respublika.lt
 

Ar įmanoma laimėti kovą su šešėliu?nuotraukos (23)

2019 liepos mėn. 14 d. 10:46:50
Gediminas JAKAVONIS

Kone kiekviena Vyriausybė kūrė planus, kaip įveikti ekonomiką graužiantį vėžį - šešėlį, tačiau rasti veiksmingų priešnuodžių nė vienai nepavyko. Kodėl visuomenė priešinasi, regis, kilniems valdžios siekiams?

×
nuotr. 10 nuotr.
Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

 

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Seimo nariai Artūras SKARDŽIUS, Kęstutis MASIULIS, Povilas URBŠYS, buvęs Seimo narys, ekonomistas, profesorius Povilas GYLYS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Valstybėje įvairioms sritims trūksta pinigų. Valdžia vis kalba apie kovą su šešėliu, dar prisimename, kad kažkuris premjeras buvo užsimojęs iš šešėlio ištraukti milijardą. Kad ir kaip būtų, ta kova tęsiasi. Pavyzdžiui, net per žinių pertraukėles rodomos reklamos, agituojama atsisakyti vokeliuose mokamų atlyginimų ir pan. Ne taip seniai buvo paskelbti duomenys, kad pagal šešėlį mes Europos Sąjungoje esame vieni iš lyderių - penkti ar šešti. Tad apie tai ir norėčiau pakalbėti. Ką reikėtų daryti, kad šešėlis sumažėtų, ar iš viso įmanoma jį įveikti. Kodėl pas mus nesumokami mokesčiai, o atlyginimai vis dar mokami vokeliuose?


A.SKARDŽIUS:
Aš išskirčiau keletą aspektų. Pirmasis aspektas - politiškai visada labai populiaru deklaruoti kovą su šešėliu, kadangi Lietuvoje, palyginti su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis, yra pakankamai mažas perskirstymas per biudžetą. Kitas aspektas - verslas susiranda savo nišą. Jis suranda tam tikrą palaikymą, laimi konkursus, turi konkurencinį pranašumą, gauna investicijas ir nesakyčiau, kad tai vyksta pačiu skaidriausiu būdu. Tas gėris, aš kalbu apie europinę paramą, kai vieni gauna, o kiti negauna, nėra paskirstomas skaidriai ir teisingai. Konkuruoti reikia rinkoje, o niekas nenori bankrutuoti, todėl bando konkuruoti sumokėtų mokesčių sąskaita. Dėl to kenčia biudžetas, kai negauna lėšų socialinės investicijos ir t.t. Turime tokį užburtą ratą ir čia yra pagrindinės priežastys, dėl ko tai vyksta. Dar viena labai svarbi priežastis - surinktų biudžeto pinigų panaudojimas. Panaudojimo efektyvumas mažas, o pats procesas gana neskaidrus. Yra valstybės įmonių, kurios, būdamos monopolininkės, tuos tarifus užsiplėšia. Aš turiu galvoje Lietuvos energetiką, visą energetikos sektorių, kuris užsikelia tarifus, neįkandamus verslui. „Lietuvos energija“ turėtų teikti paslaugas, kurios turėtų būti nukreiptos ne į monopolininkų vertės didinimą, o į paslaugos kainos prieinamumą visuomenei, verslui. Tai yra svarbiausia. Daugiausia priekaištų būtų dėl to, jog kai kuriose žinybose pinigai yra mėtomi į dešinę ir į kairę. Pažiūrėkite į metų ketvirtą ketvirtį - pinigai yra iššvaistomi tam, kad jie nebūtų grąžinami į biudžetą. Tad apie efektyvumą kalbėti jau nebetenka.

G.JAKAVONIS: Gerbiamas Kęstuti, atrodo, kad ir kiek mes kovotumėm, kiek deklaruotumėm, tačiau tas šešėlis kaip buvo, taip ir yra. Ar ši kova nėra kova su vėjo malūnais?

K.MASIULIS: Jeigu žiūrėtume giliai ir filosofiškai, šešėlis yra amžinas dalykas - tiek, kiek valstybė egzistuoja. Jeigu mes paimsime Senąjį Testamentą, atrasime mokesčių mokėtojus ir žmones, kurie nemėgsta mokesčių mokėtojų, nes šie stengiasi išvengti, kad jiems netektų susimokėti. Ta padėtis per tūkstančius metų keitėsi, žmonių sąmoningumas auga. Vadinasi, viskas keičiasi į gerąją pusę. Jūs paminėjote tyrimus, pagal kuriuos Lietuva atrodo ne taip jau gerai. Aš noriu pasakyti, kad tų tyrimų yra be galo daug ir labai prieštaringų. Mano manymu, Lietuvoje situacija palaipsniui visą laiką gerėja ir mes turėtume būti priskirti valstybėms, kuriose yra visai nebloga situacija. Pas mus tikrai daug geresnė padėtis, nei, sakykime, Ukrainoje ar Rusijoje, jau nekalbant apie Afrikos ar Azijos valstybes. Suskaičiuoti tą šešėlį yra nepaprastas dalykas. Visos partijos, kurios patenka į valdančiąją daugumą, deklaruoja kovą su šešėliu. Tik tos partijos, kurios yra opozicijoje, elgiasi labai keistai, nelabai remia, o kartais net kritikuoja. Aš gerai atsimenu, kai Andrius Kubilius buvo premjeru, Algirdas Butkevičius kritikavo kovos su šešėliu priemones, o kai A.Butkevičius pats tapo premjeru, pats naudojo beveik tokias pačias priemones. Visi premjerai kelia tuos pačius uždavinius, kad reikia padidinti žmonių sąžiningumą ir įplaukas į biudžetą iš šešėlio.

Metai iš metų, kadencija iš kadencijos, kad ir kokia būtų Vyriausybė, tai daroma žingsnis po žingsnio. Priemonių arsenalas seniai buvo įvardytas, tačiau jis nėra visas įvykdytas. Jis po truputėlį yra vykdomas ir vis gausėja. Štai, pavyzdžiui, Sauliaus Skvernelio Vyriausybė įvedė čekių loteriją. Ta idėja jau seniai, dar A.Kubiliaus laikais buvo, tačiau kiek buvo pasipriešinimo. Ir dabar atsiranda pasiteisinimų, kodėl turgaus prekeiviai neturėtų mokėti, nors visi ekonomistai pakalba apie tai, kad reikėtų sumažinti tų patentininkų galimybes. Jei paimsite dideles statybas Vilniuje, pamatysite, kad ten tik pats rangovas yra UAB, o statybininkai beveik visi yra patentininkai. Jei jis yra įdarbintas statybų bendrovėje, tai jis sumokės 40 proc. nuo algos, o jeigu jis yra patentininkas, jis sumokės 10-15 proc. Tai yra didelis skirtumas, visi aplošinėja, apgaudinėja. Bet jeigu pabandai politiškai eiti ir naikinti tokią patentininkų klasę, padaryti taip, kad jie dirbtų normaliai, pagal darbo sutartis, labai greitai atsiranda tokių, kurie triukšmaus ir bus politinių pritarėjų, kurie sakys, kad taip negalima daryti. Aš būčiau iš tų žmonių, kurie pritartų visoms priemonėms.

G.JAKAVONIS: Gerbiamas Povilai, savo biografijoje esate nurodęs, kad dirbote Specialiųjų tyrimų tarnyboje, kuri taip pat kovoja su šešėliu. Turime dar Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybą, policiją, kriminalinę policiją, su kontrabanda kovoja muitinė, pasienio policija. Atrodo, kad tų gaudančių ir kovojančių su šešėliu institucijų pilna, o rezultatas?

P.URBŠYS: Su šešėliu vyksta amžinas karas, tik tarsi mes šešėlį atskiriame nuo to objekto, kuris tą šešėlį meta. Šiaip valdžia yra pagrindinis šaltinis, kuris vienaip ar kitaip sukuria šešėlio pasekmes net ir pačioje ekonomikoje. Turiu omenyje daromus sprendimus. Tie žmonės, kurie mažiau pasitiki valdžia, jie vis labiau pateisina savo buvimą šešėlyje. Ten, kur žmonės sprendžia tik egzistencinį klausimą - kaip pragyventi toje valstybėje, - be abejo, ieško pigesnių paslaugų, pigesnių prekių, nes jų pajamos neleidžia tų paslaugų ir prekių įsigyti legaliai. Todėl manau, kad pagrindinė šešėlio priežastis yra ne žmonės, o valdžia ir jos sprendimai. Daugelį dešimtmečių buvo einama represiniu keliu. Jeigu mes kalbame apie valdžios požiūrį, ji tikrai nemato problemų savyje, o problemas mato žmonėse. Visa tai, kur yra tos problemos priežastys, atsispindi ir dabartiniame Finansų ministerijos aptarime. Pirma, jie įvardija šešėlio dydį, antra, nurodo, kad nėra proporcingos atsakomybės. Toliau nurodo nepagrįstas lengvatas ir įstatymų spragas, lemiančias sukčiavimą ir mokesčių vengimą. Kita priežastimi jie įvardina sankcijų ir praeityje priimtų sprendimų pažeidimų baimę ir po kablelio, pačiame gale, nurodo: sudėtinga mokesčių apskaita, nepakankama mokesčių mokėjimo motyvacija. Reikia atkreipti dėmesį, kad tai, kas yra susiję ir su jų problemomis, jie nurodo kaip paskutinį faktą, o pirmoje vietoje iškelia savo administracines ir represines galias arba neefektyvų represinį būdą kovojant su šešėliu. Aš manyčiau, jei mes kalbame apie šešėlio priežastis, tai pagrindinė priežastis yra mokesčiai. Neseniai Laisvosios rinkos instituto apklausa parodė, kad 89 proc. apklaustųjų lietuvių renkasi prekes ir paslaugas iš šešėlio dėl padidėjusių kainų. 64 proc. apklaustųjų Lietuvoje nurodė, kad nelegalų darbą renkasi dėl didelių mokesčių. Toliau nurodoma, kad yra per maži atlyginimai. Jeigu mes kalbame apie pačias šešėlio apimtis, jeigu mes sakome, kad norime su juo kovoti, susidaro įspūdis, kad tikslus šešėlio dydis yra slepiamas. Pagal vienus paskaičiavimus, kaip visai neseniai finansų ministras pranešė Tautai, šešėlis yra sumažintas ir per dešimt metų susitraukė nuo 25 proc. iki 15 proc. O ekonomistai sako, kad šešėlis yra sumažėjęs iki 22,99 proc. Galų gale net oficialiai yra pasakoma, kad pas mus šešėlis gali svyruoti nuo 15 proc. iki 30 proc. Kai yra padaryta tokia košė, bet kuriai Vyriausybei yra palanku parodyti savo veiklos efektyvumą. Pavyzdžiui, jeigu pasakė, kad iš šešėlio ištraukė 189 milijonus, o šešėlis yra 15 proc., tai atrodytų labai daug. O jeigu šešėlis yra 30 proc., tai čia yra lašas jūroje. Mes matome tai, kad pati valdžia slepia šešėlio dydį.

G.JAKAVONIS: Profesoriau, iš jūsų išmokau, kad negalima prisirišti prie vieno vertinimo, prie vieno kokio nors rodiklio. Jei žvelgsime į P.Urbšio pateiktus skaičius, tai po 15 metų visai turėtų nelikti šešėlio.

P.GYLYS: Pradėsiu nuo to, kad buvau bene pirmas ekonomistas Tarybų Sąjungoje, 1988 m. balandį paskelbęs straipsnį apie šešėlinę ekonomiką. Dabar aš tęsiu tą mokslinę studiją, kuri yra mano paskutinėje knygoje. Aš čia su daugeliu sutinku, kad šešėlinė ekonomika yra labai sudėtinga, sunkiai apčiuopiama, sunkiai statistiškai fiksuojama tikrovės dalis, kuri didžiąja dalimi yra neigiama. Bet ne totaliai neigiama. Kaip ir visuose procesuose, taip ir čia galima įžvelgti ir šviesiąją pusę. Pavyzdžiui, iš tų nesumokėtų mokesčių žmogus maitina savo vaikus, ypač jei jis kitaip neišgyvena, o tik dirbdamas nelegaliai. Šešėlinė ekonomika atsiranda tada, kai mes laužome oficialią tvarką. Yra oficiali tvarka, kuri yra viešoji gėrybė. Jeigu ji yra gera ir mes ją sulaužom, tai atsiranda tokie dalykai kaip mokesčių nemokėjimas, nelegalus darbas, nelegalios pajamos. Tačiau tai yra žymiai plačiau. Jeigu mes pažeidžiame Konstituciją, o juk Konstituciją gali pažeisti net pats Seimas, ir tai yra šešėlinis veiksmas, bet jo paskaičiuoti bendrajame vidaus produkte neišeina. Tiesioginės statistikos nėra, kadangi tai yra slepiama. Kitos šešėlinės dalys yra nematomos. Didžioji problema yra iš dviejų dalių. Mes gerai nesuvokiame, kas yra šešėlinė ekonomika. Jeigu aiškiai neapibrėžiame, tuomet atsiranda nelabai geri veiksmai. Yra kita dalis, kai mes negerbiame oficialios tvarkos. Negerbti gali ir pati valdžia, kaip jau gerbiamas Povilas sakė. Juk valdžia gali negerbti įstatymų. Atsiekime tai nuo partijų ir pripažinkime, kad dažnai taip ir yra. Aš manau, kad per paskutinius dešimtmečius šešėlinė ekonomika tikrai nesumažėjo. Aš matau, kad tendencija yra bloga ne tik pas mus, net ir Vakaruose. Aš turiu labai seną, 50-ies metų amerikietišką ekonomikos vadovėlį, kuriame sakoma, kad mokesčių nemokėjimas yra didžiausia, po šeimyninės neištikimybės, moralinė klaida. Aš nemanau, kad šiandien Amerikos visuomenė mokesčių požiūriu yra tokia sąmoninga, kokia buvo prieš 50 metų, kai progresiniai mokesčiai patiems turtingiausiems buvo 70 proc. Skandinavija yra mažas kampelis Europoje, kur mokesčių moralė yra aukštesnė. Ten žmonės supranta, kam moka mokesčius. Jie supranta, kad yra negerai nelegaliai dirbti. Tuo jie sąmoningiau dalyvauja viešajame gyvenime mokėdami mokesčius. Visa tai yra mums pavyzdys. Aš manau, kad iš skandinavų galima pasimokyti suprantant, apibrėžiant viešuosius reikalus. Suprantant, kad oficiali tvarka yra gėris. Tiesa, šešėlinė ekonomika atsiranda dar ir tuo atveju, kai valdžia formuoja blogą tvarką. Aš manau, kad neoliberalizmas buvo pagrindinė šešėlio ideologinė priežastis.

G.JAKAVONIS: O ką galima padaryti? Jeigu kaltiname valdžią, turime prisipažinti, kad mes čia visi kažkiek esame buvę valdžioje ir kažko nepadarėme. Jeigu sakysime, kad tai sovietmečio palikimas, tai tų sovietų jau 30 metų nėra...

P.GYLYS: Lotynų Amerikoje sovietų nebuvo, bet šešėlinė ekonomika yra galinga.

A.SKARDŽIUS:
Manau, kad 30 metų yra nepakankamas laikas įveikti sovietinį mentalitetą, kuris, beje, persiduoda iš tėvų vaikams, iš vaikų - vaikaičiams. Aš manau, kad pirmiausia visuomenėje turi atsirasti suvokimas, kad viešoji investicija yra tie pinigai, kurie sumokėtų mokesčių pavidalu atitenka viešajam gėriui kurti. Čia mūsų visuomenė, ypač jaunimas, turėtų būti įsisąmoninęs, kad sumokėti mokesčiai virsta viešuoju gėriu: socialinės, infrastruktūros, švietimo, mokslo srityje. Tai yra visuomenės solidarumo reikalas. Be abejonės, visą laiką atsiras tokių, kurie to nenori daryti. O valstybė nuo savęs turi pradėti atsakingai, efektyviai ir svarbiausia - atskaitingai naudoti būtent to visuomeninio gėrio kūrimui sumokėtus mokesčius. Manau, tai yra esminis dalykas, nes valdžia turi rodyti pavyzdį. Kai valstybinės įmonės sudaro sutartis su kažkokiu Bermudų salynu ir plaunami pinigai, o ant tos „adatos“ pasodinamos trys kartos į priekį, tai yra pasitikėjimo nekeliantys veiksmai. Juk matome, kaip pinigai „įsisavinami“ ketvirtame ketvirtyje, arba kad reikia iškelti ministeriją ar uždėti pastatui stiklinį stogą už 20 mln. Visi tokie įvykiai pasitikėjimo tikrai nekelia. Valstybė nueina kažkuriuo klystkeliu, viską supaprastina. Valstybė nesuka sau galvos, nes laikinai padarė PVM 21 proc., nors anksčiau buvo 18 proc. ir dabar iš to laikosi, o į šešėlinę ekonomiką mažai reaguoja. Juk vis tiek žmonės eis pirkti duonos ar pieno, valstybė paims pinigus per PVM. Žmonės mokės mokesčius už elektrą, už būtinąsias paslaugas ir vis tiek valstybė susirinks. Darbo jėgos apmokestinimas yra per didelis, jaunos įmonės ar įmonės, kurios neturi didelio potencialo, negali konkuruoti. Todėl statybose atsiranda pigiau apmokami subrangovai. Valstybė turi žiūrėti kapitalo, nes vis tiek akis bado „lamborginiai“, jachtos, prabanga. Iš kur toks visuomenėje atotrūkis tarp turtingųjų ir mažiau turtingų? Iš kur tokia praraja? Valstybė vėl savo laiku nesužiūrėjo procesų ir praturtėjimo nepagrįstai nemokant mokesčių. Juk drambliai ne visą laiką moka, o mokesčius paprastai sumoka skruzdėliukai. Visi. Kartais net po du kartus. Visuomenė turi žinoti, kad kuria bendrą gėrį, o valstybė turi kurti bendrą gėrį ir netaškyti surinktų pinigų. Vieniems ir kitiems namų darbai yra dvidešimčiai metų į priekį.

G.JAKAVONIS: Kęstuti, pats esate dirbęs ir savivaldybėje, buvote vicemeru. Kokį šešėlį galima pastebėti tokiu lygmeniu? Kai mes kalbėjomės apie savivaldą, buvo paminėta, kad mažiausi atlyginimai yra pasienio rajonuose - Pagėgiuose, Šalčininkuose, Švenčionyse, Varėnoje, - ten, kur algos yra nedidelės, bet užtat visi žino, kad ten yra vežama kontrabanda. Metų metais veža tie patys žmonės ir nelabai ten kas juos išgaudo...

K.MASIULIS: Sutinku su profesoriumi dėl daugelio jo įžvalgų, tačiau kai kur nesutinku. Pirmiausia, ką norėčiau pasakyti, šešėlį sunku įvertinti tiksliai, bet įvertinti galima. Štai toks pavyzdys: jeigu Lietuvoje atlyginimas, kurį žmogus gauna, yra 20 proc. mažesnis negu Estijoje, bet parduotuvėse lietuvis statistiškai išleidžia daugiau negu estai, tai galima klausti, iš kur tas stebuklas įvyksta? Matyt, jis vyksta iš šešėlio. Vartojimas išsikelia nuo to, kad yra pajamos, tik jos nėra matomos. Jeigu pas mus yra didesnis vartojimas negu Estijoje, aš galiu spręsti, kad pas mus šešėlis yra didesnis negu Estijoje. Vertinimai priklausys nuo to, kokios filosofinės linijos žmogus laikysis. Jeigu liberalesnės, jis bus linkęs aiškinti, kad valdžia ne viską gerai daro: mokesčiai - per dideli, neteisingi ir pan. Kaip filosofas, aš bandau suprasti, iš kur kyla tos šaknys. Laisvosios rinkos institutas suvers viską valstybei, kad tik ji kalta, kad valstybė kvailai padaryta ir aišku, kad žmogus nenorės mokėti. Jei bus daugiau humanitarinis, socialdemokratinis supratimas, žmogus bandys ieškoti, kodėl žmogus nenori būti bendruomeniškas, kas jį atgraso ir pan. Aš manau, kad ir čia, ir čia yra tiesos. Abiejose pusėse.

Nesu toks pesimistas, kaip kai kurie mano kolegos, todėl manau, kad situacija yra gerėjanti. Aš matau, kad kiekvienais metais, ar tai būtų A.Kubiliaus, ar A.Butkevičiaus ar dabartinė Vyriausybė, visi planuoja tokius įtemptus biudžetus, apie kuriuos sakoma, kad jie neįgyvendinami, niekas nesigaus, tačiau ne tik surenka pinigų, bet dar ir eina „į pliusą“.

Galiu daryti išvadą, kad žmonių požiūris į valstybę tampa draugiškesnis, nėra toks baisiai susvetimėjęs, kurį paveldėjome iš sovietmečio. Jis keičiasi į gerąją pusę. Aišku, mes dar labai toli nuo norvegų ar švedų, bet toli ir nuo ukrainiečių.

Ką reikėtų daryti toliau? Manau, kad reikia naikinti tuos dvejopus standartus. Kiek buvo triukšmo, kai buvo sakoma, kad reikia įvesti minimalų darbo užmokestį. Kiek buvo šaukiama, kad čia viskas sužlugs, tačiau niekas nesužlugo. Šimtas tūkstančių žmonių pradėjo mokėti ir nieko neatsitiko. Atsiranda dabar tokių gudručių, kurie dirba dviejuose darbuose. Reikėtų kamšyti įvairias landas, reikėtų tokiems kaip aš, esantiems opozicijoje, padėti valstybės vadovams kovoti su šešėliu. Nes dabar esu opozicijoje, paskui būsiu pozicijoje ir reiks tęsti pradėtus darbus. Kai žmonės yra visi vienodesni, labiau vienodus mokesčius sumoka, tuomet kyla valstybės pasitikėjimas žmonių akyse. Turėtų būti suprantama, kad tie, kurie daugiau uždirba, turėtų daugiau ir mokesčių sumokėti. Taip pat suprantu, kad perlenkti lazdos negalima.

P.URBŠYS: Visi vienaip ar kitaip sako, kad žino receptą. Šešėlinės ekonomikos mažinimo koordinavimo komisija yra aiškiai apibrėžusi tas kryptis: ekonominių paskatų šešėliui sumažėti vystymas, mokesčių neišvengiamumo užtikrinimas ir visuomenės sąmoningumo stiprinimas. Viskas yra teisinga, tačiau pažiūrėkime į detales. Kaip sakoma, viskas slypi detalėse. Kaip ši komisija įsivaizduoja savo misiją kovojant su šešėliu? Viena iš priemonių, kuri šiais metais leis ištraukti kelis milijonus, yra šešių mėnesių trukmės laikas sumokėti pamirštus mokesčius be baudų. Liepos 1 dieną šis langas užsidarė. Kita priemonė - gyventojams bus sudaryta galimybė susigrąžinti 20 proc. išlaidų, remontuojant būstą ir pan. Trečia - pagalba smulkiajam verslui, padėsianti sumokėti mokesčius - lanksti virtuali apskaitos paslauga. Išvertus į žmonių kalbą, tai skamba taip: mokesčių mes nekeisime, tačiau mes padarysime virtualią paslaugą, kad galėtumėm tuos mokesčius sumokėti. Tas filosofinis klausimas - būti ar nebūti - lieka. Išgyventi valstybėje nepažeidžiant įstatymų ir taisyklių yra neįmanoma. Jeigu kalbame apie regioninę politiką, tai imkime Švenčionis, ten yra mažiausi atlyginimai. Ten 39 proc. sudaro šešėlinė ekonomika. Žmonės negali išgyventi iš atlyginimų, kuriuos uždirba. Kas keisčiausia, Druskininkuose - 29 proc., Marijampolėje, kuri yra Suvalkijos sostinė - 28 proc. Taip, mes suprantame, tai lemia, kad netoli yra Lenkijos siena. Tačiau kokį proveržį regioniniu lygmeniu mato ši komisija? Ji nutaria plėtoti regionuose veikiančių jungtinių operacijų centrų veiklą. Šių centrų tikslas yra veikiančių nelegalių darbo reiškinių naikinimas ir užkardymo priemonės. Viskas, čia yra šios komisijos, kuri labai tiksliai išvardijo kryptis, požiūris. Todėl regionuose taip ir yra, kad reikia turėti kuo didesnį botagą ir kuo stipriau tuo botagu mojuoti. Mes nesugebame išeiti iš to užburto rato. Šešėlis yra gan didelis, socialinė atskirtis yra nežmoniška, pinigų nėra, juos reikia ištraukti iš šešėlio. Valdžia, užuot kūrusi aplinką, kuri skatintų mokėti mokesčius, eina lengviausiu, botago, keliu.

P.GYLYS: Aš priklausau tiems, kurie nepaišo tarybinės praeities vien juoda spalva, bet šešėlinės ekonomikos požiūriu sutinku, kad ypač pabaigoje, brežneviniu laikotarpiu, viską irgi bandyta reguliuoti botagu. Beje, buvo net draudžiama vartoti terminą - šešėlinė ekonomika. Valdžia nieko nesuprato, ji manė, kad tik botagu, prievarta gali paveikti neigiamą reiškinį. Valstybė savo rankose turi protingai naudoti ir kitus įrankius. Pirma, aiškinti, įtikinėti, kad yra toks dalykas - viešasis gėris, kad mes turime gerbti valstybę, jos sąrangą, įstatymus, Konstituciją, turime mokėti mokesčius, turime būti pilietiški, tada mes, o ne tik tie turtingiausi, gyvensime geriau. Aš sutinku, kad mūsų turtingieji to nesupranta. Vakaruose, ypač Skandinavijoje, geriau supranta, kodėl jie turi būti dėkingi valstybei už viešąsias paslaugas. Valstybė turi kurti teisingą sistemą. Teisingumas yra viešosios tvarkos dalis. Pas mus ekonominė sistema yra regresinė, juk pinigus paima per PVM, akcizus, o visa tai krenta ant neturtingųjų pečių. Tai ar mes galime suorganizuoti viešąją diskusiją, be jokių išankstinių nusiteikimų. Turim šešėlinę ekonomiką, turim didelę korupciją, tai yra susiję dalykai. Ar einame iš tos padėties? Juk reikia apie tai diskutuoti, reikia atsižvelgti į visų, taip pat ir į stambaus, vidutinio ir smulkaus verslo interesus. Taip pat ir į dirbančiųjų interesus ir kuriant tokią mokesčių sistemą, iš kurios tu gali užtikrinti vaikams mokymąsi, vaikų darželius ir t.t. Šito supratimo labai trūksta. Kai nesupranti visumos, tos priemonės yra labai neįtikinamos.

Visa filmuota medžiaga rasite čia

Pasidalink: Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (23)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Ar tikite, jog Punios šilą reikia kirsti?

balsuoti rezultatai

Ar žinotumėte, kaip elgtis atominės avarijos atveju?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+8 +10 C

 +10 +11 C

 

 +12 +14 C

+22 +24 C

 +24 +25 C

 

 +23 +25 C

0-2 m/s

 0-3 m/s

 

0-5 m/s

 

reklama
Ūkis
reklama
Sveikata ir grožis