1 nuotr.
Trys klausimai sau ir kitiems
ESAME RUNKELIAI! Tokį mūsų visuomenės statusą autoritetingai „konstatavo“... kalafiorai. Tą patį kasdien „konstatuoja“ ir Lietuva, kas ankstų rytą šimtais, o gal ir tūkstančiais automobilių lekianti Suvalkų link. Į buvusią, bet Želigovskio bemaž prieš šimtą metų užgrobtą, o Stalino bemaž prieš aštuoniasdešimt metų negrąžintą Lietuvos teritoriją. Todėl man, jaučiu, vis labiau ima kirbėti tokie trys žiaurūs „politinės ekonomijos“ klausimai. Klausimai sau. Gal ir kitiems. Kai kuriems. Panašiems į mane. Runkeliams:
1. O jeigu anuomet Želigovskis nebūtų užgrobęs lietuviškų Suvalkų žemių?..
2. O jeigu Stalinas, nagu ar pypkės kandikliu žemėlapyje „atriekdamas“ mums Vilniją, būtų grybštelėjęs ir Suvalkų žemes?..
3. TAI KĄ MES, runkeliai, ŠIANDIEN VALGYTUME?
Laimė regėti laimingą lietuvį
Kartais į Dzūkiją važiuoju su Jonuku. Jam greit 75-eri. Bet kai pradėjau pirmoje klasėje jį vadinti Jonuku, taip ir tebevadinu. Jis nepyksta, bet jo jauniausiajai anūkei baisiai juokinga, kad jos diedukas - Jonukas.
Šiemet prieš Motinos dieną jis paskambino, pasiūlė kartu važiuoti pas mamas. Mūsų motulės tose pačiose Lazdijų kapinėse ilsisi. Sutarėme. Tik įspėjo, kad iš Vilniaus neimčiau gėlių, - gali nuvysti, mat jis turįs pirmiausia pasiekti Suvalkus ir apsipirkti. O tai gali kiek ilgėliau užtrukti. Gėlių nusipirkti galėsime grįždami - Punske ar pačiuose Lazdijuose.
Išlėkėme penktą ryto, nes jo vyriausiojo anūko automobiliukas jau nebe pirmos jaunystės ir į Suvalkus labai skubėti negali. Kuo arčiau Kalvarija, tuo vis daugiau lietuviškais numeriais paženklintų automobilių, viens po kito mus piktai lenkiančių. Toks savotiškas ralis „Lietuva-Suvalkai“. Imi įtarti, kad „ralyje“ gali dalyvauti tik tie automobiliai, kurių labai dideli užpakaliai. Prisipažįstu, tiek daug didelių užpakalių dar nesu regėjęs. Jonukas man aiškina, kad tai „pikapai“. Suvalkuose į tokius gali pasikrauti valgymo mėnesiui ar net dviem. Šie „pikapai“, pasak Jonuko, po kiek laiko neabejotinai virs įsismaginusios kilti aukštyn Lietuvos ekonomikos simboliais...
Jau „rubežius“, jau Lenkija. Mus toliau lenkia „pikapai“ lietuviškais numeriais. Tik lietuviai juose jau kažkokie visai kitokie. Neatpažįstami. Įtartinai malonūs, nepaaiškinamai linksmi ir net laimingi - skriedami pro mus, nuleidžia langų stiklus, šypsosi, net rankomis mums moja. Kas atsitiko? Jonukas žino viską: kol, girdi, riedėjome Lietuvos žeme, jie visi manė, kad mudviejų kelionės tikslas - Kalvarija. Bet kai pravažiavome ir Kalvariją, ir „rubežių“, mudu jiems tapome labai juokingi: tik idiotai gali keliauti į Suvalkus tokia mažute mašinėle...
Mūsų mašinėlė iš tiesų mažutė, bet, svarbiausia, jos užpakaliukas irgi labai mažas. Tiesą sakant, jo apskritai beveik nėra - trumpučio kėbuliuko galas vos ne vertikaliai sminga žemyn. Atsidaręs galines dureles daugių daugiausiai kokį paveikslėlį užkištum. Taigi Jonukui tenka dviem savaitėms skirtus maisto produktus ant užpakalinių sėdynių krauti.
Prisipažįstu, per pusdienį, praleistą Suvalkuose, patyriau gal net daugiau nuotykių nei kažkada per dvi savaites Sicilijos saloje, kur, kaip ir žemyninėje Italijoje, irgi gyvena italai. Tik Sicilijoje jie dar labiau italai. O Suvalkuose - viskas tarsi atvirkščiai: regis, suvažiuoja lietuviai iš visos Lietuvos, o tu, į juos žiūrėdamas, negali net įtarti. Nes LIETUVIAI ČIA, SUVALKUOSE, YRA LAIMINGI! Net labai panašūs į italus.
...Didžiulis prekybos centras Suvalkuose tiesiog spindi nuo mūsų piliečių veidų. Mūsiškius labai lengva atpažinti. Lenkai, kurių čia vos vienas kitas, ima pirkiniams visai kitokius nei mes vežimėlius - tokius mažučius žemučius, man net bambos nesiekiančius. O lietuviai ima aukštesnius - man beveik iki kaklo. Lenkai įsimeta puskilį mėsytės, porą butelių pieno, kalafioro galvą ar saujelę trešnių - net vežimėlio dugno neužpildo. Mūsiškiai prisikrauna kaupiną vežimėlį. Tai Jonukas važinėja vienas, o kiti lietuviai - poromis. Dažnai net vaikus pasiima. Kad nuo mažų dienų išmoktų teisingai gyventi. Ir kiekvienas šeimos narys stumia tokį vežimėlį. Tiesą sakant, jau ne vežimėlį. Tikras vežimas. Regis, tik karties trūksta, kad iš viršaus prislėgtų, - vaizdelis būtų visai kaip kažkada Lietuvos kaime per šienapjūtę...
Bet svarbiausia - ne vežimėliai. Negali atsižavėti, kaip mes ten vieni su kitais sveikinamės, kaip bendraujame, kaip vienas su kitu tariamės, kaip vienas kitam patariame, parodome, net palydime. Galėtum įtarti, kad suvažiavo darni vieno didžiulio didžiulio kaimo bendruomenė. O tie mūsų veidai, veidai!.. Kiek juose laimės ir džiaugsmo. Net orumo. O koks nuostabus, koks ausį ir širdį glostantis linksmų vaikų klegėjimas, kuriame lengvai atpažįsti savo gimtąją kalbą. Tai kas čia, po velnių, loja, kad mes, lietuviai, džiaugiamės tik kai dega kaimyno pirkia? Ir kur stovėdami tyrėjai nustatinėja mūsų nacionalinį laimės indeksą, kad mus taip nepagarbiai nustūmė į 60-ąją vietą?
Ar turėtume dėkoti Stalinui?
Nieko nenutuokiu apie ekonomiką, tad visą kelią nuo Suvalkų iki Vilniaus Jonukas skyrė mano visiškam ekonominiam neraštingumui likviduoti. Kad dėl savo neišmanymo neiškraipyčiau jo teisingos valstietiškos išminties, pateikiu keturių akademinių valandų jo „paskaitos“ fragmentus:
„Ar žinai, kas šiuos žmones į Suvalkus surenka? Rinkos ekonomika. O vienas svarbiausių jos įrankių yra SANDORIS: „Aš jums siūlau - jūs sutinkate arba ne“. Pavyzdžiui, žemdirbys siūlo perdirbėjui, perdirbėjas - prekybos centrui, prekybos centras - tau. Dar gali būti vienas ar daugiau tarpininkų. Ir kiekvienas šios grandinės dalyvis nori didesnį kąsnį sau atkąsti. Kitaip tariant, kiekvienas šioje grandinėje ieško kvailesnio už save. Paprastai kvailesni būna pirmas ir paskutinis. Ir kai, pavyzdžiui, žemdirbio užaugintas kalafioras pasiekia tave, pirkėjau, jis nuo galutinės kainos taip išsipučia, kad daugelio mūsų perkamoji galia negali su juo susidoroti. Arba, kitaip tariant, tavo išgyvenimo minimumas tau jau atima norą kalafioro norėti. Net per televizijas šnekantys mūsų ekonomistai tokiais atvejais mums rekomenduoja norėti bulvės.
Kam tik neverčiame kaltės dėl tokio bulvinio mūsų orumo - antkainiams ir pelnams, pėvėemams ir oligopolijoms, infliacijoms valstybėje ir kiekvieno mūsų kišenėje, karteliniams susitarimams. O ką patys darome? Iš pradžių dejuojame, paskui verkiame, o dar vėliau skrendam į Angliją ar Norvegiją. Ir jau nebegrįžtame. Arba „pikapais“ lekiam į Lenkiją. Ir grįžtam tą pačią dieną. Grįžtam laimingi. Ir griežtai apsidairę tyliai dėkojame draugui Stalinui! Kad kažkada Lietuvai negrąžino Suvalkų!
O dėkoti turėtume ne Stalinui. Dėkoti turėtume paprastam lenkui. Kuris ne tik turi Lenkijos pasą, bet, skirtingai nuo Lietuvos pasų turėtojų runkelių, dar yra ir savo valstybės PILIETIS, todėl ir sugeba neleisti rinkos ekonomikai įsisiautėti taip, kaip ji šiandien siautėja Lietuvoje.
Nei prezidentė, nei premjeras, nei Seimas neturi teisės kištis į rinkos ekonomiką, juolab reguliuoti kainų. Rinką galime sureguliuoti mes. Kiek Lietuvoje pensininkų? Arti milijono? Beveik milijonas tokių, kurie nei skrenda visiems laikams į anglijas, nei turi galimybių pusdieniui nuvažiuoti į Suvalkus! Tai dabar tu įsivaizduok tą „beveik milijoną“ kažkurio vieno Lietuvos prekybos tinklo parduotuvėse ir prie jų. Nuo atidarymo valandos iki uždarymo. Didžiausios eilės. Visi perka degtukus. Po vieną dėžutę. Visoje Lietuvoje. Atėjusieji kalafiorų ir išvydę „beveik milijono“ eiles kaipmat lėks į kitų prekybos tinklų parduotuves. Tegu bėga, o mes visą mėnesį perkame degtukus „savo“ tinkle. Degtukai greitai „baigsis“. Imame pirkti bulves. Po vieną bulvę! Tegu sveria. „Baigsis“ bulvės - pirksime vynuoges. Po penkias ar dešimt uogyčių. Tegu sveria. Mėnesio laukti neteks. Po savaitės „mūsų tinklas“ pats ims reguliuoti savo kainas. Jos kris. Gal net iki Suvalkų lygio. Net tie, kurie perka kalafiorus, kaipmat perbėgs „pas mus“. O kas dėsis anuose prekybos tinkluose. Ogi bus priversti skubiai pereiti prie „mūsų kainų“!
P.S.
Oi, tas mano Jonukas... Jeigu jo visa ši „politekonomija“ virstų realybe, kas dėtųsi Lietuvoje? Tas mūsų „beveik milijonas“ greit virstų dviem milijonais... Ne dviem milijonais pensininkų, ne dviem milijonais, atleiskite, runkelių, o DVIEM MILIJONAIS PILIEČIŲ! Laimingų. Galų gale suvokusių, kuo skiriasi pilietis nuo, atleiskite, runkelio... Tai kas dėtųsi Lietuvoje, jei du milijonai piliečių rinkėjų, o ne piliečių runkelių nueitų rinkti Seimo?..
