Nacionalinio vėžio instituto mokslininkai 15 metų dirbo siekdami sukurti vėžio žymenis, kurie padėtų vėžines ląsteles aptikti kuo anksčiau ir kuo paprasčiau bei pigiau. Rezultatas pasiektas, tačiau nežinia, ar pateks Lietuvos mokslininkų pavardės į pasaulio onkologijos istoriją, mat užpatentuoti mokslinio darbo rezultatus - ilgai trunkantis ir brangus procesas, o sulaukti valstybės ar vietinių rėmėjų pagalbos šiame procese vilties nedaug. Kur kas realiau, kad tuo susidomės užsienio kompanijos.
Prielaidas patvirtino tyrimai
Nacionalinio vėžio instituto direktorius prof. Feliksas Jankevičius ir direktoriaus pavaduotoja mokslui ir plėtrai prof. Sonata Jarmalaitė bendram moksliniam darbui susivienijo pieš 15 metų. F.Jankevičius - klinicistas, urologas, kurį domino, kaip kuo anksčiau diagnozuoti vėžinius pakitimus, kaip kuo paprastesnėmis priemonėmis stebėti ligą, parinkti veiksmingiausias priemones jos gydymui. S.Jarmalaitė - genetikė, podaktarinėje stažuotėje Suomijoje dirbusi molekulinės epidemiologijos srityje.
„Susitikę pagalvojome, kad reikėtų pabandyti sukurti molekulinių žymenų sistemą vėžio diagnostikai ar ligos eigos numatymui, kuri būtų tiksli, pigi ir kuo mažiau žalojanti žmogų“, - „Vakaro žinioms“ pasakojo S.Jarmalaitė.
Jau buvo žinoma, kad vėžines ląsteles galima „pagauti“ kraujyje - tai vadinama skystąja biopsija. Molekuliniais metodais galima aptikti vėžio pėdsakus, kai vėžinių ląstelių yra dar labai nedaug. Taip pat galima stebėti ligos metastazavimo eigą, kai navikas jau išoperuotas ir nebėra iš ko paimti biopsijos - metastazės dar net nematomos, tačiau kraujas jau signalizuoja, kad kažkas yra.
Mokslininkams kilo mintis, kad vėžio pėdsakų galbūt galima rasti šlapime, nes inkstai filtruoja kraują ir kai kurios molekulės pakliūva į šlapimą, net ten koncentruojasi. Parengė mokslinį projektą, gavo finansavimą ir daug metų lygino pacientų kraują ir šlapimą. Prielaida pasitvirtino - šlapime rado net daugiau tų vėžio pėdsakų nei kraujyje.
Kadangi prof. F.Jankevičius - urologas, mokslininkai dirbo su šlapimo pūslės, vėliau - prostatos vėžiu sergančių pacientų duomenimis. Kurį laiką manė, kad tai būdinga tik urologiniams navikams. Tačiau vėliau pavyko išsiaiškinti, kad tuos pačius vėžio žymenis šlapime galima aptikti ir esant kitos lokalizacijos, pavyzdžiui, krūties vėžiui.
Mokslininkai jau yra sukūrę žymenų rinkinį, kuris įspėja apie ankstyvų stadijų prostatos vėžį, kuris galėtų būti taikomas ankstyvai šio vėžio diagnostikai arba diagnozei patikslinti.
Esant, pavyzdžiui, metastazuojančiam vėžiui, paimti kaulinę biopsiją yra labai sudėtinga, magnetinio rezonanso tyrimas nedidelio darinuko neparodo. Čia vėl praverstų šlapimo testai, kurie daug anksčiau parodo, kad organizme esama vėžinių ląstelių. Žymenys būtų naudingi paciento stebėsenai - po operacijos arba tais atvejais, kai navikai neoperuojami.
Mokslininkai sukūrė ir vadinamuosius predikcinius žymenis, kurie padėtų numatyti konkretaus paciento jautrumą gydymui. Juos pasitelkus galima nustatyti, kuriam pacientui reikia skirti brangius taikinių terapijos preparatus, o kuriam geriau parinkti kažką kito, nes nėra prasmės alinti paciento minėtais vaistais. Tad tokie žymenų rikiniai padėtų ir taupyti biudžeto lėšas.
„Pradėję nuo šlapimo pūslės vėžio ir perėję prie prostatos vėžio dabar norėtume tokių žymenų sistemą sukurti inkstų vėžiui, sergamumas kuriuo Lietuvoje labai didelis, ateityje imtis kitų vėžio lokalizacijų. Šlapimo tyrimas yra neinvazyvus, gana nebrangus, tad mes manome, kad jis galėtų būti labai naudingas Lietuvoje ir net pasaulyje“, - teigia S.Jarmalaitė.
Patentuoti - sudėtingas procesas
Kad Lietuvos vardas „įeitų į pasaulio onkologijos istoriją“, svarbu ne tik kažką sukurti, bet ir panaudoti praktikoje. „Tai, ką mes darome šiuo metu, yra daroma moksliniu lygmeniu. Kol kas netaikome šių žymenų praktikoje. Tačiau mūsų galutinis tikslas - žymenų sistema įdiegta į praktiką“, - sako mokslininkė.
Tačiau tam vėžio žymenis reikia patentuoti, o šis kelias yra ilgai trunkantis ir daug kainuojantis. Gavus patentą galima būtų ieškoti komercinių partnerių, kurie sukurtų galutinį komercinį produktą klinikiniam naudojimui. Tačiau visam tam reikia valstybinės politikos. Kol kas jos nėra, tad moksliniai atradimai dažnai nepasiekia klinikos.
„Idėjų yra, moksliniai tyrimai įvairių fondų finansuojami, mes žengiame žingsnį, padarome atradimą, o tada nustebę dairomės ir galvojame, ką daryti toliau, - sako S.Jarmalaitė. - Dabar mes jau galėtume siekti patento predikciniams žymenims. Tačiau mokslininkai nėra komersantai. Mes dar tik mokomės, kas yra patentavimas, ką reikia daryti, negana to, visa tai kainuoja. Kitose šalyse net yra mechanizmas, kaip tai kompensuojama, o Lietuvoje tai dar tik žengia pirmuosius žingsnius. Patentavimas yra ir nemaži pinigai, ir nemažas darbas, užtrunka 3-5 metus - turi įrodyti, kad tai yra unikalu.“
Susirašinėjimas, įrodinėjimas, anot jos, atima daug laiko ir atitraukia nuo tiesioginio darbo, tad to neturėtų daryti mokslininkas - turėtų būti specialios kompanijos, kurios tuo užsiima. Negana to, produktas yra ne tik komercinis, bet dar ir sveikatos sistemai skirtas, tad turi būti atlikti jo klinikiniai tyrimai, o Lietuvoje tokios tradicijos nėra, kad kažkokios firmos imtųsi lietuviško produkto klinikinių tyrimų.
„Sakoma, kad moksliniai projektai dabar turi būti taikomieji, susiję su produktų diegimu į praktiką, tačiau kai mokslą finansuojančioms struktūroms pasakai, kad klinikiniam tyrimui reikės pinigų, jos labai nustemba“, - sako profesorė.
Jos teigimu, net didžiosios farmacinės firmos noriai skiria lėšų tik galutiniam produktui išbandyti. Vadinasi, mokslininkas pats turi ieškoti finansavimo ikiklinikiniams ir net pirmos fazės klinikiniams tyrimams.
Prof. Vytautas BASYS, Lietuvos mokslų akademijos Biologijos, medicinos ir biomokslų skyriaus primininkas:
Mūsų mokslininkai turi gausybes mokslinių idėjų, taip pat ir medicinos srityje. Ir joms yra sąlygos tapti kūnu. Lietuvos mokslo taryba yra ta institucija, kuri finansuoja mokslinius tyrimus, ir jeigu yra parengiamas normalus projektas, jeigu jis yra realus, jam skiriamas finansavimas. Tiesa, ne visada toks, kokį norėtų gauti projekto autoriai, gal ne visada taip greitai, kaip kad jie norėtų, tačiau finansavimą gauti įmanoma. Skiriami asmeniniai fondai mokslininkams, į juos gali pretenduoti ir jaunieji mokslininkai, tad iš principo įgyvendinti idėjas yra įmanoma.
Patentavimo reikalai jau yra „šalia mokslo“. Ten reikalai yra savotiški ir nei Mokslo taryba, nei Mokslų akademija tais dalykais neužsiima. Tuo užsiima pats kūrėjas ar institucija. O ten, sakyčiau, vėlgi yra sudėtingi dalykai, nes patentavimas Lietuvoje - viena, užsienyje - kita. Kitaip sakant, patentavimas - jau kūrėjo reikalas, čia visiškai atskira sfera. Iš patirties žinau, kad kai kurios institucijos, pavyzdžiui, universitetai, turi savo skyrius, darbuotojus, kurie tais reikalais rūpinasi, kad padėtų mokslininkams tą visą patentavimą sutvarkyti, nes mokslininkai, natūralu, neturi tam nei laiko, nei kompetencijos.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“