Leonardas slėpėsi tarp paukščių

2009 m. vienas iš mokslo temomis rašančių italų žurnalistų padarė nepaprastą atradimą. Vartydamas L.Da Vinčio „Paukščių skrydžio kodekso“ puslapius, viename jų po teksto eilutėmis pastebėjo žmogaus nosies kontūrus. Tolesni puslapio tyrinėjimai parodė, kad jame atvaizduotas vyro veidas, kuris vėliau buvo „uždengtas“ tekstu, - penkis šimtus metų jo niekas nepastebėjo! Pirmasis klausimas, kuris kilo meno istorikams: ar tas piešinys nėra garsiojo menininko ir mokslininko autoportretas? Jie mėgino kruopščiai „nuimti“ piešinį, kad būtų galima sukurti jo skaitmeninį modelį be užrašų. Šiam darbui prireikė daugiau kaip mėnesio, bet specialistams pavyko išgauti gana ryškų vyro atvaizdą. Paskui, naudodamiesi kompiuterine programa, jie skaitmeninį portretą „pasendino“ ir gautą piešinį palygino su vieninteliu žinomu dailininko grafiniu autoportretu. Eksperimento rezultatai buvo skelbiami tiesioginiame Italijos televizijos eteryje. Meno istorijos ekspertų komisija padarė išvadą, kad tai tikrai L.Da Vinčio autoportretas, pieštas jaunystėje.

Amelija Karolina Sparavinja (Amelia Carolina Sparavigna) iš Turino politechnikos instituto sugebėjo gauti tokį patį rezultatą naudodamasi tik skenuotu puslapio su portretu atvaizdu ir nemokama programine įranga. Pirmiausia ji pastebėjo, kad piešinys po tekstu atliktas rausvo atspalvio kreida, o tekstas rašytas juodu rašalu. Todėl skaitmeniniame atvaizde ji visus juodus pikselius pakeitė baltais; paskui baltą spalvą pakeitė vidutiniu piešinio atspalviu. Naudodamasi nemokama programa „Iris“, paprastai taikoma kosminiams objektams fotografuoti, ji padidino portreto ryškumą ir galiausiai, naudodamasi kita nemokama programa GIMP, gautą vaizdą uždėjo ant žinomo Leonardo autoportreto. Du veidai sutapo! Taigi, naudojantis šiuolaikine technika, meno istorijos tyrimą galima atlikti asmeniniu kompiuteriu.

A.K.Sparavinjos mokslo darbas šiomis dienomis yra ne vienintelis, kuriame minimas L.Da Vinčio vardas. Garsusis italas prieš 500 metų atkreipė dėmesį, kad medžių lajos įgauna tokią formą, kuri padeda kuo geriau atlaikyti vėjo gūsius. L.Da Vinčis nurodė, kad bet kokiame aukštyje bendras medžių šakų skerspjūvių plotas yra lygus kamieno skerspjūvio prie šaknų plotui. Buvo manoma, kad dėl to medis pakankamai gauna vandens ir mineralinių druskų iš dirvos: vandens srautas yra maksimalus, jeigu atsišakojančiuose vamzdeliuose telpa tiek pat vandens, kiek „pagrindiniame“ vamzdyje. Tačiau Kristofas Elojus (Christophe Eloy) iš Kalifornijos universiteto mano: vandens suvartojimas nėra toks svarbus, kad lemtų medžio viršūnės susiformavimo principą, o štai atsparumas vėjui - svarbesnis veiksnys. Jis sukūrė matematinį modelį, imituojantį medį lenkiančias vėjo jėgas. Pasirodė, kad šakų storis, atitinkantis L.Da Vinčio kriterijus, užtikrina maksimalų sistemos stabilumą ir tvirtumą. Žurnalas „New Scientist“ teigia, kad šis modelis gali padėti architektams projektuoti vėjui atsparius statinius, kopijuojant medžių šakų sistemą.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Julius/Brigita"