Lietuviškos medicinos fenomas. Ligoninių daugiausia Europoje, daktarų labai daug ir nepatenkintų ligonių daug

- Kaip paaiškinti tokią paradoksalią situaciją? - „Vakaro žinios“ teiravosi Higienos instituto Sveikatos informacijos centro vadovo med. dr. Romualdo GUREVIČIAUS.

- Deja, faktai tokie: bendras gydytojų skaičius didelis, o šeimos gydytojų trūksta, aktyvaus gydymo lovų stacionaruose per daug, ilgalaikio gydymo ir slaugos - per mažai. Ne mažiau svarbu šiame kontekste - didžiausias, palyginti su kitomis šalimis, sergamumas, pavyzdžiui, širdies ir kraujagyslių ir kai kuriomis kitomis ligomis bei mirtingumas nuo jų.

Visi šie duomenys - tai pirmas signalas, kad mūsų sveikatos sistema veikia nesubalansuotai. Didžiulį darbą asmens sveikatos srityje turi padaryti sistemos ambulatorinė grandis. Aktyvaus gydymo ligoninėse turi gulėti pacientai, kurių neįmanoma pagydyti ambulatoriškai. Paslaugų kaina ligoninėje yra kur kas didesnė negu poliklinikoje, todėl ten turi patekti tik tie ligoniai, kuriems iš tikrųjų to reikia.

Visi žinome, kad pas mus visose gydymo įstaigose yra eilės. Kaimynas man sako: „Du mėnesius laukiau kardiologo konsultacijos, atėjau, o pas jį ten nėra jokių eilių. Tai kodėl reikėjo tiek laukti?“

Kodėl taip yra? Nes gydymo įstaigoms, atsižvelgiant į Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšas, nustatytos tam tikros „kvotos“, už kiek paslaugų joms bus sumokėta. Kodėl yra kvotos? Trūksta finansų suteiktoms paslaugoms apmokėti. Kodėl trūksta finansų? Todėl, kad jie neefektyviai naudojami.

Neseniai esame įvedę tokį rodiklį „išvengiamos hospitalizacijos“ - kai žmogaus nebūtina guldyti į ligoninę, o galima gydyti ambulatoriškai, bet jis vis tiek guldomas. Faktas tas, kad kai kuriose mūsų ligoninėse aktyvaus gydymo lova „dirba“ 220-270 dienų per metus. Niekur išsivysčiusiame pasaulyje tokioms ligoninėms niekas neleistų dirbti.

Negana to, atlikome tyrimą ir pamatėme, kad tose ligoninėse guli pacientai, sergantys ligomis, kurios visame pasaulyje pripažįstamos kaip pagydomos ambulatorinėje grandyje. Kodėl taip yra? Todėl, kad ambulatorinė grandis nepadaro savo darbo.

- Bet pas mus eilės yra ne tik norint patekti pas specialistus - laukti reikia net norint patekti pas šeimos gydytoją...

- Manau, jeigu šeimos gydytojas sugebėtų normaliai paskirstyti darbus, jeigu į tą darbą visapusiškai įsitrauktų ir slaugytojai, o dar geriau - ir visuomenės sveikatos specialistai, kurie šiuo metu apskritai yra eliminuoti iš asmens sveikatos priežiūros sistemos, tų eilių nebūtų. Pas mus didžiąją dalį darbo vis dar daro gydytojai.

- Kaip susidaro tokia situacija, kad gydytojų turime labai daug, o provincijoje jų nėra?

- Gydytojų turime daug, bet šeimos gydytojų - mažai. Visi nori būti specialistais. Blogai, kad daroma tai, kas norima, o ne tai, kas reikia.

- Specialistų turime daug, bet pas juos - eilės...

- Taip. Uždaras ratas. Sveikatos apsaugos ministerija formuoja sveikatos politiką - ji turėtų ir priimti tam tikrus sprendimus, kad situacija normalizuotųsi.

Aš manau, kad gal į gera pasikeis situacija, kai Lietuva įstos į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją (EBPO) (2002 m. Lietuva pateikė oficialų prašymą tapti šios organizacijos nare, 2015 m. pakviesta pradėti derybas dėl narystės - red. past.) Jie neleis švaistyti pinigų vėjais. Lietuvai teks išmokti naują, daugeliui dar mažai suvokiamą anglišką terminą - efficiency (produktyvumas, našumas). Tai reiškia, kad už tuos pačius pinigus turi būti padaryta daugiau. Štai kur yra esmė. Kol šiuo principu nesivadovaujama, užprogramuota amžina krizė.

Dabar visos gydymo įstaigos tik reikalauja, kad joms būtų mokama. Ir mokama tiek pat, nesvarbu, kur teikiama paslauga - didžiulėje poliklinikoje, turinčioje aukščiausio lygio įrangą, ar kur nors užkampio poliklinikoje, kur net neaišku, kokia tos paslaugos kokybė. Kol visiems taip ir bus mokama, pas mus pinigų nebus ir bus eilės.

Niekur normaliose šalyse šitaip nėra. Yra tam tikra suma pinigų ir deramasi dėl paslaugų: perkamos kokybiškos paslaugos, gal net jų daugiau, bet už tą pačią kainą. Rezultatas - už tuos pačius pinigus paslaugų suteikiama daugiau. Tai ir yra veiklos našumas arba produktyvumas.

Kitaip sakant, viena priežasčių, kodėl pas mus nėra pinigų, - mes visiems mokame fiksuotą kainą, visi laukia, ligoninėse dalis lovų stovi tuščios, o „pečius kūrena“. Kad tos lovos nebūtų tuščios, sako poliklinikoms - siųskite mums pacientų, nors tiems pacientams į ligoninę gultis visai ir nereikia. Jeigu tai būtų privatus kapitalas, iškart tokias ligonines uždarytų - niekas nemokėtų už oro šildymą.

Kitas dalykas - būtina subalansuoti gydytojų skaičių. Niekas neskaičiuoja, kiek kokios srities gydytojų reikia parengti, kiek kokių jų reikės ateityje. Neturime šalyje subalansuoto ir efektyvaus personalo planavimo, kuriuo būtų galima valdyti specialistų rengimą, pasiruošti laiku pakeisti į senatvės pensiją išeinančius medikus.

- Tai ar yra kokia išeitis iš situacijos, kurioje atsidūrėme?

- Taip, šiuo metu mūsų sveikatos sistemoje situacija nėra gera. Bet išeitis yra - radikalios reformos. Tiesa, reformos jau vyksta daug metų, bet tik teoriškai, nes trūksta politinės valios. Ministrai keičiasi greičiau, nei spėja įsigilinti į situaciją, o neapgalvoti, skuboti žingsniai pridaro daugiau žalos nei naudos.

Štai prasideda paskutinis gydymo įstaigų restruktūrizacijos etapas - buvo pasakyta, kad reikia mažinti lovų skaičių. Bet atsirado teigiančių, kad „rinkėjai to nesupras“. Ligonių kasai buvo pasiūlyta paieškoti finansinių svertų. O finansinių svertų nėra - pagal dabartinius įstatymus ligonių kasa turi mokėti visiems, kurie turi licenciją ir dirba. Ir čia visos restruktūrizacijos baigiasi.

EBPO sako, kad reikia dirbti našiai arba produktyviai, o pamėginkime su mūsų turima sistema tą našumą įdiegti: pasakyti - gausite tokią sumą, bet paslaugų prašome suteikti, pavyzdžiui, 20 proc. daugiau. Įstaigos sakys - ne, kiek sumokėsite, tiek ir dirbsime.

- Nepatenkintų sveikatos priežiūros sistema asmenų skaičius, manote, atitinka realią situaciją ar jis subjektyvus?

- Tikrai subjektyvus, nes neretai apklausos yra nereprezentatyvios.

Esminis dalykas - žmonių norai dažnai artėja prie begalybės, o resursai visada yra riboti. Mes turime šitą suvokti ir ieškoti balanso.

Antras dalykas - dalis žmonių vis dar įsivaizduoja, kad pas mus yra nemokama medicina. Kaip nemokama? Pažiūrėkite, kiek milijardų suteiktoms paslaugoms apmokėti išleidžia ligonių kasos. Deja, žmonės šito nesupranta.

Parengta pagal  dienraštį „Vakaro žinios“