respublika.lt

RESPUBLIKOS REDAKCINĖS KOLEGIJOS TRIBŪNA (Nr.23): LYDERIŲ AR TIESIOG IDĖJŲ KRIZĖ? AŠTRŪS KLAUSIMAI KANDIDATAMS Į PREZIDENTUSnuotraukos

2014 gegužės mėn. 09 d. 09:25:37

Tik Lietuvai ir tik jos sąmoningiems piliečiams skirtas dienraščio „Respublika“ specialus leidinys.



Tomas BAKUČIONIS: „Lyderių ar tiesiog idėjų krizė? Aštrūs klausimai kandidatams į prezidentus“

Dauguma politologų D.Grybauskaitę ir Z.Balčytį įvardija kaip pagrindinius varžovus varžybose dėl Daukanto aikštės rūmų. Ar taip nutiks, sužinosime labai greitai. Tačiau šios rinkimų kampanijos metu vykstančiuose kandidatų debatuose išryškėjo labai karti tiesa. Į valstybės lyderio postą pretenduojantys net nesistengia (o veikiausiai ir nenori) suvokti, kokioje grėsmingoje situacijoje ir dėl ko yra atsidūrusi mūsų valstybė. Mūsų lyderiai nesuvokia elementaraus dalyko, kad valstybei didžiausią grėsmę kelia piliečių nepasitikėjimas ir nusivylimas savo valstybe. Ir kalti dėl to tikrai ne eiliniai piliečiai.

Vadinamasis politinis, teisinis ir verslo elitas 20 metų elgiasi taip ir priima tokius sprendimus, kad piliečių nepasitikėjimas valstybe tik didėtų, kad žmonės iš nevilties krautųsi lagaminus ir emigruotų. Pirmuosius nepriklausomos Lietuvos politinius sprendimus, kaip antai privatizacijos procesų paleidimas, galima būtų vadinti klaidomis dėl patirties stokos, tačiau daugelį vėlesnių sprendimų laikau tiesiog dar netvirtų valstybės pamatų ardymu ir girto betonuotojo darbu. Šiandien visiškai akivaizdu, kad vienas iš tokių kreivų politinių sprendimų buvo 1994 metais priimti Vietos savivaldos įstatymo pakeitimai, kurie sudarė prielaidas naikinti tikrąją savivaldą, ją pakeičiant partinės-verslo nomenklatūros interesų įgyvendinimo sistema.

Gal tik prieš dešimtmetį buvo susigriebta, kad savivaldos sistemoje kertinis akmuo yra vietos bendruomenė. Susigriebta akivaizdžiai per vėlai, nes partinės nomenklatūros buldozeris per savivaldos sistemą jau lėkė visu greičiu. Visi esminiai vietos savivaldos sprendimai (taip pat ir susiję su vietos teritorijų valdymu ir tvarkymu) priimami tik savivaldybių tarybose ir savivaldybių įmonėse, gyvenamųjų vietovių bendruomenės, net ir būdamos pakankamai organizuotos, yra dirbtinai paliekamos užribyje. Manau, tai ypač juntama Vilniuje. „Unikalus“ darinys yra savivaldybių įmonės, kurios daugeliu atvejų tapo partinėmis „lesyklėlėmis“, užuot tarnavusios savivaldybės bendruomenės interesams. Kitas pavyzdys - teritorijų planavimas. Nei iki 2014-ųjų sausio 1-osios, nei po šios datos teritorijų planavimas nebuvo ir nėra sureguliuotas taip, kad būtų realiai (o ne formaliai) girdimas (o svarbiausia - paisomas) bendruomenių balsas. Tai akivaizdžiai iliustruoja miesto plėtros procesai Vilniuje, kai miestą imta beatodairiškai tankinti nepaisant nei gyventojų nuomonės, nei elementarios urbanistinės, infrastruktūrinių sistemų logikos.

Lietuvoje vietos bendruomenių sąjūdis jau prieš dešimtmetį įgavo pakankamai platų organizacinį mastą. Vietos bendruomenės ne tik kūrėsi kaip juridiniai asmenys, bet ir susibūrė į skėtinę organizaciją - Lietuvos vietos bendruomenių organizacijų sąjungą (LVBOS). Tačiau valdžios klerkai šių procesų užsispyrusiai nenori matyti arba apsimeta jų nematantys. Kaip kitaip paaiškinti Vidaus reikalų ministerijos valdininkų elgseną, kai į darbo grupę bendruomenių savivaldos klausimais atsisakoma įtraukti LVBOS atstovą. Įtariu, kad kandidatai apie tai arba negirdėjo, arba nenori girdėti. Panaši ir steigiamos Nevyriausybinių organizacijų tarybos padėtis. Panašu, kad valdantieji ieško būdų, kaip į savo kontrolę suimti nevyriausybininkus, panaudojant ne tik ekonominius, bet ir teisinius instrumentus. Blogybė dar ir ta, kad NVO suplakamos į vieną krūvą su vietos teritorijų bendruomenėmis, nors vienų ir kitų interesai bei veiklos turinys gali kardinaliai skirtis.

Gegužės 1-ąją debatuose kandidatai diskutavo apie teisėsaugą. Ir čia išryškėjo aštrus klausimas. Ką padarė tie kandidatai, kurie pastarąjį dešimtmetį ar ilgiau vienokiu ar kitokiu būdu galėjo paveikti valdžios sprendimus šioje srityje, kad būtų geriau nei šiandien. Tokį klausimą reikėtų užduoti pirmiausia Artūrui Paulauskui ir D.Grybauskaitei, iš dalies ir kitiems kandidatams. Beveik visi kaip susitarę aimanavo, kad Lietuva pirmauja Europos Sąjungoje pagal suimtų ir įkalintų asmenų skaičių. Tačiau nė vienas nekėlė esminio klausimo, kodėl tokia gremėzdiška ir brangi teisėsaugos sistema tapo tokia neefektyvi, ir juolab nepateikė jokio aiškaus siūlymo, kaip tai pakeisti. Išimtis buvo nebent Naglis Puteikis, kuris jau ne pirmą kartą viešai siūlo gal ir radikalų sprendimą panaikinti Konstitucinį Teismą, tačiau stebint ir analizuojant pastarųjų metų šios institucijos darbą sunku būtų su N.Puteikiu nesutikti. Vien tas faktas, kad iš 9 teisėjų (kurių kiekvienas gauna apie 15 000 litų atlyginimą) sudarytas Konstitucinis Teismas per metus teįstengia išspręsti vos 30 konstitucinės justicijos bylų (pavyzdžiui, 2013-aisiais priėmė 25 nutarimus), byloja, kad ši institucija mūsų skurdžiai valstybei yra tiesiog per brangi ir neefektyvi. Palyginkime: panašų bylų kiekį Vilniaus miesto apylinkės teisme vienas teisėjas išnagrinėja gal per pusmetį, jei ne greičiau. Kandidatai labai piktinosi bylų vilkinimu. O kaip jos nebus vilkinamos, kai vieno teisėjo darbą formaliai atlieka trijų teisėjų kolegija. Taip bylos nagrinėjamos visuose administraciniuose teismuose, visuose bendros kompetencijos apygardų teismuose (apeliacine tvarka) ir Lietuvos apeliaciniame teisme bei Aukščiausiajame Teisme. Vieša paslaptis, kad dažniausiai du iš trijų kolegijos teisėjų būna tik statistai, maža to, procesinius dokumentus neretai surašo (o gal ir priima sprendimus de facto) teisėjų padėjėjai. Deja, dėl tokių manipuliacijų bylų nagrinėjimas nepagreitėja, daugiau atsakingumo ir teisingumo negimsta. Apie tokią praktiką kandidatams taip pat reikėtų pasidomėti. Nežinau tik ką 5 metus šioje srityje nuveikė dabartinė prezidentė? Gal tik tai, kad jau ir apeliacinės instancijos teismuose civilinėse bylose (nuo 2011 metų) iš esmės neliko žodinio proceso, o trijų teisėjų kolegijos bylas „nagrinėja“ rašytinio proceso tvarka. Todėl labai dažnai apeliacinės instancijos teismo sprendimas beveik nurašomas nuo pirmos instancijos teismo sprendimo. Taip, gerbiamieji kandidatai, žmogus ir jo žodis mūsų teisėsaugai tapo neįdomus. Beje, kasacinių skundų priėmimą Aukščiausiajame Teisme jau daugiau kaip dešimtmetį sprendžia labai abejotino konstitucingumo atrankos kolegija, į ką teisininkai praktikai ne kartą yra atkreipę dėmesį, tačiau politikams ir teisėsaugos elitui tokia praktika yra patogi. Ne ką geresnė padėtis baudžiamųjų ir administracinių teisės pažeidimų bylų procesuose. Apkaltinti asmenį ir jį pripažinti kaltu be įrodymų, net jei reikia pripažinti, kad balta yra juoda, šiose bylose tampa vis labiau įprastu reiškiniu. Ypač tai ryškiai atsispindi tose bylose, kur yra galimybė asmeniui paskirti piniginę baudą, - valstybė tampa lupikautoja ir pinigautoja net ir profesinės sąžinės neatitinkančiais metodais. Dar bjauresnė praktika - žvanginimas antrankiais prieš televizijos kameras. Tik kaip paskui turi jaustis išteisintas asmuo, kurį prieš tai teisėsaugos pareigūnai su antrankiais prieš tas kameras tampė? Ar teisėsaugos elitui tai rūpi? Sakysite, kreiptis dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pasvajokite... Bemaž trejus metus vyko Eglės Kusaitės teismo procesas, kurį reikėtų įvardyti kaip vieną gėdingiausių Lietuvos teisėsaugos istorijoje. Kažkodėl niekas neskaičiavo, kiek valstybei kainavo ir kiek dar gali kainuoti abejonių kelianti prokurorų kompetencija šioje byloje. O kaip vertinti jokiame įstatyme neįteisintą teismų ir kitų institucijų praktiką procesinius dokumentus asmenims siųsti ne į namus, o į... paštą, tarsi procese dalyvaujantis asmuo būtų koks benamis valkata. Štai kaip mūsų teisėsauga „gerbia“ asmens teises. Trumpai tariant, turime teisėsaugos sistemą, kurioje iš esmės nebeveikia instancinė teismų sąranga, nebesilaikoma asmens nekaltumo prezumpcijos, negerbiamos elementarios asmens teisės, vadovaujamasi biurokratų ir valdžios pareigūnų teisumo prezumpcija. Bet apie ką aš čia samprotauju? Apie kokias asmens teises kalbu, kai toje pačioje debatų laidoje vienas iš kandidatų per pačią stojimo į Europos Sąjungą dieną citavo Josifą Staliną kaip klasiką („viską lemia kadrai“)?..

Bet grįžkime dar prie pačios politinės kampanijos. Mūsų įstatymų leidėjas sureguliavo taip, kad net ir pats kampanijos dalyvis savo politinę kampaniją galėtų finansuoti tik labai ribotu nuosavų lėšų kiekiu. Sakysite - durnynas? Galbūt, tačiau didesnis durnynas yra tai, kuo per 20 metų virto politinės kampanijos. O jos virto besaikio pinigų taškymo bakchanalijomis. Šlykščiausia tai, kad seiminės politinės partijos taško iš mokesčių mokėtojų gautus pinigus tiems patiems mokesčių mokėtojams apkvailinti. Beje, šią sistemą tik dar labiau įtvirtino 2012 metų Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo įstatymo pakeitimai. Už tai reikėtų padėkoti dabartinei prezidentei ir Konstituciniam Teismui. Rinkėjas gali spręsti apie vieno ar kito kandidato rinkimų sąskaitos storį pagal kandidatų reklamos viešosiose vietose ir televizijoje mastą, bet ką tai turi bendro su idėjomis ir valstybės ateities strategija?

Kitų demokratinių šalių patirtis byloja, kad įstatymais galima sureguliuoti ir politinių kampanijų reklaminių pinigų poreikį, t.y sumažinti jį iki minimumo arba iki nulio. Norite transliuotojo licencijos, tuomet malonėkite įsipareigoti per kiekvieną politinę kampaniją nemokamai transliuoti tam tikrą, įstatymu nustatytą kiekį politinės reklamos. Dar neteko girdėti, kad dėl tokio reikalavimo bankrutuotų kokia nors užsienio televizijos kompanija. Tad klausimas, ar tokį reguliavimą taip sunku buvo įvesti Lietuvoje kad ir prieš 10 metų? Matyt, sunku, kaip ir sunku įvesti progresinius mokesčius ar proporcingai apmokestinti stambųjį kapitalą, nors apie tai kalbama ir žadama prieš kiekvienus rinkimus.

Kad žiniasklaida tampa turtingesnė, turėtų būti tik į gera. Blogai tai, kad sumenko jos kokybė, nusilpo analitinė žiniasklaida, sumenko nuomonių įvairovės pateikimas. Kokias vertybes propaguoja masinė žiniasklaida? Užtektų pulteliu vakare „perbėgti“ per nacionalinius televizijos kanalus ir pamatytume, kad didžiausios vertybės yra primityvūs šou su „dainuojančiais papais“, vartotojiški instinktai ir patyčių „kultūra“. Apie aukštesnio lygio kultūrą masinėje žiniasklaidoje galima pamiršti. Ar ne todėl mūsų visuomenė ir valstybė praranda kultūrinį imunitetą agresyviai Rusijos propagandai ir pigiam brukalui?

Kita vertus, čia pat priimami tokie sprendimai, kuriais stengiamasi uždėti apynasrį žiniasklaidai, pavyzdžiui, PVM tarifo leidiniams padidinimas. O kaip šiame kontekste vertinti teisėsaugos institucijų pradėtą žurnalistų teisinį persekiojimą dėl informacijos šaltinio atskleidimo, kaip vertinti vadinamąsias žurnalistinės etikos bylas prieš leidinius pagal kokio nors pono N.Kuperio (N.Cooper) skundą? Ar tai ne apynasris? Gal net ir geležinis?

Įvykiai Ukrainoje politikus privertė permąstyti daugelį iki šiol gyvavusių užsienio ir saugumo politikos stereotipų. Kad Lietuva turėtų laikytis NATO partneriams duotų įsipareigojimų didinti gynybos biudžetą, dėl to jie kaip ir nebesiginčija. Tačiau ar jie suvokia, kad didžiausias šalies gynybinis potencialas glūdi pačioje visuomenėje, piliečių sąmonėje, kai kiekvienas pilietis savo šalyje jaučiasi saugus tiek ekonomiškai, tiek teisiškai. Taip piliečiai jausis tada, kai iš jų nesityčios darbdaviai ir kai valstybė tokių patyčių netoleruos, kai teisėsaugos sistema pirmiausia remsis teisingumu, kai politikai, įstatymų leidėjai atstovaus valstybės ir visuomenės interesui, o ne tarnaus partinėms ir verslo grupuotėms, kai vietos reikalus tvarkys pačios vietos bendruomenės ir kai pilietis jausis šeimininku savo valstybėje. Tuomet jis padės lagaminą į šalį ir už tokią valstybę eis kovoti.



Daiva TAMOŠAITYTĖ: Paskutinis šansas ar naujas postūmis?


Gegužės vienuoliktą ir dvidešimt penktą dienomis vyksiantys rinkimai Lietuvoje veikiausiai žymės lūžio tašką valstybės istorijoje. Po jų neišvengiamai ateis permainos, kurios parodys, ar lietuviai rado jėgų pasipriešinti visais lygmenimis smukdomai visuomenei, ar pasiduos ir su pagreičiu praras tautiškumo ir valstybingumo žymes. Jau senokai matyti, kad nemokšiškas valdymas sparčiai demoralizuoja visas gyvenimo sritis pradedant aukščiausiomis instancijomis ir baigiant privačiu verslu. Intelektinis valstybės valdymo suvokimas krito iki šiurkščiai instinktyvaus, iki agresyvių partinių grupių kautynių dėl interesų, pavojingai primenančių įstatymų nepaisančių gaujų veiklą. Tačiau šis vyksmas prasidėjo beveik iškart po Nepriklausomybės atkūrimo be jokių požymių, kad teisėsauga įjungs stabdžius. XX a. pabaigoje, neskaitant keleto parodomųjų rezonansinių kriminalinių bylų išsprendimo, įvyko priešingai: ji tuos stabdžius sau atleido, o mina tik tada, kai visuomenė mėgina teisėtai pasipriešinti šešėlinių jėgų savivalei. Todėl galima teigti, kad iki šiol nebuvo nė vienos valdančiosios koalicijos, nė vieno prezidento, kurie nebūtų už tai atsakingi. Ir nė vieno aukšto pareigūno ar politiko, kuris būtų nubaustas už nusižengimus pagal įstatymą. Valdžios svertus turintieji spėjo apsidrausti nuo teisingumo, teisėsaugą pakreipdami sau naudinga linkme. Valdžia Tautai atsuko nugarą ir parodė, kad jos valios, ypač išreiškiamos referendumais, bijo kaip ugnies. Todėl rinkimai, nepaisant būsimų neabejotinų pastangų sužlugdyti rinkimų rezultatus, įskaitant ir galimą balsų pirkimą, jei tie rezultatai neatitiks režisuojamo scenarijaus, lieka vienintele priemone įvykdyti netiesioginį referendumą einant balsuoti. Kiekvienas žmogus, kuris nenueis prie balsadėžių, sudarys sąlygas žlugti pačiai demokratijos idėjai ir galimiems veiksmingesniems valstybės problemų sprendimo būdams.

Jei valdžia nusisuka nuo žmonių, ji lieka be palaikymo. Tačiau niekuo nesiremdama ji negali ilgai tverti. Tada tenka ieškoti svetimųjų pagalbos. Susidaro įspūdis, kad ta pagalba rasta ES struktūrose, kurios palaiko tautų ir valstybių nunykimą. Tačiau tas pats principas - pakibti ore einant prieš savo piliečių valią - tinka ir pačios ES biurokratams. Ilgai gniaužti milijonų žmonių valią įmanoma, bet užgniaužti visiems laikams - niekada. ES rinkimuose taip pat kovos dvi tendencijos, ir net jei federacinė nacionalinius prioritetus griaunanti kryptis laimės, to pasekmės gali būti greitos ir neprognozuojamos, ir anaiptol ne džiugios.

Balandžio 29 dieną savo atsiminimų pirmąją knygą pristatęs monsinjoras Alfonsas Svarinskas situaciją apibūdino trumpai ir aiškiai, sakydamas, kad „turime susiimti ir gelbėti Lietuvą“. Jis išreiškė sąžiningų ir visą gyvenimą dėl laisvos Lietuvos kovojančių žmonių, politinių kalinių ir tikrojo elito, dar nepardavusio sielos už kelis eurus ar rublius, nuomonę. Taigi nuo ko gelbėti Lietuvą, jei, pasak jos valdytojų, viskas nuostabu, visiems gerai, ir tik jie vieni žino, kaip valdyti? Ogi nuo jų pačių; nuo visų, iki šiol buvusių toje valdžioje. Tie veikėjai, per kuriuos Lietuva atsidūrė situacijoje, kai akli ir kurti žmonių nelaimėms, skaudžiai tiesai tapo net bažnytininkai, kurie taip pat bijo prarasti privilegijas, neturi jokios nei moralinės, nei politinės teisės toliau būti tuose postuose. Nepaprasto sielos tvirtumo disidentas A.Svarinskas, atkreipęs viso pasaulio dėmesį JAV prezidentui Ronaldui Reiganui jį asmeniškai laisvinant iš gulago, nūdien išreiškė viltį, kad gerų kandidatų į prezidentus nėra, bet yra geresni. Taip mano ne tik monsinjoras, dar pasakęs, kad jei ne dabar, tai niekada Lietuva nebeatsities. Už nesurežisuotus rinkimus laišką pasirašė grupė piliečių, tarp kurių yra jis pats, Vytautas Daujotis, Petras Plumpa, Vytautas Rubavičius, Nijolė Sadūnaitė, Antanas Terleckas, Povilas Urbšys ir kiti žinomi asmenys. Demokratinę respubliką siekiantys atkurti piliečiai mano, kad žmonės turėtų apsispręsti už nepartinį kandidatą, kuris vienintelis iš septynių parodė, kad jam pirmiausia rūpi paprasti ir apskritai visi visuomenės nariai, detaliai žino situaciją, yra pasiryžęs ją keisti ir spręsti neatidėliotinus klausimus.

Nėra abejonių dėl to, kad esamoje padėtyje tik toks žmogus, kuris yra su Tauta, su žmonėmis, gali būti išrinktas ir jam patikėta ateitis. Vien todėl, kad jis privalės įvykdyti svarbiausią sąlygą - visada tartis su visuomene ir jos piliečiais. Palaikyti Tautą ir būti jos palaikomas. Tas pats pasakytina ir apie rinkimus į Europarlamentą. Kas galėtų rinkti į jį žmonių vargo sąskaita pralobusius milijonierius, dar drįstančius vadintis socialdemokratais ar kitokiais, kurie patekę į Briuselį tik dar labiau padidins savo turtus, o kartu stabdys sveiko proto sprendimus ES? Rinkėjų valia nuspręsti, ar palaikyti dėl Lietuvos nacionalinių interesų kovojančius sąrašus (pavyzdžiui, tautininkus), ar laisvos demokratinės valstybės, tikros Respublikos idėją galutinai palaidoti po vilčių griuvėsiais ir melo lavina. Sprendimus būtina priimti atsižvelgiant į faktus, kurie Lietuvą atvedė prie galimo kracho slenksčio. Pati padėtis rodo, kad tai padarė būtent tie, kurie jau seniai, retkarčiais apsikeisdami vietomis, stumia šalį į bedugnę, todėl svarbu atskirti jų darbus nuo garsių, bet tuščių rinkiminių lozungų. Prisiminti, kiek tokių pažadų kandidatuojantys „žinovai“ įvykdė per ketvirtį amžiaus.

Gal naivius ir apkvailintus, ir nesąžiningus, ir papirktus galėtų prablaivyti garsiai ištarta tiesa, kad Tautai nugarą atgręžusieji svetimos duonos valgytojai, per dešimtmetį nesugebėję ir nė nepabandę ES pakovoti dėl kaip galima geresnių sąlygų savo valstybei, bet kokios išorinės agresijos atveju pasipustys padus greičiau, nei čia įvažiuos svetimi tankai? O kodėl turėtų, jei net taikos sąlygomis drebina kinkas ir tik kaupia sąskaitas saugiose šalyse, saviems žmonėms užtaisę bankų bankrotą vieną po kito, uždusinę nepakeliamais mokesčiais, prisiskolinę ne savo sąskaita?

Skaudą širdį dėl apgautų žmonių, kurie aklai tiki ta smėlio pilimi, kurią ore stato apsimetėliai „tautos garantai“. Prieita iki to, kad teisuolių „patriotų“ pasmerkti piliečiai, dalyvavę Kovo 11-osios eitynėse Vilniuje. Neva baisi gėda, mat buvo uždraustos ES vėliavos. Turbūt šalia žydros turėjo būti nešama ir įvairiaspalvė, ir dar kokios kitos? Kiek žinau, buvo nepageidaujamos tik vėliavos organizacijų, kurias buvo įprasta apšaukti fašistinėmis. Ir jų tikrai nebuvo. Bet esmė tai kitur. Juk Kovo 11-oji - Lietuvos valstybės atkūrimo šventė, o ne stojimo į ES diena. Jei „patriotams“ būtų ramiau, galėtų, kol valdo jų dėdulės ir tetulės, įvesti visiems privalomą stojimo į ES šventę, ir nešti tas Lietuvos valstybei antraeiles vėliavas, tik gaila, kad ta diena, gegužės pirmoji, jau užimta. Vėl pradėta švęsti susivienijus su viso pasaulio darbo liaudimi. (Turkijoje tą liaudį teko tramdyti policinėmis priemonėmis. Liaudis ir anarchija - kone neatskiriama platforma.) Tik manau, kad tai nėra sutapimas. Tai tiesiog triuškinantis Lietuvos valdančiųjų, tų pačių neokomunistų, laimėjimas. Šitaip įtvirtinti sovietinio relikto atminimą, kad net su buldozeriu neišversi! Kaip ir Žaliojo tilto skulptūrų. Ir sapnuojasi jiems, kad vėl gyvena šlovingoje sąjungoje. Juk nesvarbu, kokioje. Svarbu tik, kad užstotų nuo savų žmonių. Sykiu argi sutapimas, kad Rusijai svarbiausia data, gegužės devintoji, kartu yra „Europos diena“?

Kaip galėjo atsitikti toks keistas daiktas, kad po sovietmečio intelektiniu požiūriu viršūnėse buvo ne pakilta, o smukta? Juk buvo tarsi savaime aišku, kad, atkovoję laisvę, galingą iš naujo sukauptą tautos potencialą panaudosime Lietuvai kurti. Tas potencialas buvo jaunoji, kad ir nelaisvės sąlygomis, gimusi karta. Šiandien trijų milijonų Tauta, kaip rezervate išgyvenusi sovietinį eksperimentą ir praradusi geriausią Tautos dalį miškuose, emigracijoje ir Sibiro dykrose, atrodo kaip stebuklas, palyginti su 2014-aisiais. Ir kaip gali būti, kad demokratinėje valstybėje, ES narėje, prezidentas praktiškai ne vieną sykį vetuoja Tautos valią, išreikštą triženkliais tūkstančiais balsų, skirtingai nuo už jį patį balsavusiais menkais procentais? Taip atsitikti galėjo tik dėl to, kad nebuvo įtvirtinti valdžią kontroliuojantys mechanizmai arba nebuvo ta kontrolė tinkamai atliekama, laiku nepanaudojama Konstitucijoje įtvirtinta pareiga. Vietoj to pati valdžia pradėjo kontroliuoti piliečius ir ta kontrolė kasmet tik didėja. Tai yra aukštyn kojom apverstas demokratinės valstybės valdymo modelis. Šiuo metu labai svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad valdantieji, kurie nepripažįsta trijų referendumų (vienas įvykęs, bet rezultatai nepripažinti, antras suspenduotas ir nukeltas, trečiam neduota įvykti - baugi seka), mėgina žmonių valią sutapatinti su priešiškais ES elementais. Tai visiškas melas. Dar daugiau. Tuo dabartinė valdžia tiesiogiai parodo, kad Lietuvos piliečius laiko nesąmoningais, silpnais, nesusigaudančiais ir apskritai kažkokių užsienio struktūrų diriguojamais diversantais. Panieka Tautai buvo stebima daug metų, bet štai išryškėjo visu gražumu. Todėl einantys balsuoti gali rinktis: ar leisti, kad niekas nesikeistų, o žmonių (ir jų pačių) gyvenimas ir toliau būtų vis labiau varžomas nepaisant jų poreikių, nuomonės ir įvedant drakonišką cenzūrą, ar mėginti rinktis kandidatus, dar nebuvusius sistemoje, kurie gerbia visuomenę ir nelaiko jos beforme, atsilikusia mase, tinkama tik valdžios įgeidžiams tenkinti. Tik laisvėjanti visuomenė ilgainiui gali išsiugdyti būsimus valstybės vadovus, kurie bus asmenybės, rodančios pavyzdį, o ne demagogiškais šūkiais, nesavomis tuščiomis kalbomis dvasią gniuždantys eiliniai biurokratai, neleidžiantys šaliai plėtoti deramo lygmens kultūrą visose srityse ir netikusiu elgesiu pasmerkę tūkstančius emigruoti iš Tėvynės.




Erika DRUNGYTĖ: „Auksu žibantys trolių rūmai mūsų valstybėje“

2003 m. Latvijos televizijos žurnalistė Rita Broka išleido dokumentinę biografinę knygą „Trolių žemės „princas“. Joje moteris aprašo dešimties metų savo gyvenimo atkarpą, kurios pradžia sutapo ir su Latvijos nepriklausomos valstybės gyvavimo pradžia. 1991 m. Rita susipažino su norvegu, vėliau jie susituokė ir išvyko gyventi į Norvegiją. 2001 m. su savo vaikais grįžo į Latviją kaip į pasakų šalį iš didžiausio, siaubingiausio košmaro. Tai, ką aprašo Rita, būtų galima sudėti į kelis siaubo filmus - ramiai perskaityti šios knygos neįmanoma. Ypač tiems, kurie patyrė motinystės ir tėvystės džiaugsmą. Paslėptoji tiesa yra gilios Norvegijos visuomenės žaizdos, kurias nutvieskia „gerbūvis“, ir jo apakinti į šią šalį plūsta turistai, imigrantai, įsivaizduodami rasią ne niūriąją trolių tamsos viešpatiją, bet pažadėtąją gerovės valstybę.

Taigi „naftos karvės“ maitinama ir viena turtingiausių pasaulio valstybė Norvegija labai dažnai postkomunistinėse šalyse pristatoma kaip pavyzdys. Esą viskas ten yra geriau - ir ekonomika, ir socialinė apsauga, ir socialiniai santykiai... Lietuvos piliečiai taip pat kviečiami dirbti ir užsidirbti Norvegijoje, emigruoti. Darbo pasiūlymų ir patarimų, kaip įsikurti Norvegijoje, kaip adaptuotis - šimtai interneto platybėse. Bet įsiklausykime dar kartą - ekonomika, pinigai, draudimas, garantija... Tik tiek. Tiksliau - tai tiek pakanka, kad viską metęs lietuvis ar latvis paliktų savo gimtinę. Paskui prasideda: „Lietuva gal ir galėtų tapti Norvegija, bet lietuvis norvegu - niekada! Tad turėtų nutekėti dar daug kraujo, kad mes pasikeistume“; „Norvegijos ekonomika auga daugelį metų ir dabar ji atrodo kaip klestinti ramybės oazė valstybės skolų ir nedarbo krečiamoje Europoje. Tai išskirtinė šalis Europoje“ ir t. t.

Bet grįžkime prie Ritos Brokos knygos. Joje smulkiai aprašyti mums svetimi kasdienybės papročiai, norvegų išpuoliai prieš imigrantus, teisinė politika, visuomenėje susiklosčiusios savitos tradicijos. Moteris, užaugusi ir savo sūnų auginusi Latvijoje, negalėjo patikėti, kad pasakų šalyje, kokia atrodė Norvegija, taip dažnai yra seksualiai išnaudojami vaikai. Tam, kad nuo savo vyro pedofilo apgintų jų dukrą, Ritai reikėjo pereiti visą pragarą. Jai pasisekė tik du dalykai - ją ginti ėmėsi padori advokatė ir iš jos neatėmė vaikų. Paprastai, išaiškėjus nors kokiems nesusipratimams šeimoje, vaikai yra atimami ir atiduodami įvaikinti kitoms šeimoms. Aplinkybės ten mažai kam rūpi. Ištrauka iš straipsnio norvegų laikraštyje „Dagbladet“: „Elizabetė (30 metų) skolinga Norvegijos valstybei 12 000 kronų, ir už kiekvieną kitą dieną jai priskaičiuojama po 2000 kronų baudos, nes ji nevykdo tiesos sprendimo ir neleidžia savo dukrai susitikti su teistu pedofilu mergaitės tėvu. Mergaitė krenta ant kelių melsdama nesiųsti jos pas tėvą ir iš baimės vėl pradėjo šlapintis į lovą. Teismas mano, kad „tai yra motinos kaltė, kad mergaitė turi psichinių problemų“. Eksperto nuomonę, kuri palanki vaikui ir motinai, teismas atmeta“.

Kai naujajam Ritos vyrui Arnei nepavyko išprievartauti jos sūnaus iš pirmosios santuokos, jis dažnai žmonai sakydavo: „Jei mes neturėsim savo vaikų, tai įsivaikinsim vieną ar du vaikus iš Latvijos vaikų namų. Tai labai kilnu - padėti Latvijos vaikams“. Tačiau Rita ir Arnė Smogė susilaukė dukros. Rita pradėjo ilgą, kelerius metus užtrukusią kovą dėl savo dukters svetimoje valstybėje, kurioje teismai pateisina ir išteisina seksualinį vaikų išnaudojimą. Kai buvo surinkti visi įrodymai, kai buvo nusiųstos visos ekspertizių išvados - ir ginekologo, ir psichologo, generalinis prokuroras išteisino Arnę, išvadoje parašydamas, kad trūksta įrodymų. Kai Rita kreipėsi į teisingumo ministrę, pateikdama visus įrodymus ir šaukdamasi pagalbos, jai buvo atsakyta formaliai - teisingumo departamentas neturi jokios lemiamos galios konkrečiose kriminalinėse bylose. Todėl Teisingumo ministerija negali tirti bylos.

Tačiau gal svarbiausia dalis šioje knygoje yra nedidelė pokalbio tarp advokatės ir nukentėjusiosios ištrauka.

„Tu turi kovoti toliau. Dabar mėginsim civilinę bylą. Su tokiais rimtais įrodymais bus nesunku laimėti. Palauk, išvykti visada suspėsi. Latvijoje tu nieko nepasieksi. Ji taip nori pakliūti į Europos Sąjungą, kad darys viską, ko tiktai paprašys Arnė Smogė, kuris eis iki pat Norvegijos vyriausybės, o toji savo ruožtu kreipsis į Latvijos vyriausybę. Latvija taip labai lankstosi prieš ES ir Norvegiją, kad nei su tavimi, nei su tavo vaikais niekas nesiskaitys. Jei tu būtum iš Maroko, aš nesinervinčiau, nes jie apsaugo vaikus ir neleidžia pedofilams susitikti su aukomis. Jie siūlo pedofilams teisingumo ieškoti Maroko teismuose, tačiau nė vienas norvegų pedofilas to nėra išdrįsęs. Su Latvija kitaip, ji žiūri Vakarams į burną. Jie nė nemėgins aiškintis su Norvegija ir išpildys visus jos reikalavimus. Tai labai silpna šalis. Patikėk, aš žinau, ką kalbu.

Ana Kristina, nesvarbu, kokia silpna valstybė, nė vienas neturi teisės mano vaikus siųsti į pasimatymus su pedofilu, aš to niekada neleisčiau. Be to, Latvija yra pasirašiusi ANO konvenciją dėl vaikų teisių, ji apsaugo mano vaikų ir mano interesus.

Mano pareiga buvo įspėti. Pasaulis juk mažas, ir aš turiu pakankamai daug informacijos apie Latviją, jos politiką ir žmones, kurie yra valdžioje“.

Mes visi turėtume būti labai budrūs ir susitelkę, kai klausomės mūsų valdžios žodžių ir stebime jos veiksmus. Turime atsiminti šiuos įspėjančius norvegės advokatės žodžius apie politikos ir valdžios žmones, kurie žiūri į Vakarų burną, nuolankiai lankstosi ir yra pasirengę išpildyti bet kokias „civilizuoto“, „pavyzdinio“, „svajonių pasaulio“ užgaidas. Nes niekas valdžioje nekalba apie savo valstybės piliečių dvasinę ir moralinę gerovę, vien tik apie ekonomikos augimą, didesnį atlyginimą, orią pensiją ir pan. Žvilgsnis yra sufokusuotas tik į materialinę naudą, nesvarbu, kiek tos pastangos kainuos - kiek žmonių emigruos, kiek nusižudys, kiek išprotės, kiek sirgs depresijomis ir kitomis ligomis. Svarbus kriterijus yra tiktai vienas - pinigai. Tai yra atvira korupcijos mašina, kuri veikia prieš mūsų akis.

Kita vertus, visuomenės modeliai yra skirtingi. Norvegijoje atvirą pedofilijos skatinimą propaguojantį filmą visuomenė sutiko abejingai ir niekas nė nekrustelėjo, o švedai sukėlė ant kojų visas valdžios institucijas. Tas proveržis, kuris įvyko Lietuvoje dėl kelių klausimų, sudėtų į būsimą birželio 29-osios referendumą, rodo, kad mūsų visuomenė gali pabusti iš letargo miego, gali akylai stebėti valdžios priimamus įstatymus, gali prieštarauti, protestuoti ir kelti klausimus. Šio referendumo jėga yra ta, kad jame labai aiški vertybinė ašis - norima grąžinti Konstitucijos pirminį variantą ir suteikti galimybę piliečiams aktyviau dalyvauti valstybės kūrime. Mūsų valdžia, gąsdindama nebūtais dalykais, elgiasi kaip tik taip, kaip kalbėjo norvegė advokatė - bet kokiomis priemonėmis stengiasi išlaikyti nuolankumą prieš ES diktatą (jeigu toks yra, o ne išsigalvotas kaip bauginimo įvaizdis), vykdyti bet kokius reikalavimus, net federalizacijos politiką, neatsiklausę savo valstybės piliečių. Ir argumentas yra vienintelis - negausite išmokų, atims jau duotąsias, mūsų nerems...

Klausimai, kurie be galo svarbūs mūsų Tautai, tampa atviru kovos lauku tarp pilietinės visuomenės ir valdžios. Ne tik žemės klausimas, taip pat ir šeimos, vaikų, švietimo. Įspėjimas iš valdžios - nelįskite, kur jums nereikia, nesikiškite, jūs tamsuomenė, nesuprantate apie vaikų auklėjimą, apie jų apsaugos priemones, apie modernų švietimą, apie pinigų politiką, apie bet ką... Nes būti pilietiškam, anot Žurnalistų sąjungos vadovo Dainiaus Radzevičiaus, yra labai paprasta - tereikia ateiti ir balsuoti. Tačiau nepamirškime įspėjimo „nei su tavimi, nei su tavo vaikais niekas nesiskaitys“. Kai klausiama, ką gi reikia daryti, šiuo metu, kol dar nepakeitėme valdžios, mums reikia būti labai budriems ir kištis. Sekti numatomus valdžios veiksmus, kištis į įstatymų priiminėjimo darbą. Ir tokiu būdu apginti kalbą, žemę, šeimą, istoriją. Net jeigu iki galo nepavyks, mes būsime procese ir neleisime užmigti nei valdžiai, nei sau. Neleisime sau įtikėti, kad trolių žemėje auksas, o pas mus tik pelai...




Išklausyk, Redkolegija!

Vilhelmas Pranas BALSYS: „Ar parsiduosime?“

Kvailas klausimas! Aišku, kad ne. Visi norime būti nepriklausomi, gyventi geriau, saugiau, kultūringiau bei oriau. Daugumai atrodo, kad tai reiškia turtingiau, kas - sąlygiška.

Kai visi beveik lygūs, nors nesuduriame galo su galu, esame beveik patenkinti. Tik jei atsiranda greta turtingesnis, bemat pasijuntame skurdžiais. Juk turtas suteikia sąlygas samdyti stokojantį, net žeminančiomis sąlygomis. Kiekvienas nori būti turtingesnis už kaimyną, varžosi su juo.

Pralaimėjusys nelabai pyksta, nors ir pavydi. Tik kai iš kažkur atsiranda naujas turtingasis, susirūpinęs savo turto saugumu ir atsitveriantis nuo aplinkinių, kaipmat pasijuntame neoriai.

Kaip nepasijusi, kai anas, nepaisantis mūsų nuomonės, turi teisėtų galių tenkinti savo užgaidas ir veja nepageidaujamus iš savo privačios teritorijos, nors pats naudojasi visų mūsų sukurta infrastruktūra. Prie tokio nesaugiai pasijunta dažnas, ypač besistengiantieji apsaugoti dar nepatyrusias pavojų savo atžalas. O jos taip ir veržiasi į ten, kur spindi, nesibaimindamos sudegti, taip palaidodamos ir mūsų viltis.

Tikroji kultūra atžalų sąmonę pasiekia per mokyklą, kur šios praleidžia apie penktadalį savo turimo laiko. Tik ar bent pusę šio laiko atžalos gyvena žinių troškimu? Ar per pamokas neskendi kitose žemiškose mintyse, kurios vos palikus klasę nuneigia sužinotą? Juk po pamokų, jei neįperki užklasinės veiklos, daugumai atsiveria visiška laisvė.

Tėvai, jei dar neišvykę į užsienį, darbe, darbo paieškose ar atidirbinėja už pašalpas. Visi ieško pinigų, be jų neišsiversi. Ir būsimi vyrukai jau žino, kad pasaulį valdo negailestinga pinigų ir fizinė jėga. Pinigai pasiekiami tik stipriam. Tokie jie ir taps.

Merginos išaugs tik seksualios, kad piniguočiai dėl jų varžytųsi, kad už turtingo ištekėtų. Juk per du penktadalius savo laiko jau antra „nepriklausomybės“ ugdoma karta tik pinigų, jėgos ir seksualumo kultą temato ir girdi.

Tereikia pasiklausyti, apie ką šnekama, ar įsijungti už sumažintas senelių pensijas pirktą televizorių arba kompiuterinį žaidimą. Argi ne šou žvaigždėms ir supermenams visas pasaulis po kojomis? Kuris toks tapti netrokšta? Prie kompiuterio ne žinių ieškai, tad jautiesi, tarsi pats beisbolo lazda visus talžytum, visus šaudytum, viską sprogdintum. Kai įsijauti, net ir išėjęs į gatvę tebematai, kaip sutiktieji krenta nuo tavo kulkų.

Tereikia, kad tik įbruktų tau į rankas galingą šaudančią ir sprogdinančią mašiną, ir tu siautėsi. Galėtum tapti ir samdomu žudiku. Juk tai ne tik madinga, bet ir pelninga. O kam daugiau tu tinki, kai kitko neišmokai?

Besmegenių šiame mokslo ir technologijų amžiuje niekas nesamdo. Nebent už minimumą, kad tave visą išsunktų čia ar svetur, kur to minimumo lyg ir pakanka, tik nepajėgi išgyventi čia. Nors Tėvynę, kuriai jautiesi našta, tarsi dėl tavęs tėvai ir seneliai bandė sukurti. O kur jie, Sąjūdyje buvę galingi?

Sakėsi esą Tauta ir prisiėmė Konstituciją, kad turėdami sprendžiamąją galią kurtų ne grupuotėms, o visai Tautai priklausančią valstybę. Konstitucijoje įrašė, kad tik visa Tauta turi teisę spręsti svarbiausius Tautos ir Valstybės gyvenimo klausimus.

Kur tie trys ketvirtadaliai Tautos, atėjusios į referendumą ir pasakiusios, kad niekas, jokios grupuotės negali savintis visos Tautos teisių ir spręsti mūsų Tautai priklausančių klausimų?

Iš kur atsirado kažkieno antikonstitucinės galios leisti ar neleisti Tautai spręsti jos kompetencijai priklausančius klausimus? Ar mes žinome, ar nors numanome, kaip vadinamos tokios valstybės, kuriose bent vienas arba grupuotė naudojasi aukštesnėmis, nei leidžia Konstitucija, teisėmis, kur iš Tautos atimtas ne tik sprendžiamasis, bet ir patariamasis balsas?

Ar todėl, kad nėra jokios cenzūros ir tikrai viešpatauja žodžio laisvė, per žiniasklaidą dar neišgirdome Tautos atstovų pasipiktinimo, kad mums neleidžiama išsakyti nuomonės? Juk įsigalėjusią prieštaraujančią Konstitucijai „tvarką“ gina viešai mūsų nesibaimindami, niekieno nekritikuojami.




Vytautas RADŽVILAS: „1940 = 20..? I“

Vis dėlto esama tiesos žodžiuose, kad gyvenant po šia saule sunku išvysti ką nors nauja. Nors istorijos įvykiai nesikartoja, tačiau joje nuolatos sugrįžta tam tikros pamatinės, arba „struktūriškai“ panašios, situacijos. Tokio sugrįžimo nuojautas žadina pamąstymai apie Lietuvos būklę Ukrainos dramos fone. Šiomis dienomis sunku mintyse negrįžti į 1940 m. ir palyginti anos ir dabartinės Lietuvos padėtį. O tai padarius tik labai jau smarkiai šito trokštant įmanoma nepastebėti anaiptol ne paviršutiniškų panašumų tarp dviejų iš pirmo žvilgsnio tolimų valstybės istorijos tarpsnių.

Netikrumas dėl Tautos ir valstybės ateities - štai kas yra abu juos siejantis bruožas. O šį netikrumą kuria ne vien virš Lietuvos besitelkiantys geopolitinės audros debesys. Esama ir vidinių jį lemiančių priežasčių. Viena svarbiausių - itin „savitas“ politikų ir valdžios viršūnių požiūris į šalies būklę ir dar keistesnis ją lemiančių veiksnių aiškinimas.

Akivaizdžiai vengiama atvirai kalbėti su krašto piliečiais apie tikrąją Lietuvos saugumo padėtį ir perspektyvas. Atsiųsti keletas papildomų lėktuvų oro erdvei saugoti ir „milžiniškos“ NATO karių pajėgos skirtos tik apraminti sunerimusias Baltijos šalis. Jokių sprendimų, juo labiau pasiruošimų rimtai jas ginti kol kas nematyti ir šito vargu ar apskritai galima laukti. Juk net „drąsiausieji“ iš europiečių britai teigia, kad būtina „pagalvoti“, kaip sustiprinti mūsų regiono saugumą „neišprovokuojant“ Rusijos pykčio. Išvertus šį galvosūkį į kasdienę kalbą jį derėtų suprasti kaip ketinimus rasti būdą apginti Baltijos šalis be ginklo, tai yra jų neginant. Tačiau tokių Lietuvai labai svarbių žinių linkstama „nepastebėti“ ir jomis „nejaudinti“ šalies piliečių. Neatsitiktinai „preoeuropietiškoje“ žiniasklaidoje ir su žiburiu nerastum perspausdintų ar atpasakotų ukrainiečių ar tų pačių sąžinės nepraradusių vakariečių straipsnių, kuriuos persmelkia ironija dėl demokratiškų Vakarų valios paralyžiaus ir neviltis dėl daugumai jų vadovaujančių moralinių ir intelektualinių menkystų veidmainystės. Todėl už krašto gynybą atsakingi pareigūnai ir „ekspertai“, kuriuos dažnai sunku įtarti nors kiek giliau suvokiant pasaulyje vykstančių geopolitinių slinkčių pobūdį ir mastą, savimi pasitikinčių „žinovų“ veidais tikina, kad šalis visiškai saugi. Arba „drąsina“, kad, negandai užklupus, kariuomenė bent jau šį kartą tikrai iššausianti ir nepakartosianti sykį jau padarytos lemtingos klaidos. Ir vis dėlto toks „rūpestis“ piliečių dvasine sveikata ir giedra nuotaika neįtikina. Pro jį kiaurai prasišviečia susireikšminusių „valstybės sargų“ menkai slepiama panieka „nepašvęstiesiems“ į gynybos reikalus. Ir kaip neprisiminti, kad būtent tokia pati - išpuikėliška ir parodomai žvali - nuostata „valdžiai geriau žinoti“ smarkiai sutrukdė Lietuvai deramai pasiruošti 1940 m. ištikusiai katastrofai. Nors jau 1939 m. virš valstybės pakibo mirtina grėsmė, šalies vadovybė faktiškai nesiėmė jokių priemonių telkti visuomenę krašto gynybai, o Tauta buvo raminama pažadais, kad kariuomenė atliks savo pareigą. Lygiai taip pat „dėl gerų santykių“ su TSRS buvo ribojama ir dozuojama informaciją apie tikrąją padėtį toje šalyje, todėl įsibrovus okupantams ne iš karto buvo susivokta, kokie tai „svečiai“, ir guostasi naiviomis iliuzijomis, kad prasidedanti okupacija būsianti panaši į nemalonų, bet iš bėdos pakenčiamą gyvenimą carinės Rusijos valdžioje. Todėl įsiveržus sovietams prireikė net kelerių mėnesių, kol dėl valdžios uždarumo, slaptumo ir neveiklumo suklaidinta, pasimetusi ir pakrikusi visuomenė atsitokėjo ir pradėjo savarankiškai organizuoti pasipriešinimą okupantams, prasiveržusį 1941 m. sukilimu. Stebina, kaip šių dienų Lietuvos valdantieji „įžvalgiai“ atpažino ir „sąžiningai“ įvardijo valstybei keliančius grėsmę vidaus gaivalus. Paaiškėjo, kad jokio pavojaus nekelia ir nuoširdžiausia jos draugė yra LLRA - tariamai lenkų bendruomenei atstovaujanti, o iš tikrųjų putiniškąjį pietryčių Lietuvos „ukrainizavimo“ planą nuosekliai ir sėkmingai vykdanti vos gimusią Lietuvos Respubliką mėginusių pasmaugti TSKP „autonomininkų“ idėjinė įpėdinė ir jų reikalo tęsėja. Į kovą už jos šventą reikalą pakilę „socialdemokratai“ atskubėjo į talką antilietuviškas „jedinstveninkų“ tradicijas tęsiantiems bičiuliams. Jie pateikė pirmąjį didžiajam tikslui įgyvendinti būtino įstatymo projektą. Jį priėmus būtų ne tik paneigtas valstybinis lietuvių kalbos statusas, bet ir žengtas pirmas žingsnis naikinant Lietuvos suverenitetą vėl „autonomizuojamame“ krašte. Įstatymo projekto teikėjai taip stengiasi įsiteikti kovos bendražygiams, kad net nepastebi, jog daro Lietuvą pasauline tyčiojimosi iš savo kalbos čempione. Atrodo, panašaus bandymo taip „praplėsti“, o iš tikrųjų sudarkyti savo kalbos raidyną, kad jis „svetingai“ priimtų visų lotyniškųjų abėcėlių raides su visais įmanomais diakritiniais ženklais, pasaulio istorijoje dar nebūta. Įsidėmėtina, kad šitoks uolumas ir „akiračio platumas“ parodyti paslaugiai tenkinant LLRA lyderio įnorius. Jo talkininkų nesutrikdė net tai, kad tas lyderis lyg tyčia kaip tik dabar nusimetė gana sėkmingai nešiotą politinę kaukę. Nebematydamas reikalo slėpti savo tikrųjų pažiūrų, jis nuoširdžiai pasmerkė ne Rusijos agresiją Ukrainoje, bet ukrainiečių „nacionalistų“ ir „fašistų“ tariamą siautėjimą.

Suprantama, kad Lietuvos draugais laikant putiniškąjį frontą Lietuvoje atidariusių antivalstybinių organizacijų neojedinstveninkus, priešų vaidmuo neišvengiamai turi tekti kitiems. Todėl jau aptiktos ir demaskuotos dvi užsimaskavusių ir klastingų vidaus priešų ir slaptų kenkėjų grupės. Pirmoji - iracionalią nostalgiją sovietmečiui ir aklą meilę putiniškai Rusijai jaučiantys visi Lietuvos nevykėliai. Antroji - kažkodėl panūdę norintys likti lietuviais ir išsaugoti valstybę, todėl neskubantys „europeizuotis“ Vakarų pasaulio ir ES integracijos užkietėję priešai.

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ specialų leidinį
„Redakcinės kolegijos tribūna“


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
 
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • PAGROBTI: Kamerūne, vieno iš anglakalbių šalies rajonų mieste Kumboje, pagrobti mažiausiai 15 moksleivių ir mokytojas.
  • RIEDULYS: pirmąjį 2018 metų žolės riedulio sezono uždarosiose patalpose trofėjų - Lietuvos žolės riedulio federacijos (LŽRF) vyrų taurę - iškovojo Vilniaus „Žuvėdra-Tauras-CTLF“.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
darbas spaudoj

Ar esate patenkinti, kaip veikia demokratija Lietuvoje?

balsuoti rezultatai

Ar reikia referendumo dėl lito grąžinimo?

balsuoti rezultatai
reklama
liu desertine 2
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

  -1   +1 C

    -4   -2 C

 

   -3   -1 C

 +1  +3 C

    0  +2 C

 

   -1   +2 C

 3-8 m/s

 2-3 m/s

 

   2-3 m/s

 

USD - 1.1427 PLN - 4.3293
RUB - 75.2885 CHF - 1.1391
GBP - 0.8908 NOK - 9.6493