Sveikatos apsaugos sistema yra bene labiausiai reformuojama mūsų gyvenimo sritis, nes kiekviena nauja Vyriausybė pradeda savąją reformą. Kodėl iki šiol sveikatos apsaugos reformos vykdomos neturint jokio veiksmų plano ir išsikeltų tikslų? Ir ką šiandien reikėtų daryti?
Apie visa tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, pirmojoje Vyriausybėje sveikatos ministro pareigas ėjęs Juozas OLEKAS, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, medikas, pirmosios Vyriausybės krašto apsaugos ministras Audrius BUTKEVIČIUS, Medikų sąjūdžio tarybos narys Vytautas KASIULEVIČIUS, medikas, buvęs Lietuvos Respublikos Seimo Sveikatos komiteto pirmininkas ir dabar komitete dirbantis Antanas MATULAS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.
G.JAKAVONIS: Kalbėsime apie mediciną. Praėjo metai, kai Seime dirba ši dauguma - buvo daug pažadų suteikti geresnį gyvenimą ne tik didiesiems miestams, bet ir provincijai. Tačiau sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga viešojoje erdvėje kalba tik apie ligoninių tinklo optimizavimą. Ministras tokius pokyčius argumentuoja tuo, jog tai numatyta Vyriausybės programoje, tačiau valstiečių-žaliųjų rinkiminėje programoje buvo visiškai kiti pažadai rinkėjams. Pone Vytautai, kas, jūsų akimis žiūrint, vyksta Lietuvoje?
V.KASIULEVIČIUS: Pirmiausia, mūsų šalis susiduria su didele emigracija. Kasmet netekti po keliasdešimt tūkstančių žmonių yra didelis iššūkis. Antras dalykas - tai liečia ir medicinos sektorių. Galbūt mes per mažai žiūrėjome į žmogiškuosius resursus, o dabar labai „aštriai“ su tuo susiduriame, nes medikai yra „labai paklausi prekė“. Abu universitetai, paruošę daugiau kaip 400 absolventų, 20 proc. jų iškart netenka, nes po studijų jie išvyksta į užsienį. Nemaža dalis išvyksta ir po rezidentūros. Todėl ypač regionuose medikų tikrai trūksta. Labiausiai trūksta slaugytojų. Problemos, žinoma, susijusios su neadekvačiu sveikatos priežiūros finansavimu - mes turime kalbėti ne tik apie darbo užmokestį, kurį akcentuojame, kuris tikrai yra netoleruotinas, kadangi nėra bazinio gydytojo ir slaugytojo atlyginimo. Tiesiog yra minimalus, garantuotas darbo užmokestis ir Lietuvoje galima atrasti keliolika įstaigų, kur slaugytojams mokama 460 eurų atlyginimas, gydytojams - netoli 800 eurų. Tokia yra situacija. Mes, medikai, nei teisių, nei garantijų neturime. Atlyginimas yra labai svarbu, nes tai atsiliepia ir paslaugų kokybei, nes jeigu mes negalime rasti personalo, gerai atliekančio darbą, tai negalime suteikti kokybiškų paslaugų. Čia yra užburtas ratas. Dar viena problema, kurią mes pastebime, tai yra bandymas tik medicinos personalui deleguoti visas susikaupusias problemas, pavyzdžiui, eilių problema. Tai nedaroma vienu sprendimu, turi būti kompleksinės priemonės - ne tik liepiant įstaigoms spręsti problemą, bet ir užtikrinant finansus, logistiką, administravimo, teisės aktų pakeitimus ir t.t. Visa tai galėtų mažinti eiles. Dabar tik didinamas darbo krūvis medicinos personalui, o darbo krūvio didėjimas mažina kokybę. Mes akivaizdžiai matome, kad sveikatos priežiūroje nėra reglamentuotas gydytojų darbo krūvis, slaugytojų darbo krūvis ir jeigu dar juos papildomai apkrausime, tai geresnės kokybės tikrai negausime. Tai yra didelis iššūkis. Kita problema - sveikatos priežiūros paslaugų tinklas. Jis yra visiškai neaiškus, nes visos kalbos, kad kažkur kažką uždarys, reikia sumažinti ir pan., jos yra epizodinės. Nėra programos, nematome vaizdo, kas apskritai bus daroma, ir jeigu kažką kažkur uždarysime, kas perims tas funkcijas. Medicina yra persotinta socialinių paslaugų dalimi, tad neaišku, kaip tas socialines paslaugas mes užtikrinsime ir t.t. Dar vienas dalykas - visos medicinos sistemos skaidrumo problema. Pavyzdžiui, daugybė darbo grupių ministerijoje yra ir veikia, bet jeigu atsiversi Sveikatos apsaugos ministerijos tinklalapį, ar rasime ten darbo grupių sąrašą, ar įmanoma bus užregistruoti ir pasižiūrėti dokumentus, kuriuos darbo grupės svarsto, ar galėsime prieiti prie tų pirminių šaltinių, kas kelia idėjas ir pan. Bet tai yra fantastika, ką mes įsivaizduojame.
G.JAKAVONIS: Gerbiamas, Antanai, štai kalbėjo Vytautas, kad daug lietuvių išvažiuoja, nesiginčiju, bet pagyvenę žmonės niekur neišvažiuoja. Tad jeigu mes sunaikiname Pasvalyje, Varėnoje ligonines, aš konkrečiai nelabai žinau, kaip savo mamą galėčiau nuvežti iki Alytaus, jeigu ji iki kapų vos nuvažiuoja kartą per metus. Kita vertus, politikų vyriausybinė ir rinkiminė programa visiškai skiriasi - juos išrinko ne už tas nuostatas, kurios numatytos Vyriausybės programoje. Kokia jūsų nuomonė?
A.MATULAS: Mano nuomone, regionai yra visiškai žlugdomi ir jeigu tai, ką ministras kalbėjo nuvažiavęs į Alytų, bus daroma, galima sakyti, kad regionų visai neliks, o emigracija iš regionų dar labiau padidės. Buvo sakoma, kad jokių pasekmių neatneš optimizacija. Pažiūrėkime į urėdijų apjungimą, Pakruojo urėdijoje nelieka apie 40 žmonių, tad pasekmės yra labai žiaurios. Netenka darbo rangovai, medelynų darbuotojai. Tas pat yra su Vaikų teisių tarnybomis, su Kelių tarnybomis ir t.t. Visur mažėja etatai. Jeigu bus apjungiamos ir naikinamos rajonų ligoninės, tai ne tik senus žmones, bet visus regionus ištiks katastrofa. Čia visi sėdintys puikiai suprantame, kas vyksta sveikatos sferoje, ką reikėtų daryti, tačiau mūsų į jokias darbo grupes niekas nekviečia, ten, be V.Kasiulevičiaus, sėdi visi nauji žmonės. Su Remigijumi Žemaitaičiu bandėme skaičiuoti, kiek sveikatos apsaugos ministras turi patarėjų. Jų yra net 18, kai kiti ministrai turi po 2. Tie patarėjai iš kažkur atsiradę, iki šiol nedirbę jokioje sistemoje, o šiandien kelia chaosą, nes nėra jokio suvokimo, ką reikia daryti. Situacija sveikatos sistemoje tik blogėja, nežiūrint į tai, kad finansavimas didėja. Tuo labiau kad ir pats ministras neturi sisteminio suvokimo, ką reikėtų daryti. Kita problema - nėra tęstinumo. Pasikeitė net 17 ministrų, tie buvę ministrai gali daug ką patarti, tačiau, pasirodo, tokia patirtis yra nereikalinga. Vis dėlto viena iš priežasčių yra ta, kad mes bandome paskirstyti labai mažą finansavimą - sveikatos sistemai yra skiriama 4,2 proc. nuo BVP, tai dvigubai mažiau nei Europos Sąjungoje, tad mes turime susėsti ir aptarti, kaip padidinti sveikatos apsaugos finansavimą, neplėšyti jo, bet padidinti. Šiuo atveju miestų ir regionų medikų supriešinimas yra nusikalstamas, nes jeigu bus uždarytos visos rajonų ligoninės, bus sutaupyta tik 5 proc. biudžeto. Visiems rajonų stacionarams yra skiriama 120 mln. iš biudžeto, tuo tarpu Santariškės gauna apie 300 mln. eurų, Kauno klinikos - apie 400 mln. eurų. Tai tie 5 proc. įves tik chaosą.
G.JAKAVONIS: Gerbiamas Juozai, visada yra pagrindinis komitetas, kuris priima kokį nors sprendimą, o kai kalba eina apie pinigus, tą reikalą perima Finansų reikalų komitetas. Bet šiuo atveju, kaip jūs manote, ar neturėtų rūpintis valstybių valdymo ir savivaldybių komitetas? Visada komiteto pirmininkas Povilas Urbšys deklaruoja, kad savivaldybės turėtų daugiau teisių, kad jos būtų savarankiškos ir nepriklausomos, tačiau matome, kad joms darbo vietų tik mažėja.
J.OLEKAS: Manau, kad mes visi sutinkame, jog mūsų sistemoje yra ką patobulinti, tik tas žodis „reforma“ yra paverstas keiksmažodžiu. Gerbiamas Vytautas minėjo, kad pati sistema, norint, jog ji būtų tvari ir veiktų, labai svarbu yra ne tik sienos, ne tik aparatūra, bet ir žmonės. Tad jeigu dabartinė valdančioji dauguma deklaravo, kad jie pasirūpins regionais, tai per pirmus šiuos pusantrų metų mes matome pasirūpinimą tik centrinėmis valdžiomis ar jėgos struktūromis: prokurorų atlyginimai didinami, bet kad medikams būtų daugiau rūpesčio, mes net su mitingais negalime išsikovoti. Mes turėtumėme pakeisti sistemą tikrai ne naikinant rajonų ligonines. Noriu pasakyti viena, nors žmonių skaičius mažėja, tačiau medicininių paslaugų poreikis nemažėja ir ypač vyresnio amžiaus žmonių. Sutinkame, kad centruose mes garantuojame diagnostiką ir aukšto lygio pagalbą, bet žmogus, kol jis nežino diagnozės, turi laiku papulti į gydymo įstaigą, laiku turi būti nustatyta, kas jam yra, o vėliau visą gydymo procesą jis gali kuo puikiausiai tęsti savo rajono ligoninėje. Jeigu mes uždarysime ligonines ir išvaikysime žmones, turėsime dar didesnį specialistų trūkumą. Mano manymu, mes turime galvoti apie tą sistemą be jokių revoliucijų, o tiesiog perskirstyti srautus. Antras dalykas - lėšos. Kiekvienas pakeitimas kainuoja, kiekviena reforma kainuoja.
Dabar prijunkime Lazdijų ligoninę prie Alytaus - tai nejaugi važiuosime remontuoti Lazdijų ligoninės už Alytaus miesto biudžeto pinigus? Juk jokie juridiniai aktai neleis to daryti. Kaip Alytaus miesto taryba priims sprendimus remontuoti Lazdijų ir Varėnos ligonines? Aišku, kad taip nebus. Šie sprendimai yra visiškai neparuošti. Čia yra problema.
G.JAKAVONIS: Kiek esu girdėjęs, A.Veryga yra kilęs iš Kauno. Nereikia būti dideliu išminčiumi, kad suprastum, jog antrą kartą jis netaps ministru, tačiau dabar, jo supratimu, reikia uždaryti rajonų ligonines, gydytojus perkelti į didžiuosius centrus, žmonių srautą taip pat nukreipti į miestus - tuomet padidins atlyginimus centruose dirbantiems gydytojams. Galima manyti, kad A.Veryga taip elgiasi todėl, kad žino, jog bus išmestas iš ministrų, tuomet grįš dirbti gydytoju į centrą ir jau bus užsigarantavęs nemažą atlyginimą.
A.BUTKEVIČIUS: Atskleisiu didelę paslaptį - kai žmogus sėdi valdžioje, jis galvoja, kad tai niekuomet nesibaigs. Dar blogiau yra, kai valdžioje yra psichiatrai, nes jie galvoja, kad visi kiti yra pacientai, o jo nuomonė yra vienintelė ir vienintelė teisinga, nes jis yra tas, kuriam suteikta įstatymo teisė kitus valdyti. Bet čia yra juokingoji dalis. Noriu pakalbėti apie tai, kad pabandęs išsiaiškinti, ką daro Sveikatos apsaugos ministerija arba ponas Veryga, aš neradau jokio bent kiek aiškesnio plano, net užuomazgos. Vienintelis dalykas, ką radau - tai žurnalistų surinktus ministro ar jo pavaldinių pareiškimus, užuominas, kažkokius bandymus paaiškinti spaudoje, t.y. „Valstiečių laikraštyje“. Tad jeigu žurnalisto interviu su ministru „Valstiečių laikraštyje“ yra planas, pagal kurį reformuoja mūsų sveikatos sistemą, manau, kad mes esame katastrofiškoje padėty. Todėl kad valstybės sveikatos apsaugos sistema yra pagrindas, kuriuo mes palaikome ir išlaikome mūsų valstybę kuriantį potencialą. Jeigu ministrui leidžiama neturint plano „siautėti“, mes susiduriame su sąmoningu kenkimu valstybės interesams. Tačiau dabar aš turiu diskutuoti tik „Valstiečių laikraščių“ publikacijomis, nes aiškaus ministro plano nėra. Taip pat norėčiau pabrėžti, kad iš Lietuvos didžia dalimi išvyko sveikoji visuomenės dalis. Išvyko tie, kurie turi potencialo dirbti užsienyje, kurių sveikatos būklė jiems leidžia ten išlikti ir funkcionuoti, o mums čia yra palikta ta „nesveikoji“ visuomenės dalis, kuri dėl šio persiskirstymo nė kiek nesumažėjo. Vadinasi, nepaisant netekto milijono žmonių, yra paliktas tas labiausiai sergantis milijonas, kuriam sveikatos apsaugos sistema, nusileidžianti iki pat paciento, yra labiausiai reikalinga. Aš savo karjerą pradėjau ambulatorijoje, kitaip tariant, tą pirmąją liniją žinau geriausiai ir ji niekuo nepasikeitė, jų ligos nepasikeitė. Pabandyk dabar žmogų, kuris turi ūkį arba savo verslą, „nutrenkti“ dviem savaitėms į Vilnių ar Kauną. Norėčiau atkreipti dėmesį į trečią aspektą. Aš jį pavadinčiau medicininės filosofijos aspektu. Mano požiūriu, su visu tuo, kas yra daroma paskutiniu metu sveikatos apsaugos sistemoje, nelieka labai svarbios grandies - profilaktikos. Jeigu mes gyventume su tokia filosofija, jog gydytojams reikėtų ne gydyti, o neleisti susirgti, situacija būtų kitokia.
G.JAKAVONIS: Tikriausiai, Vytautai, nereikėtų ir medikų sąjūdžio kurti, jeigu visi klausytųsi. Ministras kalbėjosi su 7 regionų ligoninių vadovais, jie visi baiminasi. Tad, kaip jūs manote, kodėl taip vyksta Lietuvoje, kodėl imamasi tokių bauginimo priemonių? Iš valstiečių-žaliųjų niekas nenori kalbėti, visi kažko bijo, niekas neatsakinėja į klausimus.
V.KASIULEVIČIUS: Manau, kad didžiausia valdančiųjų problema yra ta, kad jie jaučiasi apgaubtoje tvirtovėje, o juos supa priešai. Su tuo mes ir susidūrėme Sąjūdžio pradžioje. Kodėl mes atsiradome? Atsiradome dėl daugelio veiksnių, dėl ankstesnių valdžių padarytų sprendimų. Dabar mes bandėme kalbėti, bandėme pasikviesti į susitikimą žmones iš Sveikatos apsaugos ministerijos, bet į mūsų prašymus atsakyta totalia tyla. Mes susidūrėme su siena, gavome informacijos, kad „su jais geriau nebendraukite“. Buvusios valdžios, nepaisant to, kad jos taip pat nevykdė labai daug dalykų, bet jie turėjo tuos komunikacijų kanalus tokiems visiems nepatenkintiems žmonėms. Aš pats esu ir išvytas iš Sveikatos komiteto posėdžio, vadovaujant Dangutei Mikutienei ir t.t. Bet mus kviesdavosi ir mes kalbėdavome. Dabartinė dauguma atėjo į valdžią pirmą kartą ir jie nesuvokia savo tapatumo, jie nežino, kaip elgtis. Bėda ta, kad jie turi pasirinkimą: arba bendrauti demokratiškai, arba autoritariniais metodais. Todėl labai svarbu, kur ta valdžia toliau slenka, nes ir tie mitingai kyla iš nesusikalbėjimo. Mes iškėlėme mintį, kad reikėtų nacionalinio susitarimo sveikatos apsaugos sistemoje, kaip yra krašto apsaugoje, tačiau mums buvo pasakyta, kad nacionalinis susitarimas yra netinkamas formatas, nes, anot valdančiųjų, nacionalinių susitarimų niekas nevykdo. Mus stato į labai keblią padėtį. Kartais atrodo, kad jau randame galimybę kalbėtis, bet staiga kam nors iš valdančiųjų kyla mintis, kad čia yra negera organizacija. Pavyzdys: yra įvairios darbo grupės, tai Sąjūdžio atstovų reikia sąmoningai neleisti. Yra darbo užmokesčio darbo grupė, kur mums yra gyvybiškai svarbus klausimas dėl bazinio gydytojų ir slaugytojų atlyginimo įstatymo. Mes pirmieji keliame šią mintį, tačiau esame sąmoningai eliminuoti iš tos darbo grupės, yra tik lojalios organizacijos ir mes net negalime gauti informacijos, kas ten yra svarstoma. Tai tos lojalios organizacijos kartais nėra tokios lojalios ir mums nutekina informaciją. Bet juk dabar yra XXI amžius, jau turėtų būti pakeistas požiūris. 20 proc. didinamas atlyginimas, mes vėl šauksime mitingą, neturime kitų galimybių, nes aiškėja, kad tas 20 proc. yra su klaustuku. Kokiais būdais bus užtikrinta, kad 20 proc. ateis iki medicinos personalo, kur tie įrankiai? Šių atsakymų mums reikia. Nėra čia jokios sąmokslo teorijos, niekas sąmoningai nenori kenkti valdantiesiems, jūs tik duokit mums atsakymus ir mes dirbsime su jumis, bet nereikia iškart atstumti žmonių, nurašant juos į priešus.
G.JAKAVONIS: Gerbiamas Antanai, įvyko suvažiavimas, Ramūnas Karbauskis aiškiai pasakė, kad A.Veryga yra pats geriausias jų ministras.
A.MATULAS: Tai yra paradoksas. Buvau pas Seimo pirmininką prieš tris mėnesius ir parodžiau dokumentus, kas yra daroma, kas dirba, kokia politika yra priiminėjama. Buvau pas ministrą pirmininką prieš gerus du mėnesius, klausė manęs ir negalėjo patikėti, kad taip yra, bet po kelių dienų susitikome ir jis pasakė, kad beveik viskas tvirtinasi. Tačiau viešojoje erdvėje vis tiek gina A.Verygą. Aš manau, kad tai yra pats blogiausias ministras. Priežastis ta, kad, kaip jau minėjau, nėra sisteminio mąstymo, yra uždaras ir baiminasi bet kokio patarimo iš šalies, bet kokių kompetentingų žmonių. Dabar yra tos sudarytos darbo grupės. Aš ponui Vytautui galiu pasakyti, kad nieko nebus su tais atlyginimų kėlimais, tas klausimas buvo užduotas posėdžio metu ir ligonių kasų bei ministerijos atstovai negalėjo atsakyti, pasimetė. Yra didelis chaosas. Kaip supratau, atstovai net nesusigaudo, iš kur galėtų būti imamos lėšos. Tą mitą, kad A.Veryga yra reformatorius, aš galiu paneigti per vieną minutę. Ką iki šiol jis padarė? Įvedė slaptus pirkėjus vaistinėse ir todėl išaiškėjo, kad kai kurie receptiniai vaistai parduodami be recepto. Kas iš to išėjo? Vaistininkai įtampoje, nes į kiekvieną pirkėją žiūri su baime, kaip į kontrolierių. Taip pat įvedė tvarką, kad galima išrašyti tik pigiausią generinį vaistą, visus kitus vaistus išbraukė ir koks yra šiandien gydytojų pasirinkimas? Išrašyti tik pigiausią vaistą. Visos reformos pasiekė tik tai, kad apribotų gydytojus gydyti, pacientus - rinktis. Žmonės apie 60 proc. vaistų perka patys. Tai štai kokios yra reformos, bet mums, čia susirinkusiems, aišku, kad patarti ministrui mes negalime. Prošvaistė jau atsirado, nes šiandien Sveikatos reikalų komitetas, išklausęs informaciją apie sutarčių sudarymo eigą ir aiškiai pamatęs, kad regionai yra toliau žlugdomi (biudžetas didėja, o rajonams ir regionams mažėja finansavimas), vienbalsiai priėmė sprendimą adekvačiai didinti finansavimą visiems, nesiejant su ta optimizacija. Kai kurie jau pradeda mąstyti.
G.JAKAVONIS: Gerbiamas Juozai, ponas Vytautas sakė, jei algos nepadidės 20 proc., jie išeis į gatves, bet ką tokiu atveju daryti? Ar čia teisingi tie sprendimai?
J.OLEKAS: Čia yra labai paprasta matematika. Aš puikiai žinau kaimo ambulatorijų, kur 80 ar net daugiau procentų sąnaudų yra darbo užmokestis ir jei tu nori padidinti 20 proc., tai tu turi maždaug 30 proc., kad gautum. Čia yra paprasta logika. Aš visuomet palyginu su prokurorais, kurie sako, kad jiems atlyginimams reikės lėšų, bet bylos tęsiasi po metus ir ilgiau. Tai jei nieko neveiksi, nerašysi vaistų, negydysi, tai tau tų pinigėlių gali atlikti. Bet ar to mes norime? Mes norime, kad nebūtų eilių, kad būtų dirbama motyvuotai. Tai visa šita reikia apmokėti. Mes galime Seime, komitetuose apie tai kalbėti, bet tai yra tik rekomendacijos - ar klausys ponas ministras. Jeigu neklauso Seimo, komiteto, tai ką tuomet medikams daryti. Jie eina protestuoti demokratiniu būdu ir išreiškia savo nuomonę. Kartais reikia ne tos tabletės, ne vaisto, bet bendravimo su žmogumi, tai čia yra jų pašaukimas, o jeigu ministerija tokiais sprendimais medikus veja į gatves, tai čia yra paskutinė pilietinė akcija. Mes turime išsikelti tikslą - susigrąžinti išvykusius medikus. A.Verygai dabar iškrito toks laikotarpis. Mums norėjosi sutvarkyti ligonines, mums norėjosi vartoti šiuolaikinius vaistus, norėjosi ir aparatūros, mes turime tikrai aukštą lygį, bet dabar „pratrūko pūlinys“ - problema yra su medikų darbo įvertinimu. Aš manau, kad dabar iš tikrųjų reikia atkreipti dėmesį į žmogiškąjį faktorių.
G.JAKAVONIS: Pabaigai jūsų, Audriau, žodis.
A.BUTKEVIČIUS: Norint pasiekti rezultatą, kalbant apie pagrindinį efektyvumo resursą, tai yra valdymas. Jūs man pasakykite, kodėl pirmam atėjusiam iš gatvės vyrukui, kuris pateko į partiją ir į rinkimus, leidžiama daryti „socialinę operaciją“? Ta „socialinė operacija“ paverčiama politiniu spektakliu. Čia yra vykdoma tam tikra katastrofa. Grįžkime dar kartą prie to, kas turi būti padaryta. Norint kišti nagus prie tokios svarbios srities kaip sveikatos apsauga, turi būti pagamintas ir suderintas planas, kuris turėtų būti pagrindu socialiniam susitarimui. Socialinis susitarimas turi būti ne tik dėl finansų, dėl viso to, kaip viskas atrodys. Tokiu atveju, kai bendras sutartas planas egzistuos daugelį metų, kai kitam atėjusiam ministrui po A.Verygos bus leidžiama dirbti tik to suderinto susitarimo rėme, o ne šokinėti kas keleri metai nuo vieno sprendimo prie kito, kai žmonės jaus stabilumą, kai žinos, kad gali planuoti savo ateitį - tik tokiu atveju mes galėsime kalbėti apie galutinį rezultatą. Efektyviai veikianti sveikatos apsauga yra vienas iš pagrindų, kalbant apie išvažiavusių žmonių susigrąžinimą. Be visuomenės spaudimo ir be medikų spaudimo - nieko nepavyks. Žmonės, atėję į valdžią, labai dažnai galvoja, kad vien tik dėl to, jog jie yra ten, tai jie jau automatiškai kažką supranta.
A.MATULAS: Čia yra lemiami metai, jeigu mes ir toliau taip nieko neveiksime arba veiksime iškreiptai, po kelerių metų nebus kam dirbti. Masiškai išvyksta slaugytojos, gydytojai. Jeigu mes nesuteiksime vilties, o ta viltis yra susėdus kalbėti, skaičiuoti, dėlioti ir pasakyti aiškiai, kad mes po kelerių metų garantuojame jums tokius atlyginimus, bendravimą, tarimąsi ir pan. Padaryti galima tikrai daug, bet jokiu būdu nereikia pradėti nuo rajoninių ligoninių uždarymo ar jų optimizavimo.
Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“