Kodėl mamos brolis yra avynas?nuotraukos (10)

2018 rugpjūčio mėn. 18 d. 09:22:22 Perskaitė 1803

Lietuvių kalba labai turtinga ir graži. Tačiau daugelis žodžių yra ne tik nebevartojami, jų niekas nebežino. Kai kuriuos dar galima užtikti tarmėse, užrašytus tautosakoje, žodynuose, klasikų kūriniuose. Mūsų kalba ypač turtinga giminystės ir vedybų santykius nusakančių žodžių.

 

Šiandien mažai kas prisimena visus giminystės ryšius nusakančius žodelius, gal tik artimiausių šeimos narių: brolių, brolienių, uošvių, dėdžių. Uošvis, svainis, svočia ir dar keli žodžiai išlikę iki šiandien, bet ar kuri moteris, pašaukta inte, atsigręžtų? Jei ir atsigręžtų, turbūt įsižeistų, pamaniusi esanti pravardžiuojama. Kas bežino, kad inte buvo vadinama vyro brolio žmona? Kas yra dieveris, prisimename iš tautosakos - vyro brolis. O laigonas? Senojoje lietuvių kalboje laigonu buvo vadinamas žmonos brolis. Šiuos gimines mūsų dienomis vadiname tik švogeriais ir švogerkomis. Mes pratę tiek vyro, tiek žmonos tėvus vadinti uošviais, o brolius - švogeriais. Pastarasis žodis taip prigijęs, kad net yra tapęs nuvalkiotu posakiu „Lietuva - švogerių kraštas“. Švogeris, kad ir paplitęs, tačiau nevartotinas žodis. Tai - svetimybė, mūsų veikiausiai perimta iš lenkų (pastarieji turi žodį „szwagier“).

Vis dėlto svarbu ir įdomu sužinoti, kaip iš tikrųjų reikia vadinti vieną ar kitą giminaitį, ypač tolimesnį. Pradėkime nuo sutuoktinio tėvų.

Uošvį ir uošvę turi tik vyrai. Moterys savo vyrų tėvus turėtų vadinti anyta ir šešuru. Į žento ar marčios tėvus derėtų kreiptis pavadinimais svotas arba svočia.

Lietuviai vyrai savo žmonų seseris turėtų vadinti svainėmis, o jų sutuoktinius - svainiais. Moteriai į sutuoktinio seserį derėtų kreiptis moša, o šios vyrą - mošėnu. Žmonos brolis taip pat ne švogeris, bet svainis, arba senoviškiau - laigonas, jo pati - laigonienė. Vyro brolis - dieveris. Tačiau vyro brolio žmoną vadinti reikėtų ne dieveriene, o jente, gente arba inte. Inte galima kreiptis ir į marčią. Į brolio žmoną dar galima kreiptis broliene, kai kur net marčia, o sesers vyrą derėtų šaukti svainiu.

Tiek mamos, tiek tėčio brolius mes linkę vadinti dėdėmis, o seseris - tetomis. Net jų sutuoktiniams taikome tuos pačius pavadinimus. Tačiau išties dėdė yra tik tėčio brolis. Mamos brolį reikėtų vadinti avynu, o jo pačią - ava.

Vyras, atėjęs gyventi į namus pas žmoną, anksčiau vadintas užkuriu, taip pat priekuru, įkuriu, ančkuriu, priimčiumi, įsodu, namininku ir pan. Jeigu moteris teka kelissyk, jos antrasis vyras vadinamas užguliu arba pavadu, trečiasis - užtupiu arba ančtupiniu, ketvirtasis - bobkaliu arba kaliboba, o penktasis - bobos baigiu. Sekančios vyro žmonos taip pat vadintos savaip. Antroji - pavadada, antravede, antrapate, trečioji - trečiapate, o ištekėjusi už našlio bei pas jį apsigyvenusi - preikše.

Labai įvairi yra vaikų tėvų motinų ir tėvų vardų vartosena. Daugelis, nesukdamas galvos, moko vaikus visus senelius vadinti močiutėmis ir seneliais. Norint išvengti painiavos, pridedami vardai: močiutė Rasa, močiutė Irena, senelis Jonas, senelis Povilas. Žemaitijoje vaikai iš motinos pusės turi babą ir senelį. Aukštaičiai tėtės mamą šaukia močiute, senelį - seneliu. Dzūkai turi bobulę ir dziedulį.

Žinoma, išmokti visus lietuviškus giminystės pavadinimus ir juos aktyviai naudoti nebūtina, nes galite būti nesuprasti aplinkinių. Bet žinoti, ką kas reiškia - reikia, kad žinotume, kokios turtingos kalbos palikuonys esame.

Giminystės pavadinimų leksikos ypatumus išsamiausiai yra tyrinėjusi Rūta Buivydienė knygoje „Lietuvių kalbos vedybų giminystės pavadinimai“(1997), kur detaliai aptariami vedybų giminystės pavadinimų ypatumai, apibrėžiama pati giminystės sąvoka. R.Buivydienės teigimu, lietuvių kalboje giminystę įvardijančių žodžių yra apie 190.

***

Komentaras

Pasak Rygiškių Jono gimnazijos istorijos muziejaus vedėjos, lituanistės Juditos Zubavičienės, giminystės pavadinimai apima kraujo ir vedybų giminystę nusakančius žodžius. „Senieji giminystės pavadinimai priklauso senojo gyvenimo realijoms, tradicinę lietuvių gyvenimo sanklodą atspindėjusiems leksikos sluoksniams , kuriuos šiandien pakeičia nauja technologinė, miestietiška mąstysena ir pakitęs gyvenimo būdas. Senosios tradicijos nyksta, niveliuojasi. Sėslų bei uždarą gyvenimo būdą pakeitė modernus, dinamiškas. Lietuvių tauta perėmė daug Vakarų, amerikietiškos kultūros. Keičiasi ir šeimos samprata, todėl senieji giminystės ryšio pavadinimai negrįš, neprigis, nes jie nevartojami gyvojoje kalboje, o likę tik etnografiniuose žodynuose.





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net