respublika.lt

RESPUBLIKOS REDAKCINĖS KOLEGIJOS TRIBŪNA (Nr.2): DIENA, KAI SEIMAS APGYNĖ SAVO IR LIETUVOS GARBĘ

2013 gruodžio mėn. 13 d. 10:30:17

Šiandien Respublikos Redakcinės kolegijos svečias - rašytojas Algirdas Patackas.

 

Vytautas Radžvilas: Surinkti Lietuvą

Susiburti prie „Respublikos“ ir aplink ją buvo lemta. Juk reikėjo vietos, iš kurios būtų galima pradėti vėl surinkinėti Lietuvą. Telkti visus tikrus lietuvius. Prikelti iš užmaršties sąvoką „tikras lietuvis“ ir sugrąžinti jo gyvastingąją prasmę yra būtina tautos dvasinio ir politinio prabudimo sąlyga. Kitaip niekada negrįš sovietmečiu beveik prarastas suvokimas, jog nepakanka gimti lietuviškai kalbančioje šeimoje, kad būtum tikras lietuvis. Norint tapti lietuviu reikia sąmoningai apsispręsti juo būti. Kaip sunku tai padaryti, iškalbingai liudija daugelio XIX ir XX amžių sandūroje savasties ieškojusių ir tapatumo mįslę sprendusių iškilių Lietuvos žmonių prisiminimai. Lietuviškai kalbėjusių žmonių, kuriems vis dėlto teko skausmingai ir dramatiškai apsispręsti, kas jie - lietuviai ar lenkai.

Šaipytis iš minties, kad esama tikrų ir netikrų lietuvių, neverta. Neigti šią skirtį reikštų nematyti skirtumo tarp Lietuvos Respubliką kūrusio J.Basanavičiaus ir Litbelui - „Lietuvos ir Baltarusijos Tarybų Socialistinei Respublikai“ vadovavusio V.Mickevičiaus-Kapsuko. Dėti lygybės ženklą tarp lietuviškai kalbėjusių ir „tikrais lietuviais“ save vadinusių, bet tūkstančius lietuvių šaltakraujiškai į mirtį ir tremtį siuntusių A.Sniečkaus ir jo parankinių ir J.Žemaičio, A.Ramanausko-Vanago bei daugybės jų bendražygių, didvyriškai kritusių už Lietuvos laisvę.

Ir šiandien yra lakmuso popierėlis, leidžiantis lengvai atpažinti ir atskirti tikrus ir netikrus lietuvius. Toks popierėlis yra kiekvieno iš mūsų požiūris į „Basanavičiaus projektą“ - 1918 m. vasario 16 d. gimusią Lietuvą. Toji Lietuva, net pati jos vizija, iš pat pradžių daug kam nepatiko. XIX a. netrūko lietuvių „mylėtojų“, skubėjusių užrašinėti šios, kaip manyta, tuoj išnyksiančios tautos kalbą ir dainas. Tačiau įvyko stebuklas - toji merdėjanti vakarykščių baudžiauninkų tauta nelauktai prisikėlė ir net užsimojo sukurti nepriklausomą valstybę. Tai, kad ji nepanoro įsivilkti į jau paruoštas įkapes, daugelio akyse virto jos didžiąja kalte. Jau beveik visą šimtmetį Lietuvos Respublika yra rąstas ne vieno kaimyno akyje. Ne veltui visu okupacijos tarpsniu mums buvo pašėlusiai į galvas kalama mintis, kad nepriklausoma Lietuvos valstybė buvusi atsitiktinė klaida - istorinis nesusipratimas. Tie, kurie palūžo dvasia ir patikėjo šiuo melu, nebėra tikri lietuviai. Jie yra tarp mūsų ir lengvai atpažįstami, nes juos išduoda du okupantų spėti įskiepyti ir antrąja prigimtimi tapę bruožai - iracionali vergo savinieka ir kalbėjimas svetimųjų įbruktais arba iš jų išmoktais žodžiais. Todėl jie bukai ir nepavargdami vardija ikikarinės Lietuvos valstybės ydas ir nuodėmes. Jiems Lietuvos Respublika nepatinka todėl, kad buvusi pernelyg „etnocentriška“ - tarsi nebūtų akivaizdu, kad ji ano meto sąlygomis galėjo būti tik moderni lietuvių tautos sukurta valstybė. Alternatyvos - Lenkijos provincija arba „didžiosios tarybų šalies“ sąjunginė respublika. XIX a. Atgimimo šauklių subrandinta, tarpukario Respublikoje puoselėta, okupacijos metu nuožmiai trypta, bet ginta ir bent iš dalies išsaugota lietuvybė jiems yra archajiška, retrogradiška, siaura ir beviltiškai pasenusi - visais atžvilgiais atgyvenusi ir nereikalinga našta, kurios geriausia būtų kuo greičiau atsikratyti. Panašiai įtikinėjo sovietiniai okupantai ir jų parankiniai, tik dabar ta sena naujoji „išmintis“ dangstoma „europeizacijos“ retorikos skraiste.

Tačiau visaverčių alternatyvų šioms „atgyvenoms“ nepasiūloma. Nebent alternatyva „archajiškai“ tautos sampratai laikytume propagandinius raginimus greičiau virsti tiesiog abstrakčiais „europiečiais“ ir rimtai patikėtume, kad suvereniai valstybei kaip demokratinės piliečių savivaldos formai geriau tapti karštligiškai lipdomos griežtai centralizuotos ir biurokratizuotos ES kvaziimperijos provincija.

Čia ir tik čia reikia ieškoti takoskyrų tarp tikrų ir netikrų lietuvių. Tikri lietuviai yra visi tie, kurių sąmonėje ir sąžinėje Vasario 16-osios Lietuva ir jos tęsinys - atkurtoji Respublika - tebėra pilietinio ir politinio įsipareigojimo orientyras ir kelrodė žvaigždė. Tie, kuriems Lietuva yra sava šalis ir valstybė, o ne - kaip netikriems lietuviams - bet kam pelningai parduotina prekė ar trokštama nusimesti rūpesčio ir atsakomybės našta. Todėl turi būti akivaizdu viena: ši takoskyra nėra ir negali būti tautinė ar etninė, nes skiriamoji linija tarp tikro ir netikro lietuvio yra vidinė - ji eina per kiekvieno asmens sielą ir širdį.

Tik padarius šį - pamatinį ir sunkiausią - pasirinkimą būti lietuviu toliau jau galima pasitikinčiai ir ramiai atsiverti Europai ir visam pasauliui. Kad ir visai Visatai. Todėl, kad toks sąmoningas ir laisvas apsisprendimas yra nepajudinama tautinio ir valstybinio tapatumo atrama, leidžianti ramiai ir pasitikint savimi grumtis su visomis Lietuvą galinčiomis ištikti negandomis.

Toliau laukia šį pasirinkimą patvirtinantys kiti apsisprendimai. Daugelis jų stebėtinai primena tuos, kuriuos teko daryti sovietmečiu. Jau šiandien reikia apsispręsti, kas mums yra lietuvių kalba. Tikri mūsų būties namai - tautos dvasios ir pasaulėjautos veidrodis ar paprasčiausia priemonė susišnekėti buitiniais reikalais, kurią be vargo ir gailesčio būtų galima iškeisti į kitą - „patogesnę“ ir „praktiškesnę“ kalbą, kokia sovietmečiu iš inercijos lietuviškai dar šnekėjusiems netikriems lietuviams atrodė esanti kur kas „perspektyvesnė“ ir daugiau galimybių atverianti „didžiojo Lenino“ kalba.

Taip pat reikia apsispręsti dėl valstybės. Ir šiandien dar galima išgirsti aiškinant, kad net ir okupuota sovietinė Lietuva buvusi valstybė, nes, matote, toji LTSR taip pat laikytina „savita Lietuvos valstybingumo forma“. Panašūs postringavimai skamba ir šiandien, kai Briuselis tyliai glemžiasi vis naujas Lietuvos ir kitų šalių turėtas valstybingumo galias. Užuot kėlus principinį klausimą, ar toliau einant šiuo suvereniteto siaurinimo keliu ES valstybėms narėms galiausiai neliks tik teisė tvarkyti komunalinio ūkio reikalus, įmantriai įrodinėjama, kad tik dekoratyvius valstybingumo ženklus - vėliavas, herbus ir himnus - išsaugosiančios šalys ir toliau būsiančios „suverenios“ valstybės. Tačiau priklausyti tikrai lygiateisių valstybių sąjungai ir būti centralizuotos supervalstybės administraciniu dariniu nėra viena ir tas pat - tokia Lietuvai iškilusios ir sąmoningai bei valingai spręstinos valstybingumo dilemos esmė.

Būti tikru lietuviu reiškia suprasti, kad didžiavimasis „europietiškumu“ ir troškimas tapti „europiečiais“ kartu išsižadant istorinės atminties, tautinės savigarbos ir valstybinės savimonės liudija ne „platų europinį akiratį“ ir „pažangą“, bet yra tikriausias atžangos ir nuosmukio - tautos grįžimo į ikipolitinę ir ikivalstybinę XIX a. būklę ženklas. O kalbant dar aiškiau -  atgimusios baudžiauninkiškos savivokos požymis.

Esama ir kitų paskatų surinkinėti Lietuvą. Europos Sąjungos prezidentas Hermanas van Rompėjus (Herman Van Rompuy) visai neseniai pasakė: tokių sąvokų kaip „Tėvynė“ ir „patriotizmas“  vieta istorijos sąvartyne. Tai atviri, aiškūs ir grėsmingi žodžiai: tautos ir nacionalinės valstybės „federalizuojamoje“ ES nepageidaujamos ir būsimojoje „integruotoje“ Europoje joms vietos nebus. Akcentuotina: tai pasakė ne koks nors netyčia slaptus vadovybės planus išplepėjęs Briuselio klerkas. H.van Rompėjaus žodžiai rodo, kad tvirtai apsispręsta dėl tolesnės ES plėtros krypties ir pobūdžio ir galutinai atsisakyta pirminės vieningos Europos vizijos. Šią viziją skelbę ir puoselėję Sąjungos „tėvai kūrėjai“ - R.Šumanas (R.Schuman), K.Adenaueris ir A.de Gasperi - įsivaizdavo suvienytą Europą kaip laisvą ir savanorišką lygiateisių tautų ir savarankiškų valstybių sąjungą. Jie puikiai suprato ir ne kartą įspėjo, kad tokios sąjungos alternatyva gali būti tik nedemokratiška Europos supervalstybė. Tačiau visi požymiai rodo, kad sukama būtent tokios supervalstybės kūrimo keliu. ES „politbiuro“ - nerenkamų ir niekam realiai neatskaitingų eurokomisarų - valdoma Sąjunga verčiama „Superleviatanu“ - gigantiška biurokratine mašina, tinkama valdyti ne politiškai suverenias tautas ir valstybes, o tik suniveliuotų ir beveidžių „naujųjų europiečių“ mases. Todėl ES aukščiausiojo pareigūno žodžiai faktiškai yra ne kas kita, o jau atvirai išsakoma politinė Europos tautų ir valstybių „nukenksminimo“ programa, kuria paneigiama pati iki šiol mums pažįstamos Europos esmė. Juk Europa niekada nebuvo politiškai centralizuotas ir kultūriškai suniveliuotas žemynas. Iš Vakarų krikščionijos išsirutuliojusi ir naujaisiais laikais ją pamažu pakeitusi Europa radosi kaip tautų ir nacionalinių valstybių Europa. Įvairovė visada buvo skiriamasis ir neatimamas jos tapatybinis bruožas ir pagrindinis galios šaltinis. Todėl šios įvairovės ir galios griovimo programai pritariantys ir ją uoliai vykdantys aršūs „europeizatoriai“ yra tikrieji Europos duobkasiai.

Tokiomis aplinkybėmis pastangos surinkti Lietuvą savaime virsta ir moraline bei politine pareiga saugoti ir gelbėti norimą sunaikinti Europos savastį. Siekdami surinkti Lietuvą ir išlikti tikrais lietuviais giname tos Europos, kurios neatskiriama dalimi iki šiol buvome ir vis dar jaučiamės esą, dvasią, laisvę ir ateitį.



Algirdas Patackas: Diena, kai Seimas apgynė savo ir Lietuvos garbę

Ši diena pradžioje nesiskyrė nuo kitų - Seimas virė kasdienį savo viralą iš buitinių rūpesčių, pataisų ir pataisėlių - jei ne grėsmingas, daugeliui dar negirdėtas žodis „Estrela“, kažkuo primenantis artėjančią negandą ar audrą, kuriai irgi duodami vardai. Būtent šią dieną lygiagrečiai - Europarlamente ir Lietuvos Seime buvo kaunamasi už taip vadinamą „Estrelos rezoliuciją“, kuria tamsūs ir nepažangūs Rytų Europos aborigenai bus mokomi, kaip supažindinti vaikus su suaugusių lytiniu gyvenimu; naudojami terminai, pvz. reprodukcija (atseit žmonių giminės pratęsimas), kurie labiau tiktų veterinarijai.  Tėvai į vaikų lytinį auklėjimą negalės kištis - tuo pasirūpins valstybė. Pradedama bus nuo kūdikių, mokant juos...masturbuotis. Vėliau, sveiko proto dar turintiems užprotestavus, ši nuostata dingo, bet buvo užmaskuota kitais terminais. Seime „Estrelos“ šalininkai, o tiksliau trys liberalizmo davatkos dievagojosi, kad jos ir nebuvo, deja, dokumentai rodė ką kita. Banaliai apsimelavo ir intelektualas Donskis, o juk meluojama tada, kai norima ką nors nuslėpti.

Kai po Antrojo pasaulinio karo pragaro prisikėlė Europa, ir trys išmintingi katalikai - Konradas Adenaueris, Robertas Šumanas ir Alsidas De Gasperi sukūrė ES - jie turbūt vartėsi karstuose, net blogame sapne nesapnavo, kuo išvirto jų kūrinys. Europos Sąjunga, turėjusi realizuoti seną, dar nuo Karolio Didžiojo laikų krikščioniškosios Europos svajonę susivienyti, virto Babelio bokštu, patyrė tokį „untergang‘ą“, apie kurį nesapnavo Europos žlugimo pranašas Osvaldas Špengleris. Visa ta bjaurastis išlindo 7-jame XX a. dešimtmetyje, kai seksualinės revoliucijos įtakoje radosi pirmieji piktybiniai augliai genderizmo, apie kurį žymus rusų disidentas Bukovskis, gerai pažinęs Vakarus, yra pasakęs „Genderizmas yra blogiau už bolševizmą“. Būtent tada Vakarų ideologinėje erdvėje vėl pasirodė senas Europos kairiųjų veteranas Altjero Spinelli, tapęs netgi europarlamentaru, ir Ursula Hirschman, genderizmo pradininkė. Pradžioje apsiribota atsargiu ideologijos skleidimu, vėliau per masmedia užviešpatauta viešoje erdvėje, o pastaruoju metu prisikapstyta iki įstatymų leidybos per ES struktūras. Paskutinis etapas - ši ideologija, genderizmas, jau ne tik  kontroliuoja įstatymų leidybą, bet ir imasi diktato - už kitokių, nei jų pažiūrų skleidimą žmonės sodinami į kalėjimus, viešieji asmenys naikinami per spaudą. Liberalizmas realybėje tapo totalitariniu, ir nors šios dvi sąvokos prieštarauja viena kitai, tačiau tai yra įvykęs faktas, liudijantis vidinę ideologinę šizofreniją. Būtent ši vidinė prieštara netrukus - tikėsimės, netolimoje ateityje - šią ideologiją ir palaidos. Blogis, kaip ta gyvatė, ryjanti savo uodegą, peržengęs tam tikrą ribą, susinaikina pats. Tai būtų atsakymas tiems silpnadvasiams ar skeptikams, kurie sako „...et, vis tiek nieko nepadarysi...“. Ir nors genderizmas plinta kaip maras, paralyžiuodamas valstybes ir vyriausybes, bet istorija moko ir primena, kad daugelis atrodo nenugalimų ideologijų sugriuvo kaip namas ant smėlio - tiesa, po savo griuvėsiais palaidodamas daug gyvybių.

***

Bet grįžkime prie balsavimų. Seimas, atsižvelgęs į sveiką protą ir normalią moralę bei į 28 visuomeninių organizacijų prašymus, nubalsavo už pareiškimą, smerkiantį „Estrelos rezoliuciją“. Beveik tuo pačiu metu - berods, keliomis valandomis vėliau, ši rezoliucija buvo atmesta ir Europarlamente septynių balsų persvara, tuo tarpu mūsų Seime ši persvara buvo žymiai didesnė („už“ balsavo 66, „prieš“ - 14, susilaikė 8 Seimo nariai). Taigi Lietuvos parlamentas pasirodė geriau nei Europos parlamentas. Kadangi mes mėgstame skaičiuoti, kiek įvairiose srityse atsiliekame ar viršijame ES vidurkį, tai norintys gali paskaičiuoti, kiek šįkart sveiko proto ir sveikos moralės srityje „viršijome“ ES vidurkį...

***

Tačiau labiau džiaugtis būtų naivu ir per anksti. Jau pats faktas, jog tokia rezoliucija apskritai galėjo rastis ir netgi būti svarstoma, rodo, į kokią nuopuolio gelmę yra kritusi Europa. Blogis pagal savo vidinę logiką negali pats sustoti. Štai kas toliau mūsų laukia:

Vakarų liberalioje spaudoje jau pasirodė - kol kas atsargūs, zonduojantys svarstymai apie kraujomaišos, incesto legalizavimą. Jei kas netiki ar mano, kad tai yra „samokslo teorijos“, lai pasiskaito:

2010 m., ŠVEDIJA, straipsnis  „Expressen.se“ . Riksdago narė Monika Green, socialdemokratė, siūlo įteisinti incestą.
http://www.expressen.se/nyheter/s-politiker-gor-inces.

2012 m., DANIJA, straipsnis „FriaTider“ . Danijos politikas Pernille Skipper reikalauja pripažinti kraujomaišą „lytine norma“ http://www.friatider.se/danska-socialister-vill-legal.

2013 m., ŠVEICARIJA. Parlamentas svarsto, ar legalizuoti kraujomaišą Šveicarijoje. Videodebatai: http://24heuresactu.com/2013/01/31/mariage-pour-tous- http://www.youtube.com/watch?v=KH2TL0vAI3c

„Metrobloggen.se“. Skandinavijos neoliberalai teigia - kova su incestofobais yra svarbi Skandinavijos neoliberalų programos dalis http://metrobloggen.se/mattiassvensson/gamla-artiklar.

Taigi, jau nukaltas ir naujas terminas - incestofobija. Dar sekantis žingsnis bus turbūt pedofilijos legalizavimas. Juk atviras pedofilas, senas ištvirkėlis Con Bendito ES parlamente yra labai populiarus ir įtakingas. Štai dokumento pavadinimas - „Standarts for sexual education in Europe“.  Atverskime -  biologizuotas požiūris į žmones, įsakmus tonas. Mat jie vieni žino, kaip žmogus turi tvarkyti savo intymųjį pasaulį...

***

Yra berods tokia programa ar projektas „Ką Lietuva gali“. Taigi ką gali Lietuva? Ogi labai daug - būti kitokia nei visi, eiti prieš srovę. Tą šįkart įrodė visų peikiamas Seimas, tą jau ne kartą esame patyrę savo istorijoje. Ne Briuselio kopūstams nurodinėti, kaip mums, senai etinės kultūros tautai, reikia gyventi ir auklėti savo vaikus.



Arvydas Juozaitis: Ukrainos mazgas

Pradžia buvo kartu su Lietuva

 Kijevas nėra vien Ukrainos sostinė, nes jis yra ir „Rusios miestų tėvas“. Jame Rusia krikštyta, nuo Kijevo dabartinė Rusija skaičiuoja savo istorijos metus. Tačiau istorija sužaidė klastingą žaidimą ir Kijevui buvo lemta tapti „alternatyvinės Rusios“ sostine, tapti ja net du kartus. Kitaip sakant - atskilti. Ir ilgainiui tapo aišku, kad iš gelmių išnyra jau nebe Rusiai, o šiuolaikinei Rusijai priešiška stichija. Kas ji? Tą stichiją geriausiai aprašė Nikolajus Gogolis, tikras ukrainietis ir... tikras rusas. Štai kokia dvilypė ir sudėtinga  toji Ukraina. Joje Tarasas Bulba nužudo savo sūnų. Ir ne vien dėl politikos.

Istorikams seniai ne paslaptis, kad Ukraina atsirado kaip „kraina“, rusų kalba - Rusios pakraštys. Kada tai nutiko? Kai rytų slavų žemės tapo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) vidaus teritorija. Kelis šimtus metų Lietuva valdė Kijevą, nuo XVI a. antros pusės įvesdama tose žemėse ir „Lietuvos statutą“, kuris buvo lietuviškos Rusios teisynas. Net Maskvai ėmus valdyti „krainą“, tų žemių kaimuose dar daug kas liko nepakitę. O XX amžiuje dar ir per vestuves, laukiant jaunojo, buvo sakoma; „litva idė“ - „lietuva ateina“, litva tariant mažąja raide, nes tai reiškė „jaunikio pusę“. Keista buvo „kolonizacinė“ Lietuvos politika: ji davė būsimai Ukrainai ir teisę, ir jaunikius. Keisdama slavišką arealą.

Lietuviškas genas liko Ukrainoje todėl, kad tuos šimtmečius, kai Rusia formavo Rusiją, „kraina“ gyveno kartu su LDK ir po jos valdžia formavosi kaip kitokia, vakarietiškesnė nacija. Kai pagaliau prasidėjo vidaus karai ir XVII amžiuje Bogdanas Chmelnickis sukėlė kazokų armijas, jis pabrėžė, kad sukilo tik prieš „liachus“, vadinasi, lenkus, o ne prieš lietuvius. Karai su LDK jam buvo šalutiniai, svarbiausiai - atsikratyti Lenkijos.  Taip 1654 m. jis ir prisiekė Rusijai. Suartėjimas su Rusijos tapo lemtingu - „kraina“ vėl tapo Rusijos dalimi. Gedimino stulpai buvo nutrinti nuo galėjusios gimti Ukrainos dangaus.

Lūžis 1918 metais ir 2013

Prieš I pasaulinį karą Ukraina jau buvo taip suaugusi su Rusija, kad nejučia kyla palyginimas apie Žemaitiją, neatsiejamą nuo Lietuvos. Jokių savarankiškumo ambicijų nebesimatė. Iki 1913 m. Kijevas jau vėl „Rusijos miestų tėvas“ (nebe Rusios) ir čia rengiami imperiniai renginiai. Net visos Rusijos pirmoji Olimpiada. Kijeve nušaunamas ir didžiausias Rusijos imperijos reformatorius Piotras Stolypinas.  Žūsta premjeras ne nuo nacionalisto ukrainiečio rankos (tokių tuo metu dar nebuvo), o nuo rimtesnio sąmokslo. Ir viskas baigiasi, nes čia pat - karas.

Karo sukeltoje griūtyje sunyksta Rusijos centralizmas, Ukraina gauna pirmuosius bolševikus, formuojasi  savivalda, Rada. Kai Kijevas krenta į Vokietijos rankas, ši suformuoja pirmąją „nepriklausomą“ Ukrainos valdžią su pirmojo etmono Pavlo Skoropdskio „prezidentyste“. Virš Kijevo suplevėsuoja žydrai geltona vėliava. Ir štai  tada prasideda velniava. Kokia? Kad nereikėtų skaityti istorinių veikalų ir pasakojimų, pakanka atsiversti XX amžiaus Gogolio (beje, taip pat rusų ir ukrainiečių rašytojo) - Michailo Bulgakovo „Baltąją gvardiją“ (arba pamatyti dramą „Turbinų dienas“). Tame kūrinyje atskleista 1918 metų Kijeve vykusių perversmų ir chaoso istorija. Labai verta paskaityti, kad suprastume ir nūdienos Kijevo įvykių šaknį.

Į Kijevą įjoja Simono Petliūros armija. Ne armija - milžiniška gauja, kaip ją aprašo M.Bulgakovas, mužikai su uodegomis, tįstančiomis nuo kepurių. Alkani ir negailestingi tiesos kariai, „krainos“ valstiečiai. Jie - po žydrai geltona vėliava ir su lietuviškus Gedimino stulpus primenančiu herbu. Jų labai daug. Etmonas Palvo Skorapatskis su visomis savos „prezidentystės“ regalijomis sprunka kartu su vokiečiais. Baisiausia, kad etmono pusėje jau buvo ir caro armijos likučiai, karininkija, inteligentija. Visi jie buvo jau patikėję nepriklausomos Ukrainos gyvybingumu. Ir jie - palikti, pamesti, juos turi sutrypti „kraina“. Kas toliau? Chaosas. Kurį pažaboti gali tik viena jėga - iš šiaurės atplaukianti raudona vėliava ir ją lydinti kanonada. Gruodis, baisūs šalčiai.

Ar neprimena visa tai nūdienės Ukrainos? Ar amžini mitinguotojai - ne „Petliūros armijos valstiečiai“? Jie užėmę Maidaną, okupavę Kijevo meriją, apsiautę vyriausybės pastatus. Ir visa, ką jie sukelia, primena ne valstybę, o chaosui pakilusią „krainą“. Nejaugi tokia stichija eina į Europą? Ir Europa nieko nemato? Tiesos aistros ten daug, tačiau valios susitaikyti net su rinkimų rezultatais - nė lašo. Kuo viskas baigsis? Nežino niekas. Tik visi kalba apie Tarasą Bulbą, nužudantį savo sūnų. Tai bent dovanėlė Europai.

Dabar pasakyti galima tik viena: nei Europos Sąjunga, nei Rusija ukrainiečių neišgelbės, jeigu šie ir toliau gyvens kaip „kraina“. Jeigu ir vieni, ir kiti leis „Petliūros kariams“ versti vieną valdžią po kitos. Baisiausia, kad visa baigsis tuo, kuo baigiasi panašūs judėjimai, visos oranžinės ar žydros revoliucijos: gamybos ir prekybos chaosu, bankrotu, nedarbu ir baisia jaunimo emigracija į Vakarus.

Dieve, padėk Ukrainai nelikti „kraina“.



Audrius Rudys: Lietuvos nacionaliniai interesai - kokie jie?


Žinoma, kad kiekviena sistema siekia, pirma, save apsaugoti nuo nykimo ir, antra, plėstis kitų sistemų sąskaita arba į laisvas nišas. Bent jau gyvojoje gamtoje tai iš tiesų galioja. Į valstybę galime žiūrėti kaip į tam tikrą sistemą; taigi ir valstybei galioja minėtas sistemų dėsnis. Todėl normaliomis sąlygomis pirmasis, pagrindinis nacionalinis interesas yra (bent jau turėtų būti) išlikti neribotą laiką, prisitaikant prie aplinkos pokyčių taip, kad per tą prisitaikymo procesą sistemos tapatybė išliktų. Nes, pakitus tapatybei, tai jau būtų kita sistema.

Taigi išlikimas. Estijoje ši nuostata net tapo konstitucinė. Manau, apie tai turėtų galvoti bet kurios, vadinasi, ir Lietuvos, valstybės vadovai. Manau, kad suformulavus realius, tikrus nacionalinius interesus atsirastų tai, ko periodiškai pasigendame keičiantis prezidentams, Seimams ir vyriausybėms, - politikos tęstinumo, nes valstybės valdžia ir bent jau aktyvioji visuomenės dalis įgytų kriterijus, pagal kuriuos galėtų vertinti kiekvieną svarbesnį (ir ne tokį svarbų) valstybės institucijų sprendimą, priemonę, kiekvieną strategiją, pasiūlymą, diplomatinį žingsnį.

Kaip vieną iš tokių, mano nuomone, vienam iš pačių svarbiausių nacionalinių interesų - išlaikyti Lietuvos Respublikos teritorinį vientisumą - be galo pavojingų diplomatinių žingsnių galiu pateikti Kosovo nepriklausomybės pripažinimą. Nes, pripažindami Kosovą nepriklausoma nuo Serbijos valstybe, mes kartu pritariame naujam nepriklausomų valstybių pripažinimo principui. Pagal jį nepriklausomomis gali būti pripažįstamos teritorijos, kuriose gyventojai nenori būti valdomi šalių vyriausybių ir kurių tos vyriausybės negali efektyviai valdyti nenaudodamos ginkluotos jėgos (atsiprašau tarptautinės teisės specialistų už tokią diletantišką formuluotę, bet aš būtent taip supratau Kosovo valstybės pripažinimo motyvą - todėl pateikiu jį kursyvu). Ispanija, pavyzdžiui, Kosovo nepriklausomybės de jure nepripažįsta iki šiol, nes turi Kataloniją, Baskų šalį ir kitus pavojingus jos teritoriniam vientisumui kraštus. O kaip Lietuvos teritorinio vientisumo perspektyva? Ką darys valstybė, jei lenkų šovinistai pradės nepaklusti Lietuvos Respublikos įstatymams? Kaip privers jų laikytis? Ar nebus sukurta situacija, kai Lietuvos valdžiai kas nors pasakys, kad, pritardami Kosovo nepriklausomybei, mes patys pritarėme ir įteisinome anksčiau pateiktą principą? Ir nesvarbu, ar tai bus balsas iš šalies, ar iš aukščiau (Jungtinės Tautos, NATO, ES ar kokia nors kita tarptautinė organizacija), Lietuvos valdžiai teks apriboti suverenitetą dalyje savo šalies teritorijos.

Tiesa, rašydamas šias eilutes, aš nežinau, ar, priimdama aptariamą sprendimą, Lietuva nebuvo kaip nors švelniai ar grubiai spaudžiama, ar čia prasirėžė mužiko siekis įtikti ponui, dar neišreiškus jam savo noro, tačiau tai galiu laikyti taktiniu sprendimu, kuris tiesiogiai ir pavojingai pažeidė nacionalinį interesą. Bent jau tokį, kokį aš jį įsivaizduoju.

O tam, kad mes galėtume išvengti subjektyvių nacionalinio intereso apibrėžimų, reikalinga plati visuomenės diskusija. Kaip ta, kuri vyko prieš ketvirtį amžiaus, kai buvo svarstomas Maskvoje parengtas naujos Tarybų Sąjungos Konstitucijos projektas. Kiek daug naudos ji (ne Konstitucija, o diskusija) davė...



Romas Gudaitis: Esė apie baimę iš apuoko uokso


Manęs daug kas klausia, kuo skiriasi esė nuo straipsnio? Štai jums atsakymas: kai autorius rašo be dantų ir kūrinys bedantis - tai esė, o kai aštriai rašo dantingas žmogus - tai publicistika ir gilios teorinės įžvalgos bei apmąstymai. Dėl suprantamų priežasčių ir kad stomatologus neseniai vadino tik dantistais mano žanras - esė. Po pirmojo esė... rašau iš senelių namų. Nacionalinių, kartoju su pasididžiavimu, senelių namų! Istorija tokia: atėjau į iškilmingą posėdį Seime, Kristijono Donelaičio trijų šimtų metų paminėjimas, šventė - o čia pustuštė salė. Transliacija visai Lietuvai, kuri neturi matyti tuščių kėdžių. Kas kalba? Aišku, trys politikai (blankiai) ir vienas mokslininkas profesorius Domas Kaunas (puikiai), dar ministrė iš Karaliaučiaus. Man jau yra tekę dirbti jubiliejinėje Donelaičio komisijoje pirmininkaujant Vytautui Landsbergiui, tačiau dabar iškilmingas minėjimas karikatūros kryptimi pažengęs neaprėpiamai toli. Septynmyliais žingsniais, absurdą pačiupinėti už šaltos nosies gali! Visi jaučia tą patį, tačiau tyli, kas prarijęs mietą, proginį minėjimą, kas musę kandęs. „Visur glūpų niurnėjimų randas“, „būrus prastus per kiaulių jovalą laiko“: jei nejaučiate Donelaičio - nedarykite šaltųjų oficialių savo minėjimų! Susimildami, maldaujam! Valdžios žmonės, nekalbėkite tuose minėjimuose! Kas patarė jums sakyti kalbas ir jas rašė - pakenkė jūsų suplėkusioms karjeroms! Tegu panašiuose minėjimuose kalba literatūros tyrinėtojai, mokslininkai, rašytojai, tie kurie širdimi jaučia didįjį būrų dainių ir jo reikšmę lietuvių literatūrai, kultūrai, tautos savimonei! Kaukti, staugte staugti norisi iš jūsų tuščiagarbiško noro trumpam „pabūti su Donelaičiu“, politinių žaidimėlių „ta prasme“ su Kristijonu iš Tolminkiemio! Manot, liausis, išgirs?

Atminimo medaliai! Puiku, kai jie teikiami Napoleonui Kitkauskui, tam pačiam Domui Kaunui - Donelaitis yra didysis jų gyvenimo tikslas ir prasmė, tačiau aš labai pasigedau (gal per anksti, gal tas bus padaryta per visus 2014–uosius Donelaičio gimimo paminėjimo metus), kad užmirštas paliko Stepas Lukoševičius, daug metų leidžiantis nuostabų laikraštį „Donelaičio žemė“, tiltų tarp Donelaičio ir Vydūno, Mažosios Lietuvos kultūrinio palikimo statytojas ir mano geriausias draugas Vacys Bagdonavičius, kiti kiti... Dešimtys, šimtai žmonių, kokia salė juos sutalpintų. Regis, tik pašauk tuos įsimylėjusius Donelaitį žmones, o ar pašaukti gali abuojumas ir kultūrinė kurčnebylystė? Šiems monologams buvo duotas ir korektiškas atkirtis, girdi, kokia pagarba parodyta Donelaičiui tautos atstovybėje, juk graži paroda, tačiau aš nesilioviau drumstą vandenį drumsti: net gūdžiausiais okupacijos metais nei Sniečkus, nei Paleckis, Gedvilas ar Šumauskas nesakydavo kalbų lietuvių literatūros klasikų minėjimuose! Atsiųsdavo antraeilius veikėjus, leisdavo pasisakyti išmanantiems, jei manim netikit - signataro Liongino Šepečio paklauskit! Kilo pasipiktinimas - teisėtas, šventas - o kadangi pamišėlių ir jiems lygių personažų, nesilaikančių politkorektiškumo taisyklių, draskančių akis kažkokia tiesa, plaukiančių prieš srovę, prievarta neveža ten, kur jų vieta, teko dumti iš Vilniaus. Svilo padai.

Čia man gera - sočiai maitina, šilta, nuostabus direktorius. Kambario kaimynas Ksaveras (kitas, nesusigiminiavęs su tuo nelabu uraganu) neknarkia, žada esė nunešti į apuoko drevę, iš ten ji pasieks mano agentę (slaptą, jauną), ši atspausdins kompiuteriu ir nusiųs elektroninę versiją redakcijai. Taigi skubiai rašau, dabar svarbiausias daiktas, kad tiktai neliktų ant rankraščio jokių manų košės, seniokiško niurzgėjimo ar marazmo pėdsakų. Ir dar svarbios dvi aplinkybės: kad nenutrenktų buvęs konservatorius, dabar socdemas, buvęs liberalas nuostabusis direktorius Ksavero savo naujintėlaičiu japonišku džipu ir kad šis esė, kaip ir kolegų straipsniai, nebūtų paminėti Lietuvos radijo - juk kuo labiau mūsų nėra, tuo tvirtesni mes esame. Su kokia nepatogia tiesa, ištraukta iš apuoko uokso. Sakysim, tokia: nugriaudėjo frontas, profesoriai Povilas Pakarklis ir Juozas Jurginis sunkvežimiu žiemą atsibeldžia į liepsnojančius Rytprūsius lituanistikos lobių ir karo prižadintų baltų vėlių ieškoti, pilnas sušalusių lavonų apsnigtas miškas, medžiai skeveldrų iškapotom šakom grūmoja dangui, į sunkvežimį įšoka pamišęs rusų karininkas - ir, stebukle! - ekspedicija pilies griuvėsiuose atranda... Donelaičio ir kitokių rankraščių! Tik čia jums ir vieta su tokiais prisiminimais, perskaitau aš direktoriaus akyse. O spenio su fondų pieneliu tai nebuvo! Tai apie ką jūsų ėė... esė? Rašykit mūsų Nacionaliniuose... su statusu į sveikatytę... O man vis dar aidi „Metų“ ištraukos iš tribūnos, geriau jau Karaliaučiaus universiteto profesorius Liudvikas Rėza iš vėjų užpustytų Karvaičių nebūtų išžvejojęs tų Donelaičio žodelių. Vaizdingų, tikrų. Nebūtume mes tokie vėjo supustyti. Laisvesni politinėse raizgalynėse būtumėm ir mėšlą vadintumėm kitaip.

Kranksiu ar kalbu apie baimę. Apie bjaurų slegiantį jausmą dėl grėsmės netekti gyvybės, prarasti artimą žmogų. Netekti darbo, nesudurti galo su galu, būti su tais, kurie neišsimokės už šilumą, kredito, skolos. Šiuos reiškinius ir visą jų siaubingą baisumą mes pripažįstame, tačiau apie baimę kalbame retai. Drovu kalbėti apie baimę demokratinėje šalyje („lyderėje“ „puikiai pirmininkaujančioje“), kur esama socialinių ir kitokių „spręstinų problemų“, o baimės - nėra. Mes juk laisvi ir drąsiai žvelgiame į ateitį, o prezidentės mums pavydi visa Europa, kuo arčiau Uralo - tuo didesnis pavydas. Baimė - tai dvidešimtojo amžiaus totalitarizmo palikimas, okupacijos, pasinaudokime Tomo Venclovos sąvoka, „konstruktas“. Glitus, kraują stingdantis, siaubą gyslom varinėjantis šis „konstruktas“. Gerklę veržianti kilpa, bėgimo iš Lietuvos besiranganti gyvatė, užgesusios akys, praradusios viltį - čia ne detalės. Čia visa vilkiška baimės esmė. Žeminanti, gramzdinanti į gėlėmis išpuoštą kapo duobę.

Tačiau tik užsidenkime akis ar užsimerkime - ir baimės nebus. Juk tiek laimingųjų aplinkui. Taip visa tviska, tik pirkite pirkite! Be to, ši baimės rūšis lengvai įveikiama. Santvarka, kuria didžiuojamės, ir demokratinės respublikos idealai, principai, mūsų dailioji demokratinė frazeologija patikimai apsaugo tarsi skydas mus nuo šios baimės. Pakanka tik sušukti: aūūū, apginkite mane! Ir apgina!

O dabar apie kitą baimę, kurios nėra. Baimę nepatikti šefui, bosui, galingajam, baimę, kad nesugebėsi įsiteikti ir tave išmes iš balno. Baimę, kad prarasi turtą ir padėtį, postą, vietą, perspektyvą gyventi sau į sveikatą ir nieko nebijoti. Baimę prarasti projektus ir teisę dalyvauti pinigų dalybose. Baimę, kad tave nužvelgs pikta akis ir kad nepakliūsi į kokios partijos sąrašą. Tačiau tik pasigrumdyk alkūnėm su nieko nebijančiais, tik ateik į politiką - ir baimė, kad tave išstums iš partijos, frakcijos ir šiltos vietelės išgaruos. Šis baimės nebuvimas, tiksliau susitarimas negarsinti užkulisių, vienija, ir tai yra viena priežasčių, kodėl baimės politikoje nėra.

Baimę įveikia drąsa? Baimę nugali protas? Neturėk sąžinės ir gėdos - ir tu nežinosi, kas yra baimė. Demokratinė santvarka pati savaime neišlaisvina iš žmogaus ydų, todėl ir iš baimės neišlaisvina. Santvarka egzistuoja lyg ir atskirai, jai - tokiai marmurinio tobulumo teisingai idealybei - nerūpi žmogus, nerūpime mes. Ji užtikrina mums absoliučiai visas žmogaus teises. Tačiau neišlaisvina žmogaus nuo baimės. Kaip išlaisvinsi nuo to, ko oficialiai ir viešai nėra. Kas lindi vienatvėje, braunasi į sielą.

Baimė atsėlina į kultūrą. Bijoma, kad tavo menas, tavo etinė pozicija, tavo braižas ar stilius „kam nors“ nepatiks. Dėl to „kam nors“ negausi pinigų - stipendijos, paramos, ir netapsi tu vienos ar kitos premijos laureatu. Todėl srėbk barščius su „kam nors“, Dieve gink, neužkliūk „kam nors“, būk su „kam nors“ chebryte ir pataikauk jai dėl genijų ant kiekvieno kampo, net nusispjauti per juos sunku. Priklausomybė nuo baimės neigiant baimę ir apsimetant drąsiais - kas dar gali būti veidmainingiau literatūroje, kultūroje? Baime, savisaugos instinkte atsargusai, regiu tavy cenzūros formą! Mūsų visų mėginimai neigti baimę... atgrasų jos snukį... nutylėti... Man apie tai čia, šile, krankia bendramintis varnas, o jums negi tik kuoktelėjęs iš diplomatijos ir takto stygiaus seneliuks?

Koks džiaugsmas apima dėl šiemečių kultūros ir meno premijų, visi laureatai jų tikrai verti. Nors iš toli, bet nuoširdžiai apkabinu Jus, broliai - Donatai, Juozai, Jonai, Vladai! Gerai išsėdėtas narių ir jos pirmininko sprendimas! Nebijokime šito pasakyti ir kad ilgiau jie nesėdėtų, o visas savo spėkas aukotų kūrybai! Kad ir jie neužkliūtų „kam nors“! Antrą kartą nedvejodamas siūlau kitų metų Nacionalinei premijai žymiausią lietuvių dramaturgą Kazį Sają ir Nijolę Baužytę už nuostabiuosius televizijos „Mūsų miestelius“. Man kas, turiu teisę. Juk senelių namuose, todėl esmi drąsus ir nepakaltinamas. Sėdėsiu prie uokso, kalensiu lyg genys, tai yra rašysiu. Pirmiausia galvoju apie Skaitytoją - pagarbiai, o rezervuotai - apie savo ir geradario direktoriaus kepenis.

Esė iškeliavo, tekstas išgąsdino mano pagalbininkę. Autorius pavakarieniavo ir nuėjo miegoti. Ramus buvo jo miegas šalyje, kur niekas nieko nebijo. Suūkė apuokas, tikras, regintis tik nakčia, ne politinių apuokų genties. Ir saldūs buvo direktoriaus sapnai. Jis dalijo seneliams gėrybes - už biudžetinius pinigus ir eurus, už aukas ir iš kilniosios savo širdies, jis pirko „NISSAN“, TADA NUSILEIDO IŠ DANGAUS SU PALYDA JI, sargyba su ieškikliais apieškojo senelius ir jų kambariuose nerado nei minų, nei automatų. Nebijok, nebijokit, šnibžda tasai laimingasai aniuolėlis valstybės tarnyboje - jis pampins žaisliukų šviesiai Kalėdų ramybei prie eglutės ir kisieliaus, kad seneliai žaistų sau į sveikatą ir gegužę žinotų, kaip ir už ką balsuoti.

Visai logiška, kad jis susidomėjo... Rašytojai yra tie, kurie rašo projektus struktūriniams ir kitokiems fondams. Kitokių rašytojų mes nepripažįstame, nors jie ir leidžia knygas ir turi net namus Sirvydo gatvėje, Vilniaus centre. Bet čia buvo tas, kur sakėsi rašąs ėė...

Ir atidaro duris mandagiai... O čia - tuščia. Drąsiai, be baimės tuščia. O ant atdaro žiemą lango dar to įžūlaus avantiūristo, to begėdžio apgaviko, pasinaudojusio nakvyne, pamaitinto, apvalgiusio senelius, raščiuks su keverzone: „Tęsinio ieškok apuoko uokse“... Ksaverai, šaukia direktorius, Ksaverai!..

Negi ir Ksaveras išgalvotas, klausia savęs redaktorius, ir jo kakta išberta tokių gražių šalto prakaito karoliukų. Kas rūpinasi mūsų įvaizdžiu ir kodėl niekas negrimuoja mūsų, nebarsto mūsų požiūrio politinio korektiškumo pudra? Kodėl Vitas nebijo Redkolegijos, o ši - redaktoriaus? Negi jie nesusipyks, suūkia apuokas uokse. Apuoką Žalakevičiaus filme vaidino Vytautas Tomkus. Jis valė žiūrovams batus prie Nacionalinio teatro. Parašiau - ir faktas drąsiai, užmiršęs nederamas Kalėdų laukimui baimes, pagrūmojo man kumščiu.



Daiva Tamošaitytė: Ką daryti?


Ne skaityti garsųjį proletariato vado veikalą, o pažvelgti į veidrodį. Pradėti nuo to, kad nemeluotume patys sau. Stebint žmonių reakcijas į kitų pastangas idėjomis ar reformomis pagerinti šalies padėtį, į akį krenta pagrindinė savybė: kai tik reikia susitelkti ir išeiti iš už minios pečių,  susirinkti į piketus ar parodyti parašų rinkimo iniciatyvą, arba liudyti teismuose, drąsūs anoniminiai patarėjai staiga ištirpsta it pernykštis sniegas. Yra daug save patriotais laikančiųjų, kurie garsiai šaukia apie meilę Tėvynei, o savo vaikus ir anūkus stumte stumia į užsienius tremtinio duonos valgyt, nes mintyse galvoja, kad nieko gero čia nelauk. Netrūksta „inteligentų“, kurie aršiai kritikuoja valdančiuosius, bet patys dvidešimt metų neina balsuoti. Tada nubalsuoja mažesnė tautos dalis, kuriai gal ir tos kritikos nereikia, nes jie bando bent žvirblį saujoj suturėt. Daug kas dejuoja dėl prastos medicinos padėties, bet kyšius bruka gydytojams nė nemirktelėję, net privačiose klinikose. Išsilavinusieji ne kuria mokslo ir meno gimtąją kalbą, bet ragina kolegas rašyt darbus tik angliškai. Atsiradus kitakalbiui kelių lietuvių draugėj, tie tuoj, kaip andai, ima laužyt liežuvį jei ne anglų, tai bent jau darkyta rusų kalba. Ir visi jie - patriotai, įsižeistų, jei pavadintum kitaip.  Tuo tarpu paprastas kinų virėjas, susižavėjęs Lietuvos krepšiniu ir nusprendęs apsigyventi šioje nuostabioje šalyje, kuri išaugina tokius galiūnus, išmoksta lietuvių kalbą ir viešai per televiziją pareiškia: „Kaip kitaip gali būti? Juk tai - pagarba šaliai. Čia visi turi mokėti kalbėti lietuviškai“. Kaip ir visi tie, kurie nori gyventi ir dirbti Kinijoje. Jie privalo išmokti mandarinų kalbą.  Taigi jaunas kinas imigrantas duoda pamoką „patriotams“, kurie ima to nebesuprasti. Ne tik nebesuprasti, bet nuolaidžiauti visiems, kas niekina valstybinę kalbą. Todėl kaip anuomet dešimtmečiais gyvenusių Lietuvoje atkilėlių, kurie sąmoningai nekalbėjo lietuviškai, nūdien daugėja patogiai įsitaisiusių naujųjų atkilėlių, tinginčių išmokti lietuvių kalbą. Kam gerbti lietuvius, jei jie patys savęs negerbia? Dar daugiau: mūsiškiai savanoriškai, kaip chamai, lenkiasi kad ir lenkų ponams. Kaip kitaip pavadinsi po „sportinio“ skandalo pasipylusius meilės prisipažinimus lenkų tautai? Myli - už tai, kad niekina? Ir ką tada galvoti normaliems lenkams, kuriems tai net į galvą nešauna ir kuriems gėda dėl tokių savų chamizmo apraiškų? Nuo elgesio stereotipų viskas ir prasideda. Galbūt kad žmonės buvo mokomi nuo vaikystės: „O jūs vaikai taip darykit, kaip Jurgelis daro“. Taigi kai tas Jurgelis ten viršuj parodo pavyzdį - visi ir mėgdžioja. Sau padūsauja, girdi, viską suprantu, bet valgyti reikia... Ir rašo pluša projektus, kad gautų išmokas iš ES. Nebesvarbu, kad kanapių ir linų verslas, andai apdainuotas liaudies dainose ir buvęs šimtamečiu ūkininkystės pagrindu, viens du ir buvo išbrauktas to paties Jurgelio. Viskas primena chruščiovišką ekonomikos beprotybę, mat jei liepia kažką auginti arba neauginti, kokius nors kukurūzus, tai ir, vadinasi, reikia taip?  Viskas čia vyksta pagal vieną ir tą patį kurpalį. Nubraukta istorinė galimybė atsitiesti ir pasijusti Vydūno „žmonėmis patiems sau“. Ką daryti? Ogi pasiimti bibliotekoj Milašiaus, Vydūno, Šalkauskio, Maceinos, Basanavičiaus ir Kudirkos raštus. Paskaityti ir nuvalyti pastarųjų metų apnašas. Nes tai buvo balsai, kurie buvo ne tik Europos lygmens. Tai balsai, kurie laidavo tautos savivertę ir kalbėjo visiems suprantama kalba.  Skaitykime Gimbutienę ir Vyčiną. Suvokime savo indėlį į pasaulio kultūrą. Gal tai bus savotiška sekmadieninė mokykla. Kodėl minia intelektualų ir meno kūrėjų, mokslininkų staiga pamiršo savo priedermes ir įsijungė į beveidžio, bedvasio pseudoeuropinio meinstrymo srautą? Lyg nesuprastų, kad duoda toną likusiai tautos daliai, plušančiai dėl valstybės gerovės ir mokančiai mokesčius? Jiems ir teks didžioji atsakomybės našta. Kodėl pešamasi dėl cechinių ambicijų nesuvokiant, kad jas būtina aukoti dėl svarbiausių politinės svarbos atramų? Lukiškių aikštės paminklo projektas, Valdovų rūmų ir Rotušės paskirtis, Prezidento A. Smetonos palaikų perlaidojimas Arkikatedroje ir visi kiti galimi planai, susiję su lietuvių tautos valstybingumu pradedami matuoti pinigais, pamirštant galingą simbolinę jų vertę. O juk būtina suprasti, kad Vilniuje, valstybės širdyje, turi telktis visi svarbiausi politinės reikšmės centrai, pradedant istorine mero rezidencija ir baigiant koncertų salėmis, stadionais (pastatyti bent po vieną modernią salę - ir tai dar nepadaryta), Čiurlionio išsvajotais Tautos namais ant Tauro kalno. Istorinis tęstinumas - ne šiaip simbolis. Tai fizinė lietuvybės tikrovė, įžeminta paminklais ir institucijomis.  Tokios Lietuvos dar nebuvo. Ji niekada negyveno itin turtingai, nors visada dirbo sunkiai. Bet visada žinojo, dėl ko gyvena ir kas yra jos priešas. Nūnai išplautos pamatinės savivokos vertybės ir dirbtinai iš šalies konstruojami svetimi, nenatūralūs gyvenimo modeliai kiekvieną žmogų palieka vienui vieną spręsti klausimus, kurie tradiciškai visuomenėje esti paskirstyti tam gabumų turintiesiems ir veikiantiesiems per tam tikrus steiginius. Bet tie steiginiai, kalbant apie paskirtį, keistai transformuojasi į savo priešybes. Todėl žmogus nesaugus, kupinas baimės, nes ją kelia tas monstriškas neapibrėžtumas visose gyvenimo srityse, o kartu sparčiai menkėja privačių erdvių sauga. Kova už žmogaus teises asmeninį jo gyvenimą pavertė viešu spektakliu. Pabėgę į veidaknygių plotus, patenka po padidinamuoju stiklu, nors mano, kad ten gali pagaliau atsikvėpti, atverti širdies kampelį... Egzistencinis ir socialinis nerimas net sėkmingai plaukiant pagrindine srove verčia matuotis naujas kaukes ir maukšlinti jas ant senų. Taip jaučiasi plaukikas, nuplaukęs toli į jūrą ir staiga suvokęs, kad dugno po kojomis seniai nėra. Bet išplaukti - reikia.  Vis dėlto pasaulis prasideda nuo žmogaus. Jei jis atsistotų prieš veidrodį ir tas kaukes nuplėštų, pamatytų į save atkreiptas išgąsdinto vaiko akis. Kuris gali viską pradėti iš pradžių, mėginti suaugti ir prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Nebežaisti „Jurgelio“. Prisiminti paprastus, pačius svarbiausius dalykus: bičiulišką pasisveikinimą, talką, kaimynystę. Indų išmintis teigia: „Geriau blogai atlikti savą karmą, nei gerai - svetimą“. Nebegyventi svetimų gyvenimų. Atkurti pamatines savitas gyvenimo lytis. Išaugti iš vaiko drabužėlių ir suvokti, kad tebeturime visas prielaidas tapti šalkauskiška politine lietuvių nacija, turinčia prigimtinę teisę savarankiškai priimti visus sprendimus. Ir tuo didžiuotis.



Redkolegija susitiko su skaitytojais

Trečiadienį vykusiame „Respublikos“ redkolegijos ir skaitytojų bei visuomenės susitikime buvo apkalbėtos valstybei ir tautai aktualiausios temos bei pačios Redkolegijos tolesnė veikla. Tokie susitikimai vyks ir ateityje, apie juos bus pranešta „Respublikoje“.

Redkolegijos narys filosofas Romualdas Ozolas pastebėjo, kad Redkolegijos bandymas „kondensuotu pavidalu“ iškelti nacionalinę idėją „Respublikos“ puslapiuose sukėlė gana stiprų visuomenės susidomėjimą, turintį tylų ir net šiek tiek baimingą atgarsį, ir net tie, kuriems, anot jo, tai yra kaip ašaka gerklėje, nedrįsta atvirai reikšti kokio nors pasipriešinimo.

Arvydas Juozaitis Redkolegijos faktą pavadino inteligentiška akcija visuomenėje, kuri negali pakęsti inteligencijos ar kurioje inteligentai nebereikalingi: „Mes, likusieji inteligentai (intelektualai čia nebūtų susirinkę, nes jie dirba tuos darbus, už kuriuos gauna pinigus), imamės šios veiklos be pinigų, nes yra nykstantis, mažėjantis dydis - Lietuva. Manau, tai viena paskutinių akcijų“.

Jam pritarė ir filosofas Vytautas Radžvilas: „Redkolegija turi būti mąstymo vieta, tautos moralinio ir intelektualinio autoriteto kaupimo vieta. Čia bus „Respublikos“ redkolegija, o ne koks nors pilietinių judėjimų atstovavimo organas, nes šiandien Lietuvoje reikia nacionalinės ideologijos ir iš esmės bent jau vertybinės veiksmų programos. Šiandien Lietuvoje yra daugybė žmonių, kurie suvokia, kad de facto yra pakeistos narystės Europos Sąjungoje sąlygos, kad vyksta dėl krizės ir dėl kitų priežasčių esminis lūžis, kur yra tiesiog gvelbiamas suverenitetas. Tokiai mažai tautai kaip mums tai gali kainuoti labai brangiai. Nes jeigu, kitaip tariant, šitas projektas ir žlugs, vokiečiai, britai, prancūzai išplauks, o mums gali baigtis nepaprastai liūdnai“.

Susitikimui vadovavęs R.Ozolas patvirtino, kad „Respublikos“ redkolegijos tikslas - ilgainiui parengti dokumentą, „kuris galėtų tenkinti visus, kuriems rūpi Lietuvos ateitis“.

Plačiau apie susitikimą skaitykite artimiausiuose „Respublikos“ numeriuose.

***

„Respublikos“ vadovybės sprendimą perduoti dienraščio vairą inteligentijai, vardan tautinės savigarbos bei tradicijų išsaugojimo susibūrusiai į Redkolegiją, palaiko ir kiti „Respublikos“ leidinių grupei priklausantys dienraščiai.

Didžiausio Vakarų Lietuvos dienraščio „Vakarų ekspresas“ vyriausiasis redaktorius Gintaras Tomkus sakė, kad artimiausiu metu pakvies į pajūrio bendruomenių, nevyriausybinių organizacijų ir įvairiausių profesijų atstovus prisidėti prie „Vakarų ekspreso“ viešosios erdvės bei krypties formavimo.

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ specialų leidinį
„Redakcinės kolegijos tribūna“


Pasidalink: Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
 
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • SERGAMUMAS: sergamumas gripu ir ūmiomis viršutinių kvėpavimo takų infekcijomis šalyje išlieka panašus; pasak ULAC medikų, 42-ąją šių metų savaitę - spalio 15-21 dienomis - bendras Lietuvos sergamumo gripu ir ŪVKTI rodiklis buvo 64,4 atvejo 10 tūkst. gyventojų; pernai tuo pačiu metu sergančiųjų buvo daugiau - 65,7 atvejo 10 tūkst. gyventojų.
  • DISKUTUOS: Baltijos šalių muzikologai ir kolegos iš kitų kraštų spalio 23-26 dienomis Vilniuje diskutuos apie muzikos kritiką; Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje rengiama 46-oji tarptautinė Baltijos muzikologų konferencija „Kultūros pokyčiai ir muzikos kritikos diskursas“.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Ar svarstote apie galimybę įsivaikinti vaiką ar tapti jo globėju?

balsuoti rezultatai

Ar manote, kad aukštojo mokslo diplomas yra svarbus karjerai?

balsuoti rezultatai
reklama
darbas spaudoj
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

  +4   +5 C

   -1   0 C

 

   +3  +4 C

  +7  +10 C

   +4  +6 C

 

   +4  +5 C

 1-2 m/s

 4-7 m/s

 

    3-6 m/s

 

reklama
Ukis 2018