respublika.lt
 

Ar tikrai sporto sistemoje trūksta valdymo ir proto?nuotraukos (8)

2019 liepos mėn. 28 d. 13:20:16
Gediminas JAKAVONIS

Lietuvos sportininkų rezultatai pastebimai prastėja. Nes, pasak specialistų, sunaikinta sistema, kuri padėjo ruošti gerus sportininkus. Kodėl blaškomasi nuo vieno prie kito modelio? Ir kas kaltas, kad sugriauta tai, kas gerai veikė, juolab kai nesutarta dėl naujų būdų ar veiklos metodų? Ko trūksta Lietuvos sportui?

×
nuotr. 10 nuotr.
Irmanto Sidarevičiaus nuotr.

 

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo buvęs Trakų irklavimo bazės direktorius, Vilniaus krepšinio mokyklos direktoriaus pavaduotojas, sporto žmogus Jonas ČIŽAUSKAS, pirmasis, ilgametis atkurto Lietuvos tautinio olimpinio komiteto vadovas Artūras POVILIŪNAS, buvęs ilgametis Kūno kultūros sporto departamento vadovas Algirdas RASLANAS, buvęs ieties metikas Edmundas MATUSEVIČIUS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Europos žaidynėse turėjome pakankamai skaitlingą delegaciją - 73 žmonės, kurie iškovojo tik tris medalius. Tokia situacija, matyt, subrendo ne per vieną dieną, tačiau ateityje ji gali būti dar prastesnė. Savo postus paliko gerbiamas Artūras, gerbiamas Algirdas - kažkas negero vyksta su Lietuvos sportu. Būnant Seimo nariu, teko dirbti sporto komisijoje - mačiau, kad daromos reformos, kurios neturi pagrindo, o Kūno kultūros ir sporto departamento vadovų nesusikalbėjimas su Tautiniu olimpiniu komitetu padarė savo. Gerbiamas Jonai, kas vyksta Lietuvos sporte?

J.ČIŽAUSKAS: Rezultatai prastėja, nes buvo išardyta sistema, kuri daug metų buvo kuriama. Prie centralizuoto pasirengimo sistemos ėjome šešerius metus. Po Atlantos olimpinių žaidynių buvo galutinai priimta, kad reikia centralizuoti sportininkų pasirengimą, ką ir daro pasaulio valstybės, kurios siekia medalių. Taip buvo ir padaryta. Po ketverių metų Sidnėjuje pasimatė rezultatai - atsirado medalių. Nes Atlantoje tik krepšininkai laimėjo medalį, individualios sporto šakos buvo dešimtukuose, bet tai nebuvo toks pasirengimas, kuris galėtų užtikrinti sėkmingus startus. Šiandien Lietuvos didysis sportas yra pavojuje, nes, žiūrint į paskutinius tų rezultatyvių sporto šakų, kurios Rio de Žaneire iškovojo medalius (tiek irklavimo, tiek baidarių-kanojų irklavimo šakos), pasiekimus, dabar, kai praėjo Europos čempionatai, matome, jog medalių neturime. Aukščiausia pasiekta vieta buvo penkta. Sistemos išardymas mus labai stipriai patempė žemyn. Viena vertus, federacijos yra nepasirengusios, antra vertus, reikia didelių resursų. Nė viena federacija nesugebės išlaikyti tiek trenerių, kiek reikia, vadybininkų, medikų, reikalingi ir psichologai, ir mokslininkai. Olimpiniame centre šios problemos buvo sprendžiamos kompleksiškai.

Turime gimnazijas tiek Panevėžio, tiek Šiaulių, dabar ir Vilniuje apie 140 vaikų, kur maždaug apie 600 žmonių ruošiame centralizuotai, o efektyvumas mažesnis negu tada, kai Olimpiniame centre ruošdavo apie 70-80 perspektyvių sportininkų. Bus Europos jaunimo festivalis Baku, reikės pasižiūrėti, koks procentas gimnazijų, kurios jau penkeri metai egzistuoja, yra pasirengusių siųsti sportininką.

G.JAKAVONIS: Gerbiamas Artūrai, kai buvote Lietuvos tautiniame olimpiniame komitete, ranka rankon dirbote su ponu Algirdu, tačiau dabar komiteto atstovai nesiteikia ateiti ir prisijungti prie diskusijų, išreikšti savo poziciją. Ką pasakytumėte apie sportininkų ugdymo tvarką?

A.POVILIŪNAS:
Norėčiau pradėti nuo priešistorės. Tada, kai mes buvome dar okupuoti, kai buvome Sovietų Sąjungos sudėtyje, iš Olimpinių žaidynių buvo parvežta daug medalių, krepšinio rinktinės pagrindinį penketuką sudarė lietuviai ir estas. Jie ištempė bronzos medalius, nugalėdami jungtinę komandą - Rusijos ir kitų valstybių, kurios įėjo į Sovietų Sąjungos sudėtį. 1992 m. Barselonoje iškovoti medaliai ir pirmasis aukso medalis buvo kažkas nuostabaus, bet mes, atkurdami Olimpinį komitetą, vis tik pasigedome tų federacijų, kurios vienaip ar kitaip atsakingos už vieną ar kitą sporto šaką, atsakomybės. Tai buvo toks formalus federacijų dalyvavimas toje sporto šakoje, pavyzdžiui, krepšinyje. Pirmasis Plano komiteto pirmininko pavaduotojas Henrikas Jackevičius buvo federacijos prezidentas. Kai buvo mūsų atkuriamo Tautinio olimpinio komiteto suvažiavimas, pacituosiu, kas buvo užrašyta: „Suvažiavimas mano, jog Lietuvos sporto federacijoms reikia suteikti savarankiškų sporto organizacijų statusą, leisti joms savarankiškai vadovauti sporto šakoms ir jas vystyti“. 1992 m. iš praėjusio mūsų įdirbio mes laimėjome du medalius, buvo didelė euforija, bet atkuriamasis suvažiavimas prasidėjo nuo to, kad Seule buvo laimėta labai daug medalių. Tas suvažiavimas parodė, kad visi buvo vieningi, delegatai buvo renkami iš visų rajonų, iš visų savivaldybių, sporto organizacijų, net ir vietose vyko rinkimai, kad žmonės patektų į suvažiavimą. Svarbus dalykas buvo finansai, daug lėšų gavome iš gyventojų, iš Jungtinių Amerikos Valstijų.

1996 m. mes vykdėme principinę užduotį, kad viskas eitų per federacijas, kad pinigai būtų atiduodami federacijoms, o jos savarankiškai tvarkosi - Lietuvos sporto vadovus ir žmones išgelbėjo bronzos medaliai Atlantos olimpinėse žaidynėse, krepšininkų iškovoti. Visas Kalnų parkas buvo pilnas ir visi šaukė: „Lietuva! Lietuva!“. Mes suvokėme, kad būtina įteisinti tuos dalykus. Todėl buvo nutarta įkurti centrą, kuriame bus sukoncentruoti geriausi treneriai, geriausi medicinos personalo darbuotojai, kadangi mes supratome, kad kiekviena atskira federacija šito neįstengs padaryti, kiek beduosi pinigų, jie juos turės išleisti kitur.

G.JAKAVONIS: Gerbiamas Algirdai, kas, jūsų akimis žiūrint, padaryta? Kodėl vadai darė tokias reformas, kad neliko paties departamento?

A.RASLANAS:
Turėtumėme grįžti prie to, kas yra pasikeitę, prie situacijos analizės. Pirma, kuo buvo vadovautasi? Seimo patvirtinta Kūno kultūros ir sporto strategija 2011-2020 metų laikotarpiui. Joje buvo parengtas priemonių planas ir daugiau ar mažiau buvo galvojama, kad, vadovaujantis tuo priemonių planu, galima judėti į priekį ir pasiekti tam tikros pažangos. Buvo konstatuota, kad didelis meistriškumas galbūt ir gerai plėtojamas, viskas buvo nukreipta specialistams rengti, kvalifikacijai tobulinti, dėmesys skirtas demokratinių principų plėtrai ir pan. Jeigu tas planas būtų įgyvendintas, dabar turėtumėme pakankamai stabilią sporto sistemą. Antras dalykas, kuris užtruko ganėtinai ilgai, tai Kūno kultūros ir sporto įstatymo pataisos, kurios buvo rengiamos 2-3 metus ar dar daugiau, nors gal 2008 metų įstatymas ir nebuvo labai blogas, jį, daugumos nuomone, reikėjo tik pataisyti. Tapo aišku, kad sportas turėtų įgauti kitą lygmenį - Seimo Jaunimo ir sporto komisija ėmėsi iniciatyvos pakelti į aukštesnį lygmenį ir ministerijoje įrašyti žodį „sportas“. Tad pažiūrėsime, ką reiškia ministerijos pavadinime žodžio „sportas“ įrašymas. Kokį duoda pliusą ir ar yra matomas? Antra, su tuo yra susijęs ir fondo lėšų padidėjimas, kas yra numatyta pagal įstatymą, lygiai taip pat, kaip ir trečiosios kūno kultūros pamokos įvedimas. Čia yra pozityvūs įstatymo dalykai.

Kalbant apie departamento likvidaciją... Iki spalio 1 d. departamentas likviduojamas kaip institucija (koks nors sporto valdymas per šią instituciją yra beveik nulinis), įvesta viceministro pareigybė Švietimo ir mokslo ministerijoje, kaip ir žodis „sportas“. Penktoje klasėje numatyta trečioji kūno kultūros pamoka, taip kasmet padidės tas skaičius. Tai šiek tiek generuoja perspektyvą, kad jaunimo fizinis aktyvumas pagerės. Iširus padaliniui, liko 5-6 žmonės, kurie turėtų rūpintis dviem dalykais - sveikatinantis fizinis aktyvumas ir pamoka, neformalus kūno kultūros ugdymas ir gyventojų sveikatinimas. Bet tada kyla klausimas, o kur sporto šakų federacijos? Man patiko gerbiamo Jono pastaba, kad reikia pažiūrėti į gimnazijas, kaip jos veikia. Mes matome, kad šios grupės pagal įstatymą yra atiduotos sporto šakų federacijoms. Išėjo taip, kad didelis meistriškumas, Olimpinis komitetas, federacijos ir visas nevyriausybinis sektorius paliekamas šone, kaip ir atskirtas, o kūno kultūra, fizinis aktyvumas yra ministerijos priežiūros sistemoje. Yra tarsi du padalinti dalykai, kurie vienas kitą tik papildo. Kokią įtaką turės Kūno kultūros sporto fondas šių sričių finansavimui? Kiek valstybė prisidės prie didelio meistriškumo rengimo ir kiek valstybė skirs dėmesio kūno kultūros arba sveikatinimo dalykams? Akivaizdu, kad didelis meistriškumas šiandien yra paliktas be valdymo ir mes tuos išsidalijimo rezultatus jau matome.

Antra, kokie gi yra mūsų specialistai? Koks jų pasirengimo, kvalifikacijos lygmuo? Mes labai daug kalbėjome, aiškinomės ir protestavome - buvome apšaukti stabdantys sporto reformą. Tada kyla klausimas, kokia reforma buvo padaryta? Buvo tik atiduoti pinigai iš fondo vienokia ar kitokia forma sporto šakų federacijoms, panaikintas Sporto centras ir Sporto medicinos centras. Ar tai yra reforma? Tai tik panaikinimo faktas be jokios aiškios funkcijos. Kur ir per ką plėtosis tas didelis meistriškumas? Ar šiandien pakanka sporto gimnazijų olimpinės pamainos rengimui? Mano supratimu, aš dar 2012 m. tą sakiau, kad bus klaidų arba nebus efekto, nes pats modelis buvo geras, idėja buvo gera, bet jo turinys buvo blogas, treneriai buvo suvaryti į gimnazijas, jie visiškai nesuinteresuoti meistriškumo kėlimu. Jiems reikia surinkti vaikų kiekį, o valstybė tai finansuoja. Sporto mokyklos tarnauja meistriškumui? Dažniausiai - ne, sporto centrai dar šiek tiek. Išėjo destrukcija, centralizuotas sporto modelis išsiskaidė į mažus gabaliukus. 1990 m. mus danai įspėjo, kad nereikia išskaidyti sporto individualiose sporto šakose, nes kitaip mes pražūsime, rezultatai suprastės. Kas turi prisiimti visą atsakomybę ir pasakyti: „aš blogai padariau“? Dabar nė vieno nėra, visi yra krūmuose.

Aš manyčiau, turėtų būti konferencija, atvira konferencija tarp sporto organizacijų, pasakant, ar mes turėsime sporto strategiją iki 2030-2035 metų. Niekas šito negali pasakyti, o be tokio dokumento mes nežinome, kokiu keliu ir kaip plėtosime sporto modelį. Antras dalykas, kas valdys didelį meistriškumą - ar mes toliau to sieksime per federacijas, ar bendromis jėgomis su Olimpiniu komitetu atstatome Olimpinį sporto centrą individualioms sporto šakoms. Galų gale, kokia yra pozicija dėl finansavimo. Į šiuos klausimus mes turime atsakyti, kad žinotumėme rengiantis 2020-2024 m. Paryžiaus olimpinėms žaidynėms. Sporto sistemoje trūksta valdymo ir proto.

A.POVILIŪNAS:
Noriu papildyti, kad mūsų santykiai tarp Olimpinio komiteto bei Kūno kultūros ir sporto departamento vadovų visuomet būdavo, sakyčiau, labai glaudūs ir geri, mes principiniais klausimais visada sutardavome. Mano pozicija buvo tokia, kad valstybinė organizacija yra atsakinga už visą Lietuvos sportą ir yra tos organizacijos vadovas Nr 1. Bet tam, kad mes būtume kartu ir žinotume, kokios yra problemos olimpinėse sporto šakose, mano koncepcija buvo tokia - pačių stambiausių, įtakingiausių sporto šakų vadovai turi būti kaip federacijų vadovai ir turi girdėti, ką mes kalbame vykdomajame komitete. Sporto departamento vadovai tuo pačiu buvo viceprezidentai.

G.JAKAVONIS:
Gerbiamas Edmundai, jūs, dirbdamas Sporto departamente, viską matėte iš vidaus. Esate sakęs, kad einama link to, jog sportas bus tik turtingų tėvų, kurie galės finansuoti savo vaikų sportavimą, užsiėmimas. Mano pastebėjimu, yra kažkoks pasimetimas, nėra aiškaus šeimininko sporto sistemoje. Kokie būtų jūsų pastebėjimai?

E.MATUSEVIČIUS:
Aš manau, kad yra kelios priežastys, kodėl mes atsidūrėme tokioje situacijoje. Visi atsimenate Panevėžio sporto internatą, kuris taip pat buvo panaikintas. Ir, kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo pasaulinio lygio modelis, duodantis gerų rezultatų - kiek buvo atnešta medalių, pasaulyje galbūt niekas nebuvo to pasiekę. O mes ramiai jį panaikinome. Ten buvo ir Šarūnas Marčiulionis, ir Arvydas Sabonis, Virgilijus Alekna, visi perėjo per tą internatą. Buvo sistema, kuri ruošė gerus sportininkus, ir mes ją sunaikinome. Kiek praėjo metų, kol įkūrėme Olimpinį sporto centrą, bandydami ką nors panašaus padaryti, surinkti pačius stipriausius sportininkus, kuriuos būtų galima centralizuotai ruošti. Jis buvo sukurtas, galbūt nebuvo idealus, tačiau savo rezultatyvumu irgi parodė, kiek sportininkai atnešė medalių. Staiga vėl kažkam prireikia jį panaikinti. Kai dirbau Kūno kultūros ir sporto departamente, buvo sugalvota kurti internatus, sukūrė gimnazijas, tačiau žiūrėkime, kai buvo piramidė, tai nuskynėme pačią viršūnėlę - Olimpinį sporto centrą ir iš tų gimnazijų gal koks 1 proc. patenka į suaugusiųjų rinktines ir toliau sportuoja. Visi kiti yra ruošiami gatvei. Jie baigė gimnaziją ir jie laisvi, niekas jų nekontroliuoja, nes dabar yra susidariusi tokia sistema, kad savivaldybėms, ypač miesto, reikalingi tik jauni, kol mokosi mokyklose, gimnazijose, o kalbant apie aukštesnį lygį, jau yra problemos.

Paskutinis tikras sporto ministras buvo A.Raslanas. Po jo atėjo žmonės, kuriems sportas nelabai rūpėjo, tiesiog gavo postą ir išbuvo savo vietoje. Šiandien pasižiūrėjau į departamento 2017 m. veiklos programą, ten tokių kaip Olimpinio sporto centro pakeitimų nebuvo. Pažiūrėjau į 2017 m. ataskaitą, ten parašyta, kad nutarta, jog Lietuvos olimpinis sporto centras liks atsakingas tik už bazes. Niekas neplanavo šio Olimpinio sporto centro uždarymo, tiesiog kažkas ekspromtu sugalvojo ir padarė. Todėl tokioje situacijoje ir atsidūrėme.

G.JAKAVONIS: Kaip išsisukti iš susidariusios situacijos? Manau, tokioje padėtyje geriau sau nemeluoti ir padaryti analizę, kur yra pliusai, kur yra minusai. Tad ką daryti, kai visi matome, kad viskas vyksta tikrai negerai? Kaip sustabdyti šį procesą?

J.ČIŽAUSKAS: Šiandien, kiek žinau, teigiami poslinkiai tarp Olimpinio komiteto ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos vyksta. Olimpinio komiteto prezidentė susitiko su ministru. Manau, reikia galvoti, kaip skubiau atstatyti tripakopę sistemą Olimpiniame sporto centre. Aišku, gal tai ne biudžetinė įstaiga, gal tai būtų viešoji įstaiga, vienas iš dalininkų būtų ministerija, kitas - Olimpinis komitetas, nes labai dideles lėšas Olimpinis komitetas investuoja į sportininkų rengimą. Gal ne visus reikėtų suvaryti atgal, gal kuri nors federacija ir nenorės. Tačiau tie, kurie prašosi, turi būti kuo skubiau sugrąžinti. Aš situaciją paanalizavau iš vienos pusės, Algirdas - iš kitos, tai jau dideli signalai. Taip negali būti einant link olimpinių žaidynių, visas funkcinis pasirengimas turi gerėti, nes olimpiniai metai yra olimpiniai, o priešolimpiniai yra dar sunkesni, nes beveik visi kelialapiai pasidalija, vyksta atranka. Mes galbūt ir su mažiau, gal su vienu ar kitu medaliu grįšime, tačiau sistema turi būti grąžinta. Vilniuje tos gimnazijos nereikia, turi būti Olimpinis centras su tripakope sistema, nes, pavyzdžiui, irklavimui tokia gimnazija nereikalinga, ji reikalinga Trakuose. To gimnazija negali padaryti - dviračio iš naujo nereikia išradinėti. Tos gimnazijos, kurios yra, turi tapti respublikinėmis gimnazijomis ir turi būti vykdoma jų kontrolė. Dabar pinigai eina, dirbame, kaip suprantame, į gimnazijas imami mokiniai, kad tik jas užpildytų, o efektyvumas yra menkas.

A.RASLANAS: Vyriausybės nutarime yra pažymėta, kad Kūno kultūros ir sporto departamentas privalo stebėti situaciją gimnazijose, visus atrankos etapus, rezultato lygius, ugdymo rezultatą, tačiau departamentas tos funkcijos visiškai neatlieka.

J.ČIŽAUSKAS:
Analizės jokios nėra. Kiek suprantu, gimnazijos dabar dirba be jokių programų. Vadovai taip pat paskirti, kurie galbūt pirmą kartą susiduria su gimnazija, juk gimnazija nėra sporto mokykla, dar gerai, kad mes Lietuvoje nepanaikinome ir sporto mokyklų, jose apie 44 tūkst. vaikų yra užimti. Tačiau, kai jie pabaigia gimnaziją ar sporto mokyklą, jiems daugiau nėra kur eiti, individualiose sporto šakose jų niekas negloboja, niekas nieko nepadeda. O miestuose ko reikia? Reikia iki 18 metų jaunimo jaunučių žaidynėms, jaunių žaidynėms, o kitų nebenori. Treneriai praktiškai tapo bedarbiais po Olimpinio centro uždarymo. Treneris turi būti ir valstybės ginamas, jeigu jis yra gero lygio, juk kai treneris pasiekia gerą rezultatą, mes džiaugiamės. Dabar reikia konkrečiai ir greitai spręsti šią susidariusią situaciją, nes šiai dienai yra viskas išbarstyta.

A.POVILIŪNAS: Aš pritariu kolegoms, kurie išvardijo visus dalykus. Dabar nėra žmogaus arba organizacijos, kuri rūpintųsi didelio meistriškumo rekordininkais. Su savivaldybėmis nėra ryšio. Kas tą ryšį turi palaikyti? Federacija ar valstybinė organizacija? Savo laiku turėjome keturias konferencijas, vadinamuosius kongresus, kur sukviesdavome visus valstybės vadovus, ministrus, organizacijų vadovus, federacijas ir numatydavome kryptis, kur mes einame ir su kuo, kas už ką yra atsakingas. Tuomet bent jau raštiškai buvo parašyta, o dabar nebuvo nė vieno bendro susitikimo. Vienintelis susitikimas, į kurį buvau pakviestas 2015 m. spalio mėnesį, buvo Seime - ten buvo atskirų federacijų vadovai. Jau nuo tada buvo pradėta kalbėti, kad negalima naikinti Olimpinio centro, kad viskas einasi gerai, tai kam reikia padėtį pabloginti? Daugelis federacijų pritarė, kad centrą reikia laikyti, tačiau kelios federacijos teigė, kad jos gali savarankiškai tvarkytis, duokit mums pinigus ir viskas. Kelios federacijos, kurios tikrai gali savarankiškai tvarkytis ir turėti pinigų, yra krepšinis, futbolas, gal dar lengvoji atletika. Viskas. Nėra susikalbėjimo, ne tik kalbėjimosi, tarp aukščiausių organizacijų.

A.RASLANAS:
Trijų lygių trenerių modelis pamažu išnyksta, nes, treneriams perėjus į federacijas, situacija iš esmės pasikeitė. Šiandien gali būti paskirtas tokiu, rytoj - kitokiu, poryt - dar kitokiu ir pan. Todėl aš ir kalbėjau apie kvalifikaciją, nes daugeliu atvejų trenerių kvalifikacija neatitinka reikalavimų tam tikro lygio sportininkams. Šiuo metu yra trys kategorijos: iki jaunių amžiaus, U-23 ir suaugusieji. Yra šios trys kategorijos, kurias mes matome. Jeigu pažvelgsime į sporto mokyklas, ten yra keturios kategorijos: pradinio rengimo, meistriškumo ugdymo, meistriškumo tobulinimo ir didelio meistriškumo.

Kyla klausimas, ar savivaldai reikia didelio meistriškumo sporto, ar ne? Ne. Čia ir yra ministerijos veiklos zona. Pirmiausia, kūno kultūros pamoka ir jos turinys iš esmės turi keistis - kūno kultūros mokytojas turi ieškoti kitų fizinio aktyvumo formų, ne tradicinių, ne standartinių, išnaudojant gamtą ir natūralias sąlygas, vaiką reikia pritraukti ir sudominti, o ne versti jį daryti vieną ar kitą pratimą. Kitas dalykas - neformalus ugdymas. Kuo šiandien užsiima tėvai? Jie ieško neformalaus ugdymo priemonių, vedžioja vaikus po įvairius sporto klubus ir sudaro sąlygas vaikams sportuoti.

Pažiūrėkime, koks yra šaukiamų į armiją jaunuolių sveikatos lygmuo? Absoliučiai prastas. Mūsų mokinių sveikatos lygis labai prastėja. Kaip visa tai reikia sutvarkyti? Tai ministerijos uždavinys. Žiūrėkite į turinį, į mokytojo kvalifikaciją, į sąlygų sudarymą, į neformalų ugdymą, didinkite krepšelį neformaliam ugdymui, sudarykime sąlygas mokiniams daugiau sportuoti, ne tik turtingiesiems, kurie gali susimokėti. Kaip išsirinkti gabiausius sporto vaikus iš visos tos masės? Štai čia ir turi būti trenerių vaidmuo. Turi būti grįžtama prie trenerių skatinimo sistemos, kad treneris finansiškai ir visaip kitaip būtų suinteresuotas ieškoti talentingų sportininkų, ir tik tada, kai jis pradeda dalyvauti varžybose, pamato federacija. Jau tada federacija pradeda ieškoti, kaip komplektuoti rinktines. Mes ne tik nupjovėme viršūnę, bet išskaidėme visą piramidę.

E.MATUSEVIČIUS:
Labai daug jaunimo trenerių neina treniruoti vaikų, jaunimo ir pan. Jie geriau užsiima sveikatingumu, duodami skelbimus. Jie tapo verslininkais ir puikiausiai gyvena. Kokio lygio reikia būti treneriu, kad padarytum mankštelę ar pamokytum pabėgioti, kad figūrėlė pagerėtų ir visa kita? Visai kas kita, kai reikia užsiimti su sportininku ir jį paruošti. Tai sunkus darbas. Norėjau pasakyti, kad dabartinė Kūno kultūros ir sporto departamento federacijų finansavimo sistema kai kurias sporto šakas žlugdė. Anksčiau būdavo taip, kad, pavyzdžiui, jei beisbolo sporto šaka sudalyvavo Europos čempionate, už tą dalyvavimą gauni pinigus ir gali ruoštis kitam startui. 2017 m. įvyko B grupės čempionatas iš dviejų pogrupių, Lietuva išlošė. 2018 m. žaidžiame su austrais dėl patekimo į pagrindinį dvyliktuką, pralošiame - jie pakyla į dvyliktuką, mes krentame į B grupę. Šiais metais mes vėl žaidžiame B grupės čempionate, vėl laimime ir liepos 26-28 Lietuvoje susitiksime su kito pogrupio laimėtoju. Finansavimą už tuos 2017, 2018, 2019 m. gausime 2020 m. O kaip ruoštis, tai yra jūsų pačių reikalas. Visi rašėme į Sporto rėmimo fondą projektus, dabar visi laukiame, kokie bus rezultatai.

Konferencijos video medžiagą rasite čia.

Pasidalink: Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (8)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • NUGALĖJO: antrąją pergalę Jekaterinburge (Rusija) vykstančiame pasaulio vyrų bokso čempionate sekmadienį iškovojo lietuvis T. Tamašauskas; aštuntfinalyje jis kovos su bulgaru R. Pantalejevu.
  • R.BERANKIS: Rusijoje vyksiančio Teniso profesionalų asociacijos (ATP) „World Tour 250“ serijos turnyrą „St. Petersburg Open“ vienetų varžybų pirmajame rate lietuvis R. Berankis žais su Izraelio atstovu D.Sela.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
Tobago Anthony Joseph.

Kaip manote, ar „tvarkiečių“ frakcija dar susilipdys?

balsuoti rezultatai

Ar pajutote, kad su rudeniu į miestą sugrįžta spūstys?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+8 +9 C

 +12 +14 C

 

 +8 +9 C

+15 +17 C

+15 +16 C

 

 +12 +13 C

3-9 m/s

 2-7 m/s

 

1-6 m/s

 

USD - 1.1096 PLN - 4.3248
RUB - 71.2243 CHF - 1.0940
GBP - 0.8909 NOK - 9.9213
reklama
Ūkis