Ateities medicina gydo jau šiandien

Ryžosi iš nevilties

Kaunietės Erikos Švenčionienės dukra Urtė 2003 m. gimė su cerebriniu paralyžiumi, mikrocefalija, regos nervo atrofija ir epilepsija.

„Su tokia diagnoze medikai mums nieko nežadėjo, tad ieškojome bet kokių galimybių, - pasakoja mama. - Internete perskaitėme straipsnį apie kamienines ląsteles, kaip Afganistane su kaliniais atliekami bandymai. „Užkliuvome“ ir ėmėme ieškoti daugiau informacijos apie gydymą kamieninėmis ląstelėmis. Supratome, kad tai yra naujovė, tačiau labiau teigiama nei neigiama, pradėjome ieškoti, kur galėtų priimti mūsų dukrą.“

Šeima pasiryžo ir susisiekė su klinika Maskvoje. Tiesa, iki gydymo pradžios praėjo dar daug laiko - kankino abejonės, baimė. Į Maskvą šeima išvažiavo, kai Urtei jau buvo daugiau nei treji.

„Tapome bandomojo tyrimo dalyviais. Kamieninių ląstelių preparatai buvo leidžiami į kraują, į gleivines ir į saulės rezginį. Vaikui tai buvo skausminga, nemalonu, man - taip pat, tačiau dėl to stebuklo, kurio norėjome, iškentėme“, - prisimena E.Švenčionienė.

Stebuklo teko dar ilgokai palaukti - nei pirmą, nei antrą ar trečią savaitę jis neįvyko, euforija praėjo. Tačiau pakalbėjusi su gydytojais šeima gydymą tęsė.

„Praėjus mėnesiui pradėjo ryškėti pokyčiai. Pirmiausiai „atsilaisvino“ kojytės, dingo spazmai - tai mus labai nudžiugino, - pasakojo mama. - Progresą stebėjome ir toliau. Anksčiau Urtės akytės tiesiog „pabėgdavo“ vienos akies nervas buvo miręs. Šiandien viena akimi ji mato puikiai, o kita, kuri buvo beveik akla, mato pirmą eilutę. Nuo ketverių metų nebuvo ir epilepsijos priepuolių.“

Šiandien mergaitė skaito, rašo, gražiai kalba, noriai bendrauja, pakankamai gerai adaptuojasi mokykloje. „Tokio rezultato, kokį turime šiandien, net nelaukėme. Dabar Urtės eisena, ko gero, didžiausia bėda. Jeigu ne ji, mergaitė iš būrio vaikų niekuo neišsiskirtų“, - sako mama.

Šeima džiaugiasi, kad po pirmos injekcijos visko nenutraukė, tačiau gydymas pareikalavo labai daug. Kaip sako pati E.Švenčionienė, iš kitų vaikų buvo atimta viskas ir atiduoda vienam. Padėjo ir Lietuvos žmonės, paaukoję 34 tūkst. litų. „Aš negaliu sakyti, kad dėl gydymo kamieninėmis ląstelėmis neturiu abejonių - niekas nežino, kas ir kaip bus vėliau. Jei kas nors nutinka, visada mąstau, ar tai ne dėl to gydymo. Tačiau kito kelio mes neturėjome“, - sako E.Švenčionienė.

Neabejotina, bet ateitis

Pasaulyje yra atliekami tūkstančiai klinikinių tyrimų, įrodančių kamieninių ląstelių panaudojimo galimybes. Mokslininkai jau neneigia, kad kamieninės ląstelės yra tikras biologinis turtas, kurio visas potencialas dar net nėra atskleistas.

Kraujodaros kamieninės ląstelės gydant taikomos jau apie 50 metų. Virkštelės kraujo kamieninės ląstelės naudojamos 25 metus, šiuo metu jomis mėginama gydyti apie 80 įvairių ligų, vis atliekama naujų tyrimų.

Pasaulyje egzistuoja vieši kamieninių ląstelių bankai, kai ląstelės paaukojamos ir prieinamos visiems pacientams, o tėvai nebeturi teisių į savo kūdikio ląstelių mėginį. Taip pat privatūs bankai, kur šeima išsaugo nuosavybę į kamieninių ląstelių mėginį, tačiau tai brangiai kainuoja. Trečia galimybė - mišraus tipo kamieninių ląstelių bankai.

Teigiama, kad praėjusiais metais pasaulyje veikė 158 viešieji virkštelės kraujo bankai 36 šalyse ir 207 privatūs bankai 54 pasaulio šalyse. Lietuvoje veikia 3 privatūs bankai, kuriems už virkštelių kamieninių ląstelių saugojimą moka apie 3000 žmonių.

Dr. Živilė Čerkienė, embriologė, biomedicinos mokslų daktarė:

Suvokus kamieninių ląstelių unikalumą prasidėjo jų šaltinių paieška, kuri tęsiasi ir iki šiol. Iš virkštelės kraujo išskirtas kamienines ląsteles galima daug lengviau padauginti, jos neturi neigiamos aplinkos informacijos, gerai prigyja, yra mažesnė atmetimo reakcija. Privalumai dideli, bet...

Transplantacijų, kai kamieninės ląstelės perkeliamos tam pačiam žmogui, yra atliekama mažai. Kodėl? Todėl, kad kamieninių ląstelių pagrindinė užduotis yra gydyti onkohematologinius susirgimus. Jos yra kaulų čiulpų pirmtakų ląstelės. Manoma, kad jei vaikas, kuriam transplantuotos kamieninės ląstelės iš virkštelės kraujo, vėliau suserga onkologine liga, gali būti, kad tos vėžinės ląstelės jau yra „užkoduotos“ virkštelėje. Tokiais atvejais geriau naudoti kito žmogaus ląsteles.

Vis dar susiduriama su tuo, kad gydymui reikalinga dozė, išskiriama iš virkštelės kraujo, yra per maža. Skaičiuojama, kad šių ląstelių pakanka žmogui, sveriančiam 40-45 kg.

Diskusijų vis dar kyla ir dėl to, kiek laiko galima saugoti kamienines ląsteles, kada keičiasi jų savybės. Natūralu, kad viskas turi savo gyvavimo amžių, tad ateis laikas, kai net ir buvusios užšaldytos ląstelės negalės būti pritaikytos gydymui.

Kamieninių ląstelių iš virkštelės kraujo prigijimas nėra toks greitas, nes ląstelės yra pakankamai nebrandžios. Viena vertus, tai gerai, nes transplanto atmetimo reakcija nėra dažna, kita vertus, tenka ilgiau laukti atsako. Galiausiai, dalis transplantacijų neduoda efekto.

Dėl kamieninių ląstelių pritaikymo kitų ligų gydymui labai daug dirbama, gaunama teigiamų rezultatų. Kitaip sakant, įrodyta, kad gydant įvairias ligas kamieninės ląstelės gali būti taikomos.

Manau, kalbant apie virkštelės kraujo ląstelių šaldymą, žmonėms turi būti suteikta objektyvi, išsami, nepagrįstų lūkesčių nekelianti informacija. Tėvai turi suprasti, kad yra tik labai nedidelė tikimybė - maždaug 0,7 proc. - kad šios ląstelės bus panaudotos jų vaikui gydyti, ir tada spręsti, ar sutinka mokėti už jų saugojimą gana nemenkas sumas.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“