Cukrus ne visada žudo

Cukrus, kurio, kaip teigia mitybos specialistai, šiandien visi vartoja per daug, kadaise buvo paprastiems mirtingiesiems neprieinamas delikatesas.

Ypatingą saldėsį, vartojamą Indijoje, kadaise „atrado“ Aleksandras Makedonietis - būtent jo kariai atkreipė dėmesį į produktą, kurį nuo senovės vartojo Indijos gyventojai. Cukraus skoniu ir savybėmis pamažu susidomėjo visa Europa, ir ne šiaip susidomėjo, o brangiai už jį mokėjo! Ir tik maždaug prieš 200 metų cukrų išmokta gaminti iš vietinės žaliavos - cukrinių runkelių. Iki tol jis būdavo gaminamas iš atvežtinės žaliavos - tokios pačios, kaip ir prieš tūkstančius metų. Pirmosios cukraus kruopelytės buvo gaunamos iš cukranendrių sulčių. Nerafinuotas (rudasis) cukranendrių cukrus kainuoja vidutiniškai 2-4 kartus brangiau už įprastą baltą, pagamintą iš runkelių. Elitinis rudasis cukrus - tai kristalai, padengti aromatingu cukranendrių melasos (tamsaus sirupo) sluoksniu. Iš dalies apvalytas nuo melasos rudasis cukrus restoranuose patiekiamas prie arbatos ar kavos. O tamsiai rudas cukrus (su stipriu melasos kvapu) puikiai tinka gaminti imbieriniams meduoliams ir kitokiems desertams. Baltasis cukrus - tai cukrinių runkelių sulčių perdirbimo produktas. Būna ir baltojo cukranendrių cukraus, bet jis nėra labai paplitęs ir ne toks populiarus kaip rudasis. Baltutėlis cukrus - rafinuotas, t.y. išvalytas produktas, ir jis yra gerokai mažiau naudingas kaip rudasis.

Be to, rudajame cukruje yra gana daug cinko, fosforo, magnio, natrio. Sacharozės ir viename, ir kitame yra panašiai, todėl ir jų kaloringumas ne pernelyg skiriasi: 100 g baltojo cukraus - 396 kcal, rudojo - 377 kcal. Taigi vien iš skaičių galima suprasti, kodėl rudasis cukrus yra vadinamas delikatesiniu ir yra brangus. Tiesa, alternatyva brangiam cukranendrių cukrui yra - tai geltonasis cukrus. Gyvenusieji sovietiniais laikais prisimena jį kaip antros rūšies cukrų, tačiau jis yra tikrai vertas dėmesio. Geltonasis - tai nevalytas cukrus iš runkelių, pasižymintis neįprastu karamelės skoniu. Jame yra 2-12 proc. augalinės melasos, organinių rūgščių, baltymų, pektinų, kitų biologiškai aktyvių medžiagų, tarp jų vitaminų ir mineralų, dėl kurių taip yra vertinamas cukranendrių cukrus. Geltonasis cukrus padeda greitai prisitaikyti prie ekstremalių sąlygų, nepavargti.

2000 m. kiekvienas europietis per metus suvartodavo vidutiniškai 37 kg cukraus, tai yra maždaug 102 g per dieną. Daugiausia cukraus suvartojama karštojoje Brazilijoje. Palyginkite: 1920 m. šis rodiklis buvo 17 kg, XIX a. - vos 2 kg. Šiuolaikinės dietos šį saldiklį draudžia. Kas teisus - dietologai ar paprastos namų šeimininkės, kurios cukraus deda visur? Cukrus - vienas iš tų produktų, apie kuriuos sakoma: „Tai ir nuodas, ir vaistas - viskas priklauso nuo kiekio“. Cukraus perteklius organizme - patologija, visiems žinoma kaip cukrinis diabetas. Kiti nesaikingo cukraus vartojimo padariniai: nutukimas, kraujagyslių užsikimšimas, inkstų veiklos sutrikimas, polinkis į alergijas, dantų emalio pakenkimai.

Tinkama cukraus (ir kalorijų) paros dozė priklauso nuo žmogaus svorio, energijos suvartojimo ir bendros organizmo būklės. Sveikas, nesunkų fizinį darbą dirbantis žmogus vidutiniškai turi suvartoti 50 g cukraus per dieną. Į šį kiekį įeina cukrus, esantis uogienėse, saldainiuose ir kituose saldumynuose. 100 g per parą - tai cukraus porcija tiems, kieno darbas yra susijęs su dideliu krūviu. Be to, cukrus turi būti daugiau ar mažiau tolygiai paskirstomas visos dienos racione. Būtent cukrus, ir jokiu būdu ne jo dirbtiniai pakaitalai. Sacharinas, aspartamas - tai mokslinės kulinarinės revoliucijos naujienos. Didelis saldumas ir žemas kaloringumas kadaise buvo jų geriausia reklama, bet vėliau paaiškėjo, kad ne viskas yra taip puiku. Dirbtiniai cukraus pakaitalai nėra tinkami sveikai ir visavertei mitybai. Tokie „dietiniai saldėsiai“ didina onkologinių susirgimų, inkstų nepakankamumo riziką. Laikantis bet kokios dietos galima rinktis rudąjį cukrų ir jo suvartoti 40-60 g.