respublika.lt

2018 rugsėjo 22, šeštadienis

RESPUBLIKOS REDAKCINĖS KOLEGIJOS TRIBŪNA (Nr.97): BALTOJI KNYGA (KOKIA ES BUS 2025 METAIS?) IInuotraukos (9)

2017 balandžio mėn. 23 d. 10:08:07
Respublika.lt

Tik Lietuvai ir tik jos sąmoningiems piliečiams skirtas savaitraščio „Respublika“ specialus leidinys.

 

V.Radžvilas:ES iš krizės išbris pripažindama tikrąsias krizės priežastis

Europos Komisijos prezidento Žano Klodo Junkerio (Jean-Claude Junker) Baltoji knyga siūlo susipažinti su penkiais Europos Sąjungos ateities 2025 metais scenarijais. Ar nors vienas gali būti realus Europos Sąjungos išsaugojimo projektas?

Jokia politinė sistema negali išlikti, jeigu joje neišdrįstama įvardyti realių, ją galinčių pražudyti problemų. Galima teigti, kad ES vadovybė, kaip ir visas integraciją remiantis propagandinis aparatas, susiduria su dilema, su kuria susiduria bet kuri krizės ištikta politinė sistema ar valstybė: įvardinti esamas problemas ar jas nutylėti.

Problemų įvardijimas visada pavojingas tuo, kad jis gali tapti savaime išsipildančia pranašyste. Gali nutikti taip, kad pradėjus apie problemas kalbėti atvirai, jas supratusių žmonių nepasitenkinimas tik augs, kas gali turėti liūdnų politinių padarinių. Strategija problemas nutylėti iš esmės pasmerkia merdėjimui ir neišvengiamam žlugimui. Kitaip tariant, yra pavojinga rizikos situacija. M.Gorbačiovas vis dėlto surizikavo, nors galiausiai ta rizika baigėsi Sovietų Sąjungos žlugimu. Šiuo atveju belieka spėlioti, ar Europos Sąjungos vadovybė sugebės bent pamėginti su juo pasirungti.

Europos Sąjungos atveju tylėjimas yra ne tik pavojingas, bet ir būtų apmaudus, turint omenyje tai, kad ES yra vienas turtingiausių pasaulio regionų, turintis milžinišką potencialą. Laiku ėmusis rimto, ne kosmetinio, gydymo galbūt būtų įmanoma pakeisti padėtį. Bet kartu atrodo, ypač po Baltosios knygos dėl Europos ateities, kad viltys to sulaukti menksta: tampa akivaizdus dar vienas oficialiai neįvardytas konfliktas. Sunkiai tikėtina, jog Ž.K.Junkeris pasakytų kažką panašaus į tai, kad būtų gerai reformuoti ir gelbėti Europos Sąjungą, bet tam reikėtų apkarpyti etatinių europeizatorių arba transnacionalinio integracinio elito ambicijas bei apetitą. Norint pertvarkyti tokio masto struktūrą reikia nepaprastos politinės valios ir ryžto. Pasaulio istorijoje yra labai mažai pavyzdžių, kai privilegijuotas sluoksnis būtų geranoriškai atsisakęs savo šiltnamio sąlygų.

Kalbant apie Lietuvą, mes neturime pasirinkimo, kalbėti apie tai ar nekalbėti. Šiandien tylėti apie pamatinius klausimus ir rimtais veidais svarstyti pateiktus penkis scenarijus būtų praktiškai tolygu savižudybei. Juk didžiosios ir kitos toliau į Vakarus esančios ES šalys, netgi Sąjungos subyrėjimo atveju, vienaip ar kitaip išspręs savo problemas. Tuo metu mūsų padėtis dėl visiems gerai žinomų geopolitinių ir istorinių priežasčių yra tokia, kad negalime apie šiuos dalykus nemąstyti iš esmės ir tenkintis pigiomis ideologinėmis klišėmis. Turime mąstyti savo galva ir savarankiškai įvertinti Europos Sąjungos būklę, jos ir mūsų pačių perspektyvas.

Baltojoje knygoje dėl Europos ateities ši ateitis suvokiama tik kaip tinkamesnio modelio parinkimo klausimas, visiškai ignoruojant gelmines krizės priežastis, kurios pirmiausiai yra politinės. Norint suprasti, ko galima tikėtis, pirmiausiai reikia atsisakyti ideologizuotų ir sveiko proto vaizdinių apie tai, kas yra Europos Sąjunga ir ko ji siekia.

Pats žodis integracija yra be galo iškalbingas. Integracijos temai skirtoje literatūroje nėra mėginimo apibūdinti, ką apskritai integracija reiškia. Kartais šią problemą mėginama apeiti pasitelkiant europeizacijos sąvoką. Bet įsigilinus į pastarosios apibrėžimus, taip pat krenta į akis jų abstraktumas. Europeizacija abstrakčiai apibrėžiama kaip ES priklausančių ar į ją stojančių šalių tam tikras suvienodėjimas ekonominėje, socialinėje, politinėje, potencialiai - ir kultūrinėje plotmėse. Koks yra šio suvienodėjimo ar suartėjimo turinys, lieka paslaptis.

Mano požiūriu, suprasti ES ištikusios krizės priežastis įmanoma atramos tašku pasirinkus garsiąją 1950 metais Žano Monė (Jeano Monnet) pasakytą frazę, kad Europa iki šiol neegzistavo ir ją reikia sukurti. Tai reiškia, kad ES integracija yra ne kas kita, kaip dar viena modernybės revoliucija, ankstesnių - XVI a. prasidėjusios Nyderlandų ir vėliau vykusių Anglijos, Prancūzijos, Rusijos - revoliucijų tęsinys. Visų šių revoliucijų tikslas ir prasmė buvo sukurti vadinamąjį naująjį pasaulį, t.y. naują visuomenę ir naują žmogų.

Nė vienos revoliucijos atveju nebuvo aiškiai pasakyta, koks naujas pasaulis ir žmogus bus. Tačiau visada buvo žinoma, kad norint jį sukurti, būtina iš pamatų sugriauti senąjį pasaulį. Todėl galiausiai įsivyravusios ES vizijos autoriaus Ž.Mone teiginys, kad Europa neegzistavo ir ją reikia sukurti, reiškia, kad pats ES projektas yra grindžiamas kova su praeitimi. Tai yra pastanga įveikti senąjį pasaulį, kurį šiuo atveju įkūnija nuo Renesanso laikų iki XX a. vidurio egzistavusi Europa. Tikslinant šią pamatinę intenciją, galima pasakyti, kad tai yra Apšvietos projekto tąsa, siekianti nukirsti besirandančios naujos Europos civilizacines šaknis - nutraukti ryšį su Vakarų civilizaciją grindžiančia graikiška-krikščioniška kultūrine tradicija. Todėl ES integracija yra nuoseklus šios tradicijos naikinimas.

Europos vienijimąsi, priešingai jos kūrėjų krikščionių demokratų intencijoms, ištiko toks pats likimas, koks XX a. ištiko Rusijos bolševikinę revoliuciją. Pastaroji buvo ne kas kita kaip senosios Rusijos imperijos (kad ir kaip ją bevertintume) naikinimas. ES integracija iš esmės tą patį daro su senąja Europa. Todėl visiškai natūralu, kad ji remiasi tais pačiais idėjiniais pagrindais.

Rusijos bolševikinė revoliucija buvo grindžiama marksistinio komunizmo idėjomis, kurios vėliau pavadintos ortodoksiniu marksizmu. ES integracija yra grindžiama ne rusiškojo, o vadinamojo vokiškojo kritinio marksizmo idėjomis, kurios maždaug nuo 1955 metų, kai nugalėjo Ž.Monė pasiūlyta integracijos strategija, pradėjo dominuoti ir užgožė kitas alternatyvas. Vokiškasis kritinis marksizmas iš pradžių buvo suvokiamas kaip atsvara rusiškajam ortodoksiniam marksizmui, tačiau galiausiai jis daugeliu atžvilgių pastarąjį pralenkė savo radikalumu. Todėl tai, kas šiandien vadinama ES integracija, yra ne kas kita, kaip permanentinė europeizacijos revoliucija, kurios idėjinis branduolys yra savitu būdu pertvarkytų dviejų ideologijų - marksizmo ir liberalizmo - sintezė. Dėl tos priežasties šitos revoliucijos tikslai nesiskiria ir negali iš esmės skirtis nuo Rusijos komunistinės revoliucijos tikslų, nors skiriasi jos įgyvendinimo strategija ir priemonės.

Taigi galima teigti, kad Europos Sąjungą yra ištikusi trejopa krizė. Pirmasis struktūrinis ES defektas yra, kaip jau aptarta, jai būdingų istorinių šaknų nukirtimas. Jis reiškia, kad kuriama naujoji Europa ES pavidalu iš principo negali turėti jokios apibrėžtos tapatybės, nes savo esme tai yra ne teigiantis, bet neigiantis projektas. Nenuostabu, kad ir Lisabonos sutartyje yra įtvirtinta ši savo šaknų nudžiovinimo nuostata, teigiant, kad ES šaltinis iš esmės yra Apšvieta ir abstrakčiai apibrėžta humanistinė žmonijos tradicija. Tuo pačiu keliu ėjo Rusija, o vėliau - Sovietų Sąjunga.

Antras struktūrinis ES defektas yra tai, kad tautų Europa keičiama daugiakultūre Europa. Ši strategija, deja, taip pat buvo naudota Sovietų Sąjungoje. Tai buvo paprasčiausia dirbtinio tautų maišymo strategija. Įgyvendinus ją dabartinės ES teritorijoje, ES pradėtų panašėti į dabartines Jungtines Amerikos Valstijas. Ji būtų nebe įvairi, bet, priešingai, be galo vienoda ir beveidė, nes visur matytume tą patį monotonišką margumyną.

Galiausiai, trečioji struktūrinė problema yra ES ekonominės-socialinės santvarkos ydingumas. Lygiai kaip sovietinis projektas, žadėjęs visų piliečių lygybę ir klestėjimą, pasirodė fikcija, taip dabartinėje ES veriasi iki šiol neįsivaizduota turtinė ir socialinė praraja. XX a. devintajame dešimtmetyje įsibėgėjant ES integracijos projektui ir konkrečiai po Mastrichto sutarties socialdemokratinis nacionalinės gerovės valstybės modelis buvo pakeistas neoliberaliu imperinio darinio modeliu, kuris automatiškai generuoja milžinišką socialinę atskirtį ir turtinę nelygybę. Norint įsivaizduoti šios tendencijos mastus, reikia turėti omenyje, kad ir toje pačioje Jungtinėje Karalystėje per ketvirtojo dešimtmečio ekonominę krizę 1 proc. didžiausias pajamas gaunančių asmenų pajamos buvo maždaug 13 kartų didesnės už 1 proc. mažiausias pajamas gaunančių asmenų pajamas. Apie 1970 metus šis skirtumas sumažėjo iki maždaug šešių kartų. 2000 metais vėl sugrįžta į ketvirtojo dešimtmečio lygį. Apmąstant šių skaičių prasmę ir matant jų sąsajas su ES integracija, atrodo, kad „Brexit“ buvo neišvengiamas.

Šie dalykai yra pamatiniai, bet apie juos nekalbama. Ši tyla gali būti lemtinga, nes tik ją nutraukus galima tiksliai įvardinti, kas slepiasi už to, kas vadinama autoritarinio nacionalizmo ir populizmo banga. Iš tiesų čia nėra jokio sukilimo prieš Europą, ir tai, kas vyksta, nėra mėginimas pakirsti Europos vienybę. Šiuo atveju yra painiojamos dvi sąvokos - Europa ir Europos Sąjunga. Net pasakymas, kad tai yra mėginimas sugriauti ES, yra ideologinė propagandinė fikcija. Iš tikrųjų vyksta maištas ar sukilimas ne prieš Europos Sąjungą, bet prieš joje įsivyravusią santvarką, prieš konkretų ekonominį, socialinį ir politinį dabartinės ES modelį. Kol šis dalykas neįvardijamas, tol nėra jokių vilčių šią krizę įveikti.

Kalbant apie nacionalizmo bangą, sąmoningai nutylima, kad ir tuose pačiuose Nyderlanduose, kurių ekonominė padėtis yra neprasta, Gerto Vilderso (Geert Wilders) partija yra populiari todėl, kad svarbiausiu rinkimų klausimu tapo Nyderlandų tapatumo išlikimo klausimas.

Gyvenę Sovietų Sąjungoje, puikiai atsimename, kokias grėsmes kėlė ir kaip buvo išgyvenamas kolonistų plūdimas į vadinamąsias nacionalines respublikas. Žmonės, kurie piktinasi nacionalizmu, visiškai nesupranta, kodėl šių šalių piliečiai sukilo. Jie nesupranta, kad tiesiogine prasme iš jų yra atimamas jų pasaulis. Šis pasaulis yra išpuoselėti, tvarkingi Vakarų Europos miestai, miesteliai ar kaimeliai, daugelyje kurių išėjus iš namų net nereikėdavo rakinti durų. Gyvenantys tokiame miestelyje ar kaimelyje staiga per vieną naktį pasijunta gyveną Tripolio ar Damasko priemiestyje. Net jeigu jie netampa mažuma, jų pasaulis yra sugriautas vien todėl, kad, kaip minėjau, jie nebegali nerakinti durų. Žmonės, kurie piktinasi tokiais dalykais, nenori to suprasti.

Manyčiau, taip yra dėl priežasties, kurią vėlgi primena didžiųjų Rusijos revoliucijos vadų patirtis. Liūdnai pagarsėjęs Vladimiras Leninas, sielvartavęs dėl proletariato vargų, būdamas emigracijoje Vakaruose, niekada negyveno proletariato rajonuose. Jis visada gyveno gana prabangiuose viduriniosios ar aukštesniosios klasės kvartaluose ir gyveno maloniai bei patogiai. Lygiai taip pat dabartinis Vakarų Europos šalių politinis elitas, kuris labai gražiai kalba apie toleranciją, svetingumą ir panašias dorybes, tikrovėje nesusiduria su realiais imigracijos padariniais. Jis gyvena uždarame turtingųjų kvartalų pasaulyje ir tik kaip sargybos saugomi svečiai apsilanko migrantų rajonuose, kurie neretai yra tapę valstybėmis valstybėje.

Todėl galima sakyti, kad kol tokie ir panašūs klausimai nebus keliami ir sąžiningai sprendžiami, tol šis sukilimas nenumaldomai plėsis. Klausimas kyla tik toks, ar Europa sugebės išspręsti jį taikiai, kaip jai yra ne sykį pavykę. Kita vertus, negalima pamiršti, kad savitas Europos istorijos bruožas yra nuožmių pilietinių karų paveldas. Belieka svarstyti, ar valdantysis elitas įveiks savo klasinio egoizmo nulemtą moralinį bukumą ir intelektualinį ribotumą ir ieškos konstruktyvių būdų išeiti iš krizės ir išgelbėti patį ES integracijos projektą. Anksčiau įvardyti fundamentalūs Europos Sąjungos defektai rodo, kad tai yra neapsakomai sunkus uždavinys. Bet jį reikia spręsti, ir manyčiau, kad mes neturėtume nuo tokio uždavinio bėgti.

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ specialų leidinį
„Redakcinės kolegijos tribūna“


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
  Skaityti komentarus (9)

  • visiškai pritariu seniui 2017 balandžio mėn. 25 d. 11:09:01

    ko nepadarė Hitleris su savo armija, tą padarė ES. Pabaltijo šalys
    turėjo būti išvalytos nuo vietinių gyventojų, matome kaip vykdomas
    planas. Mus šluoja kuo tik gali. Jaunimą pasiima, kaip darbo jėga (patys
    važiuoja, net vešti į Vokietiją darbams nereikia). Senimą baigia
    nudusint brangiais vaistais ir skurdu. Dar truputis ir pabaltijo neliks,
    bent jau Lietuvos tikrai. Bet liks labai graži gamta, švarus vanduo. Kuo
    ne kurortas vokietukui.

  • senis 2017 balandžio mėn. 23 d. 19:45:57

    Kliedesiai. ES buvo iki 2004 metu. Po 2004 metu tai Ketvirtas Reichas.
    Seoji ES prisijunge buvusias valstybes kaip kolonijas. Atsirado
    Muterlandas, su 5 kart didesniais atlyginimais ir perpus mazesnemis geros
    kokybes prekemis ir Ostlandas su penkis kartus mazesniais atlyginimais uz
    toki pati darba ir dvigubai didesnemis blogos kokybes prekemis. Hitleris
    ejo i rytus ne todel, kad mego pakariauti, Vokietijai reikejo nauju rinku
    savo prekems, pigios darbo jegos, ir derlingu Ukrainos zemiu. Visa tai
    Merkel gavo be patranku suviu, be didelio kraujo praliejimo. Uzteko
    nupirkti buvusiu valstybiu elitus, paskirti juos dirbti prisijungtu
    teritoriju priziuretojais. Vien milijonas lietuviu darbininku Reichui
    kasmet sukuria 50 milijardu bvp. Nei kokia Afrikos kolonija, niekada tokios
    naudos nedave. Priziuretojai, seimas, vyriausybe, prezidentura, sukure, ir
    palaiko Lietuvoje neisgyvenimo salygas, kad pabegeliai negriztu, toliau
    kurtu gerove Reichui. Tai lietuviu Tautos genocidas.

  • Jonas Grigas 2017 balandžio mėn. 23 d. 14:53:27

    Geras straipsnis.

  • Gal 2017 balandžio mėn. 23 d. 14:45:19

    šis propesorius žino ir saikingos ir protingos tos integracijos
    pavyzdžių ? Šiaip tai gi akivaizdu , jog to kažkokio tokio trečio
    kelio niekad nebuvo ir dabar nėra - arba arba .

  • Autoriaus ilgas 2017 balandžio mėn. 23 d. 14:03:09

    paklodes mažai kas įkerta.
    O šitokiai merkelinei jewropiderosojūzai-schlecht.

  • Ar tai ne tas 2017 balandžio mėn. 23 d. 12:49:09

    pats,kaip tigrą imti ir vadinti tik žvėrimi,o ne tigru.Bet jis vis tiek
    liks tigras su savo plėšria tapatybe,-kaip žmonėsir
    lietuvis,vengras,prancūzas su savo tapatybėmis,nulemtomis gamtos ir
    dangaus...Jie nebus tik europiečiai.

  • graudu 2017 balandžio mėn. 23 d. 12:44:39

    saukstai po pietu! es neturi ateities... tiesa, europos ateitis - tik
    musulmoniska.
    faktas

  • užrašas po J. nuotr. 2017 balandžio mėn. 23 d. 12:18:24

    "Ką daryt? Niekas nenori priimti islamo."

  • Cherche la faime, 2017 balandžio mėn. 23 d. 12:14:21

    t.y. Marie le Pain ir viskas bus OK.

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • APMAUDAS: Rusijos futbolo čempionato aštuntojo turo rungtynėse šeštadienį Maskvos „Dinamo“ klubas, kuriam atstovauja Fiodoras Černychas, namuose 0:1 (0:0) pralaimėjo Machačkalos „Anži“ ekipai.
  • SVEIKINIMAI: Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė savo ir visų Lietuvos žmonių vardu pasveikino Bulgarijos Respublikos prezidentą Rumeną Radevą šalies 110-ųjų nepriklausomybės metinių proga.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
DARBAS ADMIN

Ar jums yra tekę gauti padirbtų pinigų?

balsuoti rezultatai

Ar pažįstate šimtamečių žmonių?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

  +13 +16 C

   +12  +14 C

 

   +8  +11 C

  +24  +27 C

   +15  +17 C

 

   +14  +15 C

  8-12 m/s

 2-5 m/s

 

    3-6 m/s

 

reklama
Ukis 2018