respublika.lt

RESPUBLIKOS REDAKCINĖS KOLEGIJOS TRIBŪNA (Nr.58): SUJAUKTOS SĄVOKOS KAINA - PILIETINĖ AR PILIETIŠKA VISUOMENĖ? (XI)

(0)
Publikuota: 2015 sausio 16 10:02:04, Respublika.lt
×
nuotr. 1 nuotr.
Per beveik visą žinomą žmonijos istoriją asmens tautiškumas, arba priklausomybė kuriai nors tautai, buvo laikomas natūralia ir savaime suprantama jo žmogiškumo dalimi. Irmanto Sidarevičiaus nuotr.

Tik Lietuvai ir tik jos sąmoningiems piliečiams skirtas savaitraščio „Respublika“ specialus leidinys.

 

Vytautas RADŽVILAS: „Sujauktos sąvokos kaina: pilietinė ar pilietiška visuomenė? (XI)“


Pakirsti asmens gebėjimą pačiam valdyti savo gyvenimą - savarankiškai apsibrėžti siekiamus tikslus ir kontroliuoti savo veiksmus vadovaujantis vidiniu proto ir sąžinės balsu - toks yra pastangų ištrinti krikščionišką Žmogaus paveikslą iš šiuolaikinio žmogaus sąmonės tikrasis tikslas, o pavykus tai padaryti - galutinis rezultatas. Praradusiam vidinius elgesio orientyrus, tai yra „išlaisvintam“ nuo krikščioniškos „sąžinės chimerų“ individui moralines gyvenimo gaires brėžia jau naujasis žmonijos avangardas - jos „švietėjai“ ir vedliai. Tos gairės gali šiek tiek skirtis, bet esmė lieka ta pati - brukami krikščioniškosios etikos pakaitalai.

Moralu yra tai, kas tarnauja proletariato ir pasaulinės komunistinės revoliucijos reikalui - tokia buvo Lenino ir jo bendraminčių skelbtos „kovotojo už komunistinę žmonijos ateitį“ moralės kertinė mintis. Moralu yra tai, kas tarnauja individo instinktų išlaisvinimui ir permanentinės rinkos revoliucijos reikalui - tokia nuostata vadovaujasi po „aksominių revoliucijų“ visose komunizmo su jo „moraliniu kodeksu“ atsikračiusiose šalyse lyg iš po žemių išdygę „žmogaus teisių“ moralės mokytojai ir „atviros pasaulinės pilietinės visuomenės“ statytojai.

Tačiau „išlaisvinti“ individą iš Žmogaus vaizdinio ir iš jo kylančių elgesio normų nepakanka - tai gerai suprato vieni ir kiti „naujos visuomenės“ ir „naujo žmogaus“ kūrėjai. Buvo labai anksti susivokta, kad, be minėtų normų, yra dar vienas veiksnys, darantis žmogų „inertiška“ ir perdirbimo eksperimentams ne itin tinkama medžiaga. Tas veiksnys - žmogaus ryšys su kitais žmonėmis. „Naujojo pasaulio“ kūrėjams jis buvo, yra ir visada bus didelė ir pavojinga kliūtis, mat kuria žmonių bendrijas, taigi, ir tarpusavio į(si)pareigojimus vienų kitiems. Ir juo tas ryšys stipresnis ir pastovesnis, juo didesni ir tvaresni iš jo kylantys į(si)pareigojimai.

Tie į(si)pareigojimai iš esmės yra ne kas kita, o išoriniai individo elgesio reguliatoriai, papildantys ir sustiprinantys vidinius - proto ir sąžinės - stabdžius, trukdančius panerti į prigimtinės laisvės, o kalbant paprasčiau - į instinktų ir primityviausių troškimų žadamą malonumų svaigulį. Tad savaip natūralu ir neišvengiama, kad nutraukti ryšį tarp žmonių - susilpninti, o idealiu atveju sunaikinti visus juos saistančius nors kiek pastovesnius ryšius - yra antrasis strateginis „naujojo žmogaus“ kūrėjų tikslas ir didžiai svarbus „atviros visuomenės“ kūrėjams iškylantis inžinerinis ir technologinis uždavinys.

Statyti „atvirą pilietinę visuomenę“ jiems labiausiai trukdo prigimtinės, arba natūralios, žmonių bendrijos, kurios yra kur kas tvirtesnės negu bet kurioje visuomenėje gyvuojantys dirbtiniai, arba sutartiniai, asmenų susivienijimai. Žemės ūkio artelė, profsąjunga, politinė partija, meninis ansamblis ar gamtos mylėtojų draugija yra kaip tik tokio pobūdžio dariniai. Į juos įstojama laisva valia, savanoriškai prisiimant tam tikrus įsipareigojimus, o panorėjęs asmuo lengvai jų atsisako ir savaime liaujasi buvęs tokio darinio nariu. Todėl visi sutartiniai žmonių sambūriai iš esmės yra mechaniniai individų agregatai ar santalkos, nes jų dalyvius ir narius pirmiausia ir daugiausia saisto grynai išorinis ryšys - siekis įgyvendinti tam tikrus asmeninius interesus.

Paties ryšio išoriškumą lemia tai, kad asociacijos suvokiamos instrumentiškai - kaip interesų patenkinimo įrankiai, ir vertinamos tiek, kiek leidžia tai padaryti. Pakeisti visus žmonių ryšius tokio tipo tik asmenine nauda grindžiamais ir bet kurią akimirką lengvai nutraukiamais ryšiais - šitaip trumpai galima apibūdinti „atviros visuomenės“ kūrėjų sprendžiamą uždavinį.

Tačiau šis iš pirmo žvilgsnio tik techninis uždavinys neišvengiamai virsta toli gražu ne vien inžineriniu galvosūkiu. Juk norint tiksliai apibūdinti šio uždavinio mastą nepakanka pasakyti, kad siekiama visuomenėje sukonstruoti maksimaliai platų dirbtinių ir sutartinių individų ryšių tinklą. Iš tikrųjų užsimota totaliai perdirbti visuomenę paverčiant ją tik tokių ryšių, arba visus, net asmeniškiausius, individo gyvenimo aspektus, apraizgančiu ir persmelkiančiu „grynųjų santykių“ tinklu. Tačiau žmonių pasaulyje šalia dirbtinių nuo neatmenamų laikų gyvuoja ir prigimtinės, arba natūralios, bendrijos - tauta ir šeima.

Čia nėra galimybės, o ir reikalo svarstyti, kodėl, kada ir kaip atsirado tautos. Svarbu tai, kad jų įvairovė yra akivaizdus faktas. Kitaip negu dirbtinės ir sutartinės žmonių asociacijos, tautos yra prigimtinės bendrijos, nes jos yra pirmesnės už individus ta prasme, kad kiekvienas individas visada ir neišvengiamai ateina į šį pasaulį kaip tautos narys - gimsta vienoje ar kitoje tautoje. Todėl per beveik visą žinomą žmonijos istoriją asmens tautiškumas, arba priklausomybė kuriai nors tautai, buvo laikomas natūralia ir savaime suprantama jo žmogiškumo dalimi, arba vienu svarbiausių jo kaip žmogaus tapatumą sudarančiu ir apibrėžiančiu bruožu.

Žinoma, nuostabi tautų įvairovė buvo suvokiama ir kaip tikras slėpinys, keliantis daug iki šiol vienareikšmiškai neatsakomų klausimų. Kodėl Žemėje gyvena skirtingos tautos, o ne tiesiog betautė ir šiuo požiūriu visiškai vieninga žmonija? Kodėl, kada ir kaip atsirado tautos? Kokia yra tautos paskirtis ir jos buvimo šiame pasaulyje tikslas ir prasmė?

Tačiau šie iš pirmo žvilgsnio tik teoriniai klausimai savaime perauga bent į du didžiai svarbius praktinius klausimus. Vieną sąlygiškai galima vadinti moraliniu, kitą politiniu. Pirmojo klausimo esmė būtų tokia: ar įmanoma moraliai įsipareigoti žmonijai tiek pat kiek savajai tautai? O performuluojant paprasčiau - ar įmanoma mylėti tolimus ir nepažįstamus žmones bei rūpintis jų reikalais tiek pat nuoširdžiai ir smarkiai, kaip artimais ir pažįstamais žmonėmis - savo šeimos, vietos bendruomenės ar galiausiai savosios tautos nariais?

Antrasis klausimas būtų toks: ar įmanomas politiškai suvienytas pasaulis, ar vis dėlto politiškai suvienytos ir taikiai sugyvenančios žmonijos vizija yra tik neįgyvendinamas naivių humanistų puoselėjamas idealas arba visų laikų pasaulio užkariautojų puoselėta didžioji, bet pasmerkta niekada neišsipildyti svajonė?

Kad ir kokie sunkūs bei vienareikšmiškai neatsakomi būtų šie klausimai, galima teigti, kad būtent religija, o tiksliau - didžiosios, arba universalistinės, religijos - krikščionybė, islamas, budizmas, sugebėjo atrasti jungtį tarp tautos ir žmonijos. Tos jungties pagrindu buvo laikoma ideali žmogaus prigimtis - joje glūdintis aukštesnis dvasinis ir protingasis pradas. Principinis vadinamosios partikuliarizmo ir universalizmo santykio problemos sprendimas buvo toks: priklausydamas tautai kaip konkrečiai ir ribotai žmonių bendrijai, asmuo, kiek jame veikia žmogui kaip racionaliai ir moraliai būtybei prigimtinis, nors ne kiekvieno išgirstamas proto ir sąžinės balsas, tuo pat metu gali būti ir visos žmonijos kaip dvasinės bendrijos, arba idealios pasaulinės pilietijos, visavertis ir lygiateisis narys.

Tokią visus žmones bent jau teoriškai, tai yra iš principo, galinčią įtraukti dvasinę pasaulio žmonijos bendruomenę senovės graikų filosofai vadino kosmopoliu. Šitaip visuotinės ir vieningos žmonijos vizija įgavo ir filosofinės kosmopolitizmo idėjos pavidalą.

Būtina pabrėžti, kad ši klasikinė kosmopolizmo idėja iš esmės skiriasi nuo moderniosios jos įpėdinės, nes tarp šių dviejų idėjų tvyro tikra turinio bei prasmės praraja ir jų beveik niekas nesieja, išskyrus tą patį vardą. Šis skirtumas dažnai būna nuoširdžiai nesuvokiamas, bet neretai sąmoningai ignoruojamas arba nuslepiamas ideologinio „smegenų plovimo“ tikslais, kai, pavyzdžiui, krikščionybė lengva ranka vadinama „kosmopolitine“ religija nutylint, kuo jos kosmopolitizmas yra savitas, palyginti su šių dienų kosmopolitizmo samprata ir jo įgyvendinimo praktika.

Tradicinis, arba klasikinis - graikiškas filosofinis, o vėliau krikščioniškas, kosmopolitizmas yra „senamadiškas“ tuo požiūriu, kad jis iš tikrųjų yra būtent universalizmas. Toks universalizmas siekia įgyvendinti žmonijos vienybės idėją neneigdamas tautų, kaip prigimtinių žmonių bendrijų, egzistavimo prasmės ir vertės.

Tačiau iš principo galima ir kitokia žmonijos vienybės vizija ir iš jos išplaukianti pačių tautų ateities perspektyva. Yra ir kitoks - ne gerbiantis tautas ir siekiantis išsaugoti jų įvairovę kaip didelį visos žmonijos turtą, bet laikantis jas savaiminiu blogiu universalizmas. Modernusis kosmopolitizmas kaip tik ir yra tokio „šiuolaikiškesnio“ ir „pažangesnio“ universalizmo idėjinė išraiška ir praktinio jo įgyvendinimo būdas. Sunaikinti tautas kaip atgyvenusį ir žalingą tamsios praeities paveldą jas sulydant į abstrakčią, tai yra betautę ir beveidę, visais atžvilgiais suniveliuotą žmoniją - toks yra šitokio kosmopolitizmo siūlomas žmonijos „suvienijimo“ ir tautų „sutaikymo“ kelias.

Tai ir lėmė, kad tautos buvo laikomos prigimtinėmis ir turinčiomis savaiminę vertę bendrijomis ne per visą, o tik „per beveik visą“ žmonijos istoriją. Kaip ir krikščionybė, sparčiai modernėjusiuose Vakaruose jos galiausiai taip pat tapo aršaus „pažangos jėgų“ pradėto puolimo taikiniu. Tad verta pasvarstyti: ar šie du vienu metu vykstantys puolimai iš tiesų menkai susiję ir tiesiog sutampa laike, ar vis dėlto užmojis „panaikinti“ tautas yra logiškas ir neišvengiamas modernybės pastangų „panaikinti“ krikščionybę tęsinys?

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ specialų leidinį
„Redakcinės kolegijos tribūna“

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Kiek kiaušinių suvalgote per Velykas?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +11 C

+6 +11 C

+7 +12 C

+9 +13 C

+12 +19 C

+18 +20 C

0-7 m/s

0-6 m/s

0-5 m/s