Besibaigiant penktadieniui, sausio 13-ąją, prabangus kruizinis laivas „Costa Concordia“patyrė katastrofą

Katastrofa iš karto buvo pakrikštyta „šių laikų Titaniku“. Kilo klausimas: kaip šiuolaikinis laivas, pastatytas 2006 m., aprūpintas visokiomis navigacijos sistemomis (tai jums ne banali automobilio GPS!), įsigudrino ant uolos užplaukti ten, kur laivai plaukioja mažiausiai 3000 metų?! Esant puikiam matomumui, apie kurį galima spręsti iš naktį įvykio vietoje darytų nuotraukų, ir normalioms meteorologinėms sąlygoms - jūra stipriai nebangavo. Apskritai „Costa Concordia“ palyginimas su „Titaniku“ pastarajam yra visais atžvilgiais nenaudingas. „Titanikas“ buvo nuleistas į vandenį 1911 m., jo ilgis buvo 269 m, o plotis 28 m. Concordia“ ilgis 290 m (ilgesnis 7 proc.), o plotis 35,5 m, o tai jau 25 proc. daugiau. Bet dar labiau skiriasi šių laivų vandentalpa: „Titaniko“ - 52 000 tonų, o „Concordia“ - 112 000 tonų, daugiau nei dvigubai! Laivo vandentalpa - tai, paprastai sakant, yra pagal Archimedo dėsnį jo išstumiamas vandens kiekis, žodžiu, paties laivo svoris. „Concordia“ tiek sunkesnis už „Titaniką“ ne dėl ilgio ir pločio skirtumo, o dėl aukščio. „Titanike“ buvo 8 deniai, o „Concordia“ jų 17. Tai visais atžvilgiais didingas ir prašmatnus laivas: koncertų salė, baseinai, restoranai, sporto zonos ir taip toliau. Visa tai skirta 3000 turistų, kurie iškylavo Viduržemio jūra. „Titanikas“ didžiąją 2500 keleivių dalį turėjo tiesiog nugabenti iš Europos į Ameriką. Todėl šimtamečio „Titaniko“ greitis siekė 25 mazgus (47 km/val.), tuo tarpu „Concordia“ negali „išspausti“ nė 20 mazgų (37 km/val.), o praktiškai juda dar lėčiau. Kodėl tai yra svarbu? Todėl, kad tuo galima paaiškinti kapitono Smito siekį visu greičiu lėkti į Niujorką (dėl to jis užplaukė ant ledkalnio), ir visiškai negalima paaiškinti, kodėl „Concordia“ kapitonas Frančeskas Sketinas (Francesco Schettino) nesugebėjo laivo saugiai nuvairuoti pro pavojingą uolėtą krantą.

Toje vietoje nuo jo reikia atsitraukti. Daugelis žmonių, nesusijusių su jūra, mano, kad kuo arčiau kranto, tuo saugiau. Apskritai saugiausias laivas - ištrauktas į krantą. Beje, pagal galimybes taip elgdavosi senovės jūrininkai. O jeigu rimtai, kaip tik pakrantė su skardžiais, seklumomis ir sunkiai prognozuojamomis srovėmis ir yra pavojingiausia vieta laivams, todėl laivavedžiai stengiasi laikytis toliau nuo jos. Kodėl kapitonas F.Sketinas pasirinko potencialiai pavojingą kursą, prie pat Džiljo salos, išsiaiškins tyrėjai, kaip ir tai, kodėl jis vienas pirmųjų paliko laivą. Kaip apskritai galima užplaukti ant uolos, jeigu ji nurodyta jūrlapiuose, kuriuos turi kapitonas? Jūrlapiuose nurodomas jūros gylis, ypač - seklios vietos, pavojingos uolos, juose gausu visokių hidrografinių ženklų, kurie padeda pasirinkti teisingą kursą. Bet, skirtingai nuo miesto žemėlapio, čia yra du pagrindiniai sunkumai. Pirma, būtina tiksliai žinoti, kur esi. Gerai, jeigu yra švyturiai. Kiekvienas švyturys mirkčioja skirtingai ir laivavedys pagal žinyną gali nustatyti tikslią buvimo vietą. Orientuotis padeda aukštos kalnų viršūnės arba vulkanai. Pavyzdžiui, garsusis Strombolio vulkanas jau tūkstančius metų vadinamas Tirėnų jūros švyturiu, tai puikus orientyras. O jeigu kranto nematyti? Tuomet padeda radarai. Radaro spindulys atsispindi nuo objektų - kitų laivų ir specialių atšvaitų, nubrėžia kranto liniją. Bet objektų, vos kyšančių iš vandens, juolab stipriai banguojant, jis „nemato“. Dar yra echolotas - prietaisas, kuris siunčia ultragarsą dugno kryptimi, ir pagal atspindžio gavimo laiką nustatomas gylis. Ir čia esama kai kurių niuansų: kai kada signalas dingsta ir dugnas tampa nematomas. Išsiveržiančios dujos, storas dumblo sluoksnis, ypatingas dugno reljefas - retai, bet echolotas gali būti nenaudingas. Ir dar: jis praneša apie gylį po laivu, o ne priešais jį. Laivo judėjimo kryptį padeda nustatyti girokompasai. Tai vilkeliai, kurie sukasi dešimčių tūkstančių apsisukimų per minutę greičiu ir jiems būdinga didžiulė inercija, todėl visada krypsta griežtai į šiaurę. Na, ir galiausiai dar yra navigacinės sistemos, kurios nustato laivo buvimo vietą pagal palydovų arba kranto stočių siunčiamus signalus. Taigi, galima turėti įjungtus ir puikiai veikiančius navigacijos prietaisus ir... užplaukti ant aštraus kaip ryklio dantys rifo, kurio nėra jūrlapyje. Tai visiškai įmanoma, jeigu bus nukrypta nuo rekomenduojamo laivakelio arba nebus stebimi prietaisų parodymai. Arba... prietaisai sumeluos. Ir kompiuteriniai virusai navigacinėse sistemose jau ne fantastika, juolab 13-ą dieną, penktadienį.

Kol kas galima tik spėlioti apie šio įvykio priežastis. Kelis kartus per metus išgirstame apie keltų katastrofas Bangladeše, Filipinuose, nors laivai skęsta visur, ne tik audringose jūrose. Štai 2000 m. rugsėjį Egėjo jūroje, prie Paroso salos, nuskendo graikų keltas „Express Samina“, kuriame buvo daugiau kaip pusė tūkstančio žmonių. 60 žmonių žuvo ir 20 dingo be žinios. Keltas susidūrė su uola, kuri kyšo iš vandens ir ant kurios stovi švyturys, o jo šviesa matoma už 11 km! Oras buvo puikus, bet įgula nepastebėjo, kad laivas nukrypo nuo kurso. Kodėl? Tą nelaimingą dieną graikų futbolo komanda „Panathinaikos“ žaidė su vokiečių „Hamburgu“. Jūreiviai varžybas stebėjo atidžiau nei prietaisus, net ant kapitono tiltelio, ir 115 m ilgio laivas, kuriame buvo pramušta 50 m skylė, nuskendo per 45 minutes.

Ir dar vienas klausimas, kurį jūrininkams ir konstruktoriams užduoda keleiviai: kodėl laivai skęsta taip greitai? Kodėl XXI a. užtenka kelių minučių, kad atsitiktų nepataisoma nelaimė? Atsakymas paprastas: yra griežti gamtos dėsniai ir griežti verslo dėsniai. Apie gamtą: „Concordia“ masė - 112 000 tonų. Įsivaizduokite 100 tūkstančių automobilių armadą, važiuojančią keturių eismo juostų trasa. Toks „liežuvis“ nusitęs 140 km. Ir važiuoja jis 40 km/val. greičiu visišku plikledžiu... Įsivaizduojate, kokia tai didžiulė inercija? Laivo apkalo storis - kokie 20 mm, tai yra 1/1500 jo pločio. Jeigu pagamintume tokio mastelio laivo modelį iš folijos, į kurią pakuojamas šokoladas (0,1 mm storio), „Concordia“ modelio plotis bus 15 cm ir ilgis - 125 cm. Tačiau modelio konstrukcija bus pakankamai atspari ir stebėtinai tvirta dėl vidinių standumo briaunų - denių, pertvarų ir t.t. Vis dėlto dėl didžiulės laivo, užplaukusio ant kietos kliūties, inercijos apkalas tiesiog sudraskomas į gabalus. Vanduo, patekęs į laivo patalpas, tampa mirtinu elektros įrenginių priešu. Antra vertus, būtent laivo apatinėje dalyje yra mašinos ir generatoriai, kurie gamina elektros srovę. Kodėl apačioje? Dėl stabilumo, juk variklius, generatorius ir kitą techniką įtaisius viršutiniuose deniuose laivas per menkiausią audrą pats apvirstų. Todėl vandeniui patekus į mašinų skyrių, elektros laive nebelieka. Kiekvienas laivas turi plūdrumo atsargą. Aiškiai tariant, tai apimtis patalpų, esančių virš vaterlinijos, tai yra vandens ir laivo korpuso susikirtimo linijos, iki žemiausiai esančio angos. Kol vanduo nepasiekia iliuminatorių, vilties išsigelbėti yra. Bet jeigu vanduo jau srove kliokia į laivą, jis skęsta. SOS! Aišku, kad kuo daugiau krovinių bus laive, tuo mažesnis bus atstumas nuo jūros lygio iki atviro iliuminatoriaus, tuo mažesnė laivo plūdrumo atsarga. Bet tuo naudingiau bus jį eksploatuoti.

Galima pastatyti labai saugų laivą. Taip projektuojami gelbėtojų kateriai ir valtys - jie neskęsta net pilni vandens. Bet komerciniai laivai projektuojami balansuojant tarp fizikos dėsnių ir siekio į laivą kuo daugiau prikrauti naudingo krovinio. Ir todėl visokie atsitiktinumai, kaip ne laiku atidaryti iliuminatoriai, taip pat pradaužtos skylės, per kurias vanduo iškart patenka į kelias patalpas, tampa labai greitos laivo žūties priežastimi. Būtent todėl laivavedyba buvo ir yra sunkus mokslas, ir jokie elektronikos prietaisai neužtikrins saugaus plaukiojimo, jeigu nebus laikomasi daugybės taisyklių, jeigu laivo įgula nesilaikys drausmės ir nebus tinkamai informuojami keleiviai. Laivus reikia laiku apžiūrėti, remontuoti ir nurašyti. Kaip ir laivavedžius, kurie nepasižymi gero specialisto savybėmis.

Ir dar kai kas. Kelionės jūra pranašesnės už keliones oru tuo, kad keleivis, apsiginklavęs žiniomis apie nepaprastųjų situacijų jūroje ypatybes, tikrai gali išsigelbėti pats ir padėti išsigelbėti kitiems. Svarbiausia - nepamiršti, kad esi ne sausumoje.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Julius/Brigita"