Klaipėdos vicemeras Vytautas Čepas iki šiol prisimena, kaip į rankas paėmė ir perskaitė pirmąjį, dar nespalvotą, „Respublikos“ numerį. Ir ne tik skaito iki šiol, bet ir vienintelę prenumeruoja. Tėveliui prieš Kalėdas tokią dovaną įteikia dukra.

- Kuo jums artima „Respublika“?

- Ji man patinka, nes jei būtų priešingai, neprenumeruočiau. Laikraščius perskaitau beveik visus, bet tik „Respubliką“ turiu namuose.

Pirmiausia tai, ko gero, pats pilietiškiausias laikraštis, o to pilietiškumo mums Lietuvoje dabar labiausiai ir trūksta. Ir dėl to „Respublikos“ labiausiai nekenčia visokie degeneratai, kosmopolitai ir komformistai. Antra - blaivumas, kurio nemėgsta mažaraščiai, fanatikai ir paruoštų receptų garbintojai. Tokie, kurie nori, kad būtų parašyta, į kurią pusę spjauti. Ir principingumas bei stipri pozicija. Dėl to „Respublika“ yra ignoruojama parsidavėlių, profesionalių kailių išvertėjų ir subinlaižių. O jei laikraštis turi tiek nedraugų, vadinasi, jis yra šio to vertas.

Jei jį visi mėgtų, tai būtų jau ne laikraštis, o koks nors meksikietiškas serialas. „Respublika“ - tikrai ne serialas.

- Ar daug mūsų Lietuvoje tokių veikėjų?

- Tokių, kuriuos ką tik išvardijau, Lietuvoje nėra daug. Jei skaičiuosime procentiškai, tai gal koks 20 procentų. Bet jie dažniausiai yra prasibrovę į didesnius postus, turi išėjimą į vienokį ar kitokį eterį, visuomeninę erdvę.

Mano nuomone, vienas iš esminių „Respublikos“ bruožų - jos principingumas. Tai bene vienintelis laikraštis, pasisakantis už normalią šeimą, lietuvių kalbą, teisingumą ir teisėtumą. Ir nebando piršti iš kažkur atėjusių normų, kai iškrypimas bandomas padaryti norma. „Respublikoje“ to tikrai nerasi.

Svarbu, kad joje gali pasisakyti ir turintys kitokią nuomonę. Juk žmogus gali ir privalo ją turėti.

Bet „Respublika“ laikosi principinės pozicijos, kad šeima yra valstybės pamatas, kad lietuvių kalba yra pagrindinė mūsų išlikimo sąlyga. Jei ją išsaugosime, išliksime ir neištirpsime. Taip pat išliks ir šeima.

O norinčiųjų tai sugriauti, lėkti galvą pametus į Rytus ar į Vakarus visada bus.

„Respublika“ viena iš tų, kuri bando žmones sulaikyti ir jiems pasakyti, kad čia jų žemė, kraštas, kalba ir namai. Juk visur kitur tu būsi tik svečias.

Ir dar vienas dalykas, kuris mane „Respublikoje“ žavi, - tai aiški pozicija dėl multikultūriškumo. Dabar visi garsiai apie tai šaukia, bet retas supranta, kad multikultūra yra tik tada, kai yra kultūra apskritai. Jei nebus prancūzų, vokiečių, lietuvių, estų, švedų ar kokios kitos šalies kultūros, tai apie kokį multikultūriškumą galima kalbėti.

Būtent tai puoselėdama „Respublika“ ir propaguoja nacionalinę kultūrą, kalbas, tradicijas, papročius, šeimas ir labiausiai prisideda prie pasaulio multikultūriškumo.

Visi šitie dalykai yra smagūs ir įdomūs bei rodo, kad „Respublika“ tikrai brandžiausias Lietuvos laikraštis.

- Bet ar šiandienėje Lietuvoje bandymas išsaugoti ir apginti minėtas vertybes nėra tiesiog beprasmiška kova?

- „Respublika“ šioje kovoje nėra vieniša. Apie ją buriasi stipri publika, kuri nėra pati garsiausiai rėkianti, mojuojanti kumščiais ar plėšianti marškinius nuo krūtinės kiekviena pasitaikiusia proga.

Bet tai yra tie žmonės, kurie visada stengiasi išsaugoti pačias didžiausias valstybės ir tautos vertybes.

Kas išsaugojo lietuvių kalbą? Ne surusėję ar sulenkėję inteligentai, o paprasti žmonės, nepaveikti visų šitų vėjų.

- Padidinusi mokesčius valdžia gerokai prispaudė spaudą. Ar ji atsilaikys?

- Mokesčiai spaudos nepasmaugs. Atėjusi viena valdžia juos padidina, ateis kita - sumažins. Aišku, tai atsiliepia materialiai, laikraščių kokybei ir perspektyvoms.

Tačiau aš matau baisesnį dalyką - bandymą cenzūruoti. Pradės per teismus smaugti dėl parašytų straipsnių, išsakytos nuomonės. Ims reikalauti ir jau reikalauja, kad žurnalistas išduotų savo informacijos šaltinius.

Tai pats baisiausias dalykas, nes laikraščiai negali būti cenzūruojami.

Galima suprasti, jei koks įsižeidęs žmogelis paduoda į teismą. O jei valdžios vyrai ir teisėjai tokius dalykus pradeda inicijuoti bei daryti, tai yra simptomas, kuris gali greitai tapti sindromu.

- Tikėkimės, kad mūsų visų pastangomis pavyks nuo to apsiginti.

- Tikėkimės ir nepasiduokime. Na, o gražiausių metų švenčių proga „Respublikai“ ir jos skaitytojams noriu palinkėti niekada nelenkti galvos iki žemės, neklūpėti, nesileisti paklupdomiems, visą laiką vaikščioti iškelta galva ir į kitą žmogų žiūrėti ne iš aukščiau ar pakėlus akis, o tiesiai į veidą.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"