respublika.lt

Gydytojas, grąžinantis vaikams tikėjimą

(0)
Publikuota: 2017 rugpjūčio 20 08:08:21, Aida VALINSKIENĖ, „Respublikos“ žurnalistė
×
nuotr. 1 nuotr.
Gydytojas reabilitologas Tomas Aukštikalnis. Irmanto Sidarevičiaus nuotr.

Gydytojas reabilitologas Tomas Aukštikalnis, jau penktus metus dirbantis Vilniaus universiteto Santaros klinikų Vaikų ligoninės Reabilitacijos skyriuje, geriau nei kas kitas žino, ką turi iškęsti kūno nebegalintis valdyti ir begalinius fizinius bei emocinius skausmus kenčiantis žmogus. Sunki stuburo trauma, kurią patyrė būdamas vos 22-ejų, besimokydamas ketvirtame medicinos kurse, smarkiai pakeitė vyro gyvenimą, tačiau aukštyn kojomis jo neapvertė - jis tapo mediku ir dabar stengiasi panaudoti savo žinias ir patirtį siekdamas padėti kitiems.

 

- Nuolat girdime, kad vaikai Lietuvoje vis labiau ligoti. Pastebite tai ir savo darbe?

- Taip. Vaikų, kuriems prireikia reabilitologo konsultacijos ar pagalbos, kasmet daugėja. Ypač vidutinės paauglystės amžiaus, 14-17 metų. Tas laikotarpis jaunuolio gyvenime ypatingas, nes organizme vyksta daug hormoninių pokyčių. Tačiau mūsų jaunimas yra per mažai fiziškai aktyvus, kultūra, ateinanti iš Vakarų pasaulio, kuri skatina sėslų gyvenimo būdą, kompiuterija ir visi kiti dalykai, natūraliai turi įtakos vaikų sveikatai. Tad smarkiai daugėja vaikų, kenčiančių dėl nugaros skausmų, turinčių problemų, susijusių su rega ir visa laikysena.

- Ką turėtų daryti tėvai, kad jiems nereikėtų pas jus atvesti savo vaikų?

- Svarbiausia - sveikatinimas. Žmogaus sveikata nėra prigimtinis dalykas - ją reikia nuolat puoselėti, saugoti. Jeigu mes ja nesirūpiname, po truputį, nepastebimai kimba bėdos, jos formuojasi į tam tikras grupes, vėliau vystosi ligos, tos ligos sumuojasi ir apsunkina gyvenimą. Tad svarbiausia yra sveika gyvensena šeimoje: sveikas šeimos požiūris į fizinį aktyvumą ir savo kūną.

- Paprastai akcentuojama - vaikas turi daug judėti...

- Daug judėti ne visada reiškia gerai judėti. Ta veikla turi būti įvairi. Nereikia galvoti, kad jei vaikas penkis kartus per savaitę žaidžia futbolą, tai jis pakankamai fiziškai aktyvus. Faktas tas, kad žmogaus organizmas prie to aktyvumo greitai prisitaiko ir kūnas netobulėja. Kur kas geriau būtų, jei vaikas vieną dieną žaistų futbolą, kitą krepšinį ar mintų dviratį, o trečią plaukiotų.

- Kadaise vaikams didžiausias džiaugsmas buvo eiti pažaisti į lauką, o dabar - pasėdėti prie kompiuterio ar televizoriaus. Technologijos ir progresas mus sargdina?

- Be jokios abejonės. Ir sargdina ne tik fizine, bet ir socialine prasme. Tampame socialiai atskirti individai. Žmonės, nors labai intensyviai bendrauja socialiniuose tinkluose, tačiau susitikę dažniausiai neturi apie ką šnekėti. O pabuvę dvi valandas kartu ir nieko nepasikalbėję, grįžta namo ir dar tris valandas bendrauja internetu.

Technologijos mums leidžia pasislėpti, jaustis saugesniems, bet kartu atriboja nuo aplinkos. Jos padeda pažinti pasaulį, suprasti dalykus, kurių nesuprantame, greičiau gauti atsakymus, kurių ieškome. Tačiau kai pasineriame į elektroninę erdvę, dažnai pamirštame save ir supančią aplinką. Mus pradeda dominti menkniekiai, detalės, bet ne esmė. Taip prarandamas ryšys su draugais, atsiranda įvairių keistų poreikių, pavyzdžiui, kaip pieštų gyvūnų gaudymas gatvėje.

- Toje pačioje elektroninėje erdvėje tėvai neretai prisiskaito įvairiausių teorijų apie mitybą ir ima taikyti vadinamąsias naujoves kasdieniame gyvenime. Ką tėvams reikėtų žinoti apie vaikų mitybą?

- Reikia nepamiršti, kad vaiko organizmas - besivystantis, augantis - reikalauja daugiau ir įvairesnių medžiagų nei suaugusio žmogaus. Jei susiformavęs individas gali „sėkmingai“ valgyti kelias žalias daržoves per dieną ar „prasimaitinti“ saulės energija, vaikui to negalima taikyti, nes vyksta baltymų, raumenų statyba, nervų sistemos brendimas, o tam būtinos tam tikros maistinės medžiagos. Jeigu mes tas sistemas „apvagiame“, neduodame reikalingų medžiagų, natūraliai jos vystosi arba ne taip efektyviai, kaip turėtų, arba ne ta linkme. Eksperimentuoti suaugusieji gali su savimi, bet tikrai ne su vaikais.

- Žmonės dažnai įsivaizduoja, kad gydo gydytojai, o reabilitaciją vertina skeptiškai.

- Reabilitacija yra procesas. Šiuo darbu užsiima, be jokios abejonės, gydytojai, bet gydytojai nedirba vieni - jie dirba komandoje. Kiekvienas komandos narys daro savo dalį, tada pasiekiamas maksimalus įmanomas rezultatas.

Reabilituojant atkuriamos ne tik žmogaus prarastos funkcijos, tarkime, po rankos lūžio susidaro kontraktūros ir reikia atkurti judesį. Reabilitacija labai svarbi, kai kalbame apie sutrikusių funkcijų kompensavimą, pvz., po traumos netenkama galūnės. Jos nebebus. Tačiau protezų, reabilitacijos specialistų - ergoterapeutų, kineziterapeutų, net socialinių darbuotojų - bendromis pastangomis tas vaikas grįžta į įprastą socialinę aplinką, baigia mokslus, dirba ir gyvena visavertį gyvenimą.

- Net ir esant labai sunkiems atvejams tikite, kad galima pacientui padėti?


- Ne tik tikime, bet ir padedame. Pagalba, kaip aš minėjau, - nebūtinai išlankstyti galūnę. Pagalba yra padėti tam žmogui maksimaliai pagal jo galimybes prisitaikyti jo aplinkoje. Kai padedame vaikui, padedame ir visai jo šeimai. Juk jeigu vienam šeimos nariui skauda, dažniausiai kenčia visa šeima. Mes tai matome. Komanda dirba ne tik su pacientu, bet ir su jo artimaisiais.

- Būna taip, kad dėl vieno ar kito paciento skauda širdį ir verkti norisi?

- Žinoma. Beveik visada. Ypač kai matai labai sunkius atvejus ir kai žinai, kad buvo galima jų išvengti. Nelaimingi atsitikimai, skendimo atvejai, traumos, kai sveikas vaikas staiga tampa neįgalus ir gyvenimas griūna tiek tėvams, tiek pačiam vaikui.

Kartais matai, kad reabilitacija yra neefektyvi, tačiau ne todėl, kad parinkti netinkami metodai, bet dėl to, kad pacientas užsispyręs ir nenori ko nors padaryti. Tada būna kartu ir graudu, ir pikta, norisi jį kažkaip „pažadinti“, nes žinai, kas laukia jo ateityje, gali papasakoti, bet jis nepriima tos informacijos, išvažiuoja taip ir neišmokęs to, ką turėtų išmokti.

- Ar tiesa, kad medikas gali geriausiai suprasti pacientą, jei pats yra pabuvęs jo kailyje?

- Manau, kad taip. Tam tikrus sveikimo procesus daug lengviau suprasti ir paaiškinti, kai pats esi tai patyręs. Kartais tai padeda, kartais - trukdo. Trukdo, nes būna, kad susitapatini su pacientu ir negali objektyviai įvertinti, ar tikrai pacientas tą gali padaryti, ar tik man atrodo, kad jis gali. Tada reikia žengti žingsnelį atgal ir dar kartą nuodugniai įvertinti, ar tikrai yra taip, kaip yra, atsiriboti nuo savęs ir realiai įvertinti paciento būklę.

- Ar jūsų trauma turėjo įtakos, kad savo specialybe pasirinkote reabilitaciją?

- Mano patirta trauma įtakos gyvenime turėjo be galo daug ir be galo daug kam. Keitėsi mano požiūris tiek į mediciną, tiek į reabilitaciją. Laimei, aš tuo metu pats buvau medicinos studentas - tai leido man daug ką suprasti kitaip, nei gali kiti pacientai. Tas darbas, kurį po traumos su manimi dirbo reabilitacijos specialistai, mane sužavėjo. Jie profesionaliai sugebėjo išvesti mane per visus tuos klystkelius ir vingius, sąmonės pinkles, kuriuose klaidžioja sunkią traumą patyręs žmogus. Ir taip, tai buvo viena iš priežasčių, kodėl aš rinkausi reabilitaciją.

Po tokios traumos pasikeičia absoliučiai viskas - mąstysena, psichologija, elementarių kasdienių dalykų vertinimas. Žmonės, kuriems išalkus paprasta nueiti į virtuvę ir pasidaryti sumuštinį, nesusimąsto, kaip tai sudėtinga padaryti, jeigu durys į virtuvę yra siauros ir tavo vežimėlis pro jas nepravažiuoja. Tie, atrodytų, paprasti dalykai, nepastebimi kasdien, tapo daug aktualesni. Dabar man tai padeda kitomis akimis žiūrėti į pacientą, vertinant, ką jis gali padaryti, ką turėtų padaryti ir kas jam gali trukdyti kažką padaryti.

- Koks buvo jūsų gyvenimo planas iki traumos?

- Aš nuo kokios devintos klasės žinojau, kad studijuosiu mediciną. Mano mama buvo medicinos slaugytoja, giminėje yra nemažai medikų - galima sakyti, aš užaugęs ligoninėse. Tėtis, tiesa, režisierius, tačiau jo vaikystės svajonė buvo būti gydytoju. Tad baigus mokyklą net nekilo abejonių, kur mokytis toliau.

Studijuojant dažnai kildavo klausimų, o kuria kryptimi aš eisiu? Kaip dauguma, galvojau apie chirurgiją, gal ortopediją. Buvo laikas, kai galvojau ir apie kardiologiją, neurologiją - įprasta medicinos studentams „persirgti“ tuo, ką mokaisi, ypač jei dėstytojas yra asmenybė, norisi jo pavyzdžiu sekti. Tačiau gyvenimas sudėliojo viską savaip ir, tiesą pasakius, visai gerai.

- Kas po traumos padėjo jums nepanirti į savigailą, o kovoti už savo gyvenimą?

- Pirmomis savaitėmis, natūralu, buvo užklupusi depresija, tas begalinis beviltiškumo jausmas, kai suvoki, kad kažko nebegali daryti ir nežinai, ką galėsi daryti. Tačiau mano charakteris toks - visada buvau kovotojas. Labai daug ką suprasti, nepasiduoti man padėjo tėvai. Vertybės, su kuriomis aš augau, visada buvo nukreiptos į mokslą. Ir siekiamybė buvo ne tik pačiam pasiekti rezultatą, bet ir to, ko išmokai, mokyti kitus.

Tad nors po traumos buvo minčių ir apie mokslų metimą, jos buvo laikinos. Kai pradėjo ryškėti tam tikros tendencijos, ką aš galiu, o ko ne, nusprendžiau, kad aš grįšiu į mokslus, bent pabandysiu juos baigti, o ne sėdėsiu kažkam ant sprando. Tėtis ir mama mane taip pat skatino tęsti mokslus, minčių, kad neturėčiau jų tęsti vien dėl to, jog kažko negaliu, nebebuvo. Buvo kitos problemos: kaip patekti į patalpą, kur paskaita vyksta, kaip suspėti su kurso draugais ir pan.

- Ar pagalvojate, koks dabar būtų jūsų gyvenimas, jei tą nelemtą dieną kažką būtumėte padaręs kitaip?

- Aš vis dar pasvajoju, koks galėjo būti mano gyvenimas, jei nebūčiau patyręs traumos. Ir sapnuoju. Tačiau esybė, būtis privertė suprasti, kas yra neįgyvendinama svajonė, kas yra dabartis ir kas yra tavo siekiamybė. To, kas yra nutikę, pakeisti nebegaliu - galiu tik stengtis gyventi padėdamas ne tik sau, bet ir kitiems.

Šiuo metu mano gyvenime daug posūkių, daug laimingų nutikimų. Pradėjau studijuoti doktorantūroje, o kartu su tuo ateina daug pareigų - turiu ne tik dirbti, studijuoti, bet ir ruoštis tolimesniam gyvenimo etapui: mokyti reabilitacijos jaunus kolegas, po truputį įsilieti į akademinę bendruomenę. Dirbant su pacientais galvoje kaupiasi tam tikra informacija, pradeda ryškėti tam tikros tendencijos, galiausiai tai virsta straipsniais, konferencijų medžiaga. Kai informacijos susikaupia daugiau, norisi ta medžiaga pasidalyti su mokslo bendruomene, išgirsti kitų nuomonę.

- O mintis išvažiuoti iš Lietuvos ir dirbti ten, kur geresnės sąlygos, niekada nekilo?

- Tokių minčių niekada neturėjau. Pasiūlymų buvo, tačiau minčių - ne. Man čia labai gera.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar paspirtukininkams šalmai turėtų būti privalomi?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +9 C

+5 +10 C

+7 +10 C

+14 +17 C

+9 +13 C

+12 +18 C

0-7 m/s

0-8 m/s

0-5 m/s