respublika.lt

Ar emigrantams bebus kur sugrįžti?

(0)
Publikuota: 2013 rugpjūčio 03 08:38:35, Rimvydas STANKEVIČIUS, "Respublikos” žurnalistas
×

Jauno, jau nepriklausomos Lietuvos išauginto dainuojamosios poezijos kūrėjo, 2012 metų Sauliaus Mykolaičio premijos laureato Gyčio Ambrazevičiaus (24) dainoje apie jauno žmogaus klajones kartojamos eilutės, bylojančios, kad grįžęs jis gali jau neberasti Lietuvos. Tai tik drastiškas jaunuolio pašmaikštavimas ar rimtas perspėjimas, šiandien klausiame menininko, besišnekučiuodami su juo apie Tėvynę ir Lietuvos jaunimo santykį su ja.

- Išgirdau jus dainuojant apie Lietuvos išsibarstymą ir užsimaniau apie Tėvynę bei jūsų santykį su ja pasikalbėti plačiau...

- Gana sunku kalbėti apie Tėvynę, Tėvynės meilę, kai visa manoji karta, beveik visi bičiuliai ir pažįstami urmu išvažiuoja svetur, o aš pasilieku čia. Tokie dalykai garsiai niekada nėra pasakomi, tačiau manosios kartos požiūris, nors ir neištartas, sklando ore: „Pasilieka tik kvailiausi“. Juk daugelis ne šiaip išvažiuoja - išvažiuoja deklaratyviai, neslėpdami pasididžiavimo ir paniekos pasiliekantiesiems. Neva Lietuva yra beviltiška, niekada čia gyvenimas nepagerės, o ten įmanoma užsidirbti. Juokingiausia, kai jie tų pinigų užsidirbę pasijunta dideliais Lietuvos patriotais ir ima iš tolo mus, čia likusius, barti ir mokyti gyventi.

Manau, kad meilė Tėvynei tegali būti veiksmas, o skambūs žodžiai... Juk bet kuris juos mokame ištarti, ar ne?

- Jūsų asmeninis apsisprendimas likti Lietuvoje - sąmoningas, patriotinis veiksmas?


- Ne. Tokių dalykų aš nesugalvoju, nesvarstau, dėl jų man nereikia apsispręsti. Čia kaip ir kūryba. Juk nesu nusprendęs kurti sąmoningai, tikėdamasis ta kūryba pasiekti kaži kokių didelių ir taurių tikslų. Arba studijos. Nesvarsčiau rinkdamasis jų kryptį, kuo baigęs dirbti galėsiu, kokį įgytos žinios įgaus praktinį pavidalą... Svarsto tik tie, kurie spėlioja, o aš nespėlioju - aš žinau, savaime juntu savo vietą.

Manoji vieta Lietuvoje, todėl čia esu, čia ir liksiu. Nesijaučiu dėl to patriotu, šalies didvyriu, bet nesijaučiu ir kvailiu. Nereikia būti dideliu išminčiumi, kad suvoktum, kas mūsų laukia ateityje - mes dirbsime, gyvensime ir mirsime. Lygiai tas pats nutiktų išvažiavus, lygiai tas pats nutiks pasilikus. Tik štai tikiu, kad Lietuvoje mano darbas, gyvenimas ir netgi mirtis turi, gali turėti prasmę, o svetur tiesiog be pėdsakų išgaruos.

- Malonu jūsų klausyti. Tačiau panašu, kad jūsų požiūris kartos kontekste - labiau išimtis nei dėsningumas. Kodėl? Ar nereikėtų tų atsainaus emigravimo priežasčių ieškoti mokyklos programose, kurios stengiasi ugdyti nebe Lietuvos, o ES piliečius?

- Esu gimęs, augęs Šakių rajone, toli nuo naujovėms imlių didmiesčių, tad kaži kokio ypatingo mokyklos vaidmens formuojant santykį su Tėvyne tikrai neįžvelgiu. Suprantama, kiekvienas istorinis ir politinis laikotarpis, jo veikiama mokykla palieka kartoms tam tikrų skiriamųjų bruožų. Juk bendraujant su žmogumi tampa akivaizdu, kad jis, tarkim, iš žiauriojo sovietmečio ar „nuobodžiojo“ sovietmečio laikų, o gal jau nepriklausomos Lietuvos augintinis...

Mūsų karta netgi atskirą pilietinio ugdymo discipliną turėjo, tačiau vargu ar ji galėjo formuoti mūsų, moksleivių, požiūrį, nes, atvirai tariant, ir šiandien negalėčiau papasakoti, ko tose pilietiškumo pamokose mokėmės.

Ne, nemanau, kad mūsų kartos emigracijos banga kaip nors susijusi su mokykla - juk tą pačią mokyklą lankiau ir aš, ir kiti neketinantieji emigruoti, tad jeigu vieniems mokykla sugebėjo pasėti patriotizmo daigą, vadinasi, mėgino sėti ir kitiems.

- Jūs - Lietuvos istorijos bakalauras, būsimasis magistras. Juk gali būti, kad būtent studijos iš jūsų nukalė sąmoningą Lietuvos pilietį?

- Tikrai ne. Ko gero, už tiesioginį auklėjimą šiuo atveju svarbiau - perskaitytos knygos. Mano santykį su Tėvyne, neabejoju, formavo ir Lietuvos partizanų dainos - nuo paauglystės jomis žavėjausi, daugybę moku atmintinai, galiu ir grodamas su gitara padainuoti... Buvau tiesiog apstulbęs nuo rezistentų pasiryžimo viską, net savo gyvybę paaukoti Tėvynei. Net ir puikiai žinant, kad vilties nėra.

Na, o studijos, atvirkščiai, išmokė kritinio mąstymo. Privertė išmokti kritiškai žiūrėti į bet ką, net ir į Lietuvą bei tam tikrus jos „patriotinius“ judėjimus... Nėra lengva pripažinti, kad ne visuomet istorijos tėkmėje Lietuva elgėsi dorai ir teisingai, bet myli ne tas, kuris nutyli, stengiasi nepastebėti negerovių, - myli tas, kuris jas pripažįsta, kad ateityje tokių dalykų nepasikartotų.

- Kokie didžiausi Lietuvos nūdienos skauduliai? Kas turėtų pasikeisti, kad tavoji karta užsimanytų sugrįžti?


- Manau, kad pasikeisti turėtų patys žmonės. Dabar populiaru sakyti: „Iš kur gali gimti meilė Tėvynei, jei ekonomiškai išsiversti nebeįmanoma?“ Bet juk žinome daugybę nepalyginti skurdžiau gyvenančių tautų, kurios savo Tėvyne didžiuojasi ir jaučiasi jos vaikais. O šalies ekonomika juk nėra daiktas, egzistuojantis savaime, tai mūsų visų kuriamas produktas. Nežinau, gal čia koks sovietinis pėdsakas mūsų sąmonėje, tačiau negana to, kad patys su savąja valstybe elgiamės nesąžiningai, bet dar ir nuoširdžiai manome, kad tai yra normalu. Mokesčių slėpimas, kontrabanda... Dažnas daro tai piktdžiugiškai, tarsi už kažką valstybei kerštaudamas. Tačiau kas yra ir kieno yra valstybė? Mums, mūsų. Be mūsų, daugiau niekam jos nereikia. Tad jeigu nereikia ir mums, kam apsimetinėti - išsiskirstykime ir pamirškime. O jei ji mums dar rūpi, tai turime patys rūpintis jos biudžetu, jos klestėjimu ir kultūra. Reikia suprasti, kad vogdami iš Lietuvos išties vagiame iš savo vaikų ir anūkų. Dabar, atrodytų, reikalaujame iš Tėvynės meilės be išlygų ir rūpesčio, o patys slapčia ketiname likti saikingi jos kenkėjai. Vargu ar toks ketinimas yra sąžiningas, vargu ar logiškas.

Neseniai skaičiau, kad Lietuvos skola šiandien siekia 40 mlrd. litų. Mūsų, šiandien Lietuvoje gyvenančių žmonių, valia šią skolą savo darbu ir pastangomis sumažinti ar palikti dvigubai didesnę.

Štai sakote: norime, kad manoji karta sugrįžtų. Argi? Paskaitykite bet kurį pasiūlymą ieškantiesiems darbo: „Reikalinga mažiausiai dvejų metų darbo patirtis“. Kitais žodžiais: „Pageidaujami visi, išskyrus jaunimą“. Juk patirtis nėra įgimta.

- Grįžkime prie pokalbį išprovokavusios dainos eilutės - kai jie užsimanys sugrįžti, ar vis dar tebebus Lietuva?

- Manau, kad bus. Kaip tik vakar važiavau iš Druskininkų į Vilnių - gėrėjausi miškais, kerojančiais abipus kelio, vaizdingu saulėlydžiu ir maždaug ties Pirčiupiais pagalvojau, o kaip bus po trisdešimties metų?.. Gal gyvensime prasčiau, gal Rusija ir vėl mums kokių staigmenų bus sugalvojusi, gal vietoj vaizdingų miškų stūksos šiurpūs dangoraižiai, tačiau jeigu patys nenorėsime - Tėvynės iš mūsų niekas neatims.

- Sakote, Rusija? O ką manote apie ES? Direktyvos, tolerancija, globalizacija... Neįžvelgiate iš ten ateinančių grėsmių?

- Grėsmių - gal ne, bet didelio džiaugsmo - irgi. Žinoma, galime sakyti, kad naujausių laikų istorijoje dar niekada taip gerai negyvavome. Turime ir Klaipėdos kraštą, ir savo sostinę Vilnių - nuostabų senosios Europos perlą. Esame nesužaloti teritoriškai ir nepriklausomi.

- Tikrai esame nepriklausomi?


- Keistai klausiate. Kai Lietuva stojo į ES, buvau dar vaikas. Tuomet, atsimenu, Lietuvos žmonės net nesvarstė, manė, kad savaime suprantama, jog Lietuvai reikia ten stoti. Nors ir nė vienas nesugebėjo man paaiškinti, kas tai per darinys, ko siekiantis ir kodėl norime tapti jo dalimi. Dabar, kad tai „savaime suprantama“, niekas nebesako. Ūmai suvokė, kad ir pati ES valdžios viršūnėlė, ir plačioji Europos visuomenė nelabai žino, kam jiems ta sąjunga reikalinga, o ir ją kuriančiųjų komanda, ir jos vairavimo kryptis, ir jos vizija keitėsi jau bent keletą kartų. Tie neatsakytų klausimų debesėliai, žinoma, kelia nerimą, tačiau nemanau, kad iš jų bus didelio lietaus.

- Vis dėlto, jei istorijos vingis pasikartotų, eitumėte į Lietuvos miškus ginti šalies laisvės?


- Menu, man besimokant trečioje klasėje, mokytoja klausė, ar eičiau ginti Lietuvos laisvės, jei atsikartotų Sausio 13-oji... Atsakiau, kad neičiau, nes labai bijau žūti. O šiandien, nors mirties ne mažiau bijau nei anuomet, manau, kad eičiau.

 

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Žalgiris"

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar paspirtukininkams šalmai turėtų būti privalomi?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +9 C

+5 +10 C

+7 +10 C

+14 +17 C

+9 +13 C

+12 +18 C

0-7 m/s

0-8 m/s

0-5 m/s