respublika.lt
 

RESPUBLIKOS REDAKCINĖS KOLEGIJOS TRIBŪNA (Nr.4): TAUTOS NAMAI - ANT PARDUOTOS ŽEMĖS

2013 gruodžio mėn. 28 d. 08:00:04
Romas Gudaitis

Romas Gudaitis: Esė apie Šventovę

Vienoje šalyje - ne Lietuvoje, bet tikrai ES šalyje - žmonės nutarė pastatyti Šventovę. Tegu ji būna visų mūsų Šventovė, sakė žmonės, ir tegu ji būna pašventinta ir stovi per amžius. Kaip kartais pasitaiko, šio darbo ėmėsi teisiausieji ir teisingiausieji, statė statė, bet nepastatė. Kodėl gi jūs nepastatėte, klausia jų pasipiktinę žmonės, jei nemokat - tai leiskit statyti mums patiems. Iš kur jūs ištraukėte, kad mes nepastatėme, gražiai ima stebėtis teisiausieji ir teisingiausieji, statę, bet nepastatę, štai jūsų Šventovė. Žmonės prasitrina akis, žiūri žiūri, bet ten, kur turi būti Šventovė, - vien gražiom mašinikėm užstatyta plynė, o šalia iškerėplintas kažkoks akropolis, į kurį grūdasi minia. Palaukit, bet jūs mus apgavot, mes jus paduosime į teismą! Teisiausieji ir teisingiausieji tik nusijuokia iš šių žodžių, o Temidė nusiplėšia raištį nuo akių ir meiliai burkuodama kviečia bylinėtis. Nebūna, kad bylinėtųsi tauta. Teismai su apeliacijom truks dešimt metų, taigi neilgai, švelniai kalbasi Temidė su žmonėm kaip su vaikais. Jie mus apgavo ir Šventovės nepastatė! - sako žmonės, tada vėl pasirodo teisiausieji ir teisingiausieji. Jie labai lengvai įrodo, kad Šventovė seniai pastatyta. Jeigu jūs nematote tos Šventovės - tai jūsų problema, juk savo Šventovę reikia matyti ne akimis, o širdimi, mandagiai atkerta jie, o dar mandagesni jų advokatai paaiškina juridines ir pinigines ginčo pasekmes. Na, mes jums parodysim, prakeikti sukčiai ir apgavikai! - įtūžta žmonės ir eina pas Aukščiausią tos šalies pareigūną (dėl ramybės pridursim: pareigūnę) ieškoti teisybės. Aišku, randa, kur neras.

O tuo metu trenkia būgnai, aidi fanfaros, vyksta paradai ir šou, mat į tą šalį suvažiavo valdžios iš visų šalių, liejasi kalbų medus, trykšta gražbylystės fontanai, ir viskas vyksta nuostabiai korektiškai, net Briuselio berniukas dailiau ima šlapintis. Bet Šventovės tai nėra, mus apgavo, bando sakyti žmonės, tačiau jiems labai gražiai įrodoma, kad Šventovė ataskaitose ir virtualioje erdvėje jau seniai stovi, pinigai dailiai pravalgyti ir išsidalyti, o dėl absurdiškų mūsų apkaltinimų, kad tai miražas, tai jie bus paneigti nuostabiai turininga valdžios deklaracija, žodžiu, išsiaiškinsim, kai išsiskirstys svečiai ir mes baigsime šį gražiausią Europoje savo pirmininkavimą, atsiprašome - milijoninį projektą. Ir svečiai patiki teisiausiaisiais ir teisingiausiaisiais, kurie pastatė daugybę šventovių ir vieną - šią gražiausiąją Europoje, o tada Aukščiausias šios šalies pareigūnas (mes jau droviai atskleidėme dėl lygių galimybių, ar tai vyras, ar moteris, ar koks diplomatiškai korektiškas lepšis) išrenkamas visų šalių sąjungos prezidentu, - ak, kaip džiūgaujama toje šalyje, ant kurios dabar pasipils ES milijonų maišai, nei raštu aprašysi, nei žodžiu apsakysi. Bet Šventovės tai nėra! Po kiek laiko tas aukščiausias ES pareigūnas - eksportuotas, savas - angliškai vizito metu užsimena apie tai, bet jam labai lengvai ir kažkodėl net lietuviškai atšaunama, kad teisiausieji ir teisingiausieji jau vykdo kitus didingus projektus, ir jie yra daug daug svarbesni už kažkokią šventovę. Statykite jūs ją savo širdyse, atsuka nugaras jie žmonėms, ir šie stovi prie savo Šventovės pamatų ir lėtai lėtai ima mūryti į juos šventus akmenis iš šventų savo laukų ir girių, o į juos žvelgia gudrus gudrus ir labai politkorektiškas žaltys iš liežuvių plakimu sukurtojo rojaus. Kol žmonės stato, balsavimas vyksta internetu, ir jų balsai labai teisingai paskirstomi tarp politinių partijų. O dabar atsilyginkite už žemę, sako Temidė, kadangi teisiausieji ir teisingiausieji seniai pardavė šventą žemę, ant kurios kyla jūsų statoma Šventovė, va, matote, kaip kertamos jūsų šventos girios! - ir labai pigiai, be galo išmintingai skolų grąžinimo dingstimi užstatė tarptautiniame globaliame aukcione jūsų kalbą ir dainas. Dabar jūs būsit iš parduotų dainų šalies, parduotos kalbos krašto. Teisiausieji ir teisingiausieji, baigė aiškinti Temidė angliškai su stipriu amerikonišku akcentu, padavė šalį ir jus visus į tarptautinį teismą: vengdami kalbėti ir mąstyti vien angliškai, jūs pažeidėt trylika konvencijų! Nei juoktis, nei verkti, todėl žmonės nusispjovė ir nuėjo mūryti Šventovės iš savo akmenų. Tą darbą jie užbaigė - juk Tauta. Tiesa, jiems vis patarinėjo įplakti į skiedinį... ką - nesakysim, todėl SULAUKS SANKCIJŲ. Ar mes jums nesakėm, trina rankas teisiausieji ir teisingiausieji. Ir taip toliau. Tačiau Tauta nuo jų nusigręžia - Jai galima, juk Tauta.

Atleiskite už šią alegoriją. Ji optimistinė, nes galiausiai įsikišo Konstitucinis Teismas, užtarė, o stebukle, apgynė, ji - optimistinė, nes nesivolios knygynuose kaipo absurdiška. Sveikinu, apkabinu brangius Marijampolės ir Kazlų Rūdos Sąjūdžio žmones - Stasį Daugėlą, Paulių Ulecką, Mečislovą Daugialą, mokytojus lituanistus Lionginą Šepkų, kitus, glaudžiuosi prie atminimo išėjusiųjų - Ramutės Kedytės, Vinco Peckaus, visų degusių Nepriklausomybės troškimu, sveikinu tas sales, tuos žmones, kurie mus rinko laisva valia dar neįsivaizduodami, kad galimi rinkimai su pinigais ir manipuliacijom. Noriu labai nuvilti šiandieninių rinkiminių mugių organizatorius - rinkimai tikrai vyko be pinigų, be karikatūros ir, net keista, be apgaulės. Mes tikėjome ir, viliuosi, tikime dabar, kad pasirinkome teisingą kelią. Visa laimė, kad mums tada neprireikė interneto - mūsų širdys plakė vienu ritmu su visu Sąjūdžiu, visa Lietuva. Mes buvome bendraminčiai ir bendražygiai. Liekame tokie iki paskutinio atodūsio.

Kai devyniasdešimt antraisiais nutarėme nutraukti savo įgaliojimus ir pasitraukti iš politikos, kažkur tarp Sasnavos ir Pilviškių įpuola į sausakimšą salę vienas dabar labai aktyvus veikėjas, trina rankas: tik sukursime partijas, ir Lietuvoje prasidės nauja era! Tik sukursime partijas! Kiek dabar tų politinių akcinių bendrovių, kur dauguma smulkių akcininkų - paprasti, rinkimams reikalingi, apmulkinti statistai, o viršūnėlėse - kukli ir amžinai įsitvirtinusi nomenklatūra? Kiek kartų mums pūtė miglas, kiek buvo sensacijų ir sukeltų isterijų - kad valdo ne taip ir ne tie, kad privirta košė - yra, o kalti dėl tos košės - nekalti, kadangi atsakomybė kolektyvinė ir politinė? Deja, mes jau patyrėme, kad demokratija gali puikiai dangstytis užkietėję niekšai, karjeristai, demagogai, vidutinybės ir diletantų paradai, kurie painiuose sureglamentavimuose jaučiasi kaip ešeriai privačiuose ežeruose.

Ne pompastiškos proginės kalbos šiandien mums rūpi. Ne kaltinimai ir deklaratyvūs pareiškimai. Mums gelia širdis dėl tiesos. Dėl žmogaus paniekinimo ir žeminimo, gainiojimo po teismų ir įstaigų labirintus. Dėl gėdos ir sąžinės deficito. Dėl ydingos, tvarkingai biurokratiškai suręstos sistemos ir tikrosios jos esmės, nukreiptos prieš žmogų, tautą, net valstybę manipuliuojant jos vardu. Pinigų galios ir cinizmo. Klampių pelkių ir akivarų, kurie atsiveria kasdien, kas akimirką. Nuo kurių žudomasi, nuo kurių bėgama.

Tikiu protu. Turi atsirasti jėga, kuri nekeliaklupsčiaus prieš pinigus, turtinguosius ir Briuselį, kuri nušluos nuo kelio modernius liokajus, gins žmogų, nacionalinius interesus, kuri esmingai ištaisys nuvaldytos valstybės politiką, apvalydama ją nuo melo ir prisitaikėliškumo apnašų. Tie, kurie šiandien nutylimi, stumiami į pašalį, kam nesuteikiama tribūnos, kas nesutinka su ligšioline visų partijų ir jo koalicijų politika, susiburs į šią Sąjūdžio tradiciją tęsiančią jėgą.

Niekas nepasikeis! - skambėjo kadaise Raimondo Vabalo filme „Birželis, vasaros pradžia“. Pasikeis, mieli bendražygiai, seserys ir broliai, jei protinga, kurianti, darbšti Lietuva ims kurti savo valstybę remdamasi savo kalba, savo istorija, savo kultūros tradicijomis, atmesdama visą tą masinės antikultūros, degraduojančios antimoralės niekalą, šlamštą ir mėšlą, tas brukte brukamas pseudovertybes, tą svetimą mus tirpdančią ir mus niveliuojančią stichiją. Nepaisydama visų galimų kaltinimų ir spekuliacijų, - juk kas geriau už mus žino, ką reiškia stoti prieš galybę. Bet kito kelio tiesiog nėra. Ne tam Lietuvos patriotai guldė savo galvas, kad pasiduotume nesubrendėlių ar pataikūnų beždžioniavimui, vogravimui vien angliškai, svetimvardžiams kur reikia ir nereikia. Ne kapituliacijai prieš svetimas įtakas ritosi rezistencijos ar Sąjūdžio bangos per Lietuvą. Ne tokiems žmonėms mes atkūrėme Lietuvą. Niekada nesutiksime, kad jie toliau klampintų ją į ūkinę, socialinę, kultūrinę ir dorovinę krizę. Jūs dar nejaučiate, savimi patenkinti valdžios ponai, kaip tiesiai drožiate tenai, kur jūsų liepto galas!

Tikiu, kad kitos šalys mus gerbs už pozicijos tvirtumą, gynimą etninių ir kultūrinių bruožų, kurie unikalūs, kuriais privalome didžiuotis. Ne žodžiais, o realiais darbais, negailestingai demaskuojant begėdišką valstybės valdymo imitaciją.

Mes niekam už nieką nesame skolingi, o jei kalbėsime apie valstybės skolas, tai nepamirškime, kad neatlygintinai jau apdovanojome pasaulį savo išmokslintais žmonėmis, aukštos kvalifikacijos specialistais. Kasdien apdovanojame.

Man visados labai gera, kad kai kurie laikraščiai ir televizijos nespausdina, nutyli, nekviečia visų tų, kurie nesižavi gražiu fasadu, neatsiklaupia prieš AUKSO VERŠIO (taip taip - būtinai didžiosiomis raidėmis!) stabą, o tiesiai ir atvirai sako, kad išreklamuotas sienas jau seniai graužia kinivarpos, ėda rūdys ir įsimetęs pelėsis. Kurie bjaurisi mėgavimusi kriminalais, plepalais, tuštybe, ponybe. Kurie mato, kaip primityviai kuriami įvaizdžiai, kaip piršte peršami statytiniai ir eilute išsirikiavę pretendentai į valdžią. Aš džiaugiuosi, kad subulvarėjusi ir išrupūžėjusi aukštuomenė nuo to užsiima elitines savo nosis ir angliškai suviauksi: vau. Tegu bjaurisi. Ji nepadarys plastinės operacijos mūsų pasibjaurėjimui.

Ar nepersūdai, broli, klausiu šio rašančio, retai viešumoje besirodančio žmogaus, kuris man yra iškrėtęs ne vieną akibrokštą ar šunybę. Klausiu, piktai išmetinėju. Negerbčiau savęs, jei mūsų brolybės akimirką nepasakyčiau savo tiesos, kurios nėra absoliučiu pavidalu, kurios reikia ieškoti. Tu man talkini ir padedi - ano ir šio laiko amžinas Sąjūdžio, Atgimimo pavasari! Tikiu, kad ne man vienam, todėl būk pasveikintas!

Ir tol, kol plaks mūsų pavargusios širdys, su jaunyste ir svajone - būk! Tariu, ir gaivaus vėjo gūsis mane kaip prakeiktą atgyveną, tarsi šapą paskučiausią nupučia nuo šios gyvenimo scenos: tegyvuoja kiti, jaunesni ir gražesni!

 

Techn.m.dr. Jonas Gediminas Punys: Piliečių pasiūlymas Tautai

„Sausio 13-osios“ draugijos žmonės ėmėsi vienyti susiskaldžiusią Tautą, primindami Atgimimo Sąjūdžio laikus ir Tautos vienybę 1991 metų sausio dienomis. Draugijos pirmininko Arnoldo Baryso straipsnis „Suburk, „Respublika“, visus, kam vėl skauda dėl Lietuvos“ (2013 m. lapkričio 9 d.) kviečia susitelkti „visiems patriotinės veiklos upeliukams į vieną galingą upę, kuri atgaivintų mūsų visuomenės pilietiškumą ir pagydytų sunkiai sergančią mūsų valstybės valdymo sistemą“. Kiekvienas patriotas turėtų sveikinti ir remti tokią „Sausio 13-osios“ draugijos iniciatyvą.

Šalyje susikūrė daug demokratinių judėjimų ir žmonių grupių, kuriems „vėl skauda dėl Lietuvos“. Tačiau tai - maži upeliukai ir kiekvienas iš jų pasiektų savo tikslus greičiau ir lengviau, jeigu koordinuotų veiksmus, keistųsi informacija ir padėtų vieni kitiems. Tikėkimės, kad naujai susikūrusi „Respublikos“ visuomeninė Redkolegija suteiks tribūną visiems demokratiniams judėjimams. Visi veiksime, kaip veikėme, tačiau atsiranda galimybė ir gauti pagalbą iš kitų judėjimų.

„Kantrybės taurė perpildyta“, - taikliai parašė Krescencijus Stoškus („Respublika“, 2013 m. lapkričio 12 d.). Todėl prieš keletą metų bendraminčiai iš visos Lietuvos, siekiantys atkurti tikrąją savivaldą, kuri buvo sunaikinta 1995 metais pagal Seime priimtuosius įstatymus, pasiūlė įteisinti daugiapakopę savivaldos ir valstybės valdymo sistemą, remdamiesi įžymiojo mūsų tautiečio Vytauto Andriaus Graičiūno vadybos teorija.

Pirmasis viešas šių idėjų aptarimas įvyko vasaros pabaigoje (rugpjūčio 27 d.), o diskusijos tema sutapo su Lietuvos Konstitucijos 2-uoju straipsniu:

„Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai“ ?

Klaustukas rodo, kad faktiškai šis Konstitucijos straipsnis nėra vykdomas. Pagal dabar esamus Lietuvos įstatymus eiliniai žmonės yra visiškai nustumti tiek nuo savo gyvenamosios vietos tvarkymo sprendimų, tiek nuo valstybinių reikalų sprendimo.

Norint pakeisti susidariusią  padėtį, būtina atlikti esminę savivaldos/atstovavimo sistemos reformą Lietuvoje.

Pasiūlymo esminiai punktai:

A. Siekiant, kad piliečių visuomenė galėtų dalyvauti valstybės valdyme, nuolat netrukdomai kontroliuoti ir vietinės bei respublikinės valdžios veiksmus ir daryti jiems įtaką, reikia įteisinti Lietuvoje keturių pakopų atstovavimo sistemą (1-oji - seniūnaitijų tarybos, 2-oji -seniūnijų tarybos, 3-ioji - rajonų/miestų tarybos, 4-oji - Lietuvos Respublikos Seimas).

Tokia sistema labai gerai atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 2-ąjį ir 4-ąjį straipsnius, kurių esmė: „suverenitetas (t.y. valstybės valdžia) priklauso Tautai“ ir savo valdžios „galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus“. Taip pat keturių pakopų atstovavimo sistema puikiai atitinka Europos vietos savivaldos chartijos pagrindinį (subsidiarumo) principą, kurio esmė: vietos bendruomenei (arba individui) negali būti primesti iš viršaus sprendimai, priimti aukštesniame lygmenyje egzistuojančios organizacijos, jeigu žemesniojo lygmens bendruomenė (arba individas) sugeba pasiekti norimą rezultatą savo iniciatyva ir savo jėgomis.

B. Atstovavimo sistemos efektyvumui padidinti buvo siūloma įteisinti pirminius (smulkiausius) rinkėjų teritorinius padalinius - kaimynų grupes (rinkėjų kaimynijas).

Kaimynija būtų seniūnaitijos teritorijos dalis (kaimas, gatvė ar jų dalis) arba vieta (namas ar jo dalis), jungianti apytiksliai 10 joje gyvenančių rinkėjų. Skaičius 10 yra pasiūlytas atsižvelgiant į mūsų tautiečio Vytauto Andriaus Graičiūno (vieno žinomiausių pasaulio vadybos mokslo pradininkų) tyrimų rezultatus. Jis tarpukaryje įrodė matematiškai, kad organizacijos apatinėje valdymo grandyje darbas dar bus efektyvus, jeigu vadovas turės ne daugiau kaip 6 pavaldinius, t.y. apatinėje grandyje turi veikti vadinamosios „septyniukės“. Įvertindami nesudėtingus kaimynų santykius skaičių padidinome iki 10.

Įdomu, kad apie optimalų vadovų skaičių užsimenama ir Biblijoje, kur Mozės uošvis Jetras pataria Mozei, kaip organizuoti tautos atstovavimą/valdymą ir teismus [Išėjimo knyga. Iš 18,19- 18,22]:

„... išsirink iš tautos sumanius, Dievo bijančius, patikimus, negodžius vyrus, paskirk juos tūkstantininkais, šimtininkais, penkiasdešimtininkais ir dešimtininkais ir tegu jie teisia žmones. Kiekvieną didelę bylą jie perduos tau, o mažas bylas spręs patys. Tau bus lengviau, ir jie pasidalins naštą su tavimi“.

Tad jau Biblijoje yra aprašyta „Pilietinės iniciatyvos“ grupės siūloma daugiapakopė atstovavimo/valdymo sistema!

Taip pat nesunku pastebėti, kad Mozė (prieš tūkstančius metų!) taikė šiuolaikinės Europos vietos savivaldos chartijos esminį (subsidiarumo) principą!

Pastebėsime, kad mūsų bendraamžininkas ir bendramintis VU matematikas Algirdas Šukys pagrindžia daugiapakopę atstovavimo/valdymo sistemą, taikydamas šiuolaikinius matematinės sistemotyros metodus (žr. A.Šukys. Matematinės sistemotyros pradmenys; 1.8.6.2. sk. „Ryšys tarp organizacijos paskirties ir jos struktūros“).

Taigi žemiausioji atstovavimo grandis (kaimynija) turėtų išsirinkti bet kada atšaukiamą savo atstovą [dešimtininką/ kaimynaitį], privalantį atstovauti kaimynijos daugumos pilietinei valiai seniūnaitijos taryboje. Balsavimas kaimynijose (renkant ar atšaukiant savo atstovus, reiškiant pilietinę valią kitais klausimais) - visada slaptas. Iš karto po balsavimo turėtų būti užpildomas balsavimo protokolas, kurį pasirašytų visi balsavime dalyvavę kaimynai. Protokolas būtų oficialus dokumentas, fiksuojantis kaimynijos rinkėjų daugumos valią. Kaimynijų balsavimų protokolai galėtų būti ginčijami tik teisme. Jie būtų saugomi seniūnijose. Kaimynijų balsavimo protokolais remiantis gali būti suskaičiuojami tiek seniūnaitijų, tiek seniūnijų savivaldybių, tiek rajonų/miestų, tiek visos Lietuvos rinkėjų balsai priimant atitinkamai vietinės arba respublikinės reikšmės sprendimus.

Pilietinės visuomenės susibūrimas į kaimynijas būtų esminė tiesioginės (dalyvaujamosios) demokratijos sąlyga, leidžianti labai lengvai ir labai operatyviai spręsti visus vietinės ir respublikinės reikšmės klausimus. Nereikėtų jokių išlaidų rinkimams ir referendumams. Pvz., jei dabar veiktų kaimynijų sistema, Tautos valia dėl žemės pardavimo, skalūninių dujų ar euro įvedimo galėtų būti išreikšta daugiausia per savaitę. Kaimynai (kaimynijų rinkėjai) susirinkę pabalsuotų, balsavimo rezultatus patvirtintų savo parašais, perduotų seniūnijų taryboms.

Jos suskaičiuotų visų Lietuvos seniūnijų (pagal pateiktus protokolus) rinkėjų balsus ir... klausimas būtų išspręstas.


C. Būtina įteisinti seniūnaitijų bei seniūnijų tarybas ir jas formuoti ne iš viršaus (kaip yra dabar), bet iš apačios.

Seniūnaitija būtų (kaip yra ir dabar) seniūnijos teritorijos dalis, jungianti joje esančias rinkėjų kaimynijas. Seniūnaitijos tarybą sudarytų jos teritorijoje veikiančių kaimynijų atstovai - dešimtininkai (kaimynaičiai).

Jeigu seniūnaitijos tarybos narių skaičius būtų labai didelis, dešimties gretimų (geografiškai) kaimynijų atstovai [dešimtininkai (kaimynaičiai)] iš savo tarpo išsirinktų bet kada atšaukiamą savo atstovą [šimtininką]. Šimtininkai sudarytų seniūnaitijos valdybą.

Seniūnaitijos taryba (kaimynaičiai) iš savo narių tarpo išsirinktų tarybos pirmininką - seniūnaitį, kuris būtų jai atskaitingas ir jos atšaukiamas. Seniūnaitis vadovautų seniūnaitijos tarybos veiklai ir atstovautų seniūnaitijai seniūnijos taryboje.

Seniūnaitijų tarybos dirbtų visuomeniniais pagrindais, o ir darbo daug nebūtų - tik per rinkimus ar kitokių sprendimų priėmimus. Tarybos nariai - dešimtininkai (kaimynaičiai) organizuotų savo kaimynijose balsavimus, protokolų pasirašymus ir jų pristatymus į seniūniją, taip pat informacijos perdavimą „iš apačios“ aukštyn ir „iš viršaus“ žemyn.


D. Seniūnijos savivaldybė būtų Lietuvos teritorinis administracinis vienetas, turintis pilnas savivaldos teises, jungiantis jo teritorijoje esančias seniūnaitijas. Seniūnijos tarybą sudarytų seniūnaitijų atstovai - seniūnaičiai.

Seniūnijų tarybos taip pat dirbtų visuomeniniais pagrindais.

Seniūnijos taryba skelbtų konkursą seniūnijos administratoriaus (viršaičio) pareigoms. Viršaitis taptų valstybės tarnautoju, tačiau atitinkamuose įstatymuose turėtų būti numatyta viršaičių rotacija.

Atlyginimus gautų administratorius (viršaitis), jo pavaduotojas ir kiti reikalingi darbuotojai. Viršaičio pareigos atitiktų dabartinio seniūno pareigas.

Seniūnijos tarybos nariai būtų atskaitingi seniūnaitijų, kuriose buvo išrinkti, taryboms. Seniūnijos taryba (seniūnaičiai) iš savo narių tarpo išsirinktų tarybos pirmininką, kuris būtų jai atskaitingas ir jos atšaukiamas. Seniūnijos tarybos pirmininkas vadovautų seniūnijos tarybos veiklai ir atstovautų seniūnijai rajono/miesto savivaldybės taryboje.

 Seniūnijos taryba galėtų skirti jai atstovauti miesto/rajono savivaldybės taryboje nebūtinai seniūnijos tarybos pirmininką ir nebūtinai vieną atstovą (gausesnis atstovavimas turėtų būti atliekamas suderintai su atitinkamais įstatymais). Seniūnijos tarybos pirmininkas negalėtų tuo pačiu metu eiti seniūnijos savivaldybės administratoriaus pareigų.


E. Rajono/miesto savivaldybė būtų Lietuvos Respublikos teritorinis administracinis vienetas, jungiantis jo teritorijoje esančias seniūnijų savivaldybes. Rajono/miesto savivaldybės tarybą sudarytų seniūnijų atstovai - seniūnijų tarybų pirmininkai arba kiti seniūnijų tarybų deleguoti atstovai.

Rajono/miesto taryba skelbtų konkursą administratoriaus pareigoms. Administratoriaus pareigas einantį asmenį reikėtų vadinti meru [administratoriaus pareigos atitiktų dabartinio administracijos direktoriaus pareigas. Deja, dabartinis rajono/miesto savivaldybės administracijos direktorius postą užima ne konkurso būdu, bet „nuleidžiamas“ pagal partinę liniją].

Miesto/rajono savivaldybės tarybos nariai būtų atskaitingi seniūnijų, kuriose buvo išrinkti, taryboms. Miesto/rajono savivaldybės tarybos veiklai vadovautų tarybos renkamas, jai atskaitingas ir jos atšaukiamas tarybos pirmininkas. Jis negalėtų tuo pačiu metu eiti rajono/miesto administratoriaus pareigų.


F. Reikia įteisinti nuostatą, kad kandidatų sąrašus (bet kuriame rinkimų lygmenyje) galėtų sudaryti ne tik partijos, bet ir eiliniai žmonės, įpareigodami tai atlikti savo kaimynijos atstovą arba visuomeninę organizaciją.

Tokiu atveju miestui/rajonui Seime atstovautų asmenys, išrinkti to miesto/rajono teritorijoje pagal mišrią rinkimo sistemą:

a) išrinktoji rajono taryba teiktų kandidatų į Seimą sąrašą;

b) kitas sąrašas būtų sudarytas iš save išsikėlusiųjų asmenų;

c) trečias ir likusieji sąrašai būtų sudaryti iš partijų teikiamų sąrašų, taip pat ir miesto/rajono teritorijoje gyvenančių žmonių teikiamų sąrašų bei ten veikiančiųjų visuomeninių organizacijų teikiamųjų kandidatų į Seimą sąrašų.


Balsavimas vyktų rajono/miesto kaimynijose. Visos rajono/miesto kaimynijos balsuotų, balsavusieji pasirašytų balsavimo protokolus, seniūnijos susumuotų rezultatus ir, tarkime, 2 kandidatai, gavę daugiausiai balsų, taptų Seimo nariais.

Šitaip išrinkti į Seimą parlamentarai būtų atskaitingi rajono miesto tarybai, kurioje jie buvo išrinkti, ir galėtų būti tų tarybų sprendimu atšaukiami.


G. Visų lygių tarybose visais atvejais balsavimas turėtų būti atviras. Visų lygių tarybų (ir Seimo) nariai privalėtų balsuoti taip, kad balsavimas atitiktų jų atstovaujamųjų teritorijų rinkėjų daugumos valią.

Siūlymai yra glaudžiai susiję su „Lietuvai pagražinti“ draugijos pirmininko Juozo Dingelio mintimis apie referendumą ir savivaldą Šveicarijoje, išsakytomis interviu („Respublika“, 2013 m. lapkričio 12 d.). J.Dingelio mintys labai artimos mūsiškėms:

„... palyginti su šveicarais, mūsų visuomenė yra visiškai užblokuota, iš jos atimta bet kokia teisė kažką spręsti, žmonės mūsų valdžiai reikalingi tik tiek, kad galėtų nueiti į rinkimus ir už juos vėl balsuoti - tą pačią akimirką jie vėl užmirštami iki kitų rinkimų...“


KREIPIMASIS

į Lietuvos Respublikos Seimą, Respublikos Prezidentę,
Europarlamentarus ir į visus Lietuvos žmones,
atsakingus už savo ir visos tautos ateitį


Lietuvos žmonių iniciatyva surinkta 320 tūkstančių rinkimų teisę turinčių Lietuvos piliečių parašų. Jais reikalaujama surengti referendumą dviem tautos egzistencijai ir demokratijos plėtrai gyvybiškai svarbiais klausimais: pripažinti Lietuvos piliečiams išimtinę nuosavybės teisę į Lietuvos žemę ir sumažinti piliečių iniciatyva rengiamų referendumų kvotą iki 100 tūkstančių rinkimų teisę turinčių piliečių  parašų. Tai, kad surinktas toks didžiulis parašų skaičius, rodo, jog Lietuvos žmonių noras ir teisė dalyvauti šalies valdyme, apginti teisę į savo istorinius namus yra suvokta kaip ypatingos svarbos klausimai. Tačiau prieš šią tautos valią šiandien bandoma ne tik vesti antidemokratinę ir antikonstitucinę propagandą, bet ir ją blokuoti įvairių formalumų priedanga, kad valdžios institucijos ir toliau išsaugotų antidemokratinę monopolinę teisę spręsti visus svarbiausius tautos ir valstybės gyvenimo klausimus, nedalyvaujant pačiai tautai ir nušalinant ją nuo šalies ateities kūrimo.

Žemių pardavimas nuosavybės teise užsieniečiams yra vienas iš svarbiausių klausimų, garantuojant tautos ateities egzistenciją, jos laisvę ir nepriklausomybę ir todėl turėtų buti sprendžiamas tautos referendumu. Seimas, 1996 ir 2003 metais pakeitęs Konstitucijos 47 straipsnį, suteikiantį „užsienio subjektams“ teisę įsigyti Lietuvoje žemę nuosavybės teise be tautos referendumo, sukūrė specialią konstitucinę normą, pažeidžiančią Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalį, kurioje įtvirtintas konstitucinis principas, nustatantis, kad „svarbiausi tautos ir valstybės klausimai sprendžiami referendumu“. Kolizijos atveju Konstitucijos principai turi viršenybę prieš specialias konstitucines normas. Šio straipsnio pakeitimas be referendumo pažeidė ir Konstitucijos 2 straipsnį - principą: „suverenitetas priklauso tautai“ o taip pat Konstitucijos preambulę, teigiančią „Tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje“. Tačiau „laisvai gyventi ir kurti  tėvų ir protėvių žemėje“ gali tik tas, kas yra tos žemės savininkas.

Šiandien norint okupuoti kraštus, perimti jų valdymą jau nereikia įvesti ginkluotųjų pajėgų. Tai atgyvenęs tautų pavergimo būdas. Tautoms pavergti šiandien kuriamas žymiai modernesnis ir veiksmingesnis būdas - supirkti nedidelių tautų žemes, jų gamtos turtus ir per tai perimti faktinį šalies valdymą ir tai daryti svarbiausia su pritarimu tos pačios šalies politikų, besivadovaujančių momentine ekonomine nauda. „Užsienio subjektų“, kuriem suteikiama galimybė laipsniškai supirkti Lietuvos žemes, suteikiama teisė nusipirkti ir teisę šeimininkauti mūsų namuose, naudoti mūsų žemę pirmiausia ne lietuvių tautos interesais ir tuo pagrindu primesti Lietuvos žmonėms naujųjų šeimininkų vertybes, įsitikinimus, kalbą. Tuo keliu jau eina Kinija, supirkinėdama teritorijas Afrikoje, Madagaskaro saloje. Sovietai, okupavę Lietuvą, irgi neišsivežė žemės į Maskvą, bet ją nusavinę pirmiausiai naudojo lietuvių tautai ekonomiškai pavergti, paversti Lietuvos žmones beteisiais kolūkiečiais.

Parduoti savo žemes užsieniečiams - tai sukurti teisines prielaidas formuotis procesui, kuris laipsniškai verstų lietuvių tautą svetimųjų samdiniais savo namuose. Politinė valdžia visada veikė ir veiks pirmiausia ne samdinių, o žemės savininkų interesais. Lietuvių kalba tokiomis sąlygomis po kurio laiko rizikuoja ne tik nebūti valstybine, ji gali nebūti net viešai vartojama, nes tai bus ne savininkų, o samdinių kalba, lygiai taip pat, kaip buvo XVII-XIX a., kai kalbėti lietuviškai buvo gėda, nes tai buvo baudžiauninkų, socialiai nereikšmingų ir kitaip socialiai pavergtų žmonių kalba. Valdžia, ketindama didinti žemės mokestį, faktiškai siekia ekonominėmis priemonėmis priversti Lietuvos žmones kuo greičiau parduoti savo žemę - savo istorinius namus - tiems, kurie gali pirkti. O pirkti pajėgia tie, kuri turi emisijos teisę leisti „popierinius“ menkai realiomis vartojamosiomis vertėmis garantuotus dolerius ir eurus. Ar gali viena Lietuvos žmonių karta dėl savo momentinio savanaudiškumo išsižadėti viso to, kas buvo šventa tautos ištisoms kartoms, ką tos kartos kūrė ir gynė šimtmečiais savo krauju, dėl ko žuvo pokario partizanai ir Sausio 13-osios didvyriai?

Pardavimą užsieniečiams bandoma teisinti Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą sutartimi, pareiga laikytis sutarčių ir iliuzine viltimi išvengti galimų „finansinių nuostolių“ - ES negatyvios reakcijos. Kai tauta liks savo namuose svetimųjų samdine, jau nebeaktualūs bus „finansiniai nuostoliai“, nes tauta jau bus patyrusi pagrindinį nuostolį - praradusi teisę būti šeimininke savo namuose.

Nuolat primenama būtinybė laikytis stojimo į ES sutarties, tai šiuo klausimu tikrovė yra tokia: Lietuva įstojo į ES kaip į laisvų demokratinių valstybių sąjungą, kurioje sutartys ne tik sudaromos, bet ir koreguojamos, kad jos visą laiką išliktų laisvų tautų laisvai sudaromomis ir abipusę naudą kuriančiomis sutartimis. Jei sutartis po kurio laiko ima kuriai nors tautai kelti grėsmę, tauta turi teisę kartu su savo partneriais peržiūrėti atitinkamus tos sutarties punktus. Būtent apie tokį ES sutarties dinamiškumą besikeičiančioje Europoje 2013 m. rugsėjo 22 d. kalbėjo Vokietijos kanclerė Angela Merkel: „Esame tarp tų, kurie sako, jeigu sutartys nebėra pakankamos - plėtokime tokias sutartis“. „Žinau, kad kai kada valstybėms sunku prastumti sutarčių pakeitimus. Tačiau tie, kurie nori daugiau Europos, privalo būti pasiruošę naujoms taisyklėms, susijusiomis su kompetencija“. „Europos Sąjungos šalys turi būti pasiruošusios pakeisti savo sutartį, kad sustiprintų 28 valstybių bloką“. Tai labai išmintinga ir ES ateitį kurianti politika. Tik tokia politika pajėgi ne tik išsaugoti Europos Sąjungą ateičiai, bet ir daryti ją nuolat patrauklią, nuolat atsinaujinančią ir nuolat veikiančią ją sudarančių tautų interesais. Tai laisvų tautų sąjunga, pripažįstanti, kad sutartys keičiamos ir tikslinamos, kai tam atsiranda reikalas, ir kad tokio reikalo iniciatyva ateina iš nacionalinių valstybių.

Lietuvos politikai, kurie nenori dalyvauti šiame ES sutarčių dinamiškumo palaikymo  judėjime, nenori ES lygmeniu adekvačiai reaguoti į tautai naujai iškylančius iššūkius, kelia grėsmę ne tik lietuvių tautos egzistencijai, bet kenkia ir Europos Sąjungai, jos prestižui, nes daro ją nepaslankią, nepajėgią reformoms, pavojingą nedidelių tautų egzistencijai ir dėl to nepatrauklią. Ar ne tokia stagnatoriška ES vizija ir didina euroskeptikų skaičių? Prieš ją jau ryžtingai protestuoja Vengrija, Čekija, Bulgarija ir kai kurios kitos ES valstybės, norinčios matyti ES kaip laisvo bendradarbiavimo, o ne diktato Sąjungą. Lietuva gyvybiškai suinteresuota tik laisvų, abipusiai naudingų sutarčių pagrindu besitvarkančia Europos Sąjunga. Todėl raginame Lietuvos politikus dalyvauti kuriant būtent tokią Europos Sąjungą - abipusę naudą garantuojančių sutarčių pagrindu besikuriančią, pripažįstančią neskaitlingoms ir ribotos teritorijos valstybėms narėms išimtinę teisę į savo žemę kaip į savo tautos istorinius namus.

Lietuvos piliečiai, rinkdami savo atstovus ateinančiuose Lietuvos Respublikos Prezidento, Europarlamento ir Seimo rinkimuose, turėtų apsispręsti, ar jiems balsuoti už tuos, kurie Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą sutartį mato tik kaip pasiteisinimą nieko neveikti Europos Parlamente lietuvių tautos labui, taip pat ir žemės pardavimo užsieniečiams klausimu, ar už tuos, kurie sieks aktyviai kovoti kartu su Angela Merkel, kad „Europos Sąjungos šalys būtų pasiruošusios pakeisti savo sutartį, kad sustiprintų 28 valstybių bloką“ ir kad „tie, kurie nori daugiau Europos“ ją kurtų kaip besitvarkančią ne diktato, o abipusiai naudingų ir pagrindines tautų teises gerbiančių sutarčių pagrindu.


Alfonsas Vaišvila, Juozas Dingelis, Krescencijus Stoškus,
Romualdas Grigas, Vytautas Zabielskas,
Vytautas Rubavičius,Ona Voverienė,
Leonas Kerosierius, Jonas Ivoška


2013-12-20


Audrius Rudys: Kita istorija


1779 metais įžymusis Džeimsas Kukas (James Cook), keliautojas ir kapitonas, trečiais kelionės aplink pasaulį metais Havajų salos Kealakekua Bėjaus pakrantėje aborigenų trenktas į galvą su 4 saviškiais vasario 14 dieną nukeliavo į dangų.

Jums nieko tai neprimena? Galbūt nuo to įvykio Havajų salos pateko į Europos mokslo ir politikos akiratį. Ir dabar istorikai ir politologai, kalbėdami apie šių salų istoriją, ją dalija į istoriją „iki Kuko“ ir „po Kuko“.

Iki Dž.Kuko vadovaujamos ekspedicijos apsilankymo Havajų salose klestėjo polineziečių civilizacija. Žodis „klestėjo“ čia kiek abejotinas, vertinant iš dabartinio demokratijos supratimo taško. Havajiečių visuomenė buvo labai susiskaldžiusi tiek teritoriniu, tiek socialiniu pjūviais, vietinė aristokratija - vadai - buvo aukštai iškelti virš paprastų gentainių, socialinis gyvenimas buvo organizuotas pagal „kapu“ (mums įprasčiau - tabu) sistemą, kuri griežtai reguliavo visus gyvenimo aspektus (pvz., vyrai negalėjo valgyti kartu su moterimis, paprasti gentainiai negalėdavo per daug prisiartinti prie vadų ir pan.). Bet kokia elgesio klaida buvo baudžiama paprastai - mirties bausme. Vadai nuolat konfliktavo tarpusavyje, kovodami už įtaką ir žemes, karai vykdavo nuolatos. Tačiau havajiečiai plėtojo savitą vaizduojamąjį meną bei muzikinę kultūrą - šokius ir dainas. Genčių istoriją nuo pat polineziečių atvykimo į salyną saugojo pasakotojai ir dainiai, perduodami iš kartos į kartą žinias ir papildydami jas aktualijomis. Ir svarbiausia - niekas nebadavo, ir tai užtikrino jų bendruomeninė žemės naudojimo sistema. Visos šeimos gaudavo naudojimui atskirus siaurus ir ilgus sklypus, kurie prasidėdavo nuo takoskyros kalnuose ir tęsdavosi per priekalnes į slėnius, toliau per paplūdimius iki vandenyno, tiksliau, ir vandenyne iki salas juosiančių koralinių rifų. Tai užtikrino galimybes prisiauginti, prisirinkti ir prisižvejoti tiek įvairaus maisto, kiek konkrečiai šeimai reikėjo. Tarpukalnių gyventojai vandenyne žvejoti negalėjo, tačiau žuvies pasigaudydavo upėse, kitas vandenyno gėrybes gaudavo mainais už savo išaugintus produktus. Pagal savo klimatą ir gamtines sąlygas Havajai buvo rojus žemėje.

1810 m. prasidėjo Havajų karalystės laikotarpis. Vienas vadas savo valdžioje suvienijo visas Havajų salas ir tapo karaliumi Kamehameha I. Tiesa, dar 1793 metais į salas atvyko pirmoji nedidelė partija užsieniečių apsigyventi salose. Karalius Kamehameha II 1819 m. panaikina „kapu“ sistemą. 1820 m. į Havajus atvyko pirmoji krikščionių misionierių grupė. Krikščionybė turėjo užpildyti ideologinį vakuumą, atsiradusį dėl „kapu“ panaikinimo. Buvo įsteigtos misijos, jos gavo sklypus, užsiėmė krikščionybės platinimu ir ūkininkavimu. Misionieriai tapo karaliaus patarėjais. 1825 metais pradėtos veisti cukranendrių ir kavos plantacijos, 1835 m. pradėjo veikti pirmoji komercinė cukranendrių plantacija, kol kas havajiečių bendruomeninėje žemėje.

Karalius Kamehameha III, veikiamas baltųjų patarėjų, absoliučią monarchiją paverčia konstitucine. 1845 m. įsteigiama speciali komisija žemės nuosavybės problemoms nagrinėti, o po trejų metų karalius įgyvendina užsienio patarėjų parengtą radikalią žemės nuosavybės reformą. Pagal ją 23 proc. žemės paskelbiama karaliaus šeimos nuosavybe, 40 proc. atitenka 245 vadų šeimoms, 37 proc. - eiliniams havajiečiams, kurie ją naudojo nuomos pagrindais. O nuo 1850 m. nuomininkai, įrodę, kad konkrečiu sklypu naudojosi nuo seno, gaudavo tą sklypą privačion nuosavybėn. Bet kuri privati žemė galėjo būti nevaržomai parduodama taip pat ir užsieniečiams. Tais pačiais metais leista įsivežti užsienio darbininkus, o 1852 m. dirbti plantacijose atvyko didelė Kinijos kontraktinių darbuotojų grupė. Imigrantai daugiausiai buvo vieniši vyrai. Pasibaigus sutartims, dalis grįžo į Kiniją, daugelis kitų įsteigė savus verslus ar ūkius ir susirado vietines žmonas. Masinė kinų imigracija, prasidėjusi 1852 m., tęsėsi iki XIX a. IX dešimtmečio pabaigos. 1855 m. pasibaigė tradicinė žemės nuomos tvarka. Nuo šiol visa žemė Havajuose - tik privati.

1864 m. karalius paskelbė naują konstituciją, kurioje numatytas raštingumo ir turto cenzas tiek kandidatams, tiek rinkėjams, rinkimuose galėjo dalyvauti visi cenzą atitinkantys vyrai, nepriklausomai nuo kilmės, havajiečiai jie ar atvykėliai iš užsienio. Po metų pradėtos vežti kinės moterys kontraktininkams - tautiečiams. O dar po trejų metų pirmieji japonų darbininkai atvežti dirbti plantacijose. Japonų darbininkai retai rinkdavosi vietines moteris, todėl jiems žmonos buvo vežamos iš Japonijos. Vėliau buvo dar nemaža plantacijų darbininkų iš Portugalijos banga.

1887 metai - ypatingos reikšmės metai. Karalius savo paties suformuotos vyriausybės (kurios visi nariai turėjo anglosaksiškus vardus ir pavardes) buvo priverstas pasirašyti naują konstituciją, kuri numatė visuotiną rinkimų teisę visiems neazijiečiams vyrams, net ir tiems, kurie nebuvo karalystės piliečiais, bet turėjo pakankamai turto. Šią konstituciją amžininkai pavadino „Durtuvų konstitucija“, nes karalius ją pasirašė rūmuose, kurie buvo apsupti ginkluotų plantacijų apsaugos būrių.

1893 m. užsieniečiai kontroliavo jau 90 proc. Havajų žemės. Todėl nenuostabu, kad tais metais grupės amerikiečių verslininkų įkurtas „Saugumo komitetas“, padedamas JAV karinių jūrininkų, nušalina karalienę ir paskelbia respubliką, kurią 1898 metais JAV sėkmingai aneksuoja. Finita la commedia!

Dabar truputis demografijos. Manoma, kad Dž.Kuko laikais Havajuose gyveno iki 400 tūkst. polineziečių. Pirmieji masiškesni kontaktai su europiečiais ir azijiečiais paskleidė Havajuose ligas, kurioms polineziečių imuninės sistemos nebuvo pasiruošusios, ir epidemijos vietinius gyventojus skynė šimtais ir tūkstančiais. 1831 m. Havajuose jau buvo apie 264 tūkst. gyventojų, o 1853 m. surašyme fiksuoti 73 138 asmenys. Po to matome dvi tendencijas - bendras gyventojų skaičius auga (daugiausia dėl plantacinės žemdirbystės poreikių pritraukiant kontraktinius darbininkus), tuo pat metu tikrųjų havajiečių skaičius nuolat mažėja. 1896 metų surašymas randa 109 020 gyventojų, tarp kurių havajiečių ir pusiau havajiečių buvo likę mažiau nei 39,5 tūkst. (mažiau, negu 40 proc.!), o ne havajiečių kilmės Havajuose gimusių asmenų - 12,8 tūkst., užsienyje gimusių - 56,7 tūkst.

Gerbiamas skaitytojau, atsiprašau, kad gal nuvarginau datų ir skaičių gausa, kuri neatitinka įprastinių laikraščių straipsnių standartų. Bet jų reikia, kad visiems būtų aiškios išvados.

1848 m. žemės nuosavybės reforma, atlikta užsienio biznierių ir vietinio elito interesais, kurios metu žemė buvo padalyta privačiai havajiečių ir užsieniečių nuosavybei, įstūmė daugumą havajiečių į padėtį, kai jie tapo bežemiai ir beteisiai savo tėvynėje. „Kai atsivėrė kapitalo investicijų į žemę galimybės, havajiečių aukštuomenė įsitraukė į žemės prekybą bei kapitalo investicijas. Vyriausybė pardavinėjo didelius žemės plotus užsieniečiams, valdžios pareigūnams ir karališkajai šeimai. Vieninteliai, kas nukentėjo nuo šio naujo biznio, tai paprasti havajiečiai, nes buvo nuvaryti nuo žemės, kurioje gyveno jų kartų kartos“ (laisvas autoriaus vertimas iš www.to-hawaii.com/history.php).

Skaitytojau, ar nori, kad Lietuvoje įvyktų panašūs procesai, kaip aprašytoje nepriklausomoje valstybėje? Ne šiaip laukinėje karalystėje, o valstybėje, kuri per nepilnus 30 metų po havajiečių rašto sukūrimo tapo raštingiausia šalimi, nes 1854 m. didžiausias gyventojų procentas pasaulyje mokėjo skaityti ir rašyti!


Andrius Martinkus: Neoliberali Lietuvos valstybė (2)

Lietuva tik formaliai yra nacionalinė, o iš tikrųjų - neoliberali valstybė. Pagrindinė neoliberalios valstybės paskirtis yra ne nacijos interesų gynimas, jos kultūros puoselėjimas, o globalios neoliberalios tvarkos (neoliberalizmo praktikos) palaikymas jos sienų apibrėžtoje teritorijoje ir neoliberalizmo ideologijos (teorijos) diegimas į jos piliečių sąmonę. (ES po Lisabonos sutarties politinė evoliucija rodo didelės dalies eurobiurokratų ir visokių „eurofederalistų“ norą, kad šiuos tikslus įgyvendintų į istorijos šiukšlyną nacionalines valstybes ir „tėvynes“ išmetęs kvazipolitinis imperinis darinys.) Reikia atkreipti dėmesį, kad agresyvi neoliberalizmo ideologija („laukinis kapitalizmas“) Lietuvą ir kitas pokomunistines šalis užpuolė visiškai nepasiruošusias (pvz., tikėjusias pasakomis apie „švedišką socializmą“ ir greitai pasibaigsiantį „pereinamąjį laikotarpį“, kuris iš tikrųjų gali pasibaigti ir tokios tautos, kaip lietuvių tauta, išnykimu), o politiniai tų šalių „elitai“ labai dažnai buvo linkę sudaryti su šia ideologija savo tautų interesams prieštaraujančias sąjungas. Todėl turime socialinio neteisingumo pokomunistinėje erdvėje įsikūnijimą - Rusijos oligarchiją. Ir ne ką socialiai teisingesnę išsivaikščiojančią, oligarchiškai valdomą Lietuvos valstybę. Beje, oligarchizacijos tendencija yra būdinga visam neoliberalios epochos pasauliui. „The poor get poorer, the rich getricher“ - neturtingieji tampa dar skurdesni, o turtingieji dar turtingesni. Tokia yra sociologinė neoliberalizmo išraiška.

Kaip ir komunistai buvusioje Sovietų Sąjungoje ir kitose komunistinėse šalyse, neoliberalai yra sukūrę ištisą sąvokų sistemą, kurią kasdien per masinės informacijos priemones diegia į piliečių sąmones, taip formuodami lojalius neoliberalaus režimo tarnus. Sveika visuomenės dalis dar palyginti nesunkiai demaskuoja neoliberalią propagandą, kai ši trimituoja apie visokias „teises“ visokiems, sveikos visuomenės dalies požiūriu, iškrypimams ir anomalijoms. Klastingesnei neoliberalaus žodyno daliai priklauso tokios sąvokos kaip, tarkime, „investicinis klimatas“, „fiskalinė drausmė“, „laisvas kapitalo judėjimas“, „struktūrinės reformos“, „žmogiškieji ištekliai“. Kas vyksta pasaulyje, kuriame beatodairiškai konkuruojama dėl „investicinio klimato“ pagerinimo, laikomasi „fiskalinės drausmės“ (visada oligarchų naudai), vykdomos „struktūrinės reformos“ (visada neturtingųjų sąskaita) ir užtikrinamas „laisvas kapitalo judėjimas“? Pasaulyje, kuriame neoliberalios oligarchinės valstybės užtikrina „laisvą kapitalo judėjimą“ - t.y. realizuoja oligarchų laisvę varinėti po pasaulį pinigų srautus, suprask, investuoti pasaulio vietose, kuriose palankus „investicinis klimatas“, - yra išjudinami „žmogiškieji ištekliai“, kurie šimtmečiais buvo laikomi atskirų civilizacijų, kultūrų, tautų, valstybių ir religinių tradicijų žmonėmis. Tokiame pasaulyje bankrutuoja ir dykviete virsta Detroitas, šalia prabanga tviskančios Maskvos žmonės gyvena XX a. pradžios sąlygomis, prie Lampedūzos skęsta pabėgėliai, degraduoja valstybės ir nyksta tautos. Lietuvos valstybė ir lietuvių tauta yra viena iš jų.

Didžiausia neoliberalizmo keliama grėsmė yra sąmonės inžinierių nuolat kuriama iliuzija, kad viskas, kas vyksta, yra natūralus procesas. Kai šeimos institucijos griovėjai kalba apie tai, kad „pasaulis keičiasi“, jie kuria iliuziją, kad ši kaita yra tokia pat natūrali kaip saulės patekėjimas ryte ir nusileidimas vakare. Bet pasaulis ne tiesiog keičiasi, o yra keičiamas neoliberalizmo. Kai kalbama apie „globalią Lietuvą“, kuriama iliuzija, kad „globalizacija“, prie kurios turinti prisitaikyti (išsivaikščiodama po pasaulį) Lietuva, yra tokia pat natūrali kaip Nemuno vandens tekėjimas. Bet ši globalizacija yra ne tiesiog globalizacija (kai kas sako, kad globalizacija prasidėjo tada, kai žmogus iš savo tėvynės Afrikos pradėjo kitų žemynų kolonizavimą), o neoliberali globalizacija. Kai Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas kalba apie tai, kad į ištuštėjusią Lietuvą reikia įsivežti darbo jėgos iš užsienio, susidaro iliuzija, kad Lietuvos „sodybų tuštėjimo metas“ yra toks pat natūralus procesas kaip medžių lapų kritimas rudenį. Bet, skirtingai nuo augusios pirmosios Lietuvos Respublikos - tikrąja žodžio prasme nacionalinės valstybės, - nykstanti antroji Lietuvos Respublika yra ne nacionalinė, o neoliberali valstybė, savo piliečiams diegianti neoliberalią pasaulėžiūrą (kurioje vietos „tėvynei“ nėra numatyta), aptarnaujanti „laisvą kapitalo judėjimą“ ir atvira biomasės („žmogiškųjų išteklių“) srautams. Savaime suprantama, kapitalas juda ne pats savaime. Jis turi savo judintojus. Tie judintojai - konkretūs fiziniai ir juridiniai asmenys. Juos įvardijančius neoliberali propaganda paprastai apšaukia „sąmokslo teorijų“ kūrėjais.

Tobulame neoliberalios utopijos išsipildyme religijos, tautos, valstybės turi apskritai išnykti, o pakeliui į šį tikslą - tapti vis labiau nereikšmingos. Turi išnykti ir žmogus - bent jau toks, apie kurį parašyta, kad buvo sukurtas „kaip vyras ir moteris“ (Pr 1, 27). Jau dabar vadinamieji „transhumanistai“ (t.y. „peržengę žmogiškumą“) svarsto apie tai, koks turėtų būti santykis tarp naujos rūšies žmoniškumą jau praaugusių būtybių ir tų, kurie vis dar liks tik „žmonėmis“. Tačiau neoliberali utopija yra būtent utopija, o visos utopijos yra pasmerktos žlugti. Deja, utopijų įgyvendinimas reikalauja didelių aukų. Po 50 metų komunistinio eksperimento Lietuva jau daugiau kaip 20 metų patiria kito ideologinio eksperimento prievartą. Ši prievarta tapo dar nuožmesnė pastarąjį dešimtmetį ES sparčiai transformuojantis į viršnacionalinį neoimperinį darinį. Mažos tautos daug labiau negu didelės yra kandidatės tapti neoliberalios utopijos aukomis. Kad to neatsitiktų, labai svarbi yra politinio tų tautų elito kokybė. Bet čia jau reikia kalbėti apie vidines Lietuvos tragedijos priežastis.

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ specialų leidinį
„Redakcinės kolegijos tribūna“

×
-->
Pasidalink: Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
 
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
Tobago Anthony Joseph.

Kaip manote, ar mažos mokyklos ugdo pašalpininkus?

balsuoti rezultatai

Kaip vertinate tai, kad Vilniuje stadionas „statomas“ jau 30 metų?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+5 +7 C

 +6 +8 C

 

 +10 +13 C

+11 +12 C

+14 +15 C

 

 +16 +18 C

0-4 m/s

 1-5 m/s

 

0-4 m/s

 

reklama
Ūkis