respublika.lt

Mąstykite turtingainuotraukos

2018 rugpjūčio mėn. 23 d. 07:06:21
Dalia DAŠKEVIČIŪTĖ

Tai, kokia yra jūsų finansinė padėtis, priklauso nuo mąstymo, - teigia saviugdos treneris Jevgenijus Černyš. Turtingai mąstantys žmonės visur įžvelgia galimybes ir veikia - tuo jie skiriasi nuo neturtingai mąstančiųjų - visur matančių kliūtis ir nieko nedarančių, kad kas nors pasikeistų. Kviečiame pasidomėti gyvenimo būdo eksperto teorija.

 

- Jevgenijau, jūsų teigimu, mūsų finansinė padėtis priklauso nuo to, kaip mąstome. Paaiškinkite, kuo skiriasi turtingo ir neturtingo žmogaus mąstymas?

- Neturtingas žmogus visur mato problemas, o turtingas - galimybes. Tarkime, lietus lyja, oras blogas, negali auginti rugių ar pomidorų. Bet juk galima mąstyti taip: jei lyja, gali prekiauti skėčiais, botais, lietpalčiais arba auginti tokius augalus, kuriems patinka drėgmė. Taigi esminis dalykas, kurį reikėtų padaryti žmogui, norinčiam pakeisti savo mąstymą, - tai išmokti visur matyti galimybes. Galimybių yra visur, ir net jei žmonės kenčia ir nukenčia, jie vis tiek gali sugebėti tomis sąlygomis užsidirbti pinigų.

- Tai, ką jūs kalbate, primena pesimisto ir optimisto apibūdinimą.

- Man labiau patinka ne mintis, kad viskas priklauso nuo požiūrio, o tai, kad reikia kažką konkrečiai daryti, kaip reikia reaguoti į, sakykime, lietų. Tai, kad aš tik optimistiškai žvelgiu į lietų, manęs dar turtingo nepadaro. Jeigu kalbame konkrečiai apie pinigus, reikia mąstyti apie galimybes, o ne galvoti: tai nieko, kad lyja, greitai išlįs saulė.

- Lietuvoje pagrindinis pasitenkinimo darbu veiksnys yra alga, o jau tuomet seka patinkantis darbas, savęs realizavimas ir kt. Ką patartumėte žmogui, kuris nori uždirbti daugiau, bet nenori keisti darbo ar juo labiau profesijos?

- Labai geras klausimas. Sakykime, žmogus dirba seniai tame pačiame darbe, alga nekinta penkeri metai. Yra du problemos sprendimo variantai: pirmas - nieko nedaryti ir laukti, kad kažkas pasikeis, kad bus pakelta alga ar valdžia padidins minimalų atlyginimą, kitaip tariant, viliesi, kad už tą patį darbą staiga gausi daugiau, bet verslo sferoje tai yra neįmanoma; antras - prisiimti atsakomybę už savo įgūdžius ir augti - išmokti užsienio kalbą, patobulinti gebėjimą dirbti kompiuteriu, lankyti profesinio ugdymo seminarus, tokiu būdu atnešti daugiau naudos įmonei ir reikalauti didesnio atlyginimo, nes padarai daugiau ir geriau.

- Tai - lipimas iš komforto zonos. Žmonės dažnai sako, kad kažko nori, bet nenori nieko keisti. Jūs kalbate apie konkrečius veiksmus. Nors viskas prasideda nuo požiūrio, mąstymo, bet vis dėlto svarbu eiti prie veiksmų. Tad kaip imti ir pradėti daryti?

- Nors kažkas nori būti unikaliu, mes visi esame panašūs - norime būti laimingi, norime realizuoti save, būti sveiki, sukurti gerus santykius. Todėl žinau atsakymus į visus žmonėms kylančius klausimus. Pirmiausia, ką būna labai skaudu pačiam pripažinti, bet labai gerai matai kitame žmoguje, kad jei jis sako, jog kažko nori, bet nieko nedaro, vadinasi, iš tikrųjų jis to nenori. Ir kai mes tikime žmogaus žodžiais, bet nematome jokių veiksmų, jaučiamės sumišę. Todėl kaip treneris visuomet sakau: nepasakok man, ko tu nori, sakyk, ką darai, kaip gyveni, kaip to sieki. Paaiškėja, kad žmogus nenori būti turtingas, turėti gerus santykius ar sulieknėti, nes nieko nedaro - nesportuoja, neskaito knygų, nesimoko, netobulėja... Žmogui sunku, jis pradeda ieškoti pasiteisinimų tam nieko neveikimui.

Klausiate, ką daryti? Laikausi principo, kad reikia būti komforto zonos ribose.

- Tikrai?..

- Mes mėgstame kitaip vadinti tam tikrus dalykus. Sakykime, norime išeiti iš komforto zonos - ir kur mes išeisime? Į nekomforto zoną. Bet tai yra absurdas, juk nenorime būti nekomforto zonoje. Tai reiškia, kad mes komforto zoną vadiname tai, kas mums nekomfortiška? Painiava: esu komforto zonoje, kuri yra nekomforto zona, ir noriu eiti į nekomforto zoną, kuri iš tiesų bus komforto zona? Žmonės apie tai kalbėdami nesupranta esmės. Reikia viską vadinti savais vardais. Tarkime, naujas darbas, nauji santykiai, naujas butas yra komforto zona. Po trejų ar penkerių metų tai tampa nekomfortiška - nenoriu eiti į darbą, nuo tų santykių pavargau. Jeigu tai ne komforto zona, būtų adekvatu surasti kitą - komforto - zoną. Logiška, ar ne?

- Logiška, nors jūsų mąstymas skiriasi nuo daugumos.

- Man viskas turi būti aišku, skaidru. Manęs nevilioja įtikinėjimai įvairiom frazėm, citatom, kurių reikšmės niekas dorai negali paaiškinti. Taigi aš visada ieškau savo komforto zonos ir visiems tą patariu daryti - ieškoti ir būti ten tol, kol bus komfortiška. Kai pasidarys nebekomfortiška, ieškoti kitos komforto zonos. Taip vyksta progresas.

- Pats įvardijote, kad mąstote logiškai - taip ir atrodo. Tačiau įdomu tai, kad tikite karma ir Visata. Kaip pavyksta suderinti racionalų mąstymą su fundamentalizmu, su tuo, kas neapčiuopiama?

- Manau, kad mes, žmonės, negalime gyventi vien protu ir faktais. Juk yra mūsų vidinis pasaulis, kurio niekas negali pamatuoti. Yra emocijos, vidinė energija. Kodėl vienas žmogus nori pakeisti pasaulį ir tą daro, kuria, ir mes naudojamės tos kūrybos vaisiais, o kitas tingi iš namų išeiti? Arba, tarkime, kas nors gali man pasakyti, kad tas žmogus rytoj dvyliktą valandą įsimylės? Yra kažkas, ko mes negalime numatyti. Vyksta nepaaiškinamų dalykų, kurių niekas nesupranta, bet ir paneigti jų negali. Labai stebiu, kas vyksta pasaulyje, kokių dalykų nutinka. Pvz., kaip žmonės pagyja nuo nepagydomų ligų. Arba kaip ta mergaitė iš Kroatijos atsibudusi iš komos staiga mokėjo keliasdešimt kalbų. Jos šeima dabar gyvena iš to, kad ji verčia - senovės kinų tekstus. Mergaitė negalėjo tų kalbų mokėti, jai dvylika metų. Tokie dalykai iš vienos pusės mane gąsdina, nes negali paaiškinti, kas čia vyksta, o iš kitos - motyvuoja.

Yra toks anekdotas apie Petriuką. Mokytoja sako: „Kas netikite Dievu, parodykite į dangų špygą“. Petriukas atsisako. „Kodėl?“ - klausia mokytoja. „Na, jei Dievo nėra, tai kam aš tą špygą rodau? O jei yra - kam pyktis?“. Tai aš esu tas Petriukas. Niekas negali įrodyti, kad Tai yra, bet niekas negali įrodyti ir kad nėra.

- Dar viena jūsų mintis, susijusi su vidiniais ir nebūtinai paaiškinamais dalykais - kad žmogus gali tapti kuo tik nori, bet nebūtinai jausis laimingas, nes galbūt jam gyvenime lemta tapti kažkuo kitu. Kaip žmogui pamatuoti, kuo gi jam lemta būti? Pagal savijautą - gerai jaučiuosi šioje veikloje ar ne?

- Iš tiesų mes viską turime savyje ir išorinių dalykų tam nereikia. Iš tų, kurie ateina pas mane mokytis, pastebiu, kad dažniausiai jiems netrūksta žinių, tiesiog žmonės turi per daug šiukšlyno viduje. Būna, kad žmogus nesugeba sau atsakyti į klausimą: kas aš? Kartais pradedi nuo klausimo, ką tu, kaip vyras ar kaip moteris, turėtum daryti, kokios tavo funkcijos? Tai suvokdamas, gali augti toliau, aukščiau. Tuomet realizuoji save, atrandi ryšį su žmonėmis ir savo talentus, augi kaip asmenybė ir kaip siela. Juk, būna, žmogui šešiasdešimt metų, o jo vidinė branda - kaip penkiamečio. Žmogus visus keikia, vagia, elgiasi neadekvačiai. O gali būti dvidešimtpenkiametis, sukūręs milijardo vertą kompaniją. Nes jo vidinė, dvasinė branda didesnė nei jo amžius.

Mūsų startas į laimingesnį gyvenimą yra pripažinimas, ko mes iš tikrųjų norime. Dažniausiai nežinome, ko norime, ir bandome atitikti išorinius reikalavimus, stereotipus. Turi būti inteligentiškas, išsilavinęs, daryti karjerą, turėti gerą automobilį, namą... Tai yra išorė, o kas dedasi viduje, niekas negalvoja.

- Sudarote įspūdį, kad tarsi turite atsakymus į visus klausimus. O iš kur pačiam tas žinojimas atėjo?

- Turbūt iš mistinių dalykų. Nuo mažens turiu didelę patirtį. Septyniolikos nusipirkau pirmą automobilį, norėjau būti savarankiškas, sukausi, kaip galėjau. Visa tai lavino mano socialinius įgūdžius, man būdavo įdomu rasti sprendimus, mąsčiau logiškai. Visuomet kovojau su požiūriu, kad turi mokytis, susirasti darbą, ir dvidešimt aštuonerių aš pasidaviau: nieko nepasiekiau, dabar bandysiu būti normalus - toks kaip visi. Pratempiau iki trisdešimt trejų ir aš pabudau - supratau, kad taip negaliu, kad man depresija, noriu alkoholio, su visais pykstuosi. Aš išsiskyriau su antrąja puse, pasinėriau į dvasingumą ir ieškojau atsakymų. Taigi, iš kur viską žinau? Domėjausi, skaičiau, analizavau - dvejus metus kasdien mokiausi vis kažko naujo. Ir, kaip minėjau, mes visi vienodi, vienodai augame, vienodai vystomės. Mūsų dvasinė branda ne mažiau sudėtinga nei fizinė, ir būnant penkiasdešimties išmokti tai, ką turėjai išmokti dvidešimties, yra labai sunku. Aš nežinau visko, bet randu atsakymus į visus savo klausimus. Dauguma žmonių turi problemų, bet jie neranda atsakymų. O aš nepasiduodu tol, kol nesužinau.

- Neslepiate, kad studijavote keturiuose universitetuose, bet visas studijas po metų mesdavote. Keitėte darbus, gyvenamąją vietą. Tuomet stačia galva nėrėte į dvasinį pasaulį. Kodėl tiek blaškymosi buvo jūsų gyvenime? Ko ieškojote?

- Augau mokomas to, kad turi atitikti - ne savo vidų, o žmonių išorinius lūkesčius. Giminių, tėvų, antros pusės... O kaipgi būsi be diplomo? Be gero darbo? Aš bandžiau tuos reikalavimus atitikti. Tačiau turiu maištingą sielą ir drąsos mesti. Tėtis norėjo, kad būčiau teisininkas, pasimokiau metus - man neįdomu, mečiau. Įstojau į kitą universitetą - nes to norėjo mano antra pusė, tačiau po metų vėl mečiau, nes nesuvokiau, kaip man tie mokslai gali padėti ką nors gyvenime pasiekti. Paskui studijavau anglų kalbą, tuomet socialinę pedagogiką - vis bandžiau atitikti kitų lūkesčius. O dabar štai ketinu pats po dvejų metų kurti 2000 kv.m universitetą, paskaitos vyks online. Senajai kartai ar mąstančiai standartiškai aš - bemokslis, bet štai aš turiu tokį rezultatą, o kokį turi tie, kurie yra baigę dvi aukštąsias mokyklas?

Aš tai vadinu taip: nesugebėjau numarinti savo sielos. Nes pas mane ateina tokių, kurių sielą reikia agaivinti, kad nubustų smalsus, kūrybingas, bebaimis vidinis vaikas.

Jokiu būdu neskatinu jaunimo nesimokyti - tik prašau pamąstyti, ar, ketverius metus skirdamas dabartinėms studijoms, tu tuos metus investuosi į save, ar juos iššvaistysi. Ar įstojai ten, kur nori pats, o ne kur stoja visi ar ten, kur priima.

- Kaip po keliasdešimties metų gyvenimo su savimi, savo mintimis staiga pakeisti savo mąstymą? Ar reikia laukti kažkokio lūžio, kuris ir jums įvyko, kai supranti, kad viskas, nebegaliu?

- Vėl norisi prisiminti anekdotą. Mokinys klausia savo dvasinio mokytojo: „O, mokytojau, ar ilgai man reikės laukti nušvitimo?“ - „Na, jeigu tik lauksi, tai ilgai…“ Taigi reikia ne laukti nušvitimo, o kažką daryti, veikti. Priklauso nuo to, kiek ir kokių pastangų įdėsi. Nėra normos, kurią įvykdžius būtinai kažkas pasikeis. Saviraiška yra ilgas kelias. Žmonės nenori nueiti kelio, jie nori tabletės, greito poveikio. Jeigu būtų tokių tablečių, visi būtume laimingi, tačiau per paskutinius 50 metų atsirado 2000 naujų ligų. Tai rodo, kad kažkur ne ten einame.

- Apibendrinant jūsų mąstymas toks: nori pinigų - užsidirbk. Kaip tą padaryti, kai žmogus pasiruošęs ne tik norėti, bet ir veikti?

- Ne tik mano mąstymas toks, bet ir pačios - jūs kalbate apie mąstymą. O apie ką mes dažniausiai kalbame? Apie rezultatą. „Noriu būti sveikas, turtingas, laimingas“. Bet juk tai yra paskutinis žingsnis, galutinis tikslas. Prieš šį žingsnį turi eiti veiksmai. O kas yra prieš veiksmus? Dar vienas žingsnis - mąstymas, vertybės. Tai reiškia: keisdami mąstymą ir vertybes, keičiame savo veiksmus, taip pat - ir rezultatą. Jeigu uždirbame penkis šimtus eurų, jaučiamės nepatenkinti ir susirandame naują darbą, uždirbsime tuos pačius penkis šimtus eurų. Nes juk mes patys nepasikeitėme… Arba kitas pavyzdys - nesame patenkinti santykiais, jaučiame, kad mūsų nevertina. Bet jeigu nesikeisime, radę kitą antrą pusę gausime tą patį rezultatą. Nes juk nežinome, nei kaip bendrauti, nei kaip ieškoti tos antros pusės, nei kaip padaryti kitą žmogų laimingą.

Taigi, pirma - keičiate mąstymą, dirbate su savimi. Ir tuomet automatiškai, be pastangų, eis visi kiti veiksmai. Tada nebereikia savęs versti kažką daryti, nes mąstymas skatina elgtis taip, kad siektumėte savo tikslo, kad jums būtų gerai. O jeigu versite save daryti kažką, kas neatitinka jūsų mąstymo ir vertybių, tiesiog nepajėgsite to padaryti. Taigi pirmiausia reikia žengti pirmą žingsnį - matyti galimybes. Kaip jums tokia idėja?..


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
 
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • PERGALĖ: vyrų krepšinio klubų Eurolygos aštuntojo turo rungtynėse antradienį Stambulo „Anadolu Efes“ (Turkija) komanda namuose 90:77 (16:14, 22:17, 24:22, 28:24) įveikė Tel Avivo „Maccabi Fox“ (Izraelis) ekipą ir iškovojo trečiąją pergalę iš eilės.
  • PAGROBTI: Kamerūne, vieno iš anglakalbių šalies rajonų mieste Kumboje, pagrobti mažiausiai 15 moksleivių ir mokytojas.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
darbas vadyb

Ar esate patenkinti, kaip veikia demokratija Lietuvoje?

balsuoti rezultatai

Ar reikia referendumo dėl lito grąžinimo?

balsuoti rezultatai
reklama
liu desertine 2
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

  -1   +1 C

    -4   -2 C

 

   -3   -1 C

 +1  +3 C

    0  +2 C

 

   -1   +2 C

 3-8 m/s

 2-3 m/s

 

   2-3 m/s