1 nuotr.Koma - viena iš paslaptingiausių žmogaus būsenų. Šis gilus miegas gali tęstis nuo keleto dienų iki kelerių metų. Bet, po kurio laiko net atgavęs sąmonę, žmogus gali likti prikaustytas prie lovos arba prarasti gebėjimą kalbėti. Viskas priklauso nuo to, kuri smegenų sritis būna pakenkta ir kiek rimti yra tie pakenkimai.
1848 m. Jungtinėse Valstijose įvyko sensaciją sukėlęs įvykis. Po geležinkeliu buvo tiesiamas tunelis. Pamainos brigadininkas į skylę įdėjo parako užtaisą, o jo padėjėjas, kaip įprasta, turėjo ant parako užpilti smėlio. Bet kažkodėl jis to nepadarė. Kai brigadininkas į skylę nuleido geležinį virbą ir juo stuktelėjo, įsižiebė kibirkštis ir nugriaudėjo sprogimas. Statybininkas nenulaikė rankose sunkaus strypo ir šis kiaurai pradūrė jam galvą: įėjęs pro kairįjį skruostą, išlindo ties viršugalviu. Kiaurai pervertas brigadininkas ne tik neprarado sąmonės, bet ir pats nuvyko pas chirurgą. Gydytojas virbą ištraukė, tačiau dėl traumos statybininkas neteko akies. Vis dėlto jis galėjo ne tik savarankiškai vaikščioti, bet ir kalbėti. Po daugelio metų, kai šis narsus statybininkas mirė, buvo atliktas skrodimas. Medikai buvo šokiruoti: brigadininko galvos smegenų žievės kairioji kaktos skiltis buvo visiškai suniokota, o dešinė stipriai sužalota. Dėl tokių traumų bet kuris žmogus mirtų iškart, tačiau statybininkas gyveno dar 12 metų ir sveikata nesiskundė. Šiandien šio žmogaus kaukolė ir ją kiaurai persmeigęs geležinis virbas eksponuojami Harvardo universitete. Žinoma, šis atvejis yra unikalus, įstūmęs gydytojus į aklavietę: jei buvo sužalotos smegenų sritys, atsakingos už pagrindines organizmo funkcijas, kaip vyras galėjo normaliai gyventi?
Šiuolaikiniai specialistai rado atsakymą, kodėl daugelis žmonių vis dėlto atsigauna po rimtų traumų ar ligų. Pasirodo, kad yra gana daug smegenų sričių, kurios gali perimti tam tikras funkcijas, o jos suaktyvėja panaudojus standartinius dirgiklius. Taigi žmogaus smegenys perskirsto krūvį. Tais pačiais 1848 metais medikai, stebėję minėtąjį statybininką, padarė stulbinamą atradimą: jų paciento asmenybė kardinaliai keitėsi. Kadaise linksmas, mėgstantis bendrauti ir energingas vyras virto nedraugingu ir šiurkščiu žmogumi. Seniau iki išsekimo plušėdavęs statybose, jis nebenorėjo dirbti, todėl pradėjo keliauti, užsidirbdamas tuo, kad demonst-ruodavo reginių ištroškusiai pub-likai savo luošumą. Visa tai mokslininkams pakišo mintį, kad veikiant tam tikras smegenų sritis galima žmogų pakeisti, paversti jį tingiu ir šiurkščiu, o galima atvirkščiai - įpratinti dirbti. „Išjungus“ vieną smegenų sritį ir „įjungus“ kitą, galima tikrąja žodžio prasme atnaujinti asmenybę: žmogus ne tik atsikratys žalingų įpročių, bet ir įgis naujų gebėjimų.
Istorijų, kai po didelių sukrėtimų žmogus įgyja neįtikėtinų gabumų, pasaulyje pasakojama nemažai. Pagal vieną teoriją klinikinės mirties metu smegenys patiria tam tikrą perkrovą ir žūsta dalis neuronų, o kai žmogus atsigauna, likusios ląstelės susijungia bet kaip, ir nauji deriniai gali pateikti netikėtų rezultatų, tarp jų ir paranormalių gebėjimų. Kiek ši teorija yra teisinga, mokslas kol kas negali atsakyti. Gydytojai apie panašius reiškinius kalba atsargiai, o pacientų pasakojimus apie kelionę į aną pasaulį medikai vadina arba haliucinacijomis, kurias sukelia deguonies trūkumas smegenyse, arba nesąmoningu noru tikėti stebuklais. Nepaisant daugybės komą patyrusių žmonių pasakojimų, šiandien nėra nė vienos mokslo srities, kuri rimtai gvildentų šios nesuprantamos žmogaus būsenos problemas. Paprastai visų ją patyrusių žmonių pasakojimai būna labai panašūs: pacientas iš šalies mato save, gydytojus, kažkur skrenda.
Yra mokslininkų, kurie nutaria patikrinti tokių pasakojimų tikrumą. Tarp jų - pirmosios Rusijoje slaugos ligoninės steigėjas Andrejus Gnezdilovas, kuriam darbe labai dažnai tenka susidurti su nuostabiomis istorijomis žmonių, grįžusių iš anapus. Kartą po operacijos gydytojas užėjo aplankyti vienos ligonės. Koks buvo jo nustebimas, kai moteris, dar nevisiškai atsigavusi po narkozės, pradėjo atsiprašinėti už nepatogumus, kuriuos sukėlė jos klinikinė mirtis ką tik pasibaigusios operacijos metu. Gydytojo paklausta, kaip ji apie tai sužinojo, moteris ėmė smulkiai pasakoti apie viską, kas vyko operacinėje, pažodžiui perteikė reanimatologo žodžius. Be to, išsigandusi, kad numirs ir nespės atsisveikinti su artimaisiais, ji nesuprantama kaip persikėlė namo, kur pamatė savo mamą ir dukrą, taip pat kaimynę, kuri atnešė vaikui dovanų suknelę. Tiesa, jos moteris nematė, o ji, pasižiūrėjusi į save veidrodyje, taip pat nieko nepamatė. Tą minutę ji prisiminė operaciją ir išsigando, kad gydytojai jos neradę nebekovos dėl jos gyvybės. Ji grįžo į ligoninę ir tą minutę prietaisai ėmė veikti, širdis pradėjo plakti. Apie tai ji smulkiai papasakojo A.Gnezdilovui. Gydytojas nepatingėjo ir tą pačią dieną nuvažiavo į pacientės namus. Moters pasakojimas iki smulkmenų sutapo su tuo, ką pasakojo jos artimieji: neliko jokių abejonių, kad klinikinės mirties metu pacientė nukeliavo namo. Bet kodėl vyksta tokie reiškiniai? Dr. A.Gnezdilovas yra įsitikinęs, kad pasaulis yra daug sudėtingesnis, negu mums atrodo. Žmogaus siela gali keliauti, o tą daryti jai padeda smegenys. Žmogus miršta, kai jo smegenys nustoja dirbti, bet klinikinė mirtis yra ribinė būsena tarp gyvenimo ir mirties. Būtent per tas kelias minutes pacientas pamato ir pajunta tai, kas yra už įprastų jutimų ribų. Smegenys vadovauja visiems organizmo procesams. Būtent šis „pagrindinis kompiuteris“ duoda komandas kiekvienai kūno ląstelei. Reikia tik išmokti valdyti smegenis.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
