1 nuotr.Tu prisimeni TAI? Na ir kaip TU spaudos draudimų ir atsidraudimų neprisiminsi, jei esi amžinas - ir lietuvis, ir kalbėtojas, ir „Vakaro žinių” skaitytojas. Tu prisimeni TAI? Gegužės septintoji yra Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena! Teisingai prisimeni: ji buvo antradienį (nors turėtų būti KASDIEN).
Dori lietuviai bando būti dorais. Net nemylimai žmonai pasako tik: rupūžė ar gyvatė. Net nemylimam vyrui karktelna tik: velnias tavęs nematė, kai dėsiu... tai manysi, kad kumelė spyrė. Žinoma, nevisąlaik pavyksta pasakyti taip, kad ir tas (ar ta) „kolera” gautų savo (kailin), ir tu pats pasitenkintum. Nevisąlaik pavyksta pasakyti bent dalelę tiesos be keiksmažodžio. Nevisąlaik doras lietuvis sako sau: Jetau, kaip smagu savo artimą (ar tolimą) tautiškai iškoneveikti! Taip, kad suprastų; taip, - kad lietuviškai. Mes - su Juoju ar Jąja - kartais apsipykstame net tarmiškai: gi tarmių metai. Mūsų metai, kuriems ir dėl kurių daug ką atidavėme; kuriems ir dėl kurių gyvename - čia žemaičiai, čia aukštaičiai; o paskui dūnininkai, duoninikai, sūduviai, dzūkai ir kitokie; bet visi svarbūs - valgantys kastinį ir cepeliną, geriantys sulą ir „samagoną”, miegantys su arba ant. Mes esam lietuviai. Ir mums visai nerūpi, kad atvažiuoja kokios nors Vakaruose spaustos sultys „Kojom”, garstyčios „A la Paris”, pomidorų pliupsas „Aktūnakū” (ar dešrelės - vardu Hamburger - įvyniotos į sveiko maisto REKLAMĄ ar apvalkalą, o iš tikrųjų pačią elementariausią bjaurastį). Mes esame lietuviai. Lengvi, nuobodūs, bet labai ištikimi savo kalbai. Matj. Netgi - todėl ją ir vežam. Į amerikas, į ispanijas ir kitur - stengiamės nugalėti. Jei ne šlapimo pūslė, - tai ir laimėtume.
Mano vėjas
... šiaip jau vėjas pučia... Atsimenat, prieš 160 metų generalinis sekretorius, vardu caras, atėmė mūsų kalbą ir raštą. Atsimenat, beveik prieš 110 m. atidavė (aišku, kad nebe mūsų paliepimo - būta tais čėsais visai neblogų LIETpiliečių). Atsimenat, ir tąkart būta vėjo. Atsimenat, kaip smagu nugalėti. Ir turėti savo kalbą. Ne kokį nors sumautą Wilno (labas zuiki tomaševski - visiškai be kablelių), o smagų ir tvarkingą (tegu net zuokišką) Vilnių. Ne tokie jau mes prasti: paimam raidę, sudedam žodį, išvyniojam sakinį; ir čiauškam. Ir nesvarbu, kad koks nors TSRistas, gyvenantis nuo 1944 liepos Laisvanoriškai prie Sibiro prisijungusioj Lietuvoj sako: niet, tovarišč i komunisty, litovskomū jazykū (ištrauk lietuviui liežuvį, - aut. vert.); paskui jam stribas (ar būsimas kolchozo pirmininkas) paduoda duonos kepaliuką ir maišiuką druskos; o toks vėjas pučia: plėšikų ordinai ir medaliai dzindziliuoja ir barška - Uralo metalas, bliamba. O vėjas pučia... Į ausis, pro ausis. Bet Rasa sako Aušrai: labas. Bet Aurimas sako Mantui: sveikas. Ir man prieš tą vėją visai neskauda akių... Gaila, bet man nesmagu - netgi lietuviškai išsivėjinti; ar išsibarstyti.
Mano kalba
Aš šį bei tą pasakau. Per televizorių - irgi. Labas, - sakau mamai, sesei, broliui, žmonai, dukrai, sūnui ir kt. Televizorius sako, kad aš lietuviškai nemoku, nes ... ne aš, o jis prodiuseris (su „telikais” net blondinės nemiega). Kadangi man gali skaudėti, jei nekalbėsiu lietuviškai, tai ir sakau: koks nors sušiktas ponas ar kokia nors, atsiprašau, ponia paima ir pasikviečia kokį nors pilietį be NIEKO (čia apie smegenis), tik su šiokiais tokiais drabužiais ir atiduoda; paskui mes perkam už du litus ir sakom: kūrtkė, galgotkės, livčikas. Parsinešam namo visą šitą jovalą, - ir australietiška papūgėlė, kurią kažkada išnešiojai ir leidai į mokyklą kaip nuosavą vaiką (tokia ji, beje, ta mokykla, ir buvo), tau pasakė, kad tai buvo striukė, pėdkelnukės ir liemenėlė. Ir tuomet Tavo ir Tavo lietuvių kalba įgijo daugiau ir naujų prasmių. Paskui bandei eit viešumon - t. y. į Lenino prospektą (Gediminkėn arba Brodan); ir - naujais laikais - Seiman.
Mano narys
Nekalbėsiu apie narių kalbą. Noriu kalbėti apie narių blogą kalbą. Noriu kalbėti apie blogų narių kalbą. Noriu kalbėti apie blogų narių blogą kalbą. Atsistoja (gerai, kad įgali atsistoti) koks nors Seimo tribūnas ir - norėdamas ką nors pasakyti tautai - pasako ką nors TAIP, kad man ir tau, pilieti, nedaug kas lieka: lieka šiokio tokio darbuko tik Lietuvių kalbos komisijai. Šioji, žinoma, nelabai reaguoja. Nors reikėtų atitinkamai ar bent jau smagiai reaguoti - tai spardyti, tai klykti, tai dar nežinia ką giest. Reikia lupt tuos seimerius, kurie dažnai televizijuojasi, kurie dažnai vograuja posėdžiuose.
Vietoj raidės
Jei mes kada nors pamesim kalbą, tai jos tikrai nerasim; tai ne kokie nors sušikti pinigai.
