Ar Vanagaitė - tautos žadintoja?nuotraukos (17)

2017 lapkričio mėn. 12 d. 08:04:11 Perskaitė 2433

 

 

Kas nauja šaldytuve

Anąryt atsidarau šaldytuvą ir staiga prisimenu trumputį brežnevinio tarybmečio anekdotėlį: „Atsiverti laikraštį - Brežnevas. Įsijungi radiją - Brežnevas. Televizorių - Brežnevas. Atsidarai šaldytuvą - ir ten jis!“

Šiandien mūsų visuomenės gera pusė, ko gero, žodžio „Brežnevas“ jau nėra nei girdėjusi, nei regėjusi. O ir savo šaldytuvuose seniai tokio masto įžymybių nebeaptinkame. Tačiau tą atmintiną „anąryt“, kuriuo pradėjau šį rašinį, atsidarau, o ten - Vanagaitė. Ir jai taip šalta. Gal todėl, kad be Zurofo? Viena. Pagailo. Ketinau ištraukti. Paskui išsigandau savo ketinimo. O jeigu ir kitas? Ir antras, ir trečias ją iš to šalčio ištrauks?.. Juk KOL RŪTA ŠALDYTUVE, KOL JI VISO PASAULIO ŽINIASKLAIDOJE, KOL ANT KIEKVIENO MŪSŲ LIEŽUVIO GALO, TOL MES - PILIEČIAI!.. Ir vėl stojame ginti savo Lietuvos!..

O kas bus, kai Rūtos skandalas išblės? Vėl atvirsime į pašlemėkus? Vėl užmigsim? Vėl Lietuvoje nebeliks piliečių? O išpilietintų pašlemėkų vaikai, gyvenantys svetur, turės po dvi ar tris pilietybes?.. Ir vėl lauksime tokio pat aukšto lygio viešųjų ryšių specialistės ar specialisto sukelto skandalo, kuris mus taip sėkmingai įžeistų ir mumyse pažadintų piliečius. Ir kuo ilgiau mūsų gelbėtojas bus mūsų šaldytuvuose ir ant mūsų liežuvių galų, tuo ilgiau jausimės piliečiais!

O ką kalba Dzeržinskio turgus?..

Pirmiausia užjaučiu tuos, kuriuos užliedavo malonūs prisiminimai, kai savo rašiniuose Vilniaus Kalvarijų turgų pavadindavau taip, kaip jis neoficialiai buvo vadinamas anuomet. Daugiau nebevadinsiu. Intensyviai vyksta mūsų turgavietės rekonstrukcija ir ji pagaliau tampa visai nebepanaši į tą, kuri buvo Dzeržinskio... Regis, net parduodančiųjų ir perkančiųjų kontingentas pakito. Suinteligentėjo, suintelektualėjo. Kai kurie net vizitines korteles turi.

Andai ten tapau intelektualaus ir pikantiškai politiško pokalbio liudytoju...

Obuolių pardavėja (OP): Kazimierai! A girdi?.. Jau žinau, kas pateks į būsimų prezidento rinkimų antrą turą.. Ogi Vanagaitė su Tapinu!..

Kazimieras (gerų bulvių pardavėjas - KGBP): Ir katras laimės?

OP: Taigi, žinoma, Rūtelė. Tokią iškalbą, tokią įtaigą turi, dešimt ėjimų į priekį mato... Turėtų tokių gabumų dabartinė mūsų prezidentė...

Svogūnų pardavėja (SP): Tai jau nebūtų prezidentė. Jau būtų visos Europos Sąjungos, o gal net viso NATO viršininkė...

OP: Klausykite, tai jeigu Vanagaitė taptų prezidente, taigi Lietuva pirmąkart turėtų pirmąjį valstybės poną!..

KGBP: Ir jis būtų Zurofas? Baikit, mergaitės, fantazuot ir pliurpti nesąmones. Neis Vanagaitė į jokias prezidentes. Ji jau nusitaikė į Nobelio premiją! Tik jai reikia išleisti knygą Amerikoj.

OP: Ir kad knyga turėtų du autorius: Vanagaitę ir Zurofą.

SP: O jeigu ją pasodins?..

Ir staiga būrelis pirkėjų, užmiršę, kad atėjo bulvių, obuolių ar svogūnų, ėmė ploti. Ar nesakiau, kad Rūta mumyse pažadino piliečius?..

Tolerancija - kas ji?

Rūta Vanagaitė į šį klausimą atsako savo „Mūsiškiuose“, knygą pradėdama Vytauto Didžiojo 1388 m. privilegijos Brastos žydų bendruomenei fragmentu: „/.../ jeigu koksai žydas, prispirtas labai didelio reikalo, nakties laiku šauktų, o krikščionys jam pagalbon nebėgtų, tai visi kaimynai, ir žydai taip pat, turi užmokėti trisdešimt šilingų.“

Vytautas dar tada, kai žodžio „tolerancija“ nebuvo, mus mokė tolerancijos: jūs, krikščionys, mylėkite žydus ir žydai žydus taip pat, nes jeigu nemylėsite, mokėsit 30 šilingų! Tokios, drįsčiau priekaištauti, savotiškos meilės mokė Vytautas, ar ne? Pro sukąstus dantis. Beje, tokios pat nuomonės prisilaiko ir „Lietuvių kalbos žodynas“, aiškindamas žodžio „apykanta“ prasmę: „apkentimas, kito pakentimas, tolerancija“.

Vadinasi, tolerancija - tai apsimetimas, melas, apgavystė. Net tam tikra kolaboravimo forma. Tai gal ir gerai, kad gerą pusę tūkstančio metų mes ir žydai vieni kitiems nejautėme tolerancijos. Gal ir gerai, kad mūsų kartų kartos broliavosi nuoširdžiai, gyveno bendrą gyvenimą. Dar mano tėvų kartos kiekvienas lietuvis turėjo „savo žydelį“, kuris iš miestelio atveždavo adatų, žirklių, žibalo, muilo, žvakių. Mainais (barteriu) gaudavo pieno, sviesto, kiaušinių. Gal ir gerai, kad tiesiog nebemokėjome gyventi vieni be kitų. Žydai kovojo mūsų nepriklausomybės kovose, dešimtys tapo Vyties kryžiaus kavalieriai.

Bet paskui galvą pradėjo kelti Hitleris su savo „ypatingu“ požiūriu į žydus... Ir jie, mūsų žydai, suprato: jų tėvynė Lietuva per maža, kad apgintų. Ir daug jų, mūsų bičiulių žydų, žinodami, kad Lietuvos komunistinis pogrindis susijęs su Maskva, nulindo į tą pogrindį. Todėl, kad labai norėjo gyventi. Paskui atėjo 1940-ieji ir jie, lietuviai ir žydai pogrindininkai, išlindo į paviršių, o tapę svarbiais naujos valdžios žmonėmis, turėjo vykdyti tai, kas bus numatyta Maskvoje - suvedinėti sąskaitas su buvusiąja Lietuva. Ir bjauriai suvedinėjo. O paskui prasidėjo karas ir sąskaitas ėmė suvedinėti kiti. Žiauriai suvedinėti, nes turėjo vykdyti tai, kas buvo numatyta Berlyne.

Tai kodėl būtent Lietuvoje vokiečių laikais buvo sunaikinta tiek daug žydų? Todėl, kad Lietuvoje jų buvo ypač daug. O kodėl čia jų buvo tiek daug? O todėl, kad čia, šalia mūsų, jiems buvo labai gera. Geriau nei kur nors kitur. Tad ne visai teisi Vanagaitė juos vadindama mūsiškiais. JIE tiesiog buvo MES.

„Mūsiškių“, turiu galvoje Rūtos knygą, atžvilgiu esu tolerantiškas: galiu skaityti, tik dažnokai tenka sukąsti dantis. Viena yra nenuginčijama. Knyga labai gudri. Beveik kaip jos autorė. Vien ko verti jos dialogai su Efraimu, nacių medžiotoju Zurofu, vos ne kiekvienu pasakytu sakiniu demaskuojančiu lietuvius žydšaudžius ir Lietuvos visuomenės „vyraujantį“ požiūrį į juos. O ji, Rūta Vanagaitė, tuose dialoguose - kovinga, atkakli Lietuvos patriotė, pasitelkusi didžiulį arsenalą kontrargumentų, dažniausiai emocinių ir psichologinių, krūtine atmušinėja Zurofą, gina Lietuvos vardą. Neprikibsi. Gudru...

Tai kodėl knygą pristatydama svetur, buvusios TSRS teritorijoje (Sankt Peterburge, Jelgavoje, Kijeve, Minske), Rūta vaidina Zurofą. Jau kalba jo argumentais. Tokios provokuojančiai įžūlios nesu jos girdėjęs. Ir dar partizanų vado vardą paskui save valkioja, efektyviai kojas į jį valydamasi. Kodėl? Juk knygoje apie jį - nė žodelio. Gal, sakau, Rūta išsigando, kad jos knygą Lietuvoje visi tik perka, tik perka, o skandalo jokio? Ir tai dedasi Lietuvoje, kurioje net valstybės vystymosi planus jau ne pirmi metai diktuoja skandalai, pagarbiai vadinami iššūkiais?!.

Jaučiu, ši aplinkybė Rūtos galvoje ir subrandino idėją surengti skandalo performansų ciklą. Ir partizanų vado pavardė suveikė - mes iškart užkibome. Net profesorius Landsbergis su savo „Dušanskiene“. Matyt, Rūta jau daugiau ėjimų į priekį mato nei jis, amžinasis Lietuvos politinių šachmatų čempionas. Persistengė, ko gero, ir leidykla, nutraukdama sutartis su Vanagaite ir išimdama jos knygas iš prekybos. O Rūta jau sėkmingai šiuo faktu operuoja ir kam nors gali kilti įtarimas, kad toks leidyklos žingsnis yra iš anksto surepetuotas performanso komponentas. O jeigu ir ne, tai ar rūpi dabar Rūtai tie lietuviški tiražai, kai Sankt Peterburgo leidykla „Korpus“ jau pavasarį išleidžia „Mūsiškius“ rusų kalba ir nemanau, kad lietuvišku tiražu. Be to, prieš mėnesį tame pačiame Sankt Peterburge pristatydama savo knygą lietuvių kalba ji pranešė, kad dabar važiuosianti trims savaitėms į Ameriką ir Harvardo universitete skaitysianti paskaitas. Kad jūs būtumėt matę jos veido ir akių spindesį, kai tarė frazę „budu vystupatj v Garvarde“...

Nežinau, kas Amerikoje jos lauks. Gal Efraimas, beje, gimęs JAV. Gal jo bendraminčiai. Dėl vieno esu tikras: sulauks tokio pasisekimo, kokio gyvenime nėra sulaukusi. Ir dar sulauks sutarties su kuria nors didžiule JAV leidykla. Ir išeis „Mūsiškiai“ angliškai... Apie tiražus baisu ir pagalvoti. Bet dar baisiau pagalvoti, kaip pasaulio akyse atrodys Lietuva knygai pasirodžius...

Ką darysim? Kelsime Vanagaitei baudžiamąją bylą? Pagal 170 straipsnį? Kurstymas prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę? Antroji straipsnio dalis garantuoja dvejus metus. Puiku - Vanagaitė iškart bus nominuota Nobelio premijai. O jeigu dar ir pasodinsim - Lietuva turės pirmąją Nobelio premijos laureatę.

Atsidūrėme Rūtos ir Efraimo spąstuose: tylėsim - pasijusime pašlemėkais, praradusiais bet kokį orumą; sodinsim Rūtą - turėsime Nobelio premijos laureatą ir pasaulio panieką. Ne pati geriausia išeitis, tačiau bent aš kitos nematau - tegu triukšmauja, piktinasi, smerkia Rūtą visuomenė. PILIEČIAI! Tegu ignoruoja, nusisuka, pereina į kitą gatvės pusę, pamatę ją ateinančią. Tegu nesikiša politikai ir teisėsauga. Šalies vadovai, matyt, apsieis be mano patarimų - jie juos jau vykdo... Tyli, nes supranta? Ar tyli, nes nežino, kaip elgtis?.. O dar geriau - skirkime Rūtai Nacionalinę premiją. Nedelsdami. Galbūt Nobelio premijų komitetas jau premijuoto kūrinio net nepriims svarstymui?

P.S. Laikas nelaukia! Primenu, kad Minske vakaro su Rūta Vanagaite vedėja Nobelio premijos laureatė Svetlana Aleksijevič šalia Mūsiškės atrodė kaip penktokė šalia profesorės.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net