Kas nutiktų, jei neandertaliečiai, išnykę prieš 28 tūkst. metų, būtų evoliucionavę ir dabar gyventų šalia mūsų? Ar su savo protingaisiais sugyventiniais kartu laužtume duoną, ar būtume įsivėlę į nuolatinę kovą dėl viršenybės?

Šiame hipotetiniame pasaulyje galėtų egzistuoti trys santykių tarp žmonių ir „kitų” tipai. Labiausiai tikėtina, kad konkurencija dėl išteklių verstų mus nuolat kovoti.

Jei viena rūšis būtų šiek tiek stipresnė ar protingesnė, ar turinti labiau išvystytas technologijas, ji galiausiai sunaikintų kitą.

Jei nebūtų nė vienos pusės viršaus, dvi rūšys galbūt pamažu judėtų pusiausvyros link: arba apsigyvendamos geografiškai atskiruose regionuose, arba prisitaikydami naudoti skirtingus išteklius.

Tačiau kokie galėtų būti mūsų įsivaizduojami draugai/priešai? Jie turėtų pasižymėti trimis bruožais, be kurių technologinė pažanga neįmanoma.

Reikia kognityvinių gebėjimų, kurie leidžia konstruoti daiktus, suprasti abstrakčias idėjas ar sugalvoti objektą, turintį daug judančių dalių, kurių kiekviena atlieka tam tikrą funkciją.

Antra, jie turi gebėti valdyti objektus. Mums tą padeda daryti rankos. Neįprastai sunku rasti žmogų, kuris žino, pavyzdžiui, kaip nuo nulio pasigaminti kompiuterį. Užuot vis iš naujo išradinėję ratą, žmonės žinias perduoda iš vienos kartos į kitą. Mūsų visuomenėje taip pat yra darbų pasidalijimas, leidžiantis jai efektyviau funkcionuoti.

Kad kita rūšis pasiektų panašią technologinę pažangą, jiems taip pat reikėtų kokios nors pažangios bendravimo formos.