respublika.lt
 

Psichologė: mes auginame ne vaikus, o žmones (1)

2019 rugsėjo mėn. 12 d. 08:48:18
Vidmantas MISEVIČIUS

Vaikystė, kaip pastebi specialistai, yra tas laikotarpis, kai intensyviausiai formuojasi žmogaus asmenybė, išryškėja arba nuslopsta jos išskirtiniai bruožai, susiformuoja pasaulėžiūra. Dauguma tėvų nori matyti savo vaikus sėkmingus, laimingus, daug pasiekusius, tačiau tai pavyksta ne visada. Pasitaiko atvejų, kai užaugę vaikai net nustoja bendrauti su savo gimdytojais. Kas tai lemia ir kaip išvengti tokių nemalonių situacijų, „Respublika“ kalbasi su psichologe Ramune MURAUSKIENE.

×
nuotr. 1 nuotr.
Irmanto Sidarevičiaus nuotr.

 

- Kiek įtakos asmenybės formavimusi turi materialūs turtai?

- Skurdo ar turto tema yra labai plati, tačiau pastebima, kad turtai yra viena iš sunkinančių aplinkybių, lemiančių, kad žmogui sunkiau paisyti vertybių, laikytis dorovės principų. Labai gražūs ir turtingi žmonės retai nugyvena prasmingą, dvasinėmis vertybėmis paremtą gyvenimą. Vyrauja tokios tendencijos, kad turintys daugiau pinigų negu kiti pasijaučia „virš taisyklių“. Turtingų šeimų vaikai, matydami tokius pavyzdžius, irgi ima elgtis kaip ir tėvai. Pats savaime turtas nėra nei gerai, nei blogai, tačiau tai suponuoja papildomus iššūkius. Tarkim, greičio viršijimas. Taip besielgiantis turtingas žmogus nusprendžia, kad ją sumokėjęs galės ir toliau nepaisyti KET, nors svarbiau būtų vadovautis moralinėmis normomis.

Turto turėjimas gal ir neapsunkina santykių su kitais šeimos nariais, tačiau jie pasireiškia kitokiais aspektais. Labai turtingiems sunku džiaugtis paprastais dalykais. Jų vaikai nebevertina naujų, gražių drabužių, naujų daiktų. Tai natūralu, nes nepastebime to, ką turime, kas tampa įprasta. Žmonės, kurie turi mažiau, tai labiau brangina, juos yra paprasčiau pradžiuginti.

Kai turtingas asmuo nesidžiaugia, mažiau stebisi, jis rečiau jaučiasi dėkingas. Egzistuoja „3D“ dėsnis - džiaugsmas, dėkingumas, dosnumas. Turtingų asmenų atveju ši pusiausvyra pažeidžiama, nes visko yra mažiau. Taip susiformuoja egoistinė vaikų ir tėvų grupė.

Skurdesni žmonės moka džiaugtis saule, oru, gauta dovana ar tiesiog dėmesiu. Tai yra gerai. Kuo daugiau džiaugiesi, tuo dažniau būni dėkingas. Kai dėkingumas suvokiamas giliau, tai žmogų skatina būti dosnų. Džiaugdamiesi vaikai jaučia dėkingumą ir būna dosnesni. Jų pirštai netampa riesti į save, jie moka ne tik imti, bet ir duoti.

Visgi svarbiausia yra ne turtai kaip materialus objektas, o kaip su jais išmokstama gyventi, nes pastebiu, kad gerėjant materialinei gerovei vis sunkiau žmonėms išsaugoti moralines ir dorovines vertybes.

- Gal tas „3D“ dėsnio pažeidimas dažniau matomas, kai vaikas auga vienturtis?


- Vienturčio egoizmo burbulą išpūtė Vakarų psichologija. Net ir po vieną augę vaikai gali pasitarnauti pasauliui. Vienas vaikas su visais patenkintais poreikiais nereiškia, kad tėvai yra godūs ir jiems nerūpi aplinkiniai. Kaip vienturtis nereiškia „blogo vaiko“, taip daug vaikų nereiškia, kad visi jie bus draugiški ir dosnūs. Pati mačiau, kaip trys pasiturinčios šeimos vaikai manipuliavo tėvais kaulydami iš jų „Lego“ konstruktoriaus. Labai abejoju, kad taip elgtųsi kiek skurdesnėje aplinkoje gyvenantis vienturtis vaikas.

Kita vertus, ir daug vaikų auginantys tėvai gali tai daryti iš egoizmo. Gal jie nori kontroliuoti savo atžalas, ar palikti jiems savo turtus, lemti vaikų ateitį ir t.t. Tėvai, kurie augina tik vieną vaiką, tikrai neturi jaustis egoistais ar galvoti, kad jie savo atžalą per daug lepina.

- O kaip išmokyti vaikus suvokti, kad daiktai, kuriuos vieni turi, o kiti - ne, yra tik daiktai?

- Mes esame materialistai. Tai - faktas. Labai svarbu suvokti, kad paaiškinti vaikui, jog daiktas nėra vertybė - negalima. Tai galima parodyti tik savo elgesiu. Kaip reaguojame, kai pametamas telefonas, sudaužomas puodas, suplėšoma knyga? Ar mūsų reakcijos parodo, kad daiktas vertybė, ar kad tai visiems pasitaiko?

Teisingiausia būtų mokyti vaikus būti atidesnius, tačiau dažnai tėvai reaguoja taip, tarsi daiktai būtų pagrindinė gyvenimo vertybė. Vaikai barami, užgauliojami. Vėliau būna labai sunku paaiškinti, kad daiktas yra tik daiktas, kai vaikui nuo mažens buvo diegiama, kad tai - vertybė. Jeigu patys suaugę savo pavyzdžiu rodys, kad yra svarbesnių dalykų už daiktus, vaikai tai perims be papildomų aiškinimų.

- Bet kai visi aplink turi naujausius telefonus, vaikui irgi norisi. Ką daryti tada?


- Žmogus yra sociali būtybė. Jeigu vaikas patenka į klasę, kur visi gražiai rengiasi ar džiaugiasi naujausia technika, jis, norėdamas prie jų pritapti, irgi turi atrodyti taip pat. Jam tai yra labai svarbu. Tad jeigu tėvų pajamos leidžia, nupirkti naują daiktą „integracijai“ nėra blogai.

Visgi reikia mokėti pasakyti, kad kartais tai nėra galima. Dažnai mes į vaikų prašymus sureaguojame neadekvačiai. Pykstame, kad vaikai kažko nori, nors blogai yra nenorėti. Neturime pykti ant vaiko noro, bet turime paaiškinti, kad jei tik galimybė bus, tikrai tą daiktą nupirksime, bet kol kas to sau leisti negalime, todėl perkame tai, kas yra svarbu, o lepinama, kai tai leidžia situacija.

Turtinė skirtybė kartu yra puiki situacija pasikalbėti apie tai, kodėl taip yra. Vieni gimė turtingose šeimose, kitiems pasisekė, tretiems lėmė karma, tačiau vaikai turi suvokti, kad turtus galima ir iššvaistyti. Be to, kai gulame į karstą, visi turtai tampa menki. Ateiname ir išeiname be nieko.

Mūsų užduotis sėti išminties sėklas ir papasakoti vaikams išminčių istorijas. Visas situacijas, kurios yra sunkesnės - problemos su pasauliu, su bendraklasiais ar jų tėvais - turime panaudoti kaip galimybes ugdyti ir mokyti. Deja, dažnai tam neturime laiko ir pykstame, o reikia išmokti reaguoti ramiai. Vaikai, ypač mažesni, dar tiki, kad gali viską turėti ar daug pasiekti. Nuslopinus šį tikėjimą, jie tikrai susidurs su problemomis vėliau.

Sutinku daug pusamžių asmenų, kurie nieko nenori, nes mano žinantys, kad vis tiek nieko nesugebės. Vaikas, kuris nori daug ir kurio norai keičiasi, yra sveikas vaikas ir taip turi būti. Mes neprivalome visko pirkti, tačiau turime rasti laiko paaiškinti ir pasikalbėti. Kartais galima apeliuoti į vaiko amžių ir pagal tai derinti pirkinius net tais atvejais, kai galime sau tai leisti.

- Tai kaip reikia elgtis, norint būti geru tėvu - lepinti vaiką, mokyti ar bendrauti su juo?


- Daugelis žinome istoriją, kai vaikas tėvo klausia, kiek kainuoja tavo valanda, ir pasirengęs jam už tą valandą sumokėti. Istorija pamokanti. Turime suprasti, kad sukūrus šeimą ir susilaukus vaikų, nė vienas darbas net ir už didelius pinigus nebus toks reikšmingas, kaip buvimas su vaikais pagal jų poreikius. Mažiems reikia daugiau laiko, didesniems - daugiau dėmesio, paaugliams - ne tik juos kur nors nuvežti ir parvežti, bet ir palaikyti juos tiesiogiai ar netiesiogiai. Vaikai turi jausti, kad yra mylimi. Tam būdų yra daug.

Jei šeimai sunku su vienu vaiku, jei jam nerandama laiko, antro nereiktų net pradėti. Vaikystė tik etapas ir ji netruks amžinai, tad nereiktų ir vaidinti, kad vaikai nuo pat mažumės yra savarankiški. Mamos, kurios augina vaikus vienos, neturėtų dirbti pamaininio darbo, nes yra laikas, kurį privalu skirti vaikui.

Jeigu mamai sunku vienai su trimis vaikais, tėtis neturėtų jos metams palikti ir išvykti uždarbiauti į užsienį, nes grįžus bus dar sunkiau. Viskas turi būti daroma laiku ir kokybiškai. Metams bėgant vaikams nuolatinio dėmesio reikės vis mažiau. Vaikai užaugs, tada jų ir tėvų keliai skirsis, bet kartą tapus tėvais reikia suvokti, kad atsakomybė už savo atžalą išlieka ir nesitikėti, kad jais pasirūpins kiti - mokykla, auklėtojai, seneliai ir t.t. Mes auginame ne vaikus. Mes auginame žmones.

Kartais tėvai pareiškia, kad mokykla vaikais per mažai rūpinasi. O kam reikalingi tėvai? . Mokykla kažko neduoda? Galime būti reiklesni sau ir duoti tai patys. Juolab kad mokykla nemoko išgyventi, mylėti ar kurti santykių. Ten sąlygos tam yra, bet jos - dirbtinės. Realiame gyvenime tiek asmenų nesukišama į vieną vietą ir jie turi pasirinkimą, su kuo bendrauti, su kuo - ne. Turime šito vaikus mokyti patys. Tie, kas to nesupranta, praras su jais ryšį ir bendravimo nebeliks. Per šermenis tenka matyti, kaip susitikę giminės neturi ką pasakyti vieni kitiems. Kodėl? Nes nebuvo santykių - kas dirbo, kas dramas išgyveno, kas dar kažką. Norint to išvengti, vaikams reikia skirti laiko, parodyti, kaip juos mylime.

- O ką daryti, jei šį momentą praleidai?


- Visada viską galima ištaisyti. Yra nemažai pavyzdžių, kai žmonės pripažįsta ir suvokia savo klaidas. Tai lemia, kad santykiai ima gerėti. Kai tik nusprendžiame pakeisti santykius, tai ir reikia daryti. Aišku, būtina suprasti, kad viskam reikės laiko, būti kantriems, nesmerkti kitų, neverkti dėl savo praeities. Būtina suvokti, kad kažkas gali ir nepavykti, nes keisti įpročius yra sudėtinga.

Kita vertus, kol tėvai fiziškai sveiki, jie neturi teisės kažko iš vaikų reikalauti. To gali prašyti tik turintys negalią ar prispausti skurdo. Deja, mes turime ir daug egoistiškų senolių, kurie vaikais nesirūpino tada, o dabar bando gyventi tik sau ar net reikalauja kažko iš vaikų.

Reikia išmokti gyventi savikritiškai visais aspektais, o nusprendus, kad atėjo laikas parodyti vaikams savo meilę, nes anksčiau to nespėjome ar nesugebėjome, imti ir tai padaryti. Taip pat reikėtų išmokti neabejoti, kad taip, kaip buvo tada, buvo geriausia, ką tada vaikams galėjome duoti. Žmogus visada elgiasi kaip gali geriausiai, tačiau vėliau daugelis kankinasi gyvendami praeitimi. Klaidos duodamos tam, kad iš jų mokytumėmės ir tobulėtume.

Be to, nereiktų užsigraužti ar prašyti atleidimo, kaip nusikaltėliams. Reikia tiesiog atsiprašyti ir paaiškinti atžaloms, kad skyrėsi suvokimas tada ir dabar: „Tada buvo taip, dabar elgčiausi kitaip. Atleisk, kai pajėgsi. Jei ne, žinok, kad visada tave mylėjau.“ Kita vertus, jeigu per daug prisirišime prie atleidimo, vėl gali pasireikšti egoizmas, tad, nepaisant to, atleido ar ne - vis tiek būtina gyventi toliau.

Juolab kad ir vaikai toli gražu ne visada turi teisę smerkti ar teisti savo tėvus. Absoliuti dauguma tėvų vaikams linki geresnio likimo. Net ir tos mamos, kurios palieka vaikus svetimų globai. Tikėtina, jos taip elgiasi galvodamos, kad taip vaikams bus geriau. Visa tai - meilės veiksmai, daromi dėl geresnės vaikų ateities. Kai tai supranta ne tik tėvai, bet ir vaikai, nustojama ieškoti kaltų, nustojama smerkti ir imama gyventi visavertį gyvenimą, nebesidairant atgal ir nekaupiant praeities nuoskaudų.

Pasidalink: Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (1)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • NAFTA: Po savaitgalį įvykusių atakų prieš naftos gamyklas, dėl kurių sutriko šalies naftos pramonė, o „juodojo aukso“ kaina rinkose šoktelėjo daugiau nei 10 proc., Saudo Arabija ramina – naftos gavyba šalyje bus atkurta iki mėnesio pabaigos.
  • PERGALĖ: Klaipėdos „Neptūnas“ draugiškame susitikime namuose už uždarų durų 89:84 (22:16, 17:23, 26:21, 24:24) įveikė „Ventspils“ (Latvija) krepšininkus.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
Tobago Anthony Joseph.

Ar pastebite maisto produktų kainų pokyčius?

balsuoti rezultatai

Kaip vertinate tai, kad Vilniuje stadionas „statomas“ jau 30 metų?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+6 +7 C

 +4 +6 C

 

 +5 +7 C

+13 +11 C

+12 +13 C

 

 +11 +12 C

0-5 m/s

 0-5 m/s

 

0-4 m/s

 

USD - 1.1026 PLN - 4.3416
RUB - 70.7241 CHF - 1.0966
GBP - 0.8881 NOK - 9.8715
reklama
Ūkis