respublika.lt

RESPUBLIKOS REDAKCINĖS KOLEGIJOS TRIBŪNA (Nr.37): LIETUVAITĖ, VARLĖ IR ŽOLINĖ

(0)
Publikuota: 2014 rugpjūčio 22 15:58:28
×
nuotr. 1 nuotr.
Daiva Tamošaitytė. Redakcijos archyvo nuotr.

Tik Lietuvai ir tik jos sąmoningiems piliečiams skirtas savaitraščio „Respublika“ specialus leidinys.

 

Daiva TAMOŠAITYTĖ: „Lietuvaitė, varlė ir Žolinė“

Stojus baisiems karščiams, Lietuvaitė vaikštinėjo po sodą šen ir ten, vis prie tuščio baseinėlio aplink vandentiekio čiaupą sustodama, kiekvienąkart savo ištikimos bičiulės varlės gailėdama: juk per sausrą ji iš nevilties į kubilą su lietaus vandeniu įšokdavo, bet išsiropšti negalėdavo, tekdavo ją vaduoti. Sykį įbedė Lietuvaitė akis į baseinėlį ir sušnibždėjo: „Kaip gerai būtų, kad jame niekada neišsektų vanduo! Būtų mano varlytei patogūs nameliai...“ Ir nei iš šio, nei iš to tą patį vakarą kažkas nutiko vamzdžiams: baseinėlis prisipildė, o laiminga varlė spiginant saulei pliumptelėdavo į vandenį, iš ten mąsliai žvelgdavo į Lietuvaitę, o dažnai ištisas valandas medituodavo ant krašto ir šiaip nuolat aplink sukinėjos. Užsimezgus tokiam meiliam ryšiui, o ypač kone išsigandus stebuklo (ir kas patikės?), Lietuvaitė staiga susizgribo. „Vaje, - šūktelėjo ji, - o jei tai ne varlė, o varlius? Gal jis laukia, kol jį pabučiuosiu, ir tada visos kitos svajonės viens du išsipildys...“ Juolab kad iš kitų varlių ir rupūžių šioji išsiskyrė ypatingu prieraišumu ir dėmesiu, sakytum, asistuotų, ir puošniais geltonai rudais dryžiais išilgai letenėlių, margais šonais. Tikras frantas!

Nieko nieko, ramino save mergina. Juk pasaulis ant pasakų ir stebuklų laikosi: štai Žolinė, per kurią pagonys šventina žolynus ir tikisi gamtos jėgų užtarimo, o krikščionys švenčia Marijos Dangun Ėmimo dieną. Dar kiti mini galingo indų išminčiaus gimtadienį. Ir niekas iš tų tūkstančių neabejoja, kad viskas tikra. O milijonai Rusijoje ir net pats Putinas tiki, kad galima įbristi į tą pačią upę, tai yra į sugrąžintą sovietų rojų, tapusį nekonvencine Rusijos imperija, ir pats Herakleitas nesugebės tam pasipriešinti. Taigi kažkam tasai pasakų princas - supervarlė, galinti išpildyti visas svajones. Atseit, mes ir toliau žvanginam ginklais, visi bijo, ir net Coliukei Lietuvai lemtis jau parengta. Nesvarbu, kas brenda į upę: joje didysis varlinas karaliauja. Nuo jo viskas ir priklauso. Net japonai turi tą suprasti, ką jau ten ukrainiečiai. Visos upės nuo Dono iki Nemuno - rusų. Dėl įdomumo ir kai kurios jūros.

„O ko galima tikėtis iš vyrų?“ - mąsto Lietuvaitė. Dažniausiai jie realiame gyvenime iš princo virsta bjauria rupūže. Žada moteriai laimę ir saugumą, bet gamina ginklus, kuriuos paskui žūtbūt turi išbandyti arba parduoti, tada kiti išbandys. O kai išbando, ateina ir prievartauja svetimas moteris. Jei prancūzai žaismingai teigia, girdi, visur ieškok moters, dėl kurios kyla visi karai, tai tėra pasakos. Argi dėl kokios Merkel kils trečiasis pasaulinis? Iš tiesų tai dviejų konkurentų kova norint įrodyti savo pranašumą, o moteris tik pretekstas. Taip jie ir kontroliuoja kiekvieną žemės lopinėlį, kaunasi ragais ir nagais. Nes eros ir tanatos eina išvien. Viskas yra jų veikla - nuo techninės revoliucijos, skalbimo mašinų iki despotizmo virtuvėje. Kur ten: kariuomenės hierarchinis modelis įdiegtas visuomenėse. Dedovščina akivaizdi primityviose bendruomenėse ir paslėpta pseudodemokratijose.

„Kur mūsų aukso amžius, mūsų sūnūs, klausę lietuviškos darnos ir motinos?“ - sielojasi Lietuvaitė, darbuodamasi sode, ravėdama. Štai priviso piktžolių, kurios stiebiasi bet kokiomis sąlygomis. Kaip piktžolių priviso Lietuvoj visokių kraugerių, geriančių mūsų kraują. Ir ką daryt? Visokie danai ir kiti šiauriečiai, parklupdę lietuvius per bankus ir nupirktą žemę - argi jau pamiršta, kad prieš kelis šimtus metų jie niokojo lietuvius ir prūsus, ir jotvingius, ir kuršius ir reikalavo duoklės? Dabar ir mokame tą duoklę naujomis sąlygomis. Jie to nepamiršo. Jie turi pelną. O lietuviai - ką, trumpa atmintis? Apsiaustis, trunkanti jau kelis šimtus metų. Nepaisant didingų pergalių. Prie šiauriečių germanų pridėkime slavus, istorijoje išnirusius neseniai ir dėl to pilnus agresyvios jėgos. Susitraukėme iki mažyčio lopinėlio. O juk visos melagystės apie saugumą niekuo neparemtos, nes Lietuvaitė regi lietuvių vyrų pasidavimą. Kur ten Pilėnai, pamirškime. Dabar jie patys tapo moterimis. Paslaugiai tampa homoseksualų, transvestitų ir pedofilų fantazijų mėsa dėl aukšto posto. O jūs jei ką darykitės abortus, žudykitės. Emigruokite. Tai reiškinys, buvęs ir anglosaksų nukariautoje Indijoje, kai indai buvo verčiami moterimis seksualine ir politine prasme. Sovietai-rusai žudė ir rengiasi žudyti, laisvasis pasaulis prievartauja. Koks skirtumas? O tas, kad mūsų vyrai yra apačioje. Istoriniai ir fiziologiniai reikalai. Lietuvėms moterims - autas.

Dabartinėje civilizacijoje pastebimas reiškinys, kai tik tose visuomenėse, kuriose išlaikoma pagarba moteriai, gimdytojai ir tradicijų perteikėjai, yra pakilimas, ekonominis ir dvasinis. Kur suteikiamas besąlyginis kūrybos primatas tikrajai kūrėjai, moteriai, išmanančiai Dievo kelius. Pavyzdžiui, žydų diasporoje. Lietuviai per daugelį primestos baudžiavos amžių savo moterį nukėlė nuo pjedestalo, pavertė verge pagal kitataučių prerogatyvas. Lietuviams moteris niekada nebus Sara Bernar (Sara Bernhardt) ar Hana Arent (Hannah Arendt). Nors jos yra. Kitos vyrų bendruomenės slepia paklusnumą moterims, o lietuviai, regis, vadovaujasi viduramžių nuostatomis. Pamiršę prigimtinę pareigą ir net krikščionišką paveldą, jie pasiduoda savo amžinoms silpnybėms ir priima svetimą karmą. Jų, vyrų, pasaulyje jie yra lūzeriai.

Tada Lietuvaitė ir sumąstė: „Geriau liksiu su varle nei su lietuviu vyru. Gal koks stebuklas atsitiks.“

Vytautas SINICA: „Baltijos kelias informaciniame kare“

Latvių gatvėms ir visoms kitoms su Lietuvos valstybingumu nesusitaikančioms kontoroms vienas įdomiausių dalykų neabejotinai yra Lietuvos piliečių požiūris į savo valstybę - jos įsitvirtinimą praeityje ir išsaugojimą ateityje. Būtent dėl šios priežasties joms Lietuvoje nėra įdomesnių datų už Sausio 13-ąją, Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją ir... ne, ne Liepos 6-ąją, o Rugpjūčio 23-iąją. Būtent šios keturios datos lietuviškajame istorinės atminties kalendoriuje įtvirtina sukurtą ir atkurtą modernų tautinį Lietuvos valstybingumą. Ir būtent Lietuvos piliečių (ne)abejingumas minint šias datas yra labai įdomus, nes daug apie mūsų nacionalinę savimonę ir elementarų norą egzistuoti pasakantis rodiklis. Kuo jo mažiau, tuo geriau - dirva sėjai išpurenta

Net nebūtina su pavydu dairytis į Latviją, kad suprastume, jog situacija šiuo klausimu Lietuvoje prasta. Sausio 13-osios ir Vasario 16-osios oficioziniai ir priplėkę valdžios renginiai sutraukia vis mažiau žmonių iš taip negausaus įprasto jų dalyvių būrio. Kartą apsilankius nesunku suprasti - bokšto ir parlamento gynėjai toli gražu neišmirė, tačiau nei jie, nei jų vaikai nesirenka ten, kur dvelkia ne Tauta, o valdžia. Kaip žinoma, tarp pastarųjų Lietuvoje - gilėjanti praraja. Tiesa, vasario 16 d. Kaune vis gausesnėmis gretomis švęsdami žygiuoja valdžios neraginti ir neorganizuojami tautiečiai. Rusiškos propagandos, atsikartojančios lietuviškų neomarksistų lūpose, aiškinimu - tai fašistuojantis jaunimas. Nieko keista - visi neparankūs, valstybinę sąmonę garsiai skelbiantys ir veiksmais ginantys veikėjai nuo Kijevo iki Vilniaus Kremliui yra fašistai, lyg būtume užstrigę II pasaulinio karo metų žodyne.

Savo ruožtu Kovo 11-oji tampa kasmet įdomesnė, ypač sostinės Gedimino prospekte, kur taip pat kasmet savo iniciatyva valstybingumo švęsti susirenka vis gausesnis patriotų būrys, vėliau sutartinai Kremliaus retorika juodinamas tiek Rusijos, tiek Lietuvos žiniasklaidos. Jei kam ir tinka liūdnai pagarsėjusi „naudingų idiotų“ koncepcija, tai visų pirma visiems tiems, kurie renkasi kartu su Algirdo Paleckio neojedinstvininkais retransliuoti propagandinių klišių apie Kovo 11-ąją Lietuvoje besiliejantį lietuvių šovinizmą. Nuo istorinės SSRS (su kuria akivaizdžiai toliau tapatinasi Rusija) nesėkmės dieną skambančio „Lietuva - lietuviams“ bent vienam diktatoriui tikrai linksta ausys.

Lietuva, kaip ir kitos Baltijos sesės, juk buvo, yra ir bus tik geopolitinė anomalija, kurią ištaisyti yra taip ir nesusiformavusios Tautos palaikomo lyderio garbės reikalas. Nenuspėjamoje ateityje, vis garsiau skambant užuominoms apie karą ir sienų perbraižymą, Lietuva bus juo tinkamesnis grobis, juo silpnesnė joje bus valstybingumo idėja. Išskyrus pigius žaidimus manipuliuojant tariama šeimos apsauga nuo moraliai degradavusių Vakarų, niekas ir nebando beviltiškos taktikos įtikinti, kad Rusijoje gyventi geriau, saugiau, laimingiau. Ne. Bandoma įtikinti, kad nuo pat pradžių klaidinga, „įkalbėta“ mums buvo pati tautinio valstybingumo idėja, mintis, kad esame savarankiški ir kaip tokie turėtume spręsti savo likimą. Kaip propagandiniuose filmukuose aiškina „Būkime vieningi“ atstovai, „kažkas paaiškino, paskleidė mintį, kad mums visiems čia labai reikia nepriklausomybės“. Pakirsti Tautos apsisprendimą kurti ir išsaugoti nacionalinę valstybę yra pagrindinis propagandinio karo tikslas. Pagrindinis jo taikinys - istorinė atmintis, normaliu atveju ir formuojanti valstybinį sąmoningumą. Būtent dėl to tiek daug investuojama į alternatyvią istoriją. Lietuvoje šiandien masiškai kovojama su šią alternatyvią istoriją transliuojančiais Rusijos informaciniais kanalais. Ir gerai daroma. Sveikam ir istoriją mokančiam žmogui kraujas užverda žiūrint, kaip demagogiškai per propagandines laidas aiškinama, kad Lietuva lygiai kaip neseniai Krymas į SSRS sudėtį pasiprašė referendumu, kaip Sausio 13-ąją savi šaudė į savus, kaip partizanai žudė nekaltus civilius gyventojus, kaip šiandien Lietuvoje tariamai siautėja fašizmas ir varžoma žmonių (suprask, Paleckio) žodžio laisvė. Aiškinimai, kad tokią informaciją reikia ne užčiaupti, o paneigti argumentais diskusijose, radikaliai iškreipia pačią diskusijos prasmę. Tarp dviejų nežinančių ir ieškančių tiesos gali vykti prasminga diskusija. Tarp žinančio faktą ir apie jį meluojančiojo patiklioms masėms diskusija neturi prasmės, nes tėra laiko švaistymas, mėginant tą dezinformaciją paneigti.

Tačiau visi teisingai ir pagrįstai kovojantys su rusiškuoju informaciniu lauku ir kartu neigiantys moderniąją Lietuvą sukūrusio tautinio valstybingumo idėją, sąmoningai ar ne, žaidžia nepaprastai pavojingą žaidimą, ant kortos statydami pačią Lietuvą. Lietuva neturi kito pagrindo egzistuoti pasaulio žemėlapyje, kaip tik grynai nacionalistinę tautų apsisprendimo teisę, nuostatą, kad to siekianti Tauta turi turėti valstybę savo etninėse žemėse. Tai labai gerai suprato ir tuo vadovavosi valstybės tėvai kūrėjai XX a. pradžioje ir atkūrėjai XX a. pabaigoje.

Būtent įsisąmonintą valstybingumą ir begalinę valią egzistuoti kaip laisvai save valdančiai Tautai net ir asmeninės gyvybės kaina liudija Rugpjūčio 23-ioji, Kovo 11-oji ir galiausiai Sausio 13-oji. Tai, ar ir kaip jas atsimename, visam pasauliui siunčia žinią, kad šio idealo neišsižadėjome, norime būti laisvi bei nepriklausomi ir suprantame, kad vienas be kito šie tikslai nepasiekiami. Kad Nepriklausomybės norėjome tada ir norime dabar, ir niekas tariamai nemąstančiai Lietuvos TSR liaudžiai šios idėjos neįkišo į pasąmonę. Negalima atsieti to, kad šiandien turime laisvę kurti Lietuvą, kokios norime (viešųjų ryšių agentūrų sugalvotas šūkis „Koks tu ir aš - tokia ir Lietuva“), nuo atminties ir dėkingumo už tai, kad 1990-ųjų „tu ir aš“ buvo gana drąsūs ir tikėjo valstybės idėja tiek, jog šiandien galime patys spręsti, ką su ta valstybe daryti.

Baltijos kelio sukaktis ir pati Rugpjūčio 23-ioji yra apsisprendimo metas šios žinios gyvam plebiscitui. Gyva 1989-ųjų grandinė buvo vienybės tarp tautų, kartų ir ideologijų išraiška. Pogrindžio LKB Kroniką leidęs kunigas stovėjo už rankos su mišias lankančius skundusiu studento komsomolo ateistu, ilgametis tremtinys - su ilgamečiu komunistu. Visi skelbė pasauliui, kad Lietuva, kaip ir kitos dvi sesės, nori laisvės bet kokia kaina. Šios žinios neįmanoma marginalizuoti, išvadinti fašistine, išbraukti iš atminties ar kaip kitaip priversti jos gėdytis. Kylančios agresijos ir vis aiškesnio karo akivaizdoje informacinį karą kariaukime ne vien apsitverdami nuo propagandos skydais, bet ir patys skelbdami atmintį ir valstybingumą. Pradėti galime susirinkę rugpjūčio 23 d. 10 valandą ryto Katedros aikštėje.

 

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ specialų leidinį
„Redakcinės kolegijos tribūna“

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Kiek kiaušinių suvalgote per Velykas?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +11 C

+6 +11 C

+7 +12 C

+9 +13 C

+12 +19 C

+18 +20 C

0-7 m/s

0-6 m/s

0-5 m/s