Šakių rajono Lukšių seniūnas Vidas Cikana

- Tvirtinate, kad „Respublika“ išskirtinis laikraštis. Už ką jį vertinate?

- „Respublika“ disponuoja laisvesne mintimi nei kiti periodiniai leidiniai, laisviau išsako savo nuomonę ir leidžia kitiems laisviau kalbėti. Aš nuolat sukuosi tarp žmonių, tad apie jūsų dienraštį išgirstu daug gerų atsiliepimų. Žmonėms patinka, kad analizuojama, kas atsitiko, kas vyksta ir kodėl vyksta mūsų valstybėje. Tai leidžia žmonėms susiprasti. Man patinka „Respublika“, nes ji nepropaguoja jokių kultų, neišaukština vieno ar kito asmens, nekuria panegirikos. „Respublika“ supranta, kad tikrosios vertybės sukuriamos per daug metų, išlieka ilgus metus ir paprastai niekaip nesusijusios su politikavimu. Negaliu nepastebėti, kad „Respublika“ nesibodi parodyti, kaip ir kuo gyvena paprasti žmonės, kaip dirba periferijos kultūros darbuotojai.

- „Respublika“ nepataikauja turtuoliams, nevizgina uodegos prieš valdininkus, politikus. O ar piliečiai išdrįsta pareikalauti atsakomybės iš valdžios?

- Gaila, ne visi. Aš manyčiau, kad dauguma nepareikalauja iš valdžios atsakomybės tol, kol jų pačių neteisybė nepaliečia. Pasigendu vienybės. Kiekvienas brangina savo darbo vietą, postą ir verčiau užsimerkia, kai kaimynas skriaudžiamas. Valstybėje visa valdymo sistema taip sudėliota, kad skatintų nuolankumą, pasyvumą. Ar yra blogai, ar gerai - žmonės verčiau patyli. Jeigu kas nors įvyksta gero, susilaiko džiaugtis, nes nėra įsitikinę, kad po dienos vėl nebus blogai, o kai blogai, verčiau linkę kęsti vildamiesi, kad kita diena bus geresnė.

- Daug metų vadovaujate kaimiškai seniūnijai, pažįstate kaimo gyvenimą. Ko šiuo metu kaimo žmogui labiausiai reikia?

- Žmonės viską iškęstų, ir vargus, ir nepriteklius, bet labiausiai jie nepakenčia neteisybės. Atėjo Kalėdos, visi linkėjo ramybės, susikaupimo, gerumo. Labai gaila, kad dažniausiai tai yra tik žodžiai. Kai tie žodžiai sklinda ir iš valdžios, žmonės netiki. Kodėl? Todėl, kad yra didžiulis atotrūkis, kad pinigus dalijamės skirtingai. Nežinau, ką reikėtų daryti, kad katalikiškas kalėdaitis būtų vienodai visiems šventas ir vaišės ant šventinio stalo būtų jeigu ne lygios, tai bent apylygės. Vieni sėda prie labai gausaus stalo, o kitiems tas stalas labai kuklus. Žinau, kad žmonės iš paskutiniųjų tą šventę pasidaro, bet matau, kas iš to išeina. Vargo užguitus žmones nepritekliai stumia tolyn nuo gražių idėjų, nuo meno, muzikos. Daugelis valdininkų gražiai kalba, bet dalytis nenori. Seniūno atlyginimas didesnis nei darbininko ar bedarbio pašalpa, ir aš stengiuosi išlyginti skirtumą jei ne vienokia forma, tai kitokia. Jau dešimt metų sargauju galerijoje ir atlygio neprašau, perku iš savo lėšų miesteliui, jį gražinu, aukoju savo meną. Yra valdžioje tokių žmonių, kurie į kitų vargą ima žiūrėti labai iš tolo. Pažįstu ne vieną anksčiau paprastą buvusį, o nūnai iškilusį. Kol buvo neturtingas, bendravome, draugavome, idėjomis dalijomės, o šiandien nei užsuka, nei pažiūri, nei jam tai rūpi. Kai eina į valdžią, kalba, kad aukosis, dirbs dėl tautos, o kai ateina, visai kitaip elgiasi.

- Lietuvoje jus daug kas pažįsta kaip menininką, savo rankomis išgražinusį Lukšių miestelį, griūvantį Zyplių dvarą pavertusį kultūros Meka. Ar labiau esate seniūnas, ar menininkas?

- Be vieno nebūtų kita. Idėjos ir svajonės gimė menininko galvoje, o jas realizuoti pavyksta dirbant valdišką darbą. Kartais atrodo sunku, beviltiška, bet jau išmokau surasti būdų, kaip tas svajones įgyvendinti ir žmonėms ramumą suteikti. Šiemet labai daug dirbome, miestelio centrą sutvarkėme, vyksta Zyplių dvaro rūmų atstatymas, kitą rudenį planuojame darbus pabaigti ir juos atverti turizmui. Atvažiuoja turistai pas mus, stebisi, kad čia tarsi kita respublika. Ne mano vieno tai nuopelnas. Mūsų miestelio bendruomenė aktyvi, visi ko nors nori, siekia. Mes gal išsiskiriame todėl, kad kiti mažiau padaro.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"