Ar Lietuva - valstybė be piliečių?

Bet iš „antro žvilgsnio“, tave čia pat suima daugybė motyvų tuo abejoti. O labiausiai du. Ir svarbiausia tai, kad nebežinau, kuris jų svarbesnis. Kuris labiau prisidėjo prie tokio emigracijos tvano. Jau minėtą „ekonominį“, o gal irgi minėtas galvas, neabejojančias tokiais tyrimais. O abejoti reikėtų viskuo - kitaip tiesos, o tai reikštų - teisingo kelio išsigelbėti nuo to tvano, nerasi. O gal būtent tiesos toms galvoms ir nereikia? Gal tiesa gali akis išbadyti.

Pirmiausia juk turėjo kilti klausimas: kas gi buvo tie apklausiamieji ir tyrinėjamieji? O šnekant mokslo šneka, kas buvo tie respondentai? Ketinantys emigruoti? Emigruojantieji? O gal emigravusieji? O gal jų tėvai? Juk visi išvardintieji ir yra tas „kontingentas“, kuris, ko gero, vienintelis žino tikruosius motyvus. Bet ar jie nėra it tas „kontingentas“, kuris turi geležinį motyvą neišduoti tikrojo asmeninio bėgimo iš Lietuvos motyvo?..

Kas skatina bėgti?

O gal manote, kad kiekvienas, ryžęsis emigruoti, pakėlė koją bėgti iškart po to, kai palygino euriukus savo kišenėje su kaimyno, klasės draugo, Anglijoje uždirbta kišene? Oi, ne iškart. Gal, manote, naktimis jam nesidaužė širdis diskutuojant su savo sąžine? Oi, kaip daužėsi... Kas bus su vaikais? Tais, kurie lieka Lietuvoje. Ar (ir) su tais, kurie tikriausiai gims gal Norvegijoje, gal Airijoje, Škotijoje? Ar jie kalbės lietuviškai? Ar norės išlikti lietuviais? O kas bus su bėglio tėvu, sūnaus paliekamu gyventi kur nors nuošalaus Lietuvos kaimo paskutinėje trobelėje dviese - jis ir lietuviška pensija.

Ekonominiai motyvai, be abejo, irgi turėjo ir, matyt, dar ilgokai turės didelės įtakos. Tačiau, manyčiau, tik IRGI... O tie IRGI, išsakyti įvairiose apklausose, išpažintyse žiniasklaidai ir kitokiuose tyrinėjimuose, dažnu atveju būdavo tik puikus atliekančiųjų tokias išpažintis alibi - kad mažiau pačiam širdis daužytųsi ir nebūtų gėda prieš visuomenę. Tik šito niekas atvirai, juolab kažkokiems nuomonių tyrinėtojams ar mums, žurnalistams, neišsakys. Labiausiai tokius dalykus suvoki pats, pavyzdžiui, su anūke užsukęs į vaikų žaidimo aikšteles Druskininkuose ar Palangoje, kai vasarą į jas suplūsta atostogautojai, sugrįžę iš londonų ir dublinų. Ir kol jų angliakalbės atžalos supasi, sukasi ir karstosi, tu taip išsišneki su jų tėveliais, o dažniausiai mamytėmis, kad jie ima nuoširdžiai atvirauti. O tu imi suvokti, kad didžiąją dalį jų, pabėgusiųjų, sieja vienas jausmas. Vienas motyvas: „Ir čia mes Niekas, ir ten mes Niekas. Tik ten daugiau dirbi ir daugiau turi.“ Įsidėmėjote? Ekonomika - antroje vietoje. O pirmoje „Mes - NIEKAS!“

Ir dar vaikų žaidimų aikštelėse tu įsitikini, kad ekonominis motyvas iš tiesų skatina bėgti iš Lietuvos, bet nepalyginti stipriau skatina į ją negrįžti.

Tai kodėl Mes - Niekas?

Ar dar atsimenate, kaip atrodo ketvirtis milijono? Ak, tiek pinigų gyvenime nesate regėję? Jūs ir vėl apie pinigus. O aš - apie žmones. Tai ar dar atsimenate, kaip mes, žmonės, atrodėme Vingio parke? Kai buvome ketvirtis milijono. Ir kaip tada, beveik prieš 30 metų, dar su raudonais tarybiniais pasais kišenėse, mes akimirksniu virtome Lietuvos piliečiais. Ir kai liovėmės būti Niekuo.

Tai kodėl mes dabar ir vėl - Niekas? Todėl, kad pamiršome, kaip atrodo ketvirtis milijono... Ir tą jausmą, kai alkūnė jautė alkūnę, o petys - petį. Net kvėpavimą vienas kito. Tai todėl, kad mes visi tada buvome piliečiai. Tai kur jūs šiandien, piliečiai? Aū! Kur jūs?..

Visada gėriuosi per televizijas matydamas demonstracijas ar kitokias tūkstantines minias, dalyvaujančias protesto akcijose svetur: Vokietijoje, Anglijoje, Norvegijoje, Ispanijoje - beveik visur, į kur bėgame iš Lietuvos. Net Rusijoje ir Baltarusijoje, į kurias nebėgame. Ir vis mintyse šūkteliu: „O kur jūs, Lietuvos piliečiai?“

Ar pora šimtų profsąjungų narių prie Seimo - tai čia profsąjungų protestas? Ar apskritai galima tokius protestus rengiančias organizacijas vadinti profsąjungomis? Taigi Vingio parke dainų šventės rengiamos ne kasdien. Galite rinktis. Iš pradžių nebūtinai protestuoti ar reikalauti. Galima tiesiog susirinkus... patylėti. Reikia tik, kad patys ir vėl pamatytume save: kaip atrodome būdami ketvirtis milijono. Kaip atrodome ir vėl tapę piliečiais. Ir kad tokius mus pamatytų kiti - valdžia ir verslo magnatai. Ir pamąstytų, kaip mes, kaip mūsų tiek, atrodytų, ne Vingio parke, o Nepriklausomybės, V.Kudirkos ir S.Daukanto aikštėse vienu metu. Sakote, netilptume? Tuomet užtvindytume visą Vilniaus centrą...

Aš ne chaosą Vilniaus centre raginu sukelti. Anaiptol. Tik kukliai siūlau būdą nutraukti chaosą valstybėje. Tik noriu, kad žmonės pakeltų galvas. Kad liautųsi būti Niekas. Kad savo valstybėje pasijustų suverenu. Ir ne tik pasijustų, o ir juo taptų, nes suvereno, t.y. aukščiausio valstybės valdžios turėtojo, pareigas Konstitucija yra patikėjusi būtent Tautai. O Tauta tų pareigų nevykdo. Nėra piliečių. Yra Niekas. Todėl valdžia su Tauta, it su triušiais, ir daro įvairiausius nemokšiškus eksperimentus, jų pačių įmantriai vadinamus „reformomis“, „permainomis“, „pokyčiais“. Po to, žiūrėk, švietimas jau išsigimė, kultūra - jau. Ir dar daugelyje valstybės veiklos sričių, kuriose mes vis labiau „pirmaujame“ Europos Sąjungoje. Jau...

Vyresnioji karta dar pamena, kai buvome triušiais iki Kovo 11-osios. Pusšimtį metų dalyvavome komunizmo statybos eksperimentuose. Bet tada mes, triušiai, buvome narve.

O dabar mus iš narvo išleido. Todėl dabar mes elgiamės taip, kaip nedera elgtis piliečiams. Užtat ir elgiamės, kaip dera elgtis Niekam. Elgiamės, kaip dera triušiams, - lekiame ieškoti, kur gardesnė, kur žalesnė žolė. „Green grass“...

Pabandėme būti piliečiais

Žmonių, neabejingų savo valstybei, sambūris, oficialiai, pagal visus įstatymus, įkūręs Vyčio paramos fondą, ėmėsi iniciatyvos statyti Vytį - paminklą Lukiškių aikštėje. Ne iš gero ėmėsi - įvairių kadencijų valdžių pastangos pastatyti šioje aikštėje paminklą jau porą dešimtmečių neatnešė nė mažiausio vaisiuko. Fondas surengė konkursą, jį laimėjo Nacionalinės premijos laureatas skulptorius Arūnas Sakalauskas. Žmonės, drįstu neabejodamas juos vadinti piliečiais, atsiliepdami į fondo kreipimąsi, ėmė aukoti. Kas 20 eurų, kas 300. Jau arti buvo ir pirmas šimtas tūkstančių. Kad jis, Vytis, būtų ne valdžios, o piliečių dovana Valstybės gimtadieniui. Padėka tiems, kurie visais laikais kovojo už Lietuvą.

Gal būtent tai ir sunervino kai kuriuos valdžios žmones: kaip čia dabar be derinimų su jais kažkas ima statyti. Ar kartais ne Vilniaus meras maždaug taip ir pareiškė. Ir piliečių iniciatyva pakibo ore.

Tai kaip dabar jaustis Briuselio, Čikagos, Indianapolio, Klivlando, Paryžiaus lietuviams, aukojusiems įvairias dolerių sumas Vyčiui? Kaip jaustis šviesuolio aušrininko, lietuviškos spaudos veikėjo Jono Šliūpo ir Vasario 16-osios Akto signataro Petro Klimo sūnums, savo lėšomis prisidėjusiems prie šios kilnios pilietinės iniciatyvos?

O kaip į Vilniaus valdžią dabar žiūrės pensininkė Ona iš Kaštonų gatvės Vilniuje? Jai po langais - Lukiškių aikštė, Lietuvos ir Vilniaus gėda, tiek laiko nenuplauta, nes neplauta, nuo Lietuvos ir jos sostinės veido. Ir pensininkė, kuriai ta gėda po langais, savo sutaupytais 5 šimtais nusprendė prisidėti prie Vyčio. O senutė, paskambinusi skulptoriui Sakalauskui ir pasiūliusi 100 tūkst., visos giminės visų santaupas?..

Vargu Šimašius iki jų nusileis ir ims aiškinti. Todėl drįsiu pabandyt paaiškinti jam pačiam.


Pone jaunas ir gražus mere. Esu jums labai dėkingas. Jūsų ir jūsų bendraminčių požiūris į Vytį ir į žmones-piliečius, tikiuosi, susprogdins ne vieno mūsų kantrybę. O jai sprogus, piliečių, jaučiu, Lietuvoje ir kol kas dar jūsų Vilniuje rasis daugiau. Ačiū už jūsų kilnias pastangas.

Ir dar! Konstitucijos 4 str. sako: „Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai AR per demokratiškai išrinktus savo atstovus.“ Pagavote mintį? Mes, tiksliau, jie, visuomeninis Vyčio paramos fondas, o su juo žmonės, pačiomis įvairiausiomis formomis rėmę ir visada remsiantys Vytį, turi aukščiausią suverenią galią! O jūs esate tik AR. Ir jūs, Šimašiau, savo sumanymus turėtumėte derinti su Jais, o ne Jie - su AR.