Ar emigracija - svetimos tėvynės nuoma?nuotraukos (13)

2019 liepos mėn. 19 d. 12:26:49 Perskaitė 1522

Ko tik žmo­nės da­bar ne­si­nuo­mo­ja! Že­mę. Būs­tus. Sa­les ir so­dy­bas po­ky­liams. Li­mu­zi­nus. Ka­rie­tas. Pa­rė­dus ofi­cia­liems ren­gi­niams ir gi­mi­nės suė­ji­mams. Pa­dar­gus. Bui­ti­nę tech­ni­ką. Įran­kius.

 

Re­gis, jog ne­si­nuo­mo­ja tik kars­tų ir šer­me­nų dra­bu­žių, nes ne­bū­tų kaip išieš­ko­ti sko­lin­to daik­to iš Ana­pi­lin iš­ke­lia­vu­sio­jo.

Pas­ta­ruo­ju me­tu nuo­ma – vie­na iš po­pu­lia­riau­sių­jų pa­slau­gų, į prie­kį va­ran­čių Lie­tu­vos eko­no­mi­ką. Ypač, kai nuo­mo­ja­mi bran­gūs daik­tai, pa­vyz­džiui, au­to­mo­bi­liai, už ku­riuos pa­klo­ja­ma nuo ke­lių šim­tų iki ke­lių tūks­tan­čių eu­rų per mė­ne­sį.

Pir­mai­siais Nep­rik­lau­so­my­bės me­tais kū­rė­si koo­pe­ra­ty­vai, ku­rie ūki­nin­kams nuo­mo­jo bran­gią že­mės ūkio tech­ni­ką. Nuo­ma lyg ir pa­si­tei­si­no, nes ūki­nin­kui bran­gaus trak­to­riaus, kom­bai­no, pre­so ar ki­to­kio pa­dar­go pri­rei­kia vos ke­lioms die­noms per me­tus. Kai bran­gia tech­ni­ka nau­do­jo­si ke­lios de­šim­tys ūki­nin­kų, koo­pe­ra­ty­vui ji gal­būt ir at­si­pirk­da­vo.

Da­bar no­ru tu­rė­ti sa­vo pa­si­žy­min­tys lie­tu­vai­čiai pri­si­pir­ko mi­li­jo­ną kai­nuo­jan­čių trak­to­rių ir kom­bai­nų. Kad ne­rei­kė­tų lauk­ti nei koo­pe­ra­ty­vo, nei kai­my­no ma­lo­nės. Tech­ni­ka at­si­pirks ne­greit. Var­gu, ar iš vi­so at­si­pirks. Kap­ri­zin­gos gam­tos nio­ko­ja­mi Lie­tu­vos lau­kai neat­sei­kės grū­dų už mi­jo­nus. Gal ir iš­min­tin­giau bū­tų nau­do­tis koo­pe­ra­ty­vų tech­ni­ka?

Da­bar atė­jo nau­ja ma­da. Nuo­mo­ja­mi daik­tai, ku­rių rei­kia kas­dien, o ne ke­lis kar­tus per me­tus. Pa­vyz­džiui, au­to­mo­bi­liai. Juos nuo­mo­ja­si ne tik emig­ran­tai, ke­lioms sa­vai­tėms su­grį­žę į Lie­tu­vą, ar tu­ris­tai, no­rė­da­mi ap­žiū­rė­ti mū­sų ša­lį. Nuo­mo­ja­si vals­ty­bi­nės ir biu­dže­ti­nės įstai­gos.

Li­mu­zi­nas iš­nuo­mo­tas nau­jai iš­rink­tam Pre­zi­den­tui. Pra­ban­gius au­to­mo­bi­lius nuo­mo­ja­si sa­vi­val­dy­bių va­do­vai. Kar­tais jau ne­be­per­ka­mi, o iš­nuo­mo­ja­mi au­to­mo­bi­liai ir se­niū­nams. Kuo pra­va­žes­ni. Kuo grei­tes­ni. Kuo gra­žes­ni. Už juos pa­klo­ja­ma po ke­lis šim­tus eu­rų per mė­ne­sį. Per me­tus nuo­ma at­siei­na ma­žiau­siai pen­kis tūks­tan­čius.

Nuo­mos su­tar­tis daž­niau­sia su­da­ro­ma tre­jiems me­tams. Už pen­kio­li­ka tūks­tan­čių pa­na­šų au­to­mo­bi­lį se­niū­ni­ja jau ga­lė­tų ir įsi­gy­ti. Už­tek­tų dar bent ke­le­riems me­tams. Ne­be­rei­kė­tų nuo­mo­ti ir švais­ty­ti biu­dže­to lė­šų. De­ja, praė­jus tre­jiems me­tams, daž­niau­sia su­da­ro­mos nau­jos su­tar­tys jau ki­tiems, dar ge­res­niems ir pra­va­žes­niems au­to­mo­bi­liams.

Val­di­nin­kai aiš­ki­na, jog nu­pirk­ti iš kar­to ke­lių au­to­mo­bi­lių biu­dže­te nė­ra pi­ni­gų. O iš­per­ka­mo­sios nuo­mos bū­du, taip va­di­na­mu li­zin­gu, biu­dže­ti­nėms įstai­goms ne­lei­džia įsta­ty­mas. Įs­ta­ty­mus, ži­no­ma, ga­li­ma pa­keis­ti. Bet kam tą da­ry­ti, kai mo­ka­ma ne iš sa­vo ki­še­nės?

Tau­pu­mu pa­grįs­tas lie­tu­viš­kas men­ta­li­te­tas vi­sais lai­kais kuž­dė­jo ir te­be­kuž­da, jog, jei tik įma­no­ma, ge­riau tu­rė­ti sa­vą, o ne nuo­mo­tą būs­tą, sa­vą au­to­mo­bi­lį, sa­vą trak­to­rių ir ne­tgi sa­vą kos­tiu­mą ar su­kne­lę, ku­riuos nu­si­pir­kęs už nuo­mos kai­ną, ga­lė­si ap­si­vilk­ti ne vie­ną, o bent ke­lis kar­tus.

Ta­čiau iš ki­tų mums drau­giš­kų kraš­tų at­klys­ta nau­jos ma­dos, mū­sų įsi­ti­ki­ni­mus ver­čian­čios aukš­tyn ko­jo­mis.

Kai ku­rio­se se­no­sio­se Eu­ro­pos vals­ty­bė­se ne­di­de­les ar vi­du­ti­nes pa­ja­mas gau­nan­tys žmo­nės vi­są sa­vo gy­ve­ni­mą nuo­mo­ja­si bu­tus. Vie­ni to­dėl, kad bran­gių būs­tų neį­per­ka. Ki­ti ne­no­ri varg­ti sa­vą būs­tą pri­žiū­rė­da­mi, no­ri, kad vis­kuo pa­si­rū­pin­tų nuo­mo­to­jas. Tre­ti ne­no­ri pri­si­riš­ti prie vie­nos vie­tos.

Ir ko­kie tie nuo­mo­ja­mi būs­tai! Ma­no­te su eu­ro­re­mon­tu? Nie­ko pa­na­šaus. Jei nuo­ma ne­sie­kia tūks­tan­čio eu­rų, gau­si bu­tą su pi­gia ki­li­mi­ne dan­ga, pil­na anks­tes­nių nuo­mi­nin­kų pa­lik­tų dė­mių ir dul­kių er­ku­čių. Jei iki pen­kių šim­tų – kai­my­nai bus tre­čių­jų ša­lių pi­lie­čiai.

Lie­tu­viui nuo­ma nė­ra sa­vai­me su­pran­ta­mas da­ly­kas. Tik trum­pa­lai­kė išei­tis. Dau­gu­ma mū­sų sten­gia­si kuo anks­čiau įsi­gy­ti nuo­sa­vą būs­tą, nes pa­sko­la ban­kui kai­nuo­ja ma­žiau ne­gu nuo­ma. Prie­do gy­ve­ni nuo­sa­va­me būs­te ir ga­li šei­mi­nin­kau­ti ja­me kaip tin­ka­mas. Ne­bū­ti­nai bal­tai da­žy­ti vi­sas sie­nas ir kli­juo­ti da­žo­mus ta­pe­tus.

Ne­re­tai už­sie­nie­čiai ste­bi­si, kaip lie­tu­viai pra­gy­ve­na iš to­kių ma­žų at­ly­gi­ni­mų, pen­si­jų ir pa­šal­pų. Tik­riau­siai, tik to­dėl, kad dau­gu­ma se­nu­kų, vi­du­ti­nio am­žiaus ir jau­nų šei­mų tu­ri nuo­sa­vus ar bent so­cia­li­nius būs­tus. Pi­ni­gai, ku­riuos pa­klo­tum už nuo­mą, at­lie­ka šei­mos po­rei­kiams.

Tie­sa, kai ku­rie šal­ti­niai tvir­ti­na, jog jau­ni­mo po­žiū­ris į nuo­sa­vą būs­tą jau kei­čia­si. Esą ir lie­tu­vai­čiai jau ne­be­no­ri pri­si­riš­ti prie ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to vie­na­me ku­ria­me mies­te. La­biau lin­kę nuo­mo­tis. Mat, kai ku­rie jau dir­ba per at­stu­mą ir da­lį lai­ko lin­kę leis­ti šil­tuo­siuo­se kraš­tuo­se.

Nie­kur ne­si­dė­si­me. Teks priim­ti ši­tą iš­šū­kį ir ženk­liau pa­kel­ti nuo­mo­to­jų vers­lą. Tik ar tai ne vie­na­die­nis po­žiū­ris? Se­ni žmo­nės sa­ky­tų, jog sa­vas būs­tas val­gy­ti ne­pra­šo. Jį ga­li­ma lai­ki­nai iš­nuo­mo­ti ir už­dirb­ti šiek tiek pi­ni­gų būs­to nuo­mai šil­tuo­siuo­se kraš­tuo­se ar­ba ki­ta­me mies­te, ku­ria­me dir­bi.

Pas­ta­ruo­ju me­tu per­ša­ma nuo­mo­nė, jog ir iki šiol sau­giau­sia lai­ky­ta in­ves­ti­ci­ja į ne­kil­no­ja­mą­jį tur­tą ne­vi­siš­kai pa­si­tei­si­na. Esą ne­kil­no­ja­mą­jį tur­tą rei­kia pri­žiū­rė­ti, re­mon­tuo­ti, gal jau da­bar, gal atei­ty­je mo­kė­ti ir ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to mo­kes­tį. Bet re­mon­tas juk da­ro­mas ne kas­met.

Vie­na­die­nė fi­lo­so­fi­ja pa­to­gi vers­lui, bet ne kas­die­niam žmo­gaus gy­ve­ni­mui. Nie­ko ne­tu­rin­tis žmo­gus tam­pa pa­na­šus į pro­le­ta­ria­tą, ku­riam nie­ko ne­rei­kia kur­ti, nie­ko tau­so­ti ir nie­ko sau­go­ti.

Vie­na­die­nis po­žiū­ris į sa­vo ir sa­vo ša­lies atei­tį pa­gim­dė šim­tus tūks­tan­čių emig­ran­tų, ku­rie nuo­mo­ja­si sve­ti­mą tė­vy­nę, užuo­t puo­se­lė­ję sa­vą­ją.





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net