2 nuotr.
Seimo pirmininkas Vydas Gedvilas
Lietuva be savo pinigo
Atgriūvant euro įvedimo vajui, vis dažniau pagalvoju, kokio žanro teatras atgrius į mūsų Tėvynę. Kas aplankys, ko užsigeis ir ką apmokės politinis elitas? Pasirinkimas nėra didelis: tragedija, komedija, vodevilis. O gal ir pastoralė? Jeigu atvyks klajokliai su tragedija, bus taip: „Ir tarė Hamletas: reikia būti - nebūti gėda!“ Jeigu su komedija, išgirsime: „Hamletai, tu neteisus: nebūti - apsimoka“. Jeigu pasirodys su vodeviliu, jo tema, matyt, bus tokia: „Kaip krapštė Hamletas Ofeliją iš vandens“. (Ofelija, žinoma, tai Europa.) Bet jeigu politinis elitas pasirinks pastoralę? Nyku bus. Nes pastorales Seimas vaidina kasdien, noriai ir nemokamai. Piemenų juk turime per akis - net 141 vienetą. Trijų milijonų neturinčiai kaimenei - to net per daug. Tranko mums per kišenę tie mūsų piemenys.
Tikra dramos tema tokia: atsisakome lito ir darome valstybinį nusikaltimą. Žodžio „nusikaltimas“ neišgirsime, jo niekas nemėgsta. Tačiau kapituliacinė politika - ant delno. Dabar, kai nužmogini tautą, sakai: „Kovojame už žmogaus teises“. O kaip pavadinti kovą prieš savo valstybę? O, yra kaip: „Kovojame už integraciją“. Visokią integraciją, ne vien euroatlantinę. Pakanka ir ES integracijos. Jos metu mesime žemėn ir trypsime Žemaitę su Maironiu, Baranauską su Daukantu, o ir Darių su Girėnu. Kad visai būtų aišku, ką darome, mesime ir sutrypsime Basanavičių. Pinigus savus sutrypsime, kurie vis dar spausdinami Lietuvos banko rūpesčiu. Įvedus eurą nebereikės spausdinti. Nežinia tik, kam tada bus reikalingas tas mūsų Lietuvos bankas? Juk jis virs tuo, kas dar neseniai buvo - „Gosbank SSSR. Litovskoje otdelenije“. Tiesa, bus parašyta lotyniškomis raidėmis, o „Lithuanian branch“ bus kito finansinio konglomerato imperijoje.
Pinigai - tai politika
Lietuva, kaip ir dauguma Europos valstybių, ant piniginių ženklų įspausdavo kultūrai nusipelniusius žmones. Jų veidus ir atvaizdus. Atrodė, kad kultūra kūrė valstybes, turtino jas. Arba karaliai (kurių politikais, kaip žinoma, nebepavadinsi). Tačiau - ne, pasirodo, nes kultūra pralaimėjo. Nes valstybės nūnai reiškia tik ekonomiką. Taip sako Europa. Todėl nėra ir nebus ant euro nė vieno veido, nė vieno žmogaus. Kad niekas mūsų kontinente pranašesnis už kitą nesijaustų.
O ant JAV popierinių ženklų buvo, yra ir bus vien politinių veikėjų veidai. Taip nutarė JAV valdžia. Vien prezidentai, jokių kultūros, jokių mokslo vyrų ar moterų. (Išimtis - Tomas Džefersonas (Thomas Jefferson), kurio veidas pavaizduotas ant dviejų dolerių banknoto net du kartus.) JAV žino, kas yra pinigas - valdžia ir tai ginklas. O kaip nežinosi, jeigu visame pasaulyje JAV valdžią žmonės jaučia - žaliuosius čežendami ir jų kursu žaisdami. Pinigas - tai galia, tai politika pagaliau, argi nėra aišku? Valstybės turi baigti kultūros žaidimus.
Nors galima tęsti... „žaidimus su Dievu“. Amerikiečiai tiki ir pasitiki Dievu kaip pinigu, o pinigu - kaip Dievu. Jų Bažnyčia - tai Federalinis rezervų fondas, dolerius spausdinanti mašina. Spausdama ant kiekvieno pinigo šventą užrašą „In God we trust“ - „Dievu mes pasitikime“. Taigi, net vieno dolerio popieriuku privalu tikėti kaip Dievu. Tai bent galia. JAV Senatas padarė šią galią privalomą 1956 metais, nors spausta ji ant popieriaus jau kelis šimtus metų.
Referendumas ir mes
Lietuvos politikai euro įvedimo klausimu jau pasisakė. Dabar ir Seimo pirmininkas, ir kiekvienas TV ekrane regimas politikas prisiekia, kad jie balsavo už eurą, kai 2003 metais balsavo už Europos Sąjungą. Dievuliau, koks šventas melas. Šventas, nes jeigu Lietuvoje bent vienas iš šimto piliečių, balsavusių už ES, kada matė knygą, už kurią balsavo, - tai būtų buvęs stebuklas. Dievaži, ES sutartis - tai knyga, kurios net 2000 metų šaukimo Seimo nariai neskaitė. „Nebuvo reikalo, juk ir taip viskas aišku“. Šiuos žodžius anuomet kartojo kone kiekvienas, su kuriuo teko bendrauti. (Sakau tai, remdamasis asmenine patirtimi.) Žinoma, viešai šią tiesą pripažinti niekas neskubėdavo.
Seimo nariams dažniausiai nėra laiko skaityti įstatymus, už kuriuos jie balsuoja. Tokia baisi tiesa, toks baisus nūdienos politikos paradoksas. O jeigu kas ką ir perskaito, tai tik „paaiškinimus ir motyvacijas“. To pakanka. Esą specialistai geriausiai žino, kas turi būti. Kas - kas tokie žino?! „Masonai“, - atkerta žinovai. Matyt, tikrai, matyt, masonai - tai tie, kurie tikrai žino, ko siekia ir kuo turi tapti Europa. Nuo Prancūzijos revoliucijos laikų viską geriausiai žinojo. Napoleonas jiems galvas nusukiojo, bet kad jie vėl kitas anų vietoje užsisuko.
Tad, mieli politikos žinovai, bent nemeluokime dabar, kad žmonės jau balsavo ar pasisakė. Norite užkirsti žmonėms kelią į referendumą? Taip ir sakykite: „Nėra reikalo jums balsuoti, vis vien nieko nepakeisite“. Nes politikai vaidina mums nuobodžią pastoralę. Gražus vaizdinys: 141 Hamletas traukia iš Europos tvenkinio nuskendusią Ofeliją. Toji Ofelija - tai mes. Tik ar mes į tą tvenkinį - sava, taip sakant, valia, ką? O gal mus vis dėlto įstūmė ar įmetė?
Vien viljamsai visokie
Kai 1999 metais Lietuvą kvailino dėl „Viljamso“ (Williams) kompanijos, kas darėsi? Gąsdino Rusijos rubliais ir komunistiniais velniais, giedojo amerikoniškai „In God we trust“. Atseit ateis dėdulė Viljamsas su Kazicku ir atplėš valstybinės įmonės (tuo metu „Mažeikių nafta“ buvo Lietuvos valstybės, ne kolonizatorių!) rankas nuo Ivano vamzdžio. Kas tik pyptelėdavo prieš koaliciją Seimas-Prezidentas-Pinigas ir dar žodį tardavo ar plutą parodydavo - tas bemat Rusijos agentas. Tada žemaičiai ir suprato: „Vėl pardavė mus amerikonams Adamkus su Kazicku, kad juos kur Viljamsas!“ Ir - akurat.
Tačiau nė pinigo Lietuva negavo, dar pati primokėjo (iš mūsų ateities pasivogė). Žodžiu, amerikonas su žalia vėliava „Dievu mes pasitikime!“ apmovė durnių piemenį. O juk durniui nieko ir nereikia, kad tik kelnes vidury aikštės nusimovus. Ir kol jis toks stovėjo, „visokie ten viljamsai“ Lietuvos įmonę ir jos verslą nustekeno, po kelerių metų įbruko ją Rusijos kompanijai „Jukos“ ir išmovė. Tiesa, Palangos merginų saldybę kaip šviesiausią lietuvišką prisiminimą išsiveždami.
Dabar - vėl panaši istorija: „visokie ten ševronai“ (Shevron) su dujų pilna burna atlėkė. Ir vėl šaukia bei gąsdina mus, į mūsų žemę ugnimi spjaudydami: jeigu negiedosite „In God we trust“ - galas, Rusija jus pribaigs. Rublis dalgiu ir taip toliau kirs. Ak, nuobodu, ponuliai ir visokie juos aptarnaujantys žurnalistai. Gėdos turėkite, nebeaiškinkite Brazdžionio žodžiais, kad per pasaulį keliauja žmogus. Ne žmogus, o visokie viljamsai ir ševronai keliauja per mūsų galvas.
Lietuva nei kantrybės, nei pinigo savo beturi. Gal dar sugiedotų jaunimėlis „Dievu mes pasitikime kaip doleriu ir euru“ - tačiau kaimai tušti, nėra kam atsišaukia. Ir žemaičių kaip paprastai gaila. Žemaičiams Lietuvos valdžiukė, oi, kaip nusikaltusi, keliems šimtmečiams į priekį. Nuo Vytauto, anaiptol ne Didžiojo, laikų juos dykai stumdo ir parduoda. Atiduoda dykai.
Reikia Lietuvai ir referendumų, ir protestų reikia. Ir referendumo dėl žemės pardavimo užsieniečiams - reikia. Nes nieko nebeliks iš mūsų, nė vardo. Vien viljamsai visokie ir ševronai.
Lietuva be savo pinigo
Atgriūvant euro įvedimo vajui, vis dažniau pagalvoju, kokio žanro teatras atgrius į mūsų Tėvynę. Kas aplankys, ko užsigeis ir ką apmokės politinis elitas? Pasirinkimas nėra didelis: tragedija, komedija, vodevilis. O gal ir pastoralė? Jeigu atvyks klajokliai su tragedija, bus taip: „Ir tarė Hamletas: reikia būti - nebūti gėda!“ Jeigu su komedija, išgirsime: „Hamletai, tu neteisus: nebūti - apsimoka“. Jeigu pasirodys su vodeviliu, jo tema, matyt, bus tokia: „Kaip krapštė Hamletas Ofeliją iš vandens“. (Ofelija, žinoma, tai Europa.) Bet jeigu politinis elitas pasirinks pastoralę? Nyku bus. Nes pastorales Seimas vaidina kasdien, noriai ir nemokamai. Piemenų juk turime per akis - net 141 vienetą. Trijų milijonų neturinčiai kaimenei - to net per daug. Tranko mums per kišenę tie mūsų piemenys.
Tikra dramos tema tokia: atsisakome lito ir darome valstybinį nusikaltimą. Žodžio „nusikaltimas“ neišgirsime, jo niekas nemėgsta. Tačiau kapituliacinė politika - ant delno. Dabar, kai nužmogini tautą, sakai: „Kovojame už žmogaus teises“. O kaip pavadinti kovą prieš savo valstybę? O, yra kaip: „Kovojame už integraciją“. Visokią integraciją, ne vien euroatlantinę. Pakanka ir ES integracijos. Jos metu mesime žemėn ir trypsime Žemaitę su Maironiu, Baranauską su Daukantu, o ir Darių su Girėnu. Kad visai būtų aišku, ką darome, mesime ir sutrypsime Basanavičių. Pinigus savus sutrypsime, kurie vis dar spausdinami Lietuvos banko rūpesčiu. Įvedus eurą nebereikės spausdinti. Nežinia tik, kam tada bus reikalingas tas mūsų Lietuvos bankas? Juk jis virs tuo, kas dar neseniai buvo - „Gosbank SSSR. Litovskoje otdelenije“. Tiesa, bus parašyta lotyniškomis raidėmis, o „Lithuanian branch“ bus kito finansinio konglomerato imperijoje.
Pinigai - tai politika
Lietuva, kaip ir dauguma Europos valstybių, ant piniginių ženklų įspausdavo kultūrai nusipelniusius žmones. Jų veidus ir atvaizdus. Atrodė, kad kultūra kūrė valstybes, turtino jas. Arba karaliai (kurių politikais, kaip žinoma, nebepavadinsi). Tačiau - ne, pasirodo, nes kultūra pralaimėjo. Nes valstybės nūnai reiškia tik ekonomiką. Taip sako Europa. Todėl nėra ir nebus ant euro nė vieno veido, nė vieno žmogaus. Kad niekas mūsų kontinente pranašesnis už kitą nesijaustų.
O ant JAV popierinių ženklų buvo, yra ir bus vien politinių veikėjų veidai. Taip nutarė JAV valdžia. Vien prezidentai, jokių kultūros, jokių mokslo vyrų ar moterų. (Išimtis - Tomas Džefersonas (Thomas Jefferson), kurio veidas pavaizduotas ant dviejų dolerių banknoto net du kartus.) JAV žino, kas yra pinigas - valdžia ir tai ginklas. O kaip nežinosi, jeigu visame pasaulyje JAV valdžią žmonės jaučia - žaliuosius čežendami ir jų kursu žaisdami. Pinigas - tai galia, tai politika pagaliau, argi nėra aišku? Valstybės turi baigti kultūros žaidimus.
Nors galima tęsti... „žaidimus su Dievu“. Amerikiečiai tiki ir pasitiki Dievu kaip pinigu, o pinigu - kaip Dievu. Jų Bažnyčia - tai Federalinis rezervų fondas, dolerius spausdinanti mašina. Spausdama ant kiekvieno pinigo šventą užrašą „In God we trust“ - „Dievu mes pasitikime“. Taigi, net vieno dolerio popieriuku privalu tikėti kaip Dievu. Tai bent galia. JAV Senatas padarė šią galią privalomą 1956 metais, nors spausta ji ant popieriaus jau kelis šimtus metų.
Referendumas ir mes
Lietuvos politikai euro įvedimo klausimu jau pasisakė. Dabar ir Seimo pirmininkas, ir kiekvienas TV ekrane regimas politikas prisiekia, kad jie balsavo už eurą, kai 2003 metais balsavo už Europos Sąjungą. Dievuliau, koks šventas melas. Šventas, nes jeigu Lietuvoje bent vienas iš šimto piliečių, balsavusių už ES, kada matė knygą, už kurią balsavo, - tai būtų buvęs stebuklas. Dievaži, ES sutartis - tai knyga, kurios net 2000 metų šaukimo Seimo nariai neskaitė. „Nebuvo reikalo, juk ir taip viskas aišku“. Šiuos žodžius anuomet kartojo kone kiekvienas, su kuriuo teko bendrauti. (Sakau tai, remdamasis asmenine patirtimi.) Žinoma, viešai šią tiesą pripažinti niekas neskubėdavo.
Seimo nariams dažniausiai nėra laiko skaityti įstatymus, už kuriuos jie balsuoja. Tokia baisi tiesa, toks baisus nūdienos politikos paradoksas. O jeigu kas ką ir perskaito, tai tik „paaiškinimus ir motyvacijas“. To pakanka. Esą specialistai geriausiai žino, kas turi būti. Kas - kas tokie žino?! „Masonai“, - atkerta žinovai. Matyt, tikrai, matyt, masonai - tai tie, kurie tikrai žino, ko siekia ir kuo turi tapti Europa. Nuo Prancūzijos revoliucijos laikų viską geriausiai žinojo. Napoleonas jiems galvas nusukiojo, bet kad jie vėl kitas anų vietoje užsisuko.
Tad, mieli politikos žinovai, bent nemeluokime dabar, kad žmonės jau balsavo ar pasisakė. Norite užkirsti žmonėms kelią į referendumą? Taip ir sakykite: „Nėra reikalo jums balsuoti, vis vien nieko nepakeisite“. Nes politikai vaidina mums nuobodžią pastoralę. Gražus vaizdinys: 141 Hamletas traukia iš Europos tvenkinio nuskendusią Ofeliją. Toji Ofelija - tai mes. Tik ar mes į tą tvenkinį - sava, taip sakant, valia, ką? O gal mus vis dėlto įstūmė ar įmetė?
Vien viljamsai visokie
Kai 1999 metais Lietuvą kvailino dėl „Viljamso“ (Williams) kompanijos, kas darėsi? Gąsdino Rusijos rubliais ir komunistiniais velniais, giedojo amerikoniškai „In God we trust“. Atseit ateis dėdulė Viljamsas su Kazicku ir atplėš valstybinės įmonės (tuo metu „Mažeikių nafta“ buvo Lietuvos valstybės, ne kolonizatorių!) rankas nuo Ivano vamzdžio. Kas tik pyptelėdavo prieš koaliciją Seimas-Prezidentas-Pinigas ir dar žodį tardavo ar plutą parodydavo - tas bemat Rusijos agentas. Tada žemaičiai ir suprato: „Vėl pardavė mus amerikonams Adamkus su Kazicku, kad juos kur Viljamsas!“ Ir - akurat.
Tačiau nė pinigo Lietuva negavo, dar pati primokėjo (iš mūsų ateities pasivogė). Žodžiu, amerikonas su žalia vėliava „Dievu mes pasitikime!“ apmovė durnių piemenį. O juk durniui nieko ir nereikia, kad tik kelnes vidury aikštės nusimovus. Ir kol jis toks stovėjo, „visokie ten viljamsai“ Lietuvos įmonę ir jos verslą nustekeno, po kelerių metų įbruko ją Rusijos kompanijai „Jukos“ ir išmovė. Tiesa, Palangos merginų saldybę kaip šviesiausią lietuvišką prisiminimą išsiveždami.
Dabar - vėl panaši istorija: „visokie ten ševronai“ (Shevron) su dujų pilna burna atlėkė. Ir vėl šaukia bei gąsdina mus, į mūsų žemę ugnimi spjaudydami: jeigu negiedosite „In God we trust“ - galas, Rusija jus pribaigs. Rublis dalgiu ir taip toliau kirs. Ak, nuobodu, ponuliai ir visokie juos aptarnaujantys žurnalistai. Gėdos turėkite, nebeaiškinkite Brazdžionio žodžiais, kad per pasaulį keliauja žmogus. Ne žmogus, o visokie viljamsai ir ševronai keliauja per mūsų galvas.
Lietuva nei kantrybės, nei pinigo savo beturi. Gal dar sugiedotų jaunimėlis „Dievu mes pasitikime kaip doleriu ir euru“ - tačiau kaimai tušti, nėra kam atsišaukia. Ir žemaičių kaip paprastai gaila. Žemaičiams Lietuvos valdžiukė, oi, kaip nusikaltusi, keliems šimtmečiams į priekį. Nuo Vytauto, anaiptol ne Didžiojo, laikų juos dykai stumdo ir parduoda. Atiduoda dykai.
Reikia Lietuvai ir referendumų, ir protestų reikia. Ir referendumo dėl žemės pardavimo užsieniečiams - reikia. Nes nieko nebeliks iš mūsų, nė vardo. Vien viljamsai visokie ir ševronai.
Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
