Planeta Žemė vis dar kupina paslapčiųnuotraukos (2)

2017 gegužės mėn. 18 d. 10:06:54 Perskaitė 2621

Žmogus nuo seno siekė kuo daugiau sužinoti apie savo planetą, ir dabar atrodo, kad apie ją jau žinome pakankamai. Bet taip tik atrodo...

 

Debesys sveria tonas

Kas gali būti gražiau už purius baltus debesis, plaukiančius mėlynu dangumi? Paprastai manome, kad tokie debesys yra lengvi it plunksnos. O iš tiesų debesys yra labai sunkūs. Vidutinio dydžio kamuolinis debesis, susidedantis iš vandens lašelių, gali sverti 500 tonų. O plaukti dangumi toks „begemotas“ gali todėl, kad jį supanti atmosfera yra dar sunkesnė. Ir mes, ir kamuoliniai debesys esame žemiausiuose atmosferos sluoksniuose. Oro molekulės turi tam tikrą svorį, o oro slėgis gali siekti 1 kg/1 kv.cm, arba 17 tonų. Statistiniam 168 cm ūgio ir 70 kg svorio žmogui tai yra didžiulis slėgis. Jis mūsų nesutraiško tik todėl, kad oras yra ne tik išorėje, bet ir mūsų kūnų viduje. Be to, orui taip pat taikytinas Archimedo dėsnis. Jėga, kuri stumia debesį aukštyn, yra ekvivalentiška oro masei, stumiančiai debesį. Visa tai vyksta labai arti Žemės paviršiaus, taigi daugybę tonų sveriantys kamuoliniai debesys sklando virš mūsų dėl tos pačios priežasties, dėl kurios kruizinis laineris plaukia vandens paviršiumi.

Šveicarija kasdien pakyla ir nusileidžia beveik 25 cm

Žemė yra gan elastinga. Būtent todėl Mauna Loa vulkanas taip giliai įduobė vandenyno dugną. Šis elastingumas taip pat reiškia, kad Mėnulis ir Saulė gali veikti planetos paviršių, nors šis poveikis nebus toks stiprus kaip jūroje. Nors Žemės paviršiuje nėra krantų, pagal kuriuos būtų galima matuoti potvynius ir atoslūgius, tam tikri Žemės plutos plotai pakyla, o paskui labai lėtai ir beveik nepastebimai nusileidžia. Palyginti su Mėnuliu ir Saule, net Alpės yra menkos. Labai tikslūs matavimai rodo, kad Šveicarija per „Žemės potvynį“ kasdien pakyla ir nusileidžia 25 cm.

Mauna Loa - aukščiausias kalnas pasaulyje

Everestas - ne aukščiausias pasaulio kalnas. Mauna Loa (išvertus „ilgas kalnas“) yra Havajų salos dalis. Jis neatrodo toks aukštas kaip Everestas, bet tik todėl, kad didžioji jo dalis yra po vandeniu, o mes matome tik viršūnę. Šio kalno aukštis nuo viršūnės iki papėdės yra apie 10,2 km, taigi jis gerokai aukštesnis už Everestą. Ir tai ne šiaip kalnas, o vulkanas, tiksliau - daugybė vulkanų, kurie vadinami skydais, mat yra platūs ir išties primena skydus. Prieš milijonus metų tų vulkanų išsiveržimai buvo dažnas reiškinys, ir net dabar vulkanas vis dar yra aktyvus. Bet ir tai dar ne viskas.

Milžiniškas Mauna Loa svoris įduobė vandenyno dugną iki 8 km. Jei skaičiuosime, kad vulkano aukštis siekia per 17 km, jis tikrai yra aukščiausias kalnas planetoje.

Viesulai nematomi

Kodėl mes matome artėjantį viesulą (tornadą)? Juk oras yra nematomas. Techniniu požiūriu tai, ką matome, yra debesis, kurį sudaro vandens lašai, o kai kada purvas ir šiukšlės. Tas debesis susidaro nematomo judančio oro sūkurio, kuris ir yra viesulas, viduje. Viesulai paprastai susidaro ten, kur vykstant audrai atsiranda labai stiprių besisukančių ir kylančių srautų. Niekas nežino, kodėl susidaręs „piltuvas“ leidžiasi prie žemės. Spėjama, kad tai yra susiję su temperatūrų skirtumu ties kaimyninių, besileidžiančių srautų riba. Vandens garai paprastai kondensuojasi besisukančio oro piltuvo viduje, ir jis nusileidžia žemyn. Tačiau viesulas gali pridaryti bėdų „piltuvui“ dar visiškai nesusiformavus.

Žemėje būna magnetinių tornadų

NASA specialistai labai nustebo, kai tarpplanetinė automatinė stotis „Messenger“, paleista į Merkurijų, planetos magnetiniame lauke aptiko ilgesnių kaip 800 km susisukusių tornadų. Šie magnetinių srautų persistūmimo reiškiniai formuojasi taškuose, kuriuose Merkurijaus magnetinis laukas susiduria su Saulės magnetiniu lauku. Specialistai seniai žino, kad Žemės ir Saulės magnetiniai laukai yra susiję, būtent dėl jų atsiranda vadinamosios šiaurės pašvaistės. Bet iki atradimo Merkurijuje mokslininkai nežinojo, kad magnetinių laukų ryšys yra toks glaudus. Žemėje būna savų magnetinių tornadų, tačiau dėl jų jaudintis nereikia. Mūsų planetos atmosfera yra pakankamai stora, taigi ji apsaugos nuo mirtinos radiacijos.

Uolos gyvenamos

Jums teko būti dykumoje arba gilioje oloje ir jausti, kad ten esate ne vieni? Gal ir ne. Taip, uolos neturi akių ir ausų, bet mažytėms gyvybės formoms, vadinamiesiems endolitams, uolos yra gimtieji namai. Endolitai yra ekstremofilai, tai reiškia, kad jie labai mėgsta ekstremalias sąlygas. Jų randama Žemės gelmėse beveik 3 km gylyje. Dauguma jų išgyvena maisto ir vandens gaudami per plyšius žemėje, bet kai kurie iš jų tikrąja šio žodžio prasme ėda uolienas ir išskiria rūgštį, kuri padeda išgauti dar daugiau akmeninio „užkandžio“. Kai kyla klausimas, kokiame gylyje gali egzistuoti gyvybė, ribojantysis veiksnys paprastai būna temperatūra. Šiluma sklinda iš planetos centro ir 5 km gylyje temperatūra gali siekti 125 Celsijaus laipsnius. Mokslininkai nesugebėjo sužinoti, ar kas nors gyvena dar didesniame gylyje, tačiau ekstremofilų tyrinėjimai rodo, kad minėtoje temperatūroje jiems jau yra sunku daugintis. Taigi 5 km gylis gali pasirodyti esąs ribinis.

Žemė dreba lėtai

Žemė ima drebėti, kai uolienos pradeda judėti palei tektoninius lūžius. Šių būna įvairių. Jei tai nedidelis plyšys Žemės plutoje, drebėjimas taip pat bus nestiprus. Bet lūžio linija gali būti ties dviejų tektoninių plokščių sandūra. Judančios plokštės pasižymi milžiniška energija ir joms pajudėjus rezultatai gali būti katastrofiški. Prieš daugelį stiprių žemės drebėjimų juntami seisminiai smūgiai, bet mokslininkai labai nustebo sužinoję, kad uolienos gali judėti vienos kitų atžvilgiu išvis be jokio drebėjimo. Jie tai išsiaiškino, sumontavę itin jautrią seisminę įrangą palei San Andreaso lūžį Kalifornijoje (ten, kur Ramiojo vandenyno ir Šiaurės Amerikos plokštės slysta viena palei kitą) ir palei Alpių lūžį Naujojoje Zelandijoje (ten, kur Ramiojo vandenyno plokštė liečiasi su Australijos žemyno plokšte). Įranga aptiko „seisminį tremorą“, mažų žemės drebėjimų, trukusių po pusvalandį, seriją. Taip pasišalinus susikaupusiai energijai, gali mažėti būsimo didelio žemės drebėjimo intensyvumas, kai lūžio zonoje vėl prasidės judėjimas.

Everestas juda į šoną, o ne aukštyn


Prieš 50 mln. metų Indijos subkontinentas nusprendė, kad jam nepatinka pusiaujo kaimynystė. Ir patraukė į šiaurę. Galop jis įsirėžė į Aziją ir toje vietoje iškilo Himalajai, o su jais ir Everestas. Šiandien jo aukštis siekia beveik 9 km. Kadangi Indijos subkontinento ir Azijos susidūrimas vis dar tęsiasi, Everestas taip pat turėtų nepertraukiamai augti? Ne, ne taip, teigia mokslininkai, kruopščiai matuojantys šio kalno aukštį. Džordžijus Poretis (Giorgio Poretti) iš Triesto universiteto 1995 m. sužinojo, kad Everestas faktiškai beveik nepaaugo. Geriausi matavimo prietaisai tiesiog padidino aukščio matavimo tikslumą. Pasak Dž.Porečio, Everestas juda į šiaurės rytus 42 mm per metus greičiu. Taigi, sumanę įkopti į šį kalną, pakilsite į tokį patį aukštį kaip 1953 m. seras Edmundas Hilaris (Edmund Hillary) ir Tenzingas Norgėjus (Tenzing Norgay). Tačiau jūs kopsite beveik 3 m į šiaurės rytus toliau nuo tos vietos, iš kurios buvo kopiama pirmą kartą.

Kitas supervulkano išsiveržimas tikriausiai bus ne Jeloustoune


Jeloustouno parke (JAV) gausu geizerių, karštųjų šaltinių ir verdančių purvo katilų. Kai kurie šių reiškinių atsirado ten XXI a. pradžioje. Tada archeologai suprato, kad gamtoje esama supervulkanų ir kad Jeloustouno vulkanas - pirmasis tarp jų. Tada visiems tapo įdomu, kada gi jis pagaliau išsiverš. Tyrimai rodo, kad tame vulkane magmos, aišku, yra labai daug, tačiau ji negali būti išmesta į paviršių. Kadangi žmonija nepamena supervulkanų išsiveržimų, niekas gerai nežino, kokie jų požymiai ir kur būtent jų ieškoti. Prieš pagrindinį išsiveržimą gali vykti daugybė žemės drebėjimų arba kitokių stichinių nelaimių. Kita vertus, paprasti vulkanai kai kada prabunda visiškai netikėtai. Visiškai įmanoma, kad ir supervulkanas gali pasielgti lygiai taip pat. Daug įdomesnis kandidatas į supervulkanus gali būti Čilėje esantis Laguna del Molo vulkanas, nors šiuo metu jis neišsiveržia ir nėra jokių grėsmingų požymių. Jis tiesiog pučiasi po 24-28 cm kasmet ir niekas nežino, kodėl tai vyksta.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net