Kada jūs sugrįšite, gandrai?nuotraukos (11)

2018 rugpjūčio mėn. 25 d. 07:23:58 Perskaitė 913

Vakar išlydėjome gandrus - švento Baltramiejaus diena yra jų palydos, antroji gandrų šventė. Taip taip - būtent baltieji gandrai, mūsų nacionaliniai paukščiai, turi net dvi „savo“ šventes: Gandrines per Blovieščių (kovo 25-ją) ir išlydėtuves dabar. Ar paukščiai žino apie šias šventes? Ar jos skirtos tik mums?

 

Daugelis gandrų pavasarį sugrįžta kaip tik kovo gale, neretai - net kovo 25-ją, tuo suteikdami džiaugsmo mums. Ar Gandrines minime mes? Ko gero, vis rečiau. Nes ir kaime mažai žmonių, kurie mato parskrendančius paukščius ir jų laukia. Man labai skaudu tą sakyti, bet lietuviai tampa nepastabūs, nematantys gamtos. Arba - matantys, bet nesuprantantys ir pamatytiems reiškiniams nesuteikiantys reikšmės. „Juk ir be to galima gyventi?“ - sako man vienas senas pažįstamas. Kažkada augome daug žinodami apie pasaulį, viskuo kartu domėjomės. Dabar jis klausosi radijo ir į pasaulį žiūri tik pro priekinį automobilio langą... O gandrų išskridimo šventė yra dar sunkiau apčiuopiama, nes jie tą dieną matomi ne visada. Šiemet didžioji dauguma baltųjų gandrų išskrido dar iki rugpjūčio vidurio...

Gandrų keliai tik knygose ir kalbose paprasti. Iš tikro paukščiai turi priimti sprendimus, kurie gyvybiškai svarbūs: kur skristi, kur ilsėtis. Tradiciniai keliai ir tradicinės poilsio vietos per paskutinius dešimtmečius gerokai keitėsi, todėl ir paukščiai turėjo suspėti reaguoti į šiuos pasikeitimus. Kas galėjo daryti didžiausią įtaką? Visų pirma reikia sudėlioti akcentus ir įvardyti, kas paukščiams yra svarbiausia - tai nakvynė, poilsio vieta ir lesalas. Skristi jie gali ir virš didmiesčių, kurių jų kelyje lyg ir nėra daug. Paukščiai pakyla į 800-1000 metrų ar dar didesnį aukštį, tad apačioje likęs pasaulis skrendantiems gandrams įtakos nedaro. Bene svarbiausia - lesalas.

Baltasis gandras neišrankus paukštis, tačiau jo lesalas - išimtinai gyvi vabzdžiai, varliagyviai, ropliai ar net maži žinduoliai. Ne visur jų yra tiek, kad nusileidęs šimto paukščių pulkas rastų iki soties. O tinkamose vietose leidžiasi daugybė pulkų. Taigi, suarus stepę, kurioje būdavo gausu skėrių bei žiogų, nusausinus tvenkinį ar atlikus šlapžemės melioraciją, gandrai lesalo neranda ir ilgainiui šiose vietose net nenusileidžia. Surasti naujas potencialias mitybos vietas nėra paprasta. Todėl jas aptikę gandrai apsistoja ilgesniam laikui. Ne mažesnė problema - nakvynės vietos. Gandrai kas vakarą turi rasti saugias vietas medžiuose, ant stogų, kalnuose. Stepių regionuose tokių vietų mažai, gandrai dažnai tupia ant elektros linijų stulpų ir čia žūsta nuo elektros iškrovos.

Kuo toliau nuo namų, tuo sąlygos vis kitokios. Artimuosiuose Rytuose atsiranda nauja problema - pavojus būti sumedžiotiems. Kam medžiojami gandrai? Maistui. Mums sunku įsivaizduoti, kad tokį paukštį galima paprasčiausiai nušauti ar sugauti, nupešti ir išvirti. Tačiau kai kam tai yra 3 kilogramai mėsos... Galima būtų sakyti, kad tai - kultūrų skirtumai, todėl mes nesusikalbame su tokiais „medžiotojais“. Iš tikro, esmė čia, matyt, ne kultūroje, o nekultūroje. Juk naikinti laukinius gyvius maistui XXI a. nėra jokio poreikio. Šie principai tebėra tarpusavio aiškinimosi objektas, kol kas nelengva įrodyti, pakeisti nuostatas, sampratas. Tačiau jeigu to nebus pasiekta, ilgainiui neteksime nei gandrų, nei kitų mūsų paukščių.

Gandrai išskrenda. Sakytum - ir pernai taip buvo, ir užpernai. Tačiau šiek tiek graudu.





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net