Artimojo savižudybė labai padidina savižudybės rizikąnuotraukos

2018 rugsėjo mėn. 10 d. 14:53:08 Perskaitė 273

Artimojo savižudybė labai padidina savižudybės riziką: paaugliams, kurie dėl savižudybės neteko vieno iš tėvų, rizika smarkiai išauga iškart po netekties ir po truputį mažėja, bet vaikams po netekties po truputį didėjanti rizika piką pasiekia sulaukus 20-40 metų amžiaus.

 

Pasaulinės savižudybių prevencijos dienos proga mintimis iš Europos savižudybių ir savižudiško elgesio simpoziumo Gente pasidalijęs psichologas psichoterapeutas Paulius Skruibis pabrėžia, kad tai - jokiu būdu ne nuosprendis.

„Tai tiesiog rodo, kokia svarbi laiku suteikta pagalba po artimojo savižudybės ir kad specialistams ne tik reikėtų užduoti klausimą, ar jūsų šeimoje kas nors yra nusižudęs ar mėginęs nusižudyti, bet ir pasidomėti, kokį poveikį tai turi dabar, nei jei po artimojo savižudybės praėję daug metų“, - atkreipia dėmesį psichologas.

Savo asmeninėje paskyroje R. Skruibis priminė moksliniais tyrimais patvirtintus faktus. Vienas jų - kuo daugiau neigiamų patirčių vaikystėje (ne tik prievarta, patyčios, bet ir skurdas), tuo didesnė savižudybės rizika suaugus.

„Vis daugiau duomenų apie Papageno efektą. Priešingai nuo gerai žinomo Verterio efekto, kai skandalingas informavimas apie savižudybes (išsamus konkrečių savižudybių aprašymas, savižudybės būdo detalės, savižudybės metodas antraštėje, romantizuojantis tonas) lemia didesnį savižudybių skaičių, Papageno efektas yra apie tai, kad tinkamas informavimas (empatiškas aprašymas, kaip žmonės įveikia krizines situacijas, teigiamos asmeninės patirtys, konkretūs patarimai, kaip įveikti sunkumus) gali padėti sumažinti savižudybių skaičių“, - rašo P. Skruibis.

Pasak psichologo, nėra patikimų savižudybės rizikos vertinimo skalių. Pacientai jas vertina neigiamai, nes jos sukuria formalumo atmosferą, o specialistus jos klaidina sukurdamos klaidingą saugumo jausmą, nes dauguma savižudybių įvyksta „mažos rizikos“ grupėje.

„Užuot mėginę nuspėti riziką, turėtume visiems savižudybę svarstantiems (juo labiau save žalojantiems ar mėginusiems nusižudyti) žmonėms: a) padėti sudaryti saugumo planą; b) įtraukti artimuosius į gydymo procesą; c) pašalinti savižudybės priemones, jei tai įmanoma; d) pasiūlyti efektyvius pagalbos būdus, atsižvelgiant į konkretaus žmogaus rizikos veiksnius ir poreikius“, - vardijo P. Skruibis.

Psichologo teigimu, yra nacionalinių savižudybių prevencijos strategijų, kurios veikia. „Mes taip pat turime reikalauti iš savo politikų, kad tokia strategija būtų sukurta. Gėdinga, kad vis dar jos neturime!“, - Savižudybių prevencijos dieną atkreipė dėmesį P. Skruibis.





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net