Pamiršti mokslo didvyriainuotraukos

2018 gegužės mėn. 15 d. 16:34:30 Perskaitė 760

Ką nors paprašius išvardinti garsiausius visų laikų pasaulio mokslininkus, tikriausiai išgirstume A.Einšteino, I.Niutono, P.Kiuri, Č.Darvino pavardes... Tačiau ne vienas genijus, kuris kardinaliai pakeitė pasaulį arba iš esmės atnaujino mokslo teorijas, kai kada lieka šešėlyje, o jų atradimai būna siejami su kitais įtakingais amžininkais. Kai kam sulaukti pelnytos šlovės sutrukdo pati istorijos eiga, kitų idėjos tiesiog pralenkė savo laiką, o kai kam tiesiog nepakako atkaklumo.

 

Ignacas Filipas Zemelveisas

1865 m. rugpjūčio 13-ąją Vienos psichiatrijos ligoninėje mirė žmogus, atradęs elementarų, bet neįtikėtinai veiksmingą būdą kovoti su gimdyvių mirtingumu. Ignacas Filipas Zemelveisas (Ignaz Philipp Semmelweiss), gydytojas akušeris, Budapešto universiteto profesorius, 1846-1850 m. dirbo akušerijos klinikoje Vienoje. Ją sudarė du korpusai, ir procentas moterų, kurios mirdavo gimdydamos, juose labai skyrėsi: viename praktiškai kas trečia, o kitame - tik 2,7 proc. Tai buvo bandoma aiškinti įvairiai ir net kurioziškai - nuo piktosios dvasios, gyvenusios pirmajame korpuse, ir katalikų kunigo varpelio, nervinusio moteris, iki skirtingų socialinių sluoksnių ir paprasto sutapimo. I.Zemelveisas buvo mokslo žmogus, todėl pradėjo tyrinėti gimdyvių karštinės priežastis ir netrukus iškėlė hipotezę, kad infekciją gimdyvėms užneša gydytojai iš patologinės anatomijos skyriaus, kuris buvo įsikūręs pirmajame korpuse. Šią mintį patvirtino ir tragiška teismo medicinos profesoriaus, I.Zemelveiso draugo, mirtis: skrodimo metu jis atsitiktinai susižeidė pirštą ir netrukus nuo sepsio mirė. O juk ligoninėje medikai dažnai būdavo skubiai kviečiami iš prozektoriumo, ir neretai jie net nespėdavo kaip reikiant nusiplauti rankų.

Tikrindamas savo teoriją, I.Zemelveisas įpareigojo visą personalą ne tik kruopščiai plautis rankas, bet ir jas dezinfekuoti chlorkalkių skiediniu. Ir tik po to įeiti pas nėščiąsias ir gimdyves. Ši elementari procedūra davė fantastiškų rezultatų: moterų ir naujagimių mirtingumas abiejuose korpusuose nukrito iki 1,2 proc. Bet... I.Zemelveiso idėjų niekas nepalaikė. Kolegos ir didžioji medikų bendruomenės dalis jį ne tik išjuokė, bet ir pradėjo puldinėti. Skelbti mirtingumo statistikos jam niekas neleido, praktiškai atėmė teisę operuoti, o jo siūlymas visiems pasirodė kvailas ir keistas, atimantis iš gydytojų brangų laiką, darantis gėdą ligoninei.

Dėl sielvarto, pergyvenimų, savo bejėgiškumo ir suvokimo, kad šimtai moterų ir vaikų toliau mirs dėl to, kad nesugebėjo pateikti pakankamai įtikinamų argumentų, I.Zemelveisas susirgo psichikos liga. Psichiatrijos klinikoje profesorius praleido dvi paskutines savo gyvenimo savaites. Kai kas tvirtino, kad jo mirties priežastis buvo abejotinas gydymas ir ne mažiau įtartinas personalo elgesys. Po 20 metų mokslo bendruomenė entuziastingai priims anglo chirurgo Džozefo Listerio (Joseph Lister) idėją naudoti karbolio rūgštį rankoms ir instrumentams dezinfekuoti. Būtent Dž.Listeris bus pavadintas chirurginės antiseptikos tėvu, taps Karališkosios medicinos draugijos pirmininku ir ramiai mirs sulaukęs garbės ir šlovės, kitaip nei atstumtas, išjuoktas ir niekieno nesuprastas I.Zemelveisas, kurio pavyzdys rodo, kaip sunku būti bet kurios srities pionieriumi.

Verneris Forsmanas


Dar vienas pasiaukojantis gydytojas, tegu ir nepamirštas, bet dėl mokslo rizikavęs savo gyvybe - Verneris Forsmanas (Werner Forsmann), vokiečių chirurgas ir urologas, J.Gutenbergo universiteto profesorius. Jis keletą metų tyrinėjo potencialią galimybę sukurti būdą kateterizuoti širdį - revoliucingą tiems laikams metodiką. Beveik visi V.Forsmano kolegos buvo įsitikinę, kad bet koks svetimkūnis širdyje sutrikdys jos darbą, sukels šoką ir širdis sustos. Tačiau V.Forsmanas nutarė surizikuoti ir išbandyti savo 1928 m. sukurtą metodą. Veikti teko vienam, nes asistentas atsisakė dalyvauti pavojingame eksperimente. Todėl V.Forsmanas ties alkūne įsipjovė veną ir į ją įkišo siaurą vamzdelį, per kurį į dešinį prieširdį įvedė zondą. Įjungęs rentgeno aparatą jis įsitikino, kad operacija buvo sėkminga - kateterizuoti širdį pasirodė įmanoma, vadinasi, dešimtys tūkstančių pacientų visame pasaulyje gavo šansą išgyventi.

1931 m. V.Forsmanas pritaikė šį būdą angiokardiografijoje. 1956 m. už sukurtą metodiką kartu su amerikiečiais A.Kurnanu (A.Cournand) ir D.Ričardsu (D.Richards) V.Forsmanas gavo Nobelio medicinos ir fiziologijos premiją.

Alfredas Raselas Volesas

Populiariai aiškinant natūraliosios atrankos teoriją neretai pasitaiko du netikslumai. Pirmas - vartojama formuluotė „išlieka stipriausias“ vietoj „išlieka geriausiai prisitaikęs“, o antras - ši evoliucijos koncepcija tradiciškai yra vadinama Darvino teorija, nors tai nėra visiška tiesa.

Kai Čarlzas Darvinas (Charles Darwin) kūrė savo revoliucingą veikalą „Rūšių kilmė“, jis gavo niekam nežinomo Alfredo Voleso (Alfred Russel Wallace), tuo metu sveikusio po Malaizijoje persirgtos maliarijos, straipsnį. A.Volesas kreipėsi į Č.Darviną kaip į gerbiamą mokslininką ir prašė susipažinti su tekstu, kuriame jis išdėstė savo pažiūras į evoliucijos procesus. Stebėtinas idėjų ir mąstymo panašumas Č.Darviną apstulbino: pasirodė, kad du žmonės skirtingose pasaulio dalyse vienu metu padarė visiškai identiškas išvadas. Atsakydamas Č.Darvinas pažadėjo, kad A.Voleso medžiagą panaudos savo būsimojoje knygoje, o 1858 m. liepos 1-ąją pirmą kartą pristatė šio veikalo ištraukas Linėjaus draugijoje. Č.Darvino garbei reikia pasakyti, kad jis ne tik nenuslėpė vien jam žinomo A.Voleso tyrinėjimų, bet dar ir perskaitė jo straipsnį pirmą. Beje, tuo metu šlovės pakako jiems abiems - jų bendros idėjos buvo šiltai priimtos mokslininkų bendruomenėje. Taip iki galo ir neaišku, kodėl Č.Darvinas tiek užtemdė A.Volesą, nors jų įnašas į natūralios atrankos koncepcijos kūrimą yra vienodas. Galbūt todėl, kad A.Volesas susižavėjo kitais abejotinais fenomenais - frenologija ir hipnoze. Šiaip ar taip, šiandien pasaulyje yra daugybė paminklų Č.Darvinui ir ne taip jau daug - A.Volesui.

Hovardas Floris ir Ernstas Čeinas

Vienas svarbiausių žmonijos atradimų, visiškai pakeitusių pasaulį - antibiotikai. Pirmuoju veiksmingu vaistu nuo daugybės sunkių ligų tapo penicilinas. Jo atradimas yra neatskiriamai susijęs su Aleksandro Flemingo (Alexander Fleming) vardu, nors, po teisybei, ši šlovė turėtų būti padalinta trims.

Penicilino atradimo istoriją girdėjo visi. A.Flemingo laboratorijoje viešpatavo netvarka ir vienoje Petri lėkštelėje, kurioje buvo bakterijų kultūra, įsiveisė pelėsis. A.Flemingas pastebėjo, kad tose vietose, į kurias įsiskverbė pelėsis, bakterijų kolonijos tapo permatomos - jų ląstelės suiro. Taip 1928 m. A.Flemingui pavyko išskirti veikliąją medžiagą, pražūtingai veikiančią bakterijas - peniciliną. Tačiau, tai buvo dar ne antibiotikas. A.Flemingas negalėjo jo išgauti gryno, tai buvo nepaprastai sunku. O štai Hovardui Floriui (Howard Florey) ir Ernstui Čeinui (Ernst Chain) tai padaryti pavyko - 1940 m. po ilgų tyrinėjimų jiedu surado būdą išvalyti peniciliną. Prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo pradėta masinė antibiotiko gamyba, jis išgelbėjo milijonus gyvybių. Už tai trys mokslininkai 1945 m. buvo apdovanoti Nobelio premija. Tačiau, kai pradedama kalbėti apie pirmąjį antibiotiką, prisimenamas tik A.Flemingas, ir būtent jis 1999 m. buvo įtrauktas į žurnalo „Time“ sudarytą didžiųjų XX a. žmonių šimtuką.

Liza Meitner


Tarp didžiųjų praeities mokslininkų moterų pavardės minimos gerokai rečiau, ir Lizos Meitner (Lise Meitner) istorija padeda atskleisti šio fenomeno priežastis. Ji buvo vadinama atominės bombos motina, nors visus siūlymus prisijungti prie šio ginklo kūrimo projektų, atmesdavo. Fizikė ir radiochemikė Liza Meitner gimė 1878 m . Austrijoje, 1901 m. įstojo į Vienos universitetą ir 1906 m. apsigynė fizikos daktarės disertaciją. 1907 m. pats Maksas Plankas (Max Plank) išimties tvarka leido Lizai Meitner, vienintelei merginai, lankyti savo paskaitas Berlyno universitete. Berlyne Liza susipažino su chemiku Otu Hanu (Otto Hahn), ir labai greitai jie pradėjo bendrus radioaktyvumo tyrinėjimus.

L.Meitner nebuvo lengva dirbti Berlyno universiteto chemijos institute, į moteris mokslininkes buvo žiūrima priešiškai, o apie atlyginimą nebuvo ko nė svajoti - ji šiaip ne taip vertėsi padedama tėvo. Bet tai jai buvo nesvarbu, moksle ji matė savo pašaukimą. Po truputį jai pavyko pakeisti kolegų požiūrį į save ir net tapti universiteto profesore.

3-ąjį deš. L.Meitner sukūrė branduolių sandaros teoriją, pagal kurią juos sudaro alfa dalelės, protonai ir elektronai. Be to, ji atrado reiškinį, kuris šiandien yra vadinamas Ožė efektu (Pjero Ožė (Pierre Auger), atradusio jį po dvejų metų, vardu). 1933 m. jau buvo visateisė septintojo Solvėjaus fizikų kongreso Briuselyje „Atomo branduolio sandara ir savybės“ narė. 1938 m. šalyje sustiprėjus nacionalistinėms nuotaikoms ir fašistinei propagandai, jai teko palikti Vokietiją. Net emigracijoje L.Meitner tęsė tyrinėjimus, susirašinėjo su kolegomis ir slapta Kopenhagoje susitikinėjo su O.Hanu. L.Meitner pirmoji suprato, kad urano branduolys - nestabili struktūra, kuri veikiant neutronams suyra, susidaro nauji elementai ir išsiskiria daug energijos. Būtent L.Meitner nustatė, kad branduoliui dalijantis vyksta grandininė reakcija, kurios metu išsiskiria milžiniški energijos kiekiai. Vėliau būtent už tai Amerikos spauda ją pakrikštijo „atominės bombos motina“, ir tuo metu tai buvo vienintelis mokslininkės pripažinimas. O.Hanas ir F.Štrasmanas (F.Strassmann), 1939 m. paskelbę straipsnį apie branduolio skilimą, L.Meitner pavardės tarp autorių nepaminėjo. O.Hanas 1944 m. gavo Nobelio chemijos premiją, o Lizos Meitner vardu vėliau buvo pavadintas vienas iš Mendelejevo periodinių elementų lentelės elementas - meitneris.





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net