respublika.lt
 

Valstybinės reikšmės vaišėsnuotraukos (5)

2019 rugpjūčio mėn. 11 d. 10:00:00
Milda KUNSKAITĖ

Kadangi SSRS bulvarinės spaudos nebuvo, o oficialūs leidiniai rašydavo tik apie socializmo laimėjimus, šalies gyventojai apie valdžios žmonių gyvenimo užkulisius, nekalbant apie pikantiškas smulkmenas, nieko nežinojo. Skaitytojams, prisimenantiems tuos laikus, ko gera, bus įdomu bent dabar paskaityti apie to meto gyvenimo nematomąją pusę.

×
nuotr. 4 nuotr.
„Wikipedia“ nuotr.

 

1934 m. birželio 25-ąją minint laivo „Čeliuskinas“ ekspedicijos į Arktį pabaigą ir čeliuskiniečių išgelbėjimą, Kremliuje įvyko iškilmingas priėmimas. O netrukus prašmatnios vaišės Kremliuje pradėtos rengti nuolatos, nors, regis, visai neseniai bolševikai propagavo griežčiausią „proletarišką“ taupumą. Vien nuo 1932 m. spalio iki 1941 m. gegužės Kremliuje įvyko per 70 įvairių priėmimų, susitikimų, dalykinių ir šventinių pusryčių, pietų ir vakarienių. Priėmimai Kremliuje padėjo formuoti naujųjų didvyrių, turėjusių tapti naujos epochos simboliais, kultą.

„Už draugą Staliną!“

Į vaišes Kremliuje paprastai buvo kviečiami lakūnai, poliarininkai, mokslininkai, kariškiai, stachanoviečiai, pirmūnai kolūkiečiai. Svečiais tapdavo ir dainininkai, aktoriai, rašytojai. Šventinių koncertų programą J.Stalinas sudarydavo pats, kai kada juokaudamas. „Kam spausti draugą Kozlovskį? Tegu jis atliks tai, ką pats nori. O nori jis atlikti Lenskio ariją iš Čaikovskio operos „Eugenijus Oneginas“, - prisiminė A.Gromyka istoriją apie tai, kaip per priėmimą Kremliuje kai kurie Politinio biuro nariai pradėjo reikšti pageidavimą, kad I.Kozlovskis sudainuotų liaudies dainą. Užstalėje per tuos priėmimus J.Stalinas juokaudavo dažnai. Kartą į vaišes pakviestas artistas A.Abrikosovas šūktelėjo: „Į jūsų sveikatą, drauge Stalinai!“ ir užsivertė pilną fužerą degtinės. J.Stalinas iškart atsiliepė: „Pagalvok apie savąją.“

Pagrindinis svečių susodinimo principas nesikeitė per visą iškilmingų banketų istoriją: arčiau generalinio sekretoriaus - arčiau valdžios. „Iškilmių šeimininkas“ galėdavo pasisodinti šalia savęs ir tuos svečius, kurių garbei būdavo rengiamas priėmimas, ir bet kurį jį sudominusį žmogų. Bet prieiti prie stalo, prie kurio sėdėjo vadovybė, be kvietimo nebuvo leidžiama, tai budriai stebėjo apsauga. Tokiuose renginiuose dalyvaudavo nuo kelių šimtų iki 2-3 tūkst. žmonių. Banketo, minint 1945 m. pergalę, dalyvis lakūnas Vitalijus Popkovas pasakojo: „Prisiminėme Majakovskį (drauge su kitu į banketą pakviestu lakūnu): „Kimšk ananasus, jerubes ryk, galas, buržujau, ateina tau ryt.“ Klausiame mus aptarnaujančių padavėjų: „O jerubių jūs turite?“ Vienas sako: „Taip, yra.“ Teko palaukti, kol jas gamino. Atnešė tas jerubes mums ant padėklo, prie jų - šampano. Bet prie šampano mes net neprisilietėme, o jerubių paragavome.“

Nuoviras generaliniam sekretoriui

N.Chruščiovo laikais iškilmingų pietų ir vakarienių Kremliuje skaičius smarkiai išaugo. Buvo švenčiama viskas: geras derlius, gamybos rekordai, kosmonautų skrydžiai, užsienio šalių lyderių vizitai. Daugelis banketų vykdavo Kremliaus suvažiavimų rūmuose, pastatytuose 1961 metais. Nepasižymėjęs nuoseklumu Nikita Sergejevičius galėdavo surengti banketą netikėtai arba į jau suplanuotą renginį pakviesti netikėtų svečių. Vaišės tais laikais būdavo ypatingos. Būdavo patiekiami kimšti girdukliai paršeliai, ant sidabro padėklų, ir kepti eršketai. Prie alkoholinių gėrimų - šampano, vyno, konjako, „Sostinės“ degtinės prisidėjo ukrainietiška „horilka“. N.Chruščiovas išgerti mėgo, kaip ir jį pakeitęs L.Brežnevas, bet nė vienas neleisdavo sau per banketus pasigerti. L.Brežnevo laikais visuose dideliuose banketuose dalyvaudavo patriarchas Pimenas. Nepaisydamas garbingo amžiaus, ganytojas gerdavo degtinę lygiai su visais. Jis nesinaudodavo padavėjų paslaugomis: už patriarcho nugaros sėdėdavo jam patarnaujanti vienuolė.

Valdant N.Chruščiovui vaišės trukdavo 4-5 valandas, L.Brežnevo laikais - pusantros ar dvi. Taip būdavo dėl to, kad laikantis etiketo per oficialias Kremliaus vaišes rūkyti būdavo galima tik patiekus kavą. N.Chruščiovas nerūkė, rūkalius L.Brežnevas vos išsėdėdavo iki renginio pabaigos. 8-ojo deš. pabaigoje L.Brežnevo sveikata pašlijo. Konjaką buteliuose jam ir daugumai senyvų Politinio biuro narių buvo pradėta keisti erškėtuogių nuoviru su trupučiu citrinos sulčių. Kai tie senukai vieną po kitos keldavo taures su nuoviru, svečiai žiūrėdavo ir stebėdavosi: „Maukia konjaką kaip vandenį!“

Aršus kovotojas su alkoholiu M.Gorbačiovas retkarčiais leisdavo sau per pietus išlenkti taurelę degtinės arba porą gurkšnių konjako apetitui pagerinti. O per oficialias vaišes vartodavo silpnesnius gėrimus - gruziniškus vynus arba Krymo maderą. Paskutiniais sovietų valdžios metais buvo pradėta taupyti net Kremliuje. Nebevaišindavo eršketais ir žvėriena, paršelių jau nebefarširuodavo, o kepdavo ir pjaustydavo porcijomis. Prezidentas B.Jelcinas valgiui buvo neišrankus, bet per banketus su juo būdavo nelengva. B.Jelcinas dažnai skelbdavo gremėzdiškus ir ne visada suprantamus tostus, o svečiai kaskart turėdavo išgerti iki dugno, nes prezidentas pats juos prižiūrėdavo.

Apie 2000-uosius Kremliaus vaišių sovietinės tradicijos nuėjo į praeitį, valgiaraštis buvo subalansuotas, derinant europietiškos ir rusiškos virtuvės patiekalus.

···

Apie tai, kaip ir kuo būdavo maitinami svečiai iš užsienio, pasakoja 30 metų vyriausiuoju Kremliaus virėju dirbęs Rusijos kulinarų asociacijos prezidentas Viktoras Beliajevas:

Žuvienė su nuodėguliu 

Maskvoje, Serebrianyj Bor, buvo vieta, kur L.Brežnevo laikais būdavo renkamasi „be kaklaraiščių“. Kartą generalinis sekretorius nusivežė ten Prancūzijos prezidentą V. Žiskar d‘Esteną pažvejoti. Mums atneša, ką jie pagavo (ten tvenkinyje iš anksto būdavo paleidžiama daugiau žuvies), bet mes jau verdame „laimikį“ iš anksto. Pranešu: viskas paruošta, galima eiti į pavėsinę. Bet matau, kad Brežnevas su d‘Estenu ateina pas mus: „Na ką, sūnau, ar žuvienė gatava?“ Atsakau: „Tikrai taip, Leonidai Iljičiau, gatava!“ Prašo šaukšto, paragauja iš katiliuko: „Ne, negatava.“ „Duok, - sako padavėjui, - degtinės butelį.“ Supila į trijų litrų talpos katiliuką beveik pilną stiklinę ir dar į žuvienę įmeta nuodėgulį iš laužo. Štai dabar, sako, gatava, mane taip senukai mokė gaminti. Vėliau, prie Volgos, sužinojau: išties yra toks receptas, skaniai išeina.

R.Niksonas ir saulėgrąžos

Su buvusiu JAV prezidentu Ričardu Niksonu dirbau 1987 metais, jis tada atvažiavo kaip tarpininkas prieš R.Reigano ir M.Gorbačiovo susitikimą. Pamenu, atvykau, kaip įprasta, apie penktą ryto į vilą. Niksonas stovi balkone, mane pamatęs nusileido, paprašė arbatos. Aš angliškai kalbėjau prastai, bet suprasdavau gana gerai. Pasiūliau Niksonui eiti į valgomąjį, o jis sako, - ne, eime į virtuvę. Ten stovėjo staliukas, prie kurio padavėjai ir virėjai valgydavo. Jis atsisėdo, aš jam servetėlę patiesiau, padariau sumuštinuką. Įeina karininkas ir klausia: „Dar niekas neatsikėlė?“ Aš jam akimis rodau svečią. Karininkas išsitempė, sakydamas „Good Morning“ pagarbą atidavė. Niksonas atsakė „Morning“. O karininkas mane už virėjo švarko iš virtuvės tempia ir patyliukais ūdija: „Kokio velnio, iš proto išsikraustei?“ Aš karininkui sakau: „O ką aš? Jis atėjo, atsisėdo, arbatos paprašė. Tai jūs pramiegojote!“ Grįžtu į virtuvę, Niksonas man gestu rodo: „Gavai per galvą?“ „Sorry“, - sako. Pasiima puodelį su arbata, pasikviečia savo referentą ir eina pas karininkus. Jūs, sako, šefo nebarkite, jis niekuo dėtas. Ir apskritai, sako, negalima pulti žmonių neišsiaiškinus... Visą paskaitą perskaitė apie darbą su kolektyvu.

Kartą Niksonas paprašė nuvežti jį į Čeriomuškų turgų. Atseit, niekas jo neprisimena, galima ramiai pavaikštinėti, pasinerti į atmosferą. Pasiėmė referentą ir vieną apsaugininką. Bet, aišku, žmonės Niksoną atpažino. Pradėjo jam kišti daržovių, vaisių, medaus. Atseit, ačiū, kad atvažiavote, linkėjimai amerikiečių tautai. Niksonas iš pradžių nusprendė, kad „tai jūsiškiai čia iš anksto visus prekiautojus karininkais pakeitė“. Paskui, sakė, pamatė nuoširdžias emocijas ir suprato, kad žmonių taip neparengsi... Tą vakarą Niksonas turėjo eiti į Didįjį teatrą, bet persigalvojo. Pasirodo, kai jis jau rengėsi išeiti iš turgaus, buvusį prezidentą susistabdė kažkokia senutė ir pasiūlė maišiuką saulėgrąžų. Pinigų neėmė. Žinote, pasakė ji jam, jūs ten, Amerikoje, vyriausias, o per karą mano trys sūnūs žuvo, padarykite taip, kad daugiau nebūtų karo... Niksono veidas persimainė, jis apkabino senutę, paskui paprašė įkišti jai kiek nors pinigų.

I.Gandi meistriškumo pamoka

Indijos ministrė pirmininkė Indira Gandi mėgo rusišką virtuvę. Bet antrą darbo su delegacija savaitę jau tenka „įjungti“ vaizduotę - kuo dar nustebinus. Prisiminiau, kaip močiutė kaime gamindavo lakštinius su žąsies kiaušinių tryniais. Po pietų Indira ateina pas mus: „Sveiki, ar galima gauti receptą ir pasimokyti gaminti kartu su jumis?“ Susitarėme susitikti vakare, paruošėme jai baltą chalatėlį, ji atėjo su bloknotu, kad galėtų užsirašyti. Kol gaminome, ji pasakojo apie savo didelę šeimą, kurioje po dviejų savaičių - šventė, susirinks šimtas žmonių, ir ji nori tokių lakštinių, pagal rusišką receptą. Atmosfera neįpareigojanti. Staiga ji pradeda be leidimo į tešlą pilti vandenį. Aš tiek užsimiršau, kas šalia, kad stvėriau ją už peties: „Ką darai, tau galvoj negerai, ar ką?“ Ir staiga mane tarsi elektra nukrečia - tai man galvoj negerai... Atsiprašinėju. Gerai, kad šalia nieko nebuvo iš saugumo tarnybos. O ji šypsosi: „Ne, jūs mane bauskite!“ O per kitą vizitą ji mane susirado, papasakojo, kad viskas pavyko ir padovanojo kaulinę dievuko statulėlę.

Dešrelės H.Koliui ir blyneliai M.Tečer


Su Vokietijos kancleriu Helmutu Koliu man teko dirbti tris kartus. Jis buvo diabetikas, todėl košę jam virdavau vandenyje, be cukraus. Bet kartą jis išdygo virtuvės tarpdury, prašančiu žvilgsniu parodė į sardeles ir gestu - galima vieną? Aš rodau: gerai, tuoj atnešime į valgomąjį. Jis purto galvą ir rodo: sėsiu čia. Ką daryti, pastūmėme stalą - H.Kolis buvo stambus vyras - prisėdo, aš jam servetėlę patiesiau, įrankius padėjau. Suvalgė keturias dešreles: padėkojo, išėjo. Padavėjas per pusryčius sako: „Kolis šiandien kažkodėl visiškai nieko nevalgo, sako, dieta.“ Ir tik aš žinojau, kodėl tąryt jis buvo be apetito. Paskui su juo susimirksėdavome kaip sąmokslininkai.

Man teko aptarnauti Anglijos delegaciją, bet pati ministrė pirmininkė Margaret Tečer gyveno ambasadoje. Ir tik per antrąjį vizitą kažkodėl atvažiavo į vilą. Atbėga padavėjas: „Užplikyk arbatos, M.Tečer užėjo, pasiūlėme užkąsti - nenori.“ Bet jai kažkas rekomendavo blynelius, kuriuos buvau iškepęs anksčiau. Padavėjas sako: „Prie arbatos tik blynelių.“ Buvo likę šeši. M.Tečer suvalgė visus! Štai į virtuvę įžengia pati premjerė. Ir juokingai rusiškai sako: „Liabai liabai skanu.“ Geriausias pagyrimas virėjui. Stoviu - spindžiu iš laimės!

Pasidalink: Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (5)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Ar tikite, jog Punios šilą reikia kirsti?

balsuoti rezultatai

Ar žinotumėte, kaip elgtis atominės avarijos atveju?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+8 +10 C

 +10 +11 C

 

 +12 +14 C

+22 +24 C

 +24 +25 C

 

 +23 +25 C

0-2 m/s

 0-3 m/s

 

0-5 m/s

 

reklama
Ūkis
reklama
Sveikata ir grožis