėra gerai, geriau kalbėtis, negu nevažiuoti ir nekalbėti. Manyčiau, šis vizitas nėra savo pozicijų išdavystė, tai tiesiog bendravimas. O kaipgi kitaip? Kur mes be lenkų dingsime, galų gale? Ir rinka, ir ryšiai, ir mūsų piliečiai važiuoja. Tiesiog reikia išlaikyti kaimyniškus santykius. Žinoma, nesutarimų visą laiką buvo ir bus, bet reikia kalbėtis.

- Ar Lietuvai nebus sunku suderinti pozicijas su Lenkija, kai mūsų politikai besąlygiškai klauso Briuselio nurodymų, o Varšuva neretai pasirenka priešingą Briuselio politikai poziciją? Kuri daugeliu atveju net prieštarauja Europos Sąjungos direktyvoms, nutarimams.

- Ne tik Višegrado šalys laikosi savo šiek tiek savarankiškos politikos. Nes negali būti, kad 28 valstybės mąstytų vienodai. Ir, galų gale, nepamirškime santykių su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis problemos. Jei JAV pyksis su Europos Sąjunga, mes taip pat tarp dviejų vežimų būsime - viena koja viename vežime, kita - kitame. Jei tie vežimai bandys atsiskirti, mes būsime išsiskėtę ir galime iškristi, vaizdžiai kalbant. Tai irgi problema, ir kur kas didesnė, jei Donaldo Trampo valdoma Amerika toliau konfliktuos su Europos Sąjunga. Šiuo atveju Lenkijos pozicija yra mažesnė problema. Tai ES vidinių diskusijų klausimas. Nepamirškime, kad Europos Komisijos vadovai yra niekieno nerinkti biurokratai, kurie nelabai turi moralinės teisės spręsti vienai ar kitai šaliai reikšmingus dalykus. Galima diskutuoti, kiek Briuselio biurokratai gali lemti mūsų gyvenimą. Gal kartais reikėtų įsiklausyti į tuos politikus, kurie išrinkti savo valstybėse, kurie turi savo piliečių pasitikėjimą, nes už juos piliečiai ir balsavo. Ši problema gili, galima ilgai diskutuoti, kaip suderinti biurokratinį matymą iš Briuselio ir visų 28 valstybių interesus. „Brexit“ rodo, kad problema aštri ir, manau, ilgalaikė. Gal net amžina.