respublika.lt
 

Ar pilietiškumas gali įveikti nepotizmą?nuotraukos (17)

2019 gegužės mėn. 19 d. 12:00:04
Gediminas JAKAVONIS

Nors profesionalumas vertinamas vis labiau, savųjų protegavimas ypač viešajame sektoriuje, šiandien yra pasiekęs tokius mastus, kad be draugystės, giminystės ar partinių ryšių sunku gauti padoresnį darbą. Ar nepotizmą įmanoma išgyvendinti?

×
nuotr. 4 nuotr.
Varėnos meras Algis Kašėta, Šalčininkų meras Zdislav Palevič, Pagėgių meras Virginijus Komskis, kurių vadovaujamose savivaldybėse didžiausias nepotizmas. Eltos, Irmanto Sidarevičiaus nuotr.

 

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Seimo nariai: Kęstutis MASIULIS, Povilas URBŠYS, Artūras SKARDŽIUS ir filosofas Vytautas RUBAVIČIUS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS:
Šiandien kalbame apie itin nepageidautiną reiškinį - Lietuvoje įsigalėjusį nepotizmą. Jis kaip vėžys graužia valstybę iš vidaus, griaudamas pasitikėjimą ja, žmonių tikėjimą ateitimi. Štai citata: „Visa tai vyksta vien todėl, kad pas mus vadovauja ne specialistai, ne talentingi savo amato meistrai, o į pareigybes pagal savo asmeninių lojalumų principą paskirti efektyvūs „menedžeriai“, įpratę vogti, meluoti ir už nieką neatsakyti“. Gerbiamas Artūrai, kokios būtų jūsų įžvalgos, kalbant apie nepotizmą Lietuvoje?

A.SKARDŽIUS:
Manau, kad nepotizmas - nieko naujo. Lietuva visuomet buvo vadinama „švogerių kraštu“. Per trisdešimt metų Nepriklausomybės mažai kas pasikeitė. Nepotizmas mažina darbo rinkos dalyvių pasitikėjimą darbdaviais, dirbančiųjų - vadovais, didina santykių stresą, konfliktus darbovietėse. Reikia pabrėžti, kad nepotizmas egzistuoja ir privačiame versle, ne tik viešajame sektoriuje. Jis didina socialinę-ekonominę atskirtį, dėl jo sunkiau surasti darbą be pažinčių, padaryti karjerą be ryšių, jis daro didelę įtaką migracijos dinamikai, mažina savivaldybių ir valstybės resursus, efektyvų lėšų panaudojimą, mažina piliečių pasitikėjimą savivaldybių ir valstybės institucijomis, viešuoju sektoriumi, tarnautojais ir politikais. Tai pagrindiniai šiandien ant valstybės tarnybos pareigūnų stalo esantys nepotizmo suvokimo kriterijai. Tačiau, kas yra daroma? Kitos Europos Sąjungos valstybės skirtingai taiko įvairius principus, ypač atrenkant valstybės tarnautojus. Europos Sąjungoje nėra vieningos praktikos. Vienos valstybės, atrinkdamos tarnautojus į atsakingas pareigas, taiko centralizuotą, kitos - decentralizuotą būdą. Lietuva turi decentralizuotą būdą, nors, kaip matyti, dažniausiai lemia pažintys. Štai paskyrimai į daugelį teisėsaugos institucijų, bankus, valstybės kontrolę ir kitas įvairias kontroliuojančias institucijas yra koncentruojami prezidento institucijos rankose. Dažnai tas funkcijas vykdo prezidentė su patarėjais, tačiau jokios atsakomybės už tai neprisiima. Dabar Parlamentas yra apskritai nušalintas nuo kontrolės. Net prokuroro ataskaitą Seime įvertinus neigiamai, nėra galimybių jį atstatydinti arba pareikalauti iš jo tam tikros atsakomybės, nes jis paskirtas prezidentės. Mes panirome į labai gilų nepotizmą, matome krikštatėvius, skiriamus į aukštas pareigas. Kol tos šaknys nebus išjudintos, tol demokratijos mes nematysime.

G.JAKAVONIS:
Štai paminėta, kad egzistuoja nepotizmas versle. Bet man kaip tik atrodo, kad jeigu esu verslininkas ir siekiu pelno, jei pas mane dirba koks nors nevykėlis giminaitis, tai aš jo tikrai nelaikysiu darbe. Kas, Povilai, jūsų galva, vyksta pas mus?

P.URBŠYS:
Tikra tiesa, kad Lietuva yra „švogerių kraštas“. Labai sunku rasti žmogų, kurio tu nepažinotum ir kuris nebūtų susijęs tolimiausiu giminystės ryšiu. STT 2018 m. atliko analizę dėl bendros nepotizmo rizikos intensyvumo. Išaiškėjo, kad savivaldybių administracijos darbuotojų, susijusių giminystės ryšiais, dalis Lietuvoje sudaro 18 proc. Kai kuriose savivaldybėse, t.y. 25 savivaldybėse, - nuo 19 iki 25 proc. dirbančių administracijoje sudaro giminaičiai. 8 savivaldybėse - nuo 25 iki 35 proc. Ypač išsiskiria Pagėgių rajono savivaldybė, joje dirba 35 proc. giminystės ryšiais susijusių asmenų, Varėnos rajono savivaldybėje - 29 proc., Šalčininkų savivaldybėje - 28 proc., Zarasų savivaldybėje - 27 proc. Mes matome, kad tuose regionuose, kur yra problemų dėl darbo vietų, savivaldybių administracijos yra tapusios įdarbinimo agentūromis. Pati STT pripažino, kad giminystės ryšiais susiję asmenys - savaime nėra problema. Iš tikrųjų, jeigu žmogus yra kompetentingas ir sąžiningas, kodėl jis negali eiti užimamų pareigų pagal atranką arba pagal viešąjį konkursą. Tačiau mes matome, kad tendencija yra kitokia. Jeigu kalbame apie savivaldybes, tai mes jau seniai savivaldos nesuvokiame kaip pilietinės visuomenės darinio. Savivaldybė daugiau suvokiama kaip dvaras ar uždaroji akcinė bendrovė, arba kaip hibridinis darinys - pusė funkcionuoja kaip dvaras, kita pusė - kaip įmonė. Tokiu atveju, mes matome, kad rinkimų metu rinkėjų aktyvumas, renkant savivaldos valdžią, jeigu lygintumėm su prezidento ir Seimo rinkimais, yra žemiausias, nors turėtų būti atvirkščiai, nes savivaldos valdžia yra arčiau. Tai rodo tam tikrą piliečių nusivylimą, nes jie mato, kad sėdi tie patys, vienaip ar kitaip įsigali tas pats klanas ir tu nieko nepakeisi. Negana to, situacija yra tokia, kad nusivylusieji valdžia tiesiog išvažiuoja iš Lietuvos. Paskutinė Vytauto Didžiojo universiteto atlikta apklausa parodė, kad pagrindinės emigracijos priežastys yra keturios: korupcija, socialinė atskirtis, nepagarba žmogui ir biurokratizmas. Viskas sueina ne į ką nors kita, o į valdžią. Vieni nuo tokios valdžios bėga, kitiems, savivaldos lygmeniu matantiems, kad nepotizmas tapo taisykle, o ne išimtimi, belieka susitaikyti su tuo iškreipimu. Nesvarbu, kad dabar dvaro ponas, kuris įvardijamas meru, turi vieną ar kitą korupcinę „kuprą“. Bet jei jis sugebės save parodyti, kad yra auka, tai viskas taps tarsi ir normalu. Pavyzdžiui, Panevėžyje į korupcinę istoriją papuolęs dabartinis meras buvo sulaikytas, jam pareikšti įtarimai. Tačiau jis sukurpė melą ir dalis žmonių tuo patikėjo. Jį vėl perrinko, nes žmonės pateisina jo valdžios iškrypimą. Nepotizmas pas mus yra tapęs kertiniu akmeniu, ant kurio laikosi valstybė.

G.JAKAVONIS: Gerbiamas Kęstuti, teko skaityti jūsų straipsnį, kuriame iškėlėte problemą dėl merų atlyginimų ir paminėjote mano gimtąją Varėną. Labai nustebau, kad Varėnos meras pagal atlyginimo dydį yra trečioje vietoje, lenkdamas net Kauno merą Visvaldą Matijošaitį. Tačiau pažiūrėjus į statistiką, pagal vidutinę varėniškio algą Varėna yra 56 vietoje. Taip buvo prieš rinkimus. „Respublikoje“ neseniai buvo paskelbti nauji duomenys, varėniškiai jau yra 57 vietoje. Įžiūrėjau net tokius dėsningumus: Povilo Urbšio paminėtuose rajonuose algos, pagal vidurkį, yra pačios žemiausios Lietuvoje. Kažkoks įdomus neatitikimas - ten, kur daugiausiai giminių, ten mažiausi vidutiniai atlyginimai. Dar vienas dalykas, jei tu turi kišeninę žiniasklaidą, savo laikraštį rajone, tai tu gali tvirtinti savo pozicijas juodus darbus vadindamas gerais ir panašiai...

K.MASIULIS: Norėčiau pasakyti daug skaičių ir parodyti, koks gana „murzinas“ yra Lietuvos vaizdas. Kur dursi pirštu, ten yra giminės, giminės ir giminės. Šilutėje pasitaikė toks atvejis, kai per tris mėnesius buvo įdarbinti net 22 giminaičiai. Nėra tokių mokyklų ar darželių, kur nebūtų giminių, kur giminės nedirbtų. Gal urėdijose kaip nors kitaip? Nieko panašaus. 25 urėdijos yra aiškiai giminių apsėstos. O gal privačiame versle taip nėra? Privačiame versle 43 proc. respondentų atsakė, kad jų įmonėse dirba giminaičiai ir tik 24 proc. teigė, kad nedirba. Kadangi verslas turi daug šešėlinio aspekto, todėl jis kartais siekia, kad ten dirbtų patikimi asmenys.

Dėl tokių dalykų kenčia visa mūsų kultūra, o jaunimas net netiki, kad galima skaidriai įsidarbinti. Iš viso 70 proc. žmonių mano, kad įsidarbinimo procese skaidrumo nėra. Pažvelkime į Kauno miesto atvejį, kur meras, du sūnūs, mero klasiokas, „Viečiūnų grupės“ administravimo direktorė, „Viečiūnų grupės“ ekonomikos direktorius, mero asmeninis patarėjas, kiti su meru susiję žmonės, kaimynai, bičiuliai yra toje pačioje taryboje. Aš net negalėčiau patikėti, kad Lietuvoje taip gali būti. Projektus meras pats vienas patvirtina, net nereikia svarstyti. Šitai vyksta Kaune, o ne kokiuose Pagėgiuose, ne kokiame kaime, bet mūsų mentalitetui taip tinka. Žmonėms ši sistema atrodo tinkama. Tai yra baisiausia, kai yra kalbama apie lietuvių mentalitetą. Žmonės yra pripratę prie tokio gyvenimo būdo ir taip gyvena. Tačiau yra ir gerų pavyzdžių. Aš konkrečiai pažįstu žmogų, jauną vaikiną, gabų kompiuterių specialistą. Jam dvidešimt keleri metai, bet jau buvo vieno banko padalinio vadovas. Pradėjęs draugauti su savo padalinio darbuotoja, jis iškart pats išėjo iš darbo ir, kad nekiltų interesų konfliktas, įsidarbino kažkur kitur. Galvojo, kaip jam reikės drausminti ar vertinti savo pavaldinius, nustatyti atlyginimus ir pan.

G.JAKAVONIS: Žinau dinastijas, kai senelis, tėvas, sūnūs, netgi proseneliai buvo miškininkais. Natūralu, jog baigdami Pedagoginį universitetą mokytojai tuokėsi su mokytojomis. Labai daug šeimų dirbo švietimo įstaigose, yra ir gydytojų ištisos dinastijos. Net ir savo giminėje turiu pavyzdžių, kur ir tėvas gydytojas, ir vaikai. Ar kiekvieną tokį dalyką reikėtų matyti kaip blogį?

A.SKARDŽIUS: Mes esame maža valstybė, iš kartos į kartą eina tokia nuostata, kad geri ryšiai užtikrina gerą karjerą. Yra tokių visuomenių ir tautų, kurios dar labiau tai toleruoja. Pavyzdžiui, žydų tauta. Ten jau tautiniu pagrindu yra užtikrinama karjera. Ką reikėtų daryti? Valstybė tokio recepto, mano supratimu, neturi. Yra įvairiausių rekomendacijų, kad vis dėlto reikia naujos strategijos ir t.t. Mes turime decentralizuotą valstybės tarnybos sistemą, pareigūnų atrankos sistemą. Aš siūlyčiau pasinaudoti Airijos pavyzdžiu, kur yra aiškiai centralizuota sistema. Ten yra atsakingos komisijos, kurios teikia ataskaitas parlamentui. Komisiją sudaro aukštas pareigas užimantys politikai, pareigūnai, t.y. Atstovų rūmų pirmininkas, valstybės kancleris, Finansų ministerijos atstovas, Standartų ir viešųjų pareigų komisijos pirmininkas. Tuomet į visas VšĮ, visas įstaigas yra labai patogu paskirti pareigūnus. O mes matėme ir prezidentės patarėjus, paskirtus vadovauti į aukštas pareigas, būtent į „Lietuvos energijos“ sistemą. Tikriausiai mums reikėtų kardinaliai keisti sistemą, kontrolę pakelti į aukštą atsakomybės lygį ir daryti ją ne decentralizuotą, o centralizuotą. Aš neapsiribočiau vien tik savivaldybe. Mes turime didesnį ir paramos, ir viešųjų finansų panaudojimą uždarosiose akcinėse bendrovėse, akcinėse bendrovėse, viešosiose įstaigose. Ten yra „išplaukę“ labai dideli pinigai, statusas leidžia joms pačioms, apeinant viešuosius pirkimus ir Valstybės tarnybos įstatymą, paskirti sau vadovus ir žarstyti rieškučiomis tuos viešuosius finansus ir juos panaudoti neefektyviai, ne valstybės reikmėms. Siūlyčiau pakeisti sistemą. Airija galėtų būti mums pavyzdys.

G.JAKAVONIS: Rašytojas Gintaras Beresnevičius savo knygoje yra rašęs apie Lietuvos perspektyvas Europos Sąjungoje. Sakoma, juk visuomet buvome giminių kraštas: Radvilų dinastijos, Oginskiai, Sapiegos. Gal tame iš tiesų yra kokio nors žavesio? Dabar štai yra Landsbergių dinastija, kuri yra uzurpavusi tam tikrus ekonominius svertus Lietuvoje. Gal čia viskas yra gerai?

V.RUBAVIČIUS:
Čia gal būtų atsakymas ir G.Beresnevičiui, ir mums visiems, kad plebėjai neturi dinastijų. Kitas dalykas, nėra tokios valstybės politikos, kur nebūtų galios centrų. Galios centrų prigimtis yra tokia, kad kiekvienas galios centras stengiasi koncentruoti kuo daugiau galios. Demokratinėse arba gilias tradicijas turinčiose šalyse ta kova vyksta vienaip, atsiranda įvairūs svertai ir t.t. Pas mus iš prezidentūros ir Seimo santykio matome šiek tiek kitokį vaizdą. Tokį vaizdą nulėmė tie mūsų neformalūs galios centrai, kas ką iškėlė, kas parėmė, kas kažkam parūpino postą ir t.t. Yra akivaizdu, kad tai vyksta pagal tam tikrą politinį įdirbį, nes vieni žmonės yra ryškesni politikoje ir palikę pėdsaką Lietuvos valstybės gyvenime, kiti yra ne tokie ryškūs.

Jeigu kalbame apie socialinę materiją, kuri yra Lietuvoje - mentalitetas ir kultūra, - tai ji susiklostė per tuos trisdešimt metų. Čia yra politinio elito didelis įdirbis. Mes tą sistemą kūrėme, ji yra korupcinė. Bet ta korupcija, kai tampa sisteminiu dalyku, tai jos praktiškai negali vadinti korupcija. Toks yra politinio valdymo, verslo mechanizmas. Verslai žino, kad jeigu neprisisiurbsi prie biudžeto, tai konkurencinio pranašumo neišlaikysi, jeigu neturėsi įtakos Seimo nariams, tai tu nieko nelaimėsi. Kaip elgiasi žmonės ir kodėl tokie rinkimų rezultatai, kodėl juose dalyvauja mažai rinkėjų? Žmonės labai aiškiai mato sistemą ir mato tas nerašytas kasdienio gyvenimo taisykles. Jie nelabai tikisi, kad kas nors gali pasikeisti, nes jie žino, kas valdo rajoną arba kas yra tie visi pagrindiniai veikėjai. Kartais gali būti net ir ne meras, bet akivaizdu, kad meras yra susijęs su galios centrais. Rajonuose, manau, valdo kelios šeimos. Tų šeimų santykiai ir giminystės ryšiai labai daug nulemia, kad tavo žmona ar dar koks šeimos narys turėtų darbą, turėtų perspektyvą kilti ir normalias galimybes tame rajone gyventi. Kitas dalykas - žmonės nenori staigių pokyčių. Mes išgyvenome tikrai dramatiško pokyčio metą. Mes išgyvenome ir Lietuvos tuštėjimo metą, kuris skaudžiai liečia vienus ar kitus žmones, šeimas ir gimines. Žmonėms esama sistema, kad ir kokia ji būtų, yra geriau nei kažkoks lūžis. Čia yra paradoksas. Širdyje visi norėtų pokyčių, bet iš esmės pokyčių bijomasi, nes mūsų istorija jau parodė, kad tie, kurie ateina su pokyčiais, nieko nekeičia, o korupcinė sistema tvirtėja. Kai mes kalbame apie sisteminius pokyčius, reikalingas tam tikras politinio elito sutarimas. Ar politinis elitas sutiktų užsidėti sau apynasrį ir žaisti pagal tam tikras naujai nustatytas taisykles?

G.JAKAVONIS:
Galbūt tikrai yra tiesos, kad savivaldoje esantys žmonės, matydami, kas ten darosi, ateidami į rinkimus, gina ne visą tą sistemą, o savo darbo vietą. Juk kaimiškose vietovėse nedarbas yra išties didelis. Buvo pradėta kažką daryti, bet tai nepasiteisino. Baimė - didelis dalykas. Turintis darbą žmogus bijo valdžios, nes gali prarasti darbą.

P.URBŠYS: Kiek žmogus pas mus jaučiasi saugus ir kiek ta klaninė sistema jį padaro pažeidžiamą ir priklausomą? Jeigu mes kalbame apie tai, tai šitaip žmogus sprendžia savo egzistencinį klausimą, nes didesnė mūsų visuomenės dalis kiekvieną dieną klausia, kaip išgyventi nuo atlyginimo iki atlyginimo. Be abejo, tas žmogus, kuris dirba vienoje ar kitoje tarnyboje, supranta vieną dalyką: jeigu jis neteks darbo, tai arba turės gyventi pusbadžiu, arba tiesiog teks išvažiuoti iš Lietuvos. Pas mus didesnė visuomenės dalis yra tarsi parklupdyta ant kelių. Tie, kurie turi valdžios galias, pradeda piktnaudžiauti. Kas dabar yra svarbiau - kompetencija ar lojalumas? Be abejo, dabar yra svarbiausias lojalumas. Jeigu mes kalbame apie nepotizmą, tai jis yra tarnybinės padėties naudojimas giminėms ir draugams proteguoti. Jeigu tas draugas ar giminė yra iš tiesų pats geriausias ir jis dalyvauja atrankoje, tai duok Dieve jam sėkmės. Bet šiuo atveju lemia visai kiti dalykai - ne jo kvalifikacija, ne jo vertybiniai dalykai, bet kiek jis yra artimas vienam ar kitam klanui. Jeigu mes kalbame apie Lietuvą, tai ją reikia vadinti ne „švogerių kraštu“, nes švogeriai (svainiai - red.) - dar nieko tokio. Penktadienį ar šeštadienį susėda prie stalo, išsišneka, bet nuo to valstybei žalos neatsiranda. Gal reikėtų kalbėti apie klanų Lietuvą, apie klanus, kurie yra politikoje, versle, teisėsaugoje, savivaldoje ir pan. Jeigu mes kalbame apie klanus savivaldoje, tai akivaizdžiai matome, kad nėra pilietinių savivaldų, yra klanų savivalda, kurioje dominuoja tam tikri klanai ir kurie vienaip ar kitaip įgauna valdžios galių ir pradeda jomis piktnaudžiauti. Versluose taip pat yra tam tikri klanai. Turiu omenyje, kad pas mus realios konkurencijos nėra tose verslo srityse, kuriose sukasi didžiausi pinigai. Pavyzdžiui, kelių tvarkymas. Kiek įmonių Lietuvoje tvarko kelius? Tikriausiai galėsime suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų ir pan. Viena vertus, mes matome klanus valdžios lygmeniu - ar imsime savivaldos, ar valstybės lygmenį, - ir taip pat matome tam tikrus klanus verslo lygmeniu. Papuolęs tarp tų klanų girnų ir norėdamas išlikti, žmogus turi sutikti su tuo, kas yra. Jeigu su tuo nesutinka, jį ta sistema pervažiuoja. Kaip tą sistemą įveikti? Mes jos neįveiksime, jeigu nebus stiprios pilietinės visuomenės. Valdžia pati savo esme turi piktnaudžiavimo geną, kuris visuomet pasireikš, kad ir kiek bus kontroliuojamas.

G.JAKAVONIS: Didžiausia problema, mano supratimu, kad tokia sistema leidžia į vadovus ateiti nekompetentingiems, ne tos srities žmonėms. Gerbiamas Kęstuti, ar mes nepadarėme klaidos, prisileisdami tų įvairių politinio pasitikėjimo pavaduotojų, kurie yra ne iš tų sričių ir nesusigaudo. Čia tikriausiai reikėtų kalbėti apie profesionalumą. Kurioje vietoje mes paleidome vadžias?

K.MASIULIS:
Manau, kad ta problema atsirado ne dabar, ji yra senesnė, jau įsiliejusi į mūsų kultūrą. Mes esame visi išeiviai iš kaimų. Kaimai, ta mūsų provincijos visuomenė, buvo bendruomeniška ir tas bendruomeniškumas turi pliusų. Išeivijoje lietuvis bando tvirtintis šalia lietuvio, pirkti lietuviškoje parduotuvėje, įdarbinti lietuvį, nes taip patogiau, lengviau susikalbėti ir pan. Tu jauti kaimyno, giminės petį, giminės ateina į talką, kai reikia pagalbos. Tai yra mūsų gili tradicija, kurios neišgrauši per dieną. Ji tvirtinasi visur ir viską apima. Ji turi pliusų, bet ir gilių minusų. Dabar visuomenė darosi individualistinė.

Ką padaryti, kad ši sistema pasikeistų? Aš siūlyčiau pradėti nuo mažų įstaigų ir privalomai išviešinti ryšius. Tas viešumas ir skaidrumas būtų vienas žingsnis. Politikoje taip pat yra sudėtinga ką nors išjudinti. Senosios, tos klasikinės, partijos yra išsiviešinusios, jose yra daugiau skaidrumo. Bet naujesnėse, autokratinėse - skaidrumo mažai. Mano manymu, pirmiausia reikėtų viską išviešinti.

V.RUBAVIČIUS: Mano manymu, profesionalų dinastijos, tam tikrose srityse, - tai yra valstybės turtas, kuris turėtų būti puoselėjamas ir prižiūrimas. Kalbu ne tik apie medikus, bet ir apie miškininkus, nes kai kuriuos dalykus išmanyti, jausti gamtą, yra ne taip paprasta, taip greit neišmokstama. Kiti dalykai yra susiję ir su tam tikromis ideologinėmis ir bendromis europinėmis, pasaulinėmis tendencijomis. Kas yra mūsų propaguojama naujoji vadyba? Naujoji vadyba ir yra tokia vadyba, kuri visose srityse turi mokėti vadovauti, mokėti tvarkyti, administruoti finansinius srautus. Tai galbūt nebūtų tiek pavojinga valstybei, jei ji nebūtų palaikoma dar ir kitos ideologijos. Tą gerą valstybės vadybiškumą įkūnija Kauno meras V.Matijošaitis. Pati valstybė ne vieno politiko yra įsivaizduojama kaip korporacija, kurią reikia administruoti. Net neįsivaizduojama, kad valstybinė politika yra ne administravimas. Kai šito kertinio dalyko nejaučiama, tuomet daugelis dalykų tampa tarsi nesuvokiami, tada įsivyrauja vadybininkai. Ką mes aiškiname jaunajai kartai visoje švietimo sistemoje aukščiausiu politiniu lygiu? Kad reikia prisitaikyti prie rinkos reikalavimų. Kitaip tariant, nebereikia profesionalumo, nes jeigu rinka pareikalaus, tu turi sugebėti lanksčiai persiorientuoti ir tapti vėl kitokiu, jeigu reikės - dar kitokiu. Anksčiau reikėjo pereiti visus vadovavimo, administravimo lygmenis, kad galėtum pereiti į politinį lygmenį, nes negali įsirašęs ar įrašytas į sąrašą staiga tapti aukščiausio lygio politiku. To tiesiog negalėjo būti. Mes nebegalime stabdyti tų giminystės ryšių įsitvirtinimo, nes, kas labiausiai stengiasi padėti, kai išgyvename nelabai gerus laikus, krizes ir pan.? Giminės vienaip ar kitaip labiausiai ir padeda, bent saviesiems. Čia yra natūralus socialinės materijos gyvavimo būdas. Ypač sunkiais laikais.

P.URBŠYS:
Reikėtų pasakyti, kad nuo šių metų sausio 1d. įsigaliojo centralizuota atranka į valstybės tarnybą, bet valdžia apeis bet kokią centralizuotą kontrolės sistemą, jeigu ji bus atskaitinga baudžiauninkui. Žmogus, kuris nejaučia savo savivertės, pradeda toleruoti valdžios piktnaudžiavimą jo atžvilgiu.

Diskusijos filmuotą medžiagą rasite čia.

Pasidalink: Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (17)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • UŽDARO: Vokietijos parfumerijos tinklas „Douglas“ Europoje uždaro 70 parduotuvių.
  • VIDAUS POLITIKA: Prezidentūros vidaus politikos grupėje dirbs 4 patarėjai, sako prezidento Gitano Nausėdos patarėjas Povilas Mačiulis.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
Tobago Anthony Joseph.

Ar ketinate dalyvauti Baltijos kelio minėjime?

balsuoti rezultatai

Ar šiandieną pavyktų atkartoti Baltijos kelią?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+10 +12 C

 +11 +14 C

 

 +12 +14 C

+22 +23 C

 +22 +25 C

 

 +23 +24 C

0-3 m/s

 0-3 m/s

 

0-2 m/s

 

reklama
Ūkis
reklama
Sveikata ir grožis