Čia ne kapų plėšikai! Tai jaunieji archeologai ieško senienų, kurias radę atiduos muziejams.

Kapų plėšikai seniai atrado antikos kapines ir iškasė daug auksinių meniškų keraminių daiktų, kurie juodojoje rinkoje vertinami tūkstančiais dolerių. Šimtai duobių, griovių ir šachmatų liudija plėšikavimus, visur mėtosi kaulų ir kaukolių. Tačiau žemėje dar slypi daug turtų.

Senis atsitupia ant duobės krašto ir duoda nurodymus jauniesiems vyrams. Chimenesas yra Čikitojaus kapų plėšikų vadas. Anksčiau dirbo budėtoju mažame kaimo archeologijos muziejuje Peru šiaurėje. Iš kišenės jis išdidžiai ištraukia seną išblukusį dokumentą, kad jis - Nacionalinio kultūros instituto tarnautojas. „Darbas buvo nervingas, nes muziejaus vadovybė vogdavo aukso ir sidabro dirbinius, - prisimena jis ir sako, kad išėjęs į pensiją pakeitė veiklos pobūdį: - Niekas taip gerai nežino radimviečių kaip aš, o pensijos neužtenka pragyventi.“

Čikitojuje Robertas laikomas aiškiaregiu. Paprastai jis kasinėja naktį, kad nebūtų sučiuptas. Tačiau šiandien plėšikauja su policijos leidimu.

Praėjusią naktį, automobilyje dviem svetimšaliams pardavinėjant keletą meniškų senovinių keraminių statulėlių, jį nutvėrė kaimo žandaras. Pareigūnas revolveriu padaužė į automobilio langą ir Robertui teko palydėti amerikiečius į nuovadą.

Kaip dažnai būna Lotynų Amerikoje, jų išlaisvinimas priklausė tik nuo kainos. Kai dėl jos buvo susitarta, užsieniečiams ne tik leido pasilaikyti nelegaliai įsigytas keramines statulėles, bet policijos viršininkas Robertui paslaugiai išrašė specialų leidimą su amerikiečiais toliau kasinėti kapus. Atsisveikindami policininkai linksmai palinkėjo sėkmės ir mirktelėję pridūrė: Tik neimkite per daug!“

Robertas šypsosi: „Tegu nesirūpina. Čia yra pakankamai statulėlių dar šimtui metų.“ Kaip piramidės cukranendrių laukuose stūkso dešimtys šventyklų liekanų. Derlinguose pajūrio plotuose šimtmečiais klestėjo daug kultūrų. Reikėtų šimtų milijonų dolerių ir daug laiko, kad būtų atkastos visos kapavietės. Neturtingas Peru negali sau to leisti.

„Visa šalis yra milžiniška lobių saugykla, aukso kasykla“, - žavisi Chosė Kasinelis, save laikantis didžiausios privačios archeologijos radinių kolekcijos savininku. Prieš 40 metų Ch.Kasinelis iš vieno kapų plėšiko nupirko pirmąją statulėlę. Šiandien jis savo degalinės rūsyje laiko apie 20 000 vertingų inkų ir ankstesnių laikų eksponatų. Visi daiktai gauti iš plėšikautojų.

„Be kapų plėšikų beveik nieko nežinotume apie laikus iki Kolumbo”, - gina jis lobių ieškotojus.

Kapus plėšti ilgai nebuvo laikoma sunkiu nusikaltimu. Tačiau prezidento Alberto Fuchimorio vyriausybė reikalauja griežtų kalėjimo bausmių. Dabar plėšikautojams ir kontrabandininkams gresia nuo 3 iki 8 metų kalėjimo. „Jie daro nepataisomą žalą Peru nacionaliniam palikimui - sako archeologas Rikardas Moralesas. - Jie sunaikina mūsų istorijos pėdsakus.“

Profesionalų pardavinėtojų gaujos ir mėgėjai archeologai pasaulyje kaip suvenyrus arba prekes paskleidžia dešimtis tūkstančių vertingų keramikos ir metalo dirbinių. Muitinės pareigūnai prie sienų sunkiai gali atskirti dailės dirbinius ir tikrus radinius, o dažnai, gavę pinigų, ir neketina to daryti. Ekspertai mano, kad nelegali archeologijos radinių prekyba Peru yra beveik tiek pat pelninga kaip ir narkotikų prekyba.

„Daugelį archeologijos rinkinių Europos muziejuose sudaro vogti eksponatai“, - tikina Ch.Moralesas. Ir Europos šalių ambasadoriai Lotynų Amerikoje mielai puošia savo rezidencijas vagių laimikiu iš Peru kapaviečių. Diplomatiniame bagaže jie daugelį radinių netrukdomai išveža iš šalies.

Peru kapų plėšimo tradicijos gyvuoja seniai. Kolonijiniais laikais panašūs plėšikavimai buvo laikomi garbinga veikla. Ispanijos vicekaralių nurodymu marodieriai kasinėjo iki Kolumbo egzistavusių kultūrų kapavietes. Kapų auksu dvaras mokėdavo savo išlaidas. Kapus plėšti ir šiandien yra Velykų paprotys: daugelis šeimų Didžiąją savaitę kapstosi žemėje ieškodami lobių. Šiaurėje, turtingiausioje šalies archeologijos zonoje, ištisi kaimai gyvena iš prisiplėštų turtų.

Marodierių darbas pavojingas gyvybei: dažnai štolnės įgriūva ir jie uždūsta tarp savo protėvių griaučių. Žemėje gyvena nuodingos gyvatės ir skorpionai. Prieš imdamiesi darbo prietaringi kapų plėšikai užmuša piktą šunį ir užkasa jį netoli kapavietės; taip norima numaldyti dvasias.

Prekyba senienomis suklestėjo 1987 metais - tai buvo didelio atradimo metai. Tuomet archeologas Valteris Alva viename Šiaurės Peru slėnyje aptiko „Sipano pono“ kapą. Mirusysis kunigaikštis buvo palaidotas su dviem tarnais, dviem žmonomis ir daugeliu vertingų daiktų iš aukso ir keramikos. Šiandien „Peru Tutanchamonas“ yra žymiausias kontinento archeologijos radinys.

Mokslininkas Alva yra Peru legenda. Jau 20 metų jis vadovauja vienam geriausiai tvarkomų privačių muziejų Lambajekėje, 800 km į šiaurę nuo sostinės Limos. Jis nepailsdamas kovoja, kad būtų priimtas archeologijos radinių apsaugos įstatymas. Prieš pusę metų jam pavyko užkirsti kelią šešių vertingų skulptūrėlių iš Sipano pardavimui Sotbio aukcione Niujorke.

Iš oro Sipanas atrodo kaip po bombardavimo. Kasinėtojai kalvose išrausė tūkstančius duobių ir štolnių, kai kurių duobių gylis siekia aštuonis metrus. Archeologai negali prilygti vikriems vagims, jiems reikia ne vienų metų, kad rūpestingai atkastų kapavietes. Kur buvo ratas „Sipano ponas“, šiandien gali kopija: griaučiai ir į kapą sudėti daiktai buvo restauruoti Mainco romėnų-germanų centriniame muziejuje ir šiuo metu su parodomis keliauja po pasaulį.

Niekas nežino, ar Sipano slėniuose yra palaidota daugiau turtingų kilmingųjų, tačiau aukso lobiai nuo kapo atradimo privilioja tūkstančius ieškotojų. Daugelis dirba tarptautinių prekiautojų pavedimu, kai kuriose vietose vienu metu rausiasi 40 žmonių.

Bolivijoje daugybė prekiautojų siūlo vertingos keramikos ir papuošalų iš Peru, šie daiktai iš La Paso išsiuntinėjami po pasaulį. Net gerbiami archeologai kartais pasisavina patikusių radinių.

Prieš pusę metų V.Alva pagaliau įtikino regiono valstiečius saugoti archeologijos zonas. „Mums reikia specialios senienų apsaugos policijos, - sako archeologė Siuzana Menes. - O kol ji bus, turime sau padėti patys.“

Nuo to laiko, kai vietos valstiečiai prižiūri radimvietes, plėšikavimų Sipane sumažėjo, tikina V.Alva. Nors naujos duobės, išraustos tik už keleto šimtų metrų nuo kunigaikščio kapo, rodo, kad ne visi lobių ieškotojai bijo sargybinių.

Robertas, Čikitojaus raganius, iš piliečių patruliavimo šaiposi: „Jei rasi tokį kapą kaip Sipano, būsi apsirūpinęs visam gyvenimui. Tai pernelyg vilioja.“

Parengta pagal dienraštį "Vakaro žinios"