Legendiniam krepšininkui, olimpiniam čempionui Šarūnui MARČIULIONIUI labiausiai skauda ne dėl Lietuvos valdžios politikos, kylančių kainų, chaoso mokesčių sistemoje, o dėl išsivaikščiojančios po kitas valstybes tautos, kurią Vyriausybė tik skatina emigruoti.

„Respublika“ paprašė krepšinio žvaigždės išsakyti savo mintis apie valstybę ir jos būseną, kurios šiuo metu Š.Marčiulionį labiausiai jaudina.

Aš tikiuosi, kad artėjanti nauja krizė kuo mažiau palies Lietuvą ir tai padės apsispręsti bent kai kuriems lietuviams pagaliau iš užsienių grįžti į namus. Įstojusi į Europos Sąjungą Lietuva neišlaikė konkurencijos egzamino - mes praradome trečdalį tautos, kuri išsibarstė po pasaulį.

Laisvosios rinkos konkurencija mums smogė stipriai, bet savo žmonėms nepasiūlėme nieko gera, o jie jau turėjo laisvą pasirinkimą išvykti ieškoti laimės bet kur ES.

Apsisprendimas emigruoti subręsta tik tuomet, kai žmogus jau visiškai nepasitiki savo šalimi, aplinka, visuomene. Kai žmogus pamato, kad jau nebegali išgyventi, jis pasirenka skaudų, bet paprastą sprendimą - išvažiuoti. Be Lietuvos, toks kraupiai didelis procesas vyksta turbūt tik Rumunijoje.

Dabar Lietuvos Vyriausybė iššvaisto krūvas pinigų emigrantų viliojimo programoms, bet nesuvokia, kad išvykti lietuvius savaime verčia visa aplinka.

Iš tribūnos galima kalbėti daug ir bet ką. Bet galiojantys darbo, mokesčių įstatymai, esamos verslo išlaidos, energetikos šaltinių kainos tik padeda mažinti mūsų tautą.

Ir šią daugeliui nepakenčiamą aplinką dar papildo neadekvati valdininkų kariauna. Ji dažnai ne padeda, o trukdo žmogui, tačiau nors lietuvių jau išvyko nematyta galybė, valdininkų tik padaugėjo.

Baisus paradoksas, tačiau Lietuvos valdžia tik skatina jaunų mokesčių mokėtojų išvykimą, nors šie žmonės savo mokesčiais ir maitindavo tą pačią valdžią bei jos valdininkus.

Man nesuprantama, kodėl žodis „verslas“ šiandien tapo „nusikaltimo“ sinonimu. Valdžia kalba, kad daugybė verslininkų sulindo į šešėlį, slepia mokesčius.

Aš esu sportininkas, todėl manau, kad Lietuva pirmiausia privalo turėti savąjį „aš“ užsienio politikoje. Mes visada turėsime dideles kaimynes Lenkiją ir Rusiją. Bet dar turbūt niekada nesupratome, kad mažais kumščiais su stambia meška nesimušama. Bandome įkąsti be jokio reikalo, todėl ir už dujas mokame brangiausiai, tuo baudžiame tik savo žmones.

Būdami maži, galime būti garbingi ir todėl, o ne dėl keistų atskirų veikėjų išsišokimų, stiprūs. Bet pamiršę savo istoriją, garbę, orumą kartais elgiamės visiškai nelanksčiai - norėdami įtikti vieniems, puolame kitus. Užuot ir vieną, ir antrą šalį turėję ne kaip priešus, o kaip draugus.

Kadangi prisiminiau sportą, galiu pasakyti, kas man bado akis. Mūsų valdžia mėgsta tik pasimaudyti sportininkų šlovės spinduliuose, o nuėjusius nuo arenos ne tik pamiršta, bet ir paniekina. Valstybės žmonės nesuvokia, kad sportininko gyvenimas yra labai sezoniškas - ką spėjai padaryti tuomet, kol leido jėgos, tą padarei.

Bet čempionams skyrusi rentą valdžia dar sugeba nuo jos nurėžti 20 proc. lopydama savo piniginės skyles. Išties ji beveik nieko nelaimi, bet iš žmogaus atima tai, ką jis užsitarnavo savo jėgomis. Rentą gavęs olimpinis prizininkas nebegali dirbti net rūbininku, nes iš jo atims rentą. Atims tarsi medalį, kuriuo kadaise visi džiaugėsi. Valstybės požiūris, kad visada gali atimti iš silpniausio, neturi nei logikos, nei sąžinės.

Iš patirties žinau, kad „Respublika“ geriausiai jaučia, kas labiausiai skauda Lietuvos Respublikai. „Respublika“ visada nuoširdžiai ieško geriausių išeičių mūsų valstybei, pozityvaus požiūrio į problemas.

Dabartinė Lietuvos žiniasklaida mane šiurpina. Joje pirmame plane jeigu ne lavonai, tai pigūs išgalvotų žvaigždžių skandalai. Žinoma, yra paprasčiausia skaitytoją maitinti tuo, ką jis lengviausiai sukramto, kišti jam mąstymo nereikalaujančius niekalus. Sukurti tai, kas turi mintį ir idėją, kainuoja brangiai.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"