respublika.lt

2017 spalio 23, pirmadienis

A.Veryga savo pažado didinti medikams algas tesėti neprivalo. O kas privalo?nuotraukos (12)

2017 liepos mėn. 30 d. 11:23:37
Respublika.lt

Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga pareiškė, kad nuo liepos gydytojų ir slaugytojų algos didės vidutiniškai 8 proc., tačiau pamiršo pasirūpinti, kad tam būtų skiriamas reikiamas finansavimas. Nes paslaugų įkainiai buvo padidinti tik 4,1 proc. Kad ir kaip skaičiuotum, suplanuoto padidėjimo nebus. Pažadas - tik viešųjų ryšių akcija?

 

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Lietuvos rajonų ligoninių asociacijos tarybos pirmininkas Vygantas SUDARIS, Varėnos ligoninės vyr. gydytojas Algirdas MIKLYČIUS, buvęs Seimo narys, psichologas Gediminas NAVAITIS ir Seimo narys Juozas OLEKAS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Kiek realiai gali padidėti atlyginimai?

V.SUDARIS: Mūsų manymu, kelti algas visada yra gerai. Jeigu skiriamos papildomos lėšos, yra gerai. Tai vienas, sakykime, teigiamas dalykas. Antras dalykas, skaičiai, apie kuriuos kalbėjote, truputėlį nesueina. Jeigu būtų pasakyta, kad kels iki 8 proc., tai tą suprantu. Ir 1 proc. telpa į šią ribą. Ligonių kasų duomenimis, neigiamą rezultatą turinčių ligoninių daugėja rajonų ligoninių segmente. Situacija yra tokia, kad mes turime teikti paslaugas, o paslaugų kiekiai ribojami. Užsidirbti galimybės nebeturime.

Lietuvoje kyla infliacija, sutinkame, kad reikia kelti atlyginimus. Juos reikia kelti visiems. Skaičiai turi būti apčiuopiami, nes dabar sukeliamas tiktai priešiškumo jausmas. Tai turėtų būti 20-30 proc. Tai tokie turėtų būti skiriami lėšų kiekiai, o ne kaip dabar mes realiai gauname.

Pakruojo ligoninė per mėnesį gaus 5 tūkstančiais eurų daugiau. Darbuotojų yra beveik 200. Gydytojų apie 40, po to slaugytojos, bent jau gydytojams ir slaugytojams keliant atlyginimus išeina labai mažos lėšų sumos.

G.JAKAVONIS: Kaip kolektyvui, jūsų asociacijos nariams turėsite paaiškinti, kodėl nekeliami atlyginimai, - juk ministras pasakė... Papildomų lėšų nei iš Ligonių kasų išmokės, nei iš ministerijos biudžeto jų padidins.

V.SUDARIS:
Tas lėšas dar reikia uždirbti. Jas reikia pasiimti per paslaugas, niekas atskirai neduos. Mes, vadovai, tampame kaip ir įkaitais - kiek perdėtų žmonių lūkesčių ir perdėtos informacijos, gautos iš politikų.

A.MIKLYČIUS: Darbuotojams suteikiami nepagrįsti lūkesčiai ir dėl to kartais žmonėms yra sunku suprasti, kodėl ministras pažadėjo vienaip, o realybėje viskas vyksta kitaip. Kartu yra labai gerai, kad darbuotojai supranta, jog vis dėlto pinigų nėra skiriama pakankamai daug ir atlyginimai iš esmės nedidės. Ir man džiugu dėl savo kolektyvo, kad gydytojai supranta, jog slaugytojų atlyginimai yra gerokai mažesni ir juos reikia gerokai daugiau didinti. Dėl to tas didinimo procentas skiriasi tarp gydytojų ir slaugytojų, aišku, slaugytojų naudai.

Iš kitos pusės, tarp gydytojų pagal profilius labai skiriasi darbo užmokesčio dydis. Dėl to, stengdamasis tą netolygumą išlyginti, kolektyvas taip pat geranoriškai pritaria, kad tiems, kurie gauna mažiausiai, tai yra terapinio profilio gydytojams, didinimas būtų didesnis nei kitiems. Nors apskritai tai nėra ta suma, kuri iš esmės pakeistų situaciją ir pagerintų tiek gydytojų, tiek slaugytojų gyvenimą.

G.JAKAVONIS: Ministras ateina su gera žinia, bet pasigilinus ji ne tokia jau ir gera. Kas tai yra - noras pasirodyti, kad aš geras, aš dirbu?

G.NAVAITIS: Šį kartą nebūčiau linkęs labai nagrinėti ministro psichologijos, o kalbėti apie skaičius. Ir pradėti nuo paprasto klausimo, kiek mes visi sunešame į Privalomojo sveikatos draudimo fondą. Pasakyčiau, kad nei daug, nei mažai - 2017 metais bus surinkta
1 mlrd. 565 mln. eurų. Be to, jame dar yra rezervas 32 mln. eurų. Ir čia galėtumėte paklausti, kodėl sakiau „nei daug, nei mažai“. Nes medicinai nuolat reikėtų gal daugiau. Taip pasakiau todėl, kad lėšų nuolat gausėja. 2015 metais Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetas buvo 1 mlrd. 380 mln. eurų, 2014 metais - 4 mlrd. 425 mln. litų, o eurais - 1 mlrd. 282 mln.

Kaip matome, lėšų surenkama vis daugiau. Tai turbūt sveikatos biurokratams leidžia jas skirstyti, nes jie vis geriau aprūpinami ir tiesiog nebepatogu nieko neskirti medikams. Tačiau šitie skaičiai mums yra labai svarbūs, nes suskaičiavę, kas gi skiriama medikams, deja, matome, kad skiriamas tikrai, pasakyčiau, kabutėse „niekas“. Nes buvo paskelbta, kad medikų gyvenimo gerinimui bus skiriama
24 mln. eurų. Tai tada labai lengva apskaičiuoti, kad ministras A.Veryga savo įsakymu perskirsto pusantro procento Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų.

Tai ar apie pusantro procento čia labai verta kalbėti? Nes kiekvienas laikraščio skaitytojas gali gana lengvai apskaičiuoti, kaip pasikeistų jo gyvenimas, jeigu, sakysim, jo pensija ar atlyginimas padidėtų pusantro procento. Jei, pavyzdžiui, jis gauna 500 eurų, tai išaugs iki 507.

Žinoma, galima gydytoją prilyginti varguoliui ir pasakyti, kad jam ir 10 centų pravers. Tačiau kitas klausimas: ar tikrai medikai gaus tuos centus?

Todėl čia ir grįžtu prie klausimo: ar sunku, pavyzdžiui, mums, čia visiems sėdintiems, nutarti, kad ponui G.Jakavoniui reikia pakelti algą 5 kartus? Mes ir nutarėm. O iš kur gauti pinigų? O tai pats pasiimkite, susiraskite kur nors. Todėl mano išvada, kad gebėjimas sukčiauti rengiant ataskaitas Pasaulio sveikatos organizacijai, registruojantis balsuoti Seime ir gebėjimas dirbti gerinant medicinos paslaugų kokybę, medikų gyvenimą akivaizdžiai skiriasi.

J.OLEKAS: Prisidėsiu prie savo kolegų gydytojų, kad džiugu ir labai svarbu, kad ministras atkreipė dėmesį, jog algos turi kilti. Iš tikrųjų turime pasakyti žmonėms, kad sveikatos sektoriuje turime įvairių problemų - ir vaistų kainos, ir prieinamumas, bet viena iš ryškių problemų - tai neadekvatus medikų apmokėjimas. Mūsų medikų pasirengimas yra vertinamas labai aukštai, jie bet kur - ar tai būtų gydytojas, ar slaugytoja, - bet kurioje Europos valstybėje yra laukiami. Be jokių papildomų egzaminų jie gali atvažiuoti, yra vertinami ir dirba, ir žmonės jų darbu patenkinti. Todėl vienintelė sulaikymo galimybė yra medikų atlyginimai.

Dėl to, ką paskelbė ministras, - skelbiant tokią žinią reikėtų labai gerai padirbėti su asocijuotomis struktūromis, Rajonų ligoninių asociacija, ir paskaičiuoti, kaip yra praktikoje. Ne visas lėšas galima panaudoti dėl įvairių biurokratinių apribojimų, juos reikėtų keisti ir tas 4 proc. didinimas galėtų geriau atsiliepti gydytojams, bet tas nėra padaryta.

Ambulatorinėje grandyje, ypač šeimos gydytojų grupėje, žmonės išvažiuoja. Kasmet matome vis mažesnį prisirašymų prie atskirų šeimos gydytojų grupių skaičių. Ir jeigu pakeli tais keliais procentais, o keli procentai išvažiuoja, kaip bendrą sumą turi tą patį skaičių.

Pakeliui į tėviškę apvažiavau bent kelias įstaigas, ir vienur, ir kitur stabtelėjau, pasikalbėjau ir man kolegos parodė labai konkrečius skaičius. Todėl aš ir sakau, kad reikia labai atsargiai, kvalifikuotai tą daryti. Taip, reikia kelti. Aš tikrai pritariu, čia pateikti gerbiamo G.Navaičio skaičiai rodo, kad sveikatos sektoriui skiriama dvigubai daugiau negu krašto apsaugai. Mes dažnai ir pakritikuojame, ir susimąstome, kaip čia tie du procentai nuo bendrojo vidaus produkto, bet sveikatos apsaugai skaičiai yra dvigubai didesni negu krašto apsaugai.

Reikia balansuoti tarp įvairių investicijų, skirtų vaistams, kitiems dalykams, bet dar kartą sakau: jeigu norime turėti mediciną tokią, kokią turime, arba dar geresnę, turime atkreipti dėmesį į čia dirbančius žmones. Be to, jokio progreso nebus, nes turėsime galbūt apytuščius pastatus be ten dirbančių medikų. Ir tada jokia geriausia aparatūra kvalifikuotų profesionalių žmonių nepakeis.

G.NAVAITIS: Tie klausimai mus neišvengiamai atveda prie platesnio klausimo, kodėl Lietuvos medikai, drąsiai sakykime, skursta. Vėlgi surasime labai turtingų žmonių, bet kalbėkime apie visumą. Ir tada pastebėsime, kad šiandien žmonės, kurie tikrai svarbūs valstybei ir tautai, taip sakant, vidurinė klasė, t.y. medikai, mokytojai, universitetų dėstytojai, kultūros darbuotojai, yra stumiami į užribį. Ir to stūmimo prielaida, kad mums nuolat aiškinama, jog Lietuva yra neturtinga šalis, valstybė nuolat stokoja pinigų ir negali šitiems žmonėms mokėti deramo atlyginimo. Ir jau tiek kartų aiškinta, kad turbūt daug kas tuo ir patikėjo.

Bet visgi norintys suprasti, kas ir kodėl, gali pasidomėti, padaryti labai paprastą dalyką: pasižiūrėti į Lietuvos statistikos departamento skelbiamą informaciją. Ir ten suras, kad bendrojo vidaus produkto vienam gyventojui Lietuvoje per metus sukuriama
19 tūkst., Estijoje - 18 600, Lenkijoje - 17 500 eurų. Vidutinis darbuotojas už vidutinę darbo valandą Lietuvoje gauna 6,2, Estijoje - 9, Lenkijoje - 7,6 euro.

Čia, perskirstymo problemoje, ir slypi visos mūsų valstybės bėdos, nes kai mums bando įbrukti sampratą, kad Lietuva yra skurdi ir negali kažko spręsti, tai užduokime tokį labai neparankų klausimą: o kada Lietuva buvo turtingesnė? Gal pokario metais, kai pusbadžiu gyveno, gal stovėdama eilėse prie daktariškos dešros sovietiniais metais, gal kurdama rinką pirmaisiais nepriklausomybės metais? Ir tada prieiname prie akivaizdaus fakto: šiandien Lietuva yra turtingiausia ir labiausiai išsilavinusi per visą Lietuvos istoriją. Ir todėl norint išspręsti vidurinės klasės, tarp jų ir medikų, problemas, akivaizdu, reikia ne materialinių resursų, ne ten reikia ieškoti problemų, o reikia politinės valios. Nes lengviau skųstis, kad trūksta pinigų, ir neužkliudyti įtakingų grupių.

G.JAKAVONIS: Vis dėlto egzistuoja skirtumas tarp rajonų ligoninių ir didžiųjų ligoninių. Ar rajonų ligoninės jaučiasi nuskriaustos?

A.MIKLYČIUS:
Manau, kad skirtumas tikrai yra, nes didesnės ligoninės turi didesnius biudžetus ir didesnes galimybes mokėti geresnius atlyginimus savo darbuotojams. Kiek man žinoma, tarp rajoninės ligoninės darbo užmokesčio ir didžiuosiuose miestuose gaunamo darbo užmokesčio gana ryškus skirtumas. Ir ne vienas darbuotojas iš mūsų ligoninės - ir slaugytojos, ir gydytojai - kartais važiuoja, kaip jie patys sako, užsidirbti į didžiuosius miestus, didžiąsias ligonines.

Kitas klausimas, kad darbo užmokestis, kadangi jis skiriasi, stabdo rajoninės ligoninės galimybes įdarbinti jaunus medikus. Nes jaunoji karta, kuri baigia studijas, žiūri, kur galima geriau uždirbti ir kur darbas įdomesnis. Ir rajonas mažiau patrauklus, nes reikia važiuoti iš didmiesčio, atitrūkti nuo socialinio gyvenimo, nuo įprastos aplinkos, nuo draugų. Antras dalykas, rajoninės ligoninės negali pasiūlyti geresnio darbo užmokesčio, nei siūlo didmiesčio ligoninės. Kalbant ne tik apie darbo užmokesčio padidėjimą, bet ir apie perspektyvą, tiek gydytojų, tiek slaugytojų rajoninėse ligoninėse mažės dėl negebėjimo jų pritraukti į rajoną.

G.NAVAITIS:
Įsiterpčiau vienu sakiniu. Čia jūs kažkaip nuvertinote rajonines ligonines. Čia nėra tyrimas, todėl gal ir ginčytis galima dėl to, nes kalbant apie kelis žmones negalima padaryti platesnių išvadų. Keli mano pažįstami, kurie turėjo patirtį rajoninėje ligoninėje ir didžiosiose ligoninėse, apie rajonines ligonines atsiliepė išskirtinai gerai. Tenai daugiau dėmesio skiriama žmogui, nes mažiau pacientų. Man atrodo, kad rajoninės ligoninės turi galimybę šiandien siūlyti bent jau didesnį dėmesį, o tai pacientui tikrai svarbu.

G.JAKAVONIS:
Ar tokie sprendimai neprivers gydytojų bėgti į didesnes ligonines, o rajoninės ligoninės, neturėdamos lėšų vykdyti tokių įsipareigojimų, kaip ir bet kuri mokykla, kaip ir kultūrinė įstaiga, bus priverstos užsidaryti?

V.SUDARIS: Pirmas dalykas, kas yra svarbiausia, ką turime visi suvokti: sveikata - brangiausias turtas. Visi tą kalbame, bet pamirštame, kad mūsų sektorius į darbo rinką grąžina sveikus žmones. Kuo greičiau grąžinsime, kuo geriau suteiksime paslaugas, tuo Lietuvai bus geriau. Turi būti kompleksinis žiūrėjimas.

Rajoninės ligoninės užsidarys, ir galbūt labai greitai, jeigu į jas nebus atkreiptas dėmesys. Jeigu bus paliktos sveikatos sistemos kelio šalikelėje. Nes jauni žmonės nevažiuoja į tas vietas, kur nemato perspektyvos ar kad tas sveikatos tinklas bus stabilus. Nes kiekvienais metais išgyvename naujus iššūkius - uždaroma tai viena, tai kita, tai kalbama, kad jūsų nereikia, tai sumažinamos veiklos apimtys. Ir ką turime? Kad tai nestabilu. Jaunas žmogus nevažiuos ir savęs neinvestuos į socialinę aplinką. Tada turime remtis senais kadrais, kurie dabar juda tarp įstaigų.

Pasižiūrėjus į Ligonių kasų ataskaitą, geriausia finansinė būklė universitetinių ligoninių, ten lėšų kiekiai dideli. Kodėl tai susidaro? Dėl kainodaros. O mes kartais turime išlaikyti specialistą dėl to, kad jis reikalingas pagal specialiuosius detaliuosius reikalavimus. Jo išlaikymas kainuoja. Nors kartais jo ir nereikia. Čia įstaigos galėtų sutaupyti masę lėšų. Kaip pavyzdys - koks nors būtinas kiaurą parą išlaikyti dalykas, sakykime, dabar ėjo kova dėl rentgenologo visą laiką rajono ligoninėje. Tikrai perteklinis reikalavimas, paprasčiau pervežti ligonį. Lėšas turime taupyti iš vidaus su ministerijos pagalba. Tada galėsime skirti 10-15 proc. galbūt iš tų pačių atsilaisvinusių lėšų vidinių rezervų.

Kalbant apie tai, kad valstybė turi duoti, turime prisiminti vieną dalyką, kad valstybė turi valstybės draudžiamomis lėšomis skirti kur kas didesnę lėšų dalį. Dabar žmogaus, kuris draudžiasi pats, PSD įmoka yra didesnė, nei valstybė sumoka už vaiką ar už tuos, kuriuos draudžia. Taip pat turėtų vykdyti Konstitucinio Teismo nutarimą, kad būtinoji pagalba turi būti finansuojama iš valstybės biudžeto.

Nesakau, kad vien šita valdžia tiktai bloga. Šleifas eina jau seniai. Visos valdžios neskyrė tiek pinigų, kiek jų lyg ir reikėtų sveikatos apsaugai. Ir taip pat galbūt galėtų leisti įforminti priemokas, kad pacientas galėtų oficialiai susimokėti už paslaugas, o dabar tai yra absoliučiai neleidžiama.

Mums dažnai prikišama: jūs nesusitvarkote, mes jums pinigų neduosime. Nemanau, kad tas tinklas yra labai blogas, jeigu visi dirbtų savo darbus: pirminė grandis atsakytų už savo pirminį lygį, į antrą grandį pereitų ligoniai, kurie gali gydytis paprastose ligoninėse, ir trečias lygis - tai jau sunkiausia patologija. O dabar viskas važiuoja į trečią lygį.

G.JAKAVONIS: Kaip padaryti, kad Lietuvoje su sveikatos reikalais viskas būtų gerai, kad ir vaistų kainos nebūtų didžiausios Europoje?

V.SUDARIS: Manau, sveikatos apsaugos sistema galėtų gyvuoti ją sudėliojus, nepastačius ant galvos, bet tiesiog kad galėtum vykdyti etapinius gydymus, pasidalinti pagal savo kompetencijas ir nebūtų ribojamos paslaugos ir specialiai nukreipiamos į didžiuosius fabrikus, kaip sakoma. Pavyzdžiui, 2010 metų balandžio 1 dieną buvo uždaryti chirurgijos, reanimacijos skyriai dešimtyje Lietuvos rajoninių ligoninių. Ligonius perkėlė į kitas ligonines, respublikinėse ligoninėse padaugėjo pacientų, jie gulėjo koridoriuose ir panašiai. Toliau jau buvo mestos didžiulės lėšos reanimacijoms plėsti, ten sutvarkė, bet santykio, ką sutaupė biudžetas, tai neliko. Didžiulės lėšos investuotos į kitas ligonines, nes pacientų nesumažėjo, jie gi neišgijo savaime vien dėl to, kad uždarytos vienos ar kitos ligoninės.

G.JAKAVONIS: Ir gydytojų algos nepadidėjo.

V.SUDARIS: Tikrai ne.

A.MIKLYČIUS: Kalbant apie mūsų ligoninę, tai visą laiką ieškome racionalaus sprendimo, kad galėtume išgyventi ir išsimokėti atlyginimus, ir tiekėjai mums tiektų tiek prekes, tiek paslaugas. Realybė ta, kad gyventojų mažėja, taip pat ir Varėnos rajone, ir tokio paslaugų kiekio, kiek būdavo prieš 10 metų, dabar rajoninėje ligoninėje jau nėra teikiama. Tačiau vis tiek ligoninė turi egzistuoti, reikia užtikrinti darbą, reikia užtikrinti postus tiek gydytojų, tiek slaugytojų visą parą ir dabar esame pasiekę tokią stadiją, kad esamais pajėgumais galėtume teikti daugiau paslaugų, bet tiesiog rajone nėra tiek gyventojų.

Pajamos kaip ir nedidėja, nes gyventojų skaičius mažėja, o mūsų apmokėjimas priklauso nuo teikiamų paslaugų kiekio, ir kartu nėra galimybės mažinti personalo, nes, kaip sakiau, reikia išlaikyti postus, dirbančius kiaurą parą. Tai yra ne etatas, o beveik penki etatai kiekvienai darbo vietai, kad būtų dirbama visą parą visą mėnesį.

Taigi, manau, čia turėtų būti ir valstybės politika: ar mums reikia rajonų ligoninių, kaip ir kolega minėjo, kad jinai būtų šalia gyventojo, kad gyventojui būtų patogu, kad greitai būtų suteikiama kvalifikuota pagalba, ar vis dėlto žmonės gali važinėti 100 kilometrų, gaišti kelias dienas, kad gautų tą pačią paslaugą, kurią dabar gauna savo rajone.

G.NAVAITIS: Grįžkime prie pagrindinio klausimo apie Lietuvos turtingumą, nes šalia jo kitas klausimas - apie valdymo kokybę. Norėčiau šiek tiek susieti su valdymo kokybe ir medicinos srityje. Nuolat girdime apie vaistų kainas. 2008-2012 metų Seime, kaip ir dabar, veikė tokia Baltijos Asamblėja, ten vienas iš komitetų smarkiai padirbėjo ir buvo kai kurie vaistai bendrai perkami Baltijos šalims. Latvijos sveikatos apsaugos ministerijos darbuotojai, kurie dalyvavo šito projekto prastūmime, tvarkyme, dokumentų parengime, už tai buvo apdovanoti ordinais. Lietuvoje, man regis, apie tai mažai žinoma ir mažai kalbėta.

Šiandien girdime, kad Lenkijoje, pavyzdžiui, vaistai pastebimai pigesni, ji gi mūsų strateginė partnerė. Kodėl mes neperkame kartu vaistų? Štai jums kainos sprendinys ir kainos kritimas. Matome dar kartą, kada žmonės daugiau linkę plepėti, pasakoti apie savo nuostabias įžvalgas, o ne dirbti, tai ir nedirba prie realių teisinių dokumentų parengimo, realių sutarčių, o kuria visokius mistinius variantus ir tada rezultato paprastai ir nėra.

Kalbant apie tai, kad Lietuvai būtų geriau... Esu sakęs keletą kartų, kad, matyt, Lietuva turėtų orientuotis į vadinamuosius laimės ekonomikos principus. Noriu tiesiog paminėti dar vieno banko skaičiavimus. Skaičiavimai labai paprasti: mes esame bendroje ekonominėje erdvėje, be jos būtų dar blogiau, ir žmonės natūraliai važiuos ten, kur geriau. Vadinasi, jie važiuos, pavyzdžiui, į Vokietiją. Turėtų nors apytikriai susilyginti atlyginimai Lietuvoje ir Vokietijoje, kad jie ten nevažiuotų. Tai jeigu ekonomikos augimas bus toks, kaip dabar ir Lietuvoje, ir Vokietijoje, tai tam, kad atlyginimai susilygintų, jie turėtų kilti per metus
20 proc. Tai tada per 10 metų jie beveik susilygintų. Turbūt visi supranta, kad tai nerealus pasiūlymas. Šiek tiek realesnė galimybė, kad Vokietijos ir Lietuvos atlyginimai susilygins po 50 metų, tai tokiam scenarijui reikia didinti juos po 4,5 proc. kasmet.

Čia ir yra esmė ir užprogramavimas. Jeigu esmingai nekeičiame apmokestinimo principų, ekonomikos principų, tai rezultato reikės laukti tuos 50 metų. Kaip jie turėtų būti pakeisti? Pacituosiu ekonomistą Thomą Piketty, kuris sako: šiandien viena tūkstantoji Žemės gyventojų dalis - 4,5 mln. - valdo kapitalus, didesnius nei 10 mln. eurų. Tai yra valdo 20 proc. pasaulio turto. Jei perskirstymo tendencija išliks tokia pat, po 30 metų jie valdys 60 proc. turto. Nereikia jokių revoliucijų, nereikia nieko, tik truputėlį pakeisti apmokestinimą, nes tas pats ekonomistas siūlo sprendimą - tik 1 proc. didesnius mokesčius turtui, kuris viršija milijoną eurų, ir 10 proc. didesnius mokesčius turtui, viršijančiam 1 mlrd. eurų. Ir po šito pakeitimo neliktų socialinių problemų.

Norėčiau atkreipti dėmesį, kad Lietuva sugebėjo antrą kartą užlipti ant to paties grėblio, pavadinčiau A.Valinsko grėbliu. Kaip vieną kartą buvo neprofesionali grupė, taip ir šita grupė - jos trūkumas yra tai, kad jinai sugebėjo pasiūlyti daugybę nesusijusių gražių šūkių ir ateiti į valdžią be ideologijos. Šiandien mums kaip ir akivaizdžiai rodo, kad galime ginčytis, galime nepritarti kokiai nors ideologijai, galime, pavyzdžiui, nepritarti socialdemokratams ar konservatoriams, ar liberalams, ar tautininkams, bet jeigu žmonės ateina be ideologijos ir sako: mes darysime, kad būtų gerai, galiausiai taip ir išeina, kaip išeina.

J.OLEKAS:
Pirmiausia, norint teikti geresnes paslaugas, sudaryti geresnes gyvenimo sąlygas ir geriau apmokėti žmonėms už darbą, turi būti per valstybės biudžetą perskirstoma daugiau. Estija ar kitos valstybės susirenka iš turtingesnių žmonių ir teisingiau perskirsto visuomenei. Laimingesnė visuomenė, kuri yra vienodesnė, kuri yra bendresnė, kurioje gali būti teisingai įvertinama už darbą.

Mano apibendrinimas būtų toks: mes iš tikrųjų galime didžiuotis ir džiaugtis tuo progresu, kurį padarėme per 30 metų, bet sveikatos sektoriuje reikia išskirtinio sutarimo, nes čia kiekviena grupė paskui pasako savo argumentus, ir kadangi kalbama apie gyvybę, apie sveikatą, jie labai jautrūs ir labai supriešina visuomenę. Manau, esame pajėgūs susitarti be apgaulių, be nepamatuotų pažadų. Lietuva yra pajėgi sutvarkyti savo sistemą, kad žmonės čia gautų paslaugas ir galėtume didžiuotis ir džiaugtis savo valstybe.

Plačiau apie tai skaitykite čia.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“


Pasidalink: Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
  Skaityti komentarus (12)

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • PRALAIMĖJO: Baltarusijos ledo ritulio antrojo diviziono čempionato rungtynėse pirmadienį Elektrėnų „Energijos“ komanda išvykoje 2:9 pralaimėjo Baltarusijos 18-mečių rinktinei.
  • SUMAŽĖJO: per pastaruosius dešimt metų nelaimingų paauglių skaičius Lietuvoje reikšmingai sumažėjo - dabar šalyje nelaimingais save laiko 8 proc. berniukų ir 15 proc. mergaičių, rodo tyrimas.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
darbas

Ar šiais laikais lengva įsigyti būstą?

balsuoti rezultatai

Kaip turėtų būti elgiamasi su pertvarkomuose parkuose esančiais medžiais?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

   -2    0 C

   0   +2 C

 

   -1   0 C

   +5   +6 C

  +2  +4 C

 

   +2  +3 C

    2-3 m/s

     3-5 m/s

 

      4-5 m/s

 

USD - 1.1818 PLN - 4.2363
RUB - 67.8679 CHF - 1.1597
GBP - 0.8962 NOK - 9.4145
reklama
Labas vasara