Nuo žolelių iki medžių žievės ir sakų

Apie gluosnius ir vyšnias

Apie gydomąsias gamtos medžiagas kalbėta Kriukų bibliotekoje. Kriukų pagrindinės mokyklos biologijos mokytoja Danutė Rupulevičienė atkreipia dėmesį, kad medžių žievę, pumpurus, spyglius ar net sakus galima naudoti sveikatai stiprinti ir negalavimams malšinti.

Pasak pedagogės, jei „graužia rėmuo“, padės vyšnių šakelių arbata. Vyšnios mažina rūgštį. O paprastojo gluosnio žievės vonelės numalšins išsiplėtusių venų skausmą. Nuėmus žievę turime gluosnio vyteles, kurias pavirinus lieka puikus nuoviras, kuris tinka kompresams dėti ant skaudamos vietos.

Gluosnių pumpurų nuoviras tinka mažų vaikų iššutimams apiplauti, o štai tikrųjų blindžių pumpurų arbata pagerina širdies veiklą. Bet blindžių negalima virinti ir užpilas vartojamas ne vėliau kaip praėjus pusei valandos nuo užpylimo.

Prisirinkus pušų spyglių iš jų ataugų ir susmulkinus rankomis (būtina apsimauti pirštines – aut. past.) bei išdžiovinus tinka daryti inhaliacijas, labai padeda susirgus angina.

Sakai

Anksti pavasarį iki balandžio mėnesio D. Rupulevičienė pataria rinkti eglių sakus. Jie išgaunami rėžtuku paliekant įstrižas įrėžas kamiene, kur sakai susikaupia. Sako, gerai gydo votis, o sumaišius su svogūnų sultimis galima pasigaminti tepalą kojoms, kai atsiranda nuospaudos. Tokį tepalą duodavo kareiviams, kurių kieti batai trindavo ir žalodavo pėdas.

Slyvų sakus reikia tiesiog rinkti ir kramtyti. Tvirtina dantenas. Tik nesupainiokite, anot D. Rupulevičienės, su kitais vaismedžiais, nes, pavyzdžiui, vyšnių sakai netgi gali paspartinti kariesą.

Kiekvienam – individualus kiekis žolelių

Žolininkų patarimais besivadovaujanti kriukietė Irena Vitkevičienė sako, kad kiekvienam žmogui reikalingas individualus geriamos arbatos kiekis ir jos koncentratas. Vienam tinka tuo pačiu kiekiu vandens užpilti 1-2 šaukštelius arbatžolių, kitam nepakenks įdėti ir du valgomuosius šaukštus.

Štai, apynių spurgų arbatą reiktų gerti daugeliui šiuolaikinį gyvenimo tempą ir rūpesčius išgyvenančių žmonių, nes ji ramina, suteikia ramų miegą. Tačiau pagal rekomendacijas išgėrusi stiklinę apynių arbatos, į kurią dėjo du šaukštelius spurgų, netrukus pasijuto prastai.

„Kaip dėjo per paširdžius, – mena moteris. Tada tuos pačius du šaukštelius apynių ji pabandė dėti pusei litro vandens ir savijauta buvo gera, o ir raminamasis poveikis pakankamas. – Miegas labai ramus, geras, o poveikis visai kitoks nei migdomųjų tablečių. Vaistų išgėręs žmogus užmiega kietai, bet atsibudus atrodo, kad dar poilsio trūksta, kažkas ne taip. Tuo tarpu nuėjus miegoti išgėrus arbatos, atsikeli lengvas kaip plunksna“.

Pavyzdžiai iš gyvenimo

I. Vitkevičienė turi pavyzdžių, kad esant šlapimo takų, pūslės, inkstų uždegimams veiksmingos kraujažolės.

„Mano giminėje viena moteris ėmė skųstis šlapimtakių uždegimu. Ji sakė, kad jokie vaistai nepadeda. Pasiūliau pasėdėti kraujažolių vonelėse. Kelis kartus išbandžiusi ji sakė, kad akys nušvito, kaip pagerėjo savijauta“, – pasakojo žoleles auginanti kriukietė.

I. Vitkevičienė įsitikinusi, kad aukštą kraujospūdį mažina didžiosios dilgėlės ir šermukšniai. Pati vartojo vaistus, bet kartą ilgesniam laikui išvykusi į svečius su savimi nepasiėmė tablečių. Tada nusprendė pasinaudoti žolininkų patarimais. Šermukšnių uogas ji pakaitino, o dilgėles užplikė ir gėrė abiejų arbatą. Spaudimą vis pasimatuodavo ir net pati nustebo, kad jis laikėsi normalus.

Ji taip pat sako, kad šermukšnis gerina medžiagų apykaitą, pristabdo aterosklerozę, šalina iš organizmo toksines medžiagas, didžioji dilgėlė padeda esant mažakraujystei, kepenų, tulžies pūslės ligoms, valo kvėpavimo organus, o kompresai tinka nuo nudegimų, reumato, podagros.

Beržo lapai pasižymi priešuždegiminėmis savybėmis, valo organizmą ir kraują, skatina šlapimo išsiskyrimą, dirvinis asiūklis naudojamas esant šlapimo pūslės ir inkstų ligoms, akmenligei, nervų šaknelių uždegimui, hemorojui, skrandžio, gimdos ligoms. Jonažolės gydo opaligę, slopina uždegimus, stabdo kraujavimą, mažina rūgštingumą, ramina, malšina galvos skausmus, tačiau – didina kraujo spaudimą.

Pasak I. Vitkevičienės, žoleles geriausia rinkti įdienojus, kai nudžiūsta rasa ir iki kokios šeštos valandos pavakarės, kada žolelės vėl ima traukti drėgmę. Lietingomis dienomis šį darbą geriau pamiršti. Surinktas žoleles reikia perrūšiuoti, išimant tas, kurių lapeliai išgraužti, dėmėti. Galima džiovinti džiovyklėse, bet tai puikiai pavyksta ir natūraliu būdu 30–35 laipsnių temperatūroje. Tačiau reikia išdžiovinti per 2–3 dienas, jokiu būdu nelaikyti savaitę.