respublika.lt

RESPUBLIKOS REDAKCINĖS KOLEGIJOS TRIBŪNA (Nr.18): TAIP REIKIA DABAR VILTIES PREZIDENTOnuotraukos

2014 balandžio mėn. 04 d. 09:30:59

Tik Lietuvai ir tik jos sąmoningiems piliečiams skirtas dienraščio „Respublika“ specialus leidinys.

 

Erika DRUNGYTĖ: „Taip trūksta Vilties prezidento“

Valstybės valdymas - didis menas. Kas apie tai nėra kalbėję, rašę, kūrę idealios valstybės modelio? Bet vis viena - tik pavyzdžiai ir istorija, tik patirtis ir rezultatai atskleidžia, kokia valstybė gali priartėti prie trokštamo idealo ir koks valstybės vadovas yra pajėgus tai padaryti. Tiesa, kiek skiriasi monarchinės ir parlamentinės valstybės vėliavnešiai, tačiau šiuolaikiniame pasaulyje bet kuriame valdymo modelyje matome skyles, skyles, skyles...

Artėja prezidento rinkimai Lietuvoje. Prezidentas yra valstybės vadovas, kuriam pavesta daug pareigų. Jis vykdo ne tik užsienio politiką, kaip dažnai įprasta manyti. Viena svarbiausių prezidento funkcijų - teismų formavimas, nes valstybės vadovas teikia Seimui Aukščiausiojo Teismo teisėjų, trijų Konstitucinio Teismo teisėjų kandidatūras, skiria Apeliacinio teismo teisėjus bei visų minėtų institucijų pirmininkus, taip pat generalinį prokurorą. Prezidentas teikia Seimui valstybės kontrolieriaus, Lietuvos banko valdybos pirmininko kandidatūrą. Vadinasi, jis tiesiogiai atsakingas už valstybės pozicijas, kurios atstovauja teisingumui.

Gerai paanalizavę Konstituciją ir supratę, ką lemia prezidentas, koks tikrasis jo vaidmuo, nesunkiai suprasime, kad valstybės vadovas pats turi reprezentuoti tas savybes, kurios jam leistų priimti tokius svarbius sprendimus. Tai, kad prezidentas privalo būti patriotas, net nediskutuotina. Nes kam kitam jei ne savo Tėvynei jis įgaliotas atstovauti? Diplomatas, gebantis viską padaryti savo valstybės labui, nes jo kompetencijai priskirta užsienio politika. Žmogus, apie kurio gyvenimą kalbant nekyla klausimų dėl teisingumo. Nes jo kompetencijai priskirti teismai ir generalinio prokuroro, valstybės kontrolieriaus skyrimas. Tad kalbėti turime apie visas asmens savybes - kokias dorybes jis turi įkūnyti, kad galėtų formuoti teisingumą vykdančios valdžios korpusą? Kad galėtų suteikti ar nesuteikti malonę nusikaltėliui?

Galiausiai vadovas visada yra tas veidas, kuris pirmiausia siejamas su valstybe - kai tariama prezidento pavardė, už jos visada plevėsuoja valstybės vėliava. Mums, jau reklaminės civilizacijos vaikams, atrodo, kad labai svarbu išoriniai dalykai - grožis, iškalba, pozicijos demonstratyvumas. Tačiau Mahatma Gandis (Mahatma Gandhi) nebuvo labai gražus vyriškis, bet laimėjo savo valstybę jos piliečiams be karo... Tad ar ne laikas pagalvoti apie dvasinę vertikalę? Man visada buvo ir liks vienintelis vilties prezidentas - Stasys Lozoraitis. Jo tikėjimas buvo didis. Tikėjimas Dievu, Tėvyne ir savo Tauta. Jis buvo tvirtos moralės, šeimos žmogus, didžiai vertinęs kultūrą, neabejojęs švietimo ir patriotinio ugdymo svarba, pasisakęs už tas vertybes, kurios yra tautų ir kultūrų išlikimo pamatas.

Mums reikia Tautos vedlio. Gal ne grožiu, kostiumėliu ar iškalba labai išsiskiriančio žmogaus, bet tikėjimu, nuoseklumu, pasiryžimu tvirtos asmenybės. Argi ne keista, kad kaip tik apie tai ir nekalbama priešrinkiminiame šurmulyje? Vėl čiuožiama paviršiniais dalykais, trafaretinėmis frazėmis, buitinėmis reikmėmis, pseudoproblemomis. Tose kalbose nėra Dievo, nėra tikėjimo, nėra pasiaukojimo, nuolankumo, priesaikų ginti Tėvynės interesus ir piliečių gerovę. Nėra jokių vidinės diplomatijos apmatų - siūlymų vienyti ir Tautą, ir jos atstovus, dirbančius Seime. Jokių nacionalinės politikos gairių - bekompromisės kovos už nacionalinio ūkio išsaugojimą ir skatinimą, pasitelkus savų piliečių pajėgas, aukojant svetimųjų interesus. Tik kiršinimas, skaldymas, melas, populizmas, balti taikos balandžiai ir aiškus apibrėžimas, kas yra priešai, o kas yra gelbėtojai.

Todėl Tauta turėtų pasirinkti ne jai siūlomą svetimą gėrį, kurį esą mums nori dovanoti visi gelbėtojai, ne peršamas vertinimo klišes, kurios kviečia kovoti brolį su broliu, o savąjį unikalų kelią. Lietuvos kelią. Lietuvos kelyje mus visada vienijo išlaikymo, išsaugojimo principas. Tačiau norint išlaikyti savo valstybingumą, kalbą ir kultūrą, norint ne išnykti, o klestėti, reikia dvasinės dimensijos. Naivu yra tikėtis suburti tautą ne su dvasine, o su biurokratine, buhalterine ar karine vėliava. Gal mums jau laikas susimąstyti apie tuos kriterijus, kurie išvestų tautą iš dvasinės krizės? Nes dvasiškai stipri tauta ir pati gali sutvarkyti valstybės reikalus, sukurti klestinčią šalį. Pagal mūsų Konstituciją - valstybę kuria Tauta.



Vytautas RADŽVILAS: „Kiek Lietuvoje yra valstybės?“


Krymo užgrobimo faktas paskendo bekraštėje žodžių jūroje. Komentarų lavinoje išsiskiria ironiška ir anaiptol ne banali rusų politologo mintis, kad V.Putinas esąs XXI a. „politikos titanas“, sugebėjęs padaryti neįmanomą dalyką. Atskirti Ukrainą nuo Rusijos, o tai nuo 1654 m. atrodė neįsivaizduojama. Įžvalga ne banali, nes pasakyta ar bent jau priminta iš tiesų svarbi, bet dažnai pamirštama tiesa. Šaliai neužtenka turėti tarptautinės bendrijos oficialiai pripažįstamas sienas ir valdžią, o jos gyventojams - piliečių pasus, kad toji šalis būtų tikra valstybė. Ji tampa valstybe tik tada, kai tampa piliečių dvasinės ir moralinės savasties dalimi. Kalbant dar tiksliau, valstybės yra tik tiek, kiek jos idėja apsigyvena ir įsišaknija piliečių protuose ir širdyse. Būtent šiuo atžvilgiu „politikos titanas“, pats šito nenorėdamas, padarė Ukrainai didelę paslaugą. Kad ir koks skaudus Krymo praradimas, jo aneksija paspartino ir sutrumpino ukrainiečių tautinio tapatumo ir valstybinės sąmonės raidą. Šalis akimirksniu peršoko į nacionalinės ir politinės brandos lygmenį, kuriam pasiekti kitomis aplinkybėmis gal būtų prireikę ne vienerių metų ar net dešimtmečių. Jeigu nebūtų Vakarų Ukrainos, kaip istorinės atminties ir tautinės savimonės sergėtojos ir sklaidos židinio, dabartinis konfliktas greičiausiai apskritai niekada nebūtų įvykęs. Tą atmintį ir savimonę beveik praradusią didžiąją Ukrainos dalį Rusija būtų seniai priglaudusi po savo sparnu nesutikdama rimtesnio pasipriešinimo. Juk daugelis ištautintų ir išvalstybintų ukrainiečių paprasčiausiai nepajėgia įsivaizduoti savo šalies kaip nepriklausomos valstybės. Todėl iki „politikos titano“ mesto egzistencinio iššūkio Ukraina buvo tik butaforinė valstybė. Didžiulis kraštas-teritorija, kurį pakaitomis ir be jokios atsakomybės už jo likimą negailestingai plėšė „prorusiški“ ir „provakarietiški“ oligarchų ir juos aptarnaujančių „autoritarinių“ ir „demokratinių“ politinių grupuočių klanai. Rusijos agresija pažadino snaudusią ukrainiečių tautinę ir politinę sąmonę. Per trumpą laiką „šiaudinių piliečių“ gerokai sumažėjo, o tai teikia vilties, kad Ukraina pagaliau taps tikra valstybe.

Kadangi dėl savo pobūdžio ir masto Ukrainos krizė sukrėtė tarptautinės tvarkos ir stabilumo pamatus, ji tampa veidrodžiu, kuriame neiškreiptai ir be ideologinių iliuzijų atsispindi šių dienų pasaulio moralinis ir politinis veidas. Lietuvos atvaizdas šiame veidrodyje taip pat matyti, ir jis skatina kelti klausimus, ką vis dėlto reikėtų šalyje keisti, jeigu iš tiesų nenorima sulaukti brolių ukrainiečių likimo.

Ko gero, derėtų pradėti tiesmuku klausimu, kas yra Lietuvos Respublika: tikras politinis darinys, t.y. valstybė, ar išoriniais valstybingumo atributais tik apkaišytas didelis ūkis? Šis klausimas nėra laužtas iš piršto, nes būtent Rusijos agresijos prieš Ukrainą įkarštyje šalies visuomenei ir valdžiai buvo pasiųsta labai svarbi žinia, kurią teisingai supratus randasi daugiau negu svarus pagrindas suabejoti paties Lietuvos valstybingumo perspektyvomis. Pirmą kartą per visą atkurtos Nepriklausomybės laikotarpį vadinamųjų normalių bičų lūpomis buvo drąsiai ir atvirai pareikšta, kad Lietuvos valstybė turi teisę egzistuoti tik tiek, kiek jos buvimas netrukdo prekiauti dešromis. Jeigu trukdo - tokios valstybės nereikia. Įsidėmėtina, kad tai pasakė ne raudonomis vėliavomis mosuojantys ir rėkaujantys, kad sausio 13-ąją „savieji šaudė į savus“ marginalai, bet iškilūs verslo „elito“ atstovai. Nors Lietuvoje neabejotinai esama pilietiškų ir patriotiškų verslininkų, apsigaudinėti neverta: buvo išsakyta ne pavienių asmenų, o plačių verslo sluoksnių požiūrį atspindinti nuostata.

Į tokį elgesį iš bėdos dar būtų galima nekreipti dėmesio, jeigu nekristų į akis ir vangi visuomenės bei valdžios reakcija į šį išsišokimą - vos keli kritiški straipsniai ir pasisakymai žiniasklaidoje. Tautiškai ir valstybiškai susipratusioje visuomenėje tokie pareiškimai būtų sukėlę tikrą audrą. Joks sveiko proto žmogus neabejoja, kad ekonominiai ryšiai su kitomis šalimis yra svarbūs kraštui ir nedera jų griauti neapgalvotais žodžiais ir veiksmais. Tačiau kartais prieinama riba, kai tylėti yra ne tik nusikalstama, bet ir savižudiška. Deja, nė vienas aukščiausias Lietuvos pareigūnas taip ir neišdrįso griežtai paaiškinti į užsienio politikos formuotojų vaidmenį įsijautusiems normaliems bičams, kad šį kartą aplinkybės iš tiesų ypatingos ir būtina mąstyti ne saujelės asmenų vienadienės naudos, o politinėmis valstybės išlikimo kategorijomis. 1940 m. paskutiniame Vyriausybės posėdyje buvo nuspręsta nesipriešinti atėjūnams ne tik todėl, kad būsią daug žmonių aukų - tai dar galima suprasti, - bet ir todėl, kad nukentėsiąs ar net būsiąs sugriautas klestintis šalies ūkis. Tad buvo gera proga ir derėjo šalies piliečiams priminti, ko buvo verti tokie „argumentai“ ir kur atvedė tautą ir valstybę siaurai „ūkiškas“ vadinamųjų praktiškų žmonių akiratis.

Na, o apskritai abejinga ir vangi visuomenės reakcija paaiškinama tuo, kad šie „praktiški“ žmonės tobulai įkūnija iš sovietmečio atėjusį ir toliau ugdomą „globalaus lietuvio“ tipą. Reikia pripažinti, jog tai iš tiesų lankstus ir prie bet kurių sąlygų gebantis prisitaikyti nupolitinto žmogaus tipas, kurio gyvenimo filosofija: „Kur gerai, ten Tėvynė“. Prarasti valstybę ir klausytis okupantų raginimų „kalbėti žmonių kalba“ - šito jau būta - tokiam tipui nebus tragedija ir jis net nesijaus pažemintas, jeigu tik jausis sotus, net būdamas po pavergėjo padu.

Kadangi Lietuvoje tautinis ir patriotinis ugdymas sąmoningai žlugdomas, „praktiški“ žmonės čia klesti ir net drįsta diktuoti šalies saugumo politikos gaires. Kapituliantiškų nuotaikų protrūkis Ukrainos dramos fone ir verčia klausti, kiek Lietuvoje yra valstybės. Ar toji valstybė bus tik žaidžiama, kol leis galingieji, ar vis dėlto ji bus ginama - prireikus net ir mokant visą kainą?




Daiva TAMOŠAITYTĖ - „Demokratijos šaukliai: du prezidentai, dvi tikrovės“

Kovo 26 diena į pasaulio politikos istoriją įeis kaip JAV prezidento Barako Obamos (Barack Obama) diena. Viena iš didžiųjų jo dienų. Istorinė prezidento kalba Briuselyje bus analizuojama dar ilgai, bet ne dabar. Kad tai tikrai nėra eilinė kalba, suvokia turbūt nedaugelis net Vašingtone ar Niujorke. Ukrainos įvykių šviesoje Obama, kartu su kitais Vakarų lyderiais iki šiol kaltinamas sankcijomis Rusijai „be dantų“, parodė aukščiausią pilotažą. Ne tik stebindamas puikia retorika. Tokią kalbą galėjo pasakyti vadovas šalies, kuris tebeturi akiratyje svarbiausias pasaulio geopolitikos gaires, nukreiptas į šalių sankalbą ir vienijimąsi, nepaisant niūrios kasdienybės ir kasdien iškylančių iššūkių. Istoriją prezidentas išmano gerai, ir taip pat savo šalies istoriją. Jis suvokia visus ribotumus, bet kartu ir tai, vardan ko pasaulis juda: „Mano senelis kovojo Patono (Patton) armijoje, kaip ir jūsų - Antrajame pasauliniame kare. Ir mes gerbiame tas aukas“.

Kalbėdamas apie „taikos architektūrą“ ir Maršalo planą, jis akcentavo, kad Rusijos veiksmai yra iššūkis tarptautiniams idealams ir kad jie iš naujo suvienijo JAV ir Europą. Iš tikro sunku įsivaizduoti Tautų Lygą kaip svarbiausią taikos pasaulyje garantą, reziduojančią ne JAV, o kad ir Rusijoje... Prezidentas pasakė gyvybiškai svarbius dalykus: ne tik apibrėžė JAV ir viso demokratiškojo pasaulio poziciją Rusijos veiksmų Kryme atžvilgiu kaip neatitinkančių laikmečio. Krymo aneksija teisingai įvertinta kaip beprecedentė grėsmė esamai pasaulio tvarkai, kurioje turi tverti pagarba ir įsipareigojimai tarptautinei teisei. Čia neanalizuosime jo kalbos, tik atkreipsime dėmesį į kertinius momentus. O tokie buvo mažiausiai du: pirma, jis pamokė ir Europos Sąjungą, ir kitas valstybes ironizuodamas apie „didžiųjų“ teises virš „mažųjų“, nes „didelės šalys negali kvailinti mažųjų“. Jis aiškiai pasakė, kad ateities pasauliniame dialoge nėra tokių teisių, nes „laisvi žmonės ir tautos - tai mūsų ateitis“ ir „galime pasirinkti didingesnę ateitį“. „Tikiu, kad nesu naivus, nes tie idealai universalūs“, - pasakė Obama. Antra, pagrindinis jo kalbos akcentas buvo apie žmonių laisvą apsisprendimą bet kurioje šalyje. Raktinis žodis čia buvo „dignity“, tai yra orumas. Tai buvo įdomu, tas didumo, savo vertės pajautimo akcentavimas. Pasirodo, mums, lietuviams, chroniškai kenčiantiems nuo orumo stokos, yra daug nelaimės draugų pasaulyje... Atėjęs į valdžią kaip respublikonų oponentas dėl karo Irake (Džordžo Bušo (George Bush) jaunesniojo politikai), šiandien jis rado sveiko proto pabrėžti, kad tuo karu bent jau nebuvo nei žemės aneksuotos, nei pasikėsinta į šalies išteklius. Neatsakingas jis ir už brolžudišką dešimties metų karą buvusioje Jugoslavijoje (tuomet prezidentavo Bilas Klintonas (Bill Clinton), bet ir šiuo atžvilgiu jis atrėmė Rusijos kritiką sakydamas, kad Balkanuose taikos misija buvo vykdoma su JTO sankcijomis, ir Kosovo atvejis taip pat nelygintinas su Krymu. Prisiminkime, kad iš Krymo šios organizacijos atstovas buvo tiesiog išvytas, jam buvo grasinama. Iki šiol Obama turi didžiulę opoziciją, taip pat ir Senate, kuri jo pasiūlymus dažnai paverčia niekiniais. Ką tik išleista nauja Deivido Maraniso (David Maraniss) biografinė knyga, kurioje stengiamasi paneigti ir suniekinti paties prezidento autorinę biografiją, bent tuos faktus, kurie liečia jo senelį Huseiną Onjangą Obamą (Hussein Onyango Obama). (Beje, lietuvių vertėjai, tiesiogiai vertę prezidento kalbą, turbūt turėjo iš anksto parengtą medžiagą, ir daugelyje vietų vertimas, švelniai tariant, buvo laisvas. Antai anksčiau cituotoje vietoje (plg.) verčiant atsirado tai, ko nebuvo kalboje: „Mano senelis dirbo virėju anglų kolonizatorių armijoje. Todėl mes žinome, ką tai reiškia“. Manau, komentarai nereikalingi.) Čia ne vieta gilintis į JAV politines vidaus kovas. Svarbi yra esminė mintis, kurią jis, pirmasis juodaodis galingos šalies prezidentas, kurio šeima turi karčią apartheido patirtį, išreiškė kalboje Briuselyje. Nelsono Mandelos pavyzdys jo kalboje buvo reikšmingas ir labai gyvybingas. Kartu jo kalba rodo kad ir sudėtingą, bet vis dėlto kertinį politinės Amerikos vizijos tęstinumą. Trumpai kalbant, jis išdėstė glaustą demokratijos kursą, kurį buvo pamiršusi ne tik Rusija. Todėl įdomu, kokiu mastu tą žodį išgirdo Lietuvos vedantieji politikai, kurie į savo šalies žmonių apsisprendimą visiškai neįsiklauso. Ši kalba yra tokio lygmens, kurio jie veikiausiai negali ir įsisąmoninti. Paskendus vietinės galios žaidimuose, sunku pakilti iki tokios tiesos. Bet manipuliuoti galingu globėju - dar ir kaip. Įvykiai Ukrainoje netikėtai suteikė pasparą rėkiantiems apie Rusijos baubą, bet išryškėjo ir tai, kad per visą nepriklausomybės laikotarpį buvo dangstomasi NATO ir nieko nedaroma savo šalies gynybai stiprinti, ką jau kalbėti apie policinį požiūrį į visais atžvilgiais nusilpnintą šalį ir jos gyventojus. Tad klausimas tik vienas: ar išmoks Obamos pamoką Lietuvos valdžia? Kita vertus, dabartinio Rusijos režimo šalininkams ar simpatikams Lietuvoje, manantiems, kad rusai, progai pasitaikius, tik atsiėmė sau priklausiusį pusiasalį, būtų pravartu įkandin Obamos prisiminti savo tėvų ir senelių istorijas - tremtis ir gulagus, žudynes, išniekinimus ir siaubingas netektis, įvykdžius Lietuvos aneksiją 1945 metais. Tai gali pasikartoti - toks turi būti kasdienybės refrenas. Juk būtent JAV kontržvalgybos duomenys teigia, kad Baltijos šalių reokupacija Rusijos kariuomenės jau kelis kartus surepetuota vykdant karines pratybas Karaliaučiuje (šios Rusijai teisiškai nepriklausančios, tik administruoti perduotos žemės klausimas tuo būdu mums yra pirmaeilės reikšmės, kuris turi būti skubiai keliamas ES). Prezidentas lyg tarp kitko pasakė esminį dalyką, grindžiantį demokratiją pasaulyje, - tai kritika: „Mes priimame kritiką ir globalizmo iššūkius, tai mus kaip nacijas stiprina. Mes norime, kad visos šalys neštų šią naštą“. Tačiau mūsų šalyje, kurioje kritika nėra profesionaliai skiriama nuo propagandos tiek vidaus, tiek išorės politikoje, demokratija nė nekvepia. Lietuvoje iki laisvo žodžio ir kritikos nebepakylama: kritika suvokiama švytuoklės principu (savas ir priešas). Tik grėsmės akivaizdoje bandoma pradėti atskirti Rusijos propagandą nuo tikrų įvykių, bet ir šie žingsniai savaip pavėluoti. Tai šalis, kurios vadovai mano, kad už ją kovos kiti. Neš tą naštą. O jie ramiai snaus. Tokie sau ponai, puotaujantys maro metu, nesuvokiantys nei Vasario 16-osios, nei Kovo 11-osios tęstinumo. Tad gal reikėtų pradėti eiti demokratijos pamokas. O jos prasideda nuo valdančiųjų (išrinktųjų) kritikos kasdieniame gyvenime.

Taip jau sutapo, kad kitą dieną, kovo 27-ąją, Jos Ekscelencija Dalia Grybauskaitė Seime skaitė penktąjį metinį pranešimą, kuris buvo paankstintas du su puse mėnesio. Didelę dalį pranešimo prezidentė skyrė tai pačiai temai, kaip ir Obama - saugumo klausimui. Šia proga kliuvo Valstybės saugumo departamentui, kurio „atvira agresija valstybės pašonėje nepriverčia imtis grėsmių prevencijos“. Metiniame pranešime prezidentė apžvelgė visas kuruojamas sritis: pagyrė teisėsaugą ir policiją, papeikė prokuratūros darbą ir, žinoma, daug dėmesio skyrė stambaus bei smulkaus plano korupcijai, kyšininkavimui. Kliuvo ir mokesčių inspekcijai, mat jei ji „būtų akyla ne tik smulkiajam verslui, bet ir milijoniniams pelnams, turėtume dar bent puse milijardo pilnesnį valstybės biudžetą“. Lietuvos pasiekimai, deja, ypač mokslo ir kultūros srityse, užėmė nedidelę pranešimo dalį pabaigoje, o pateikti skaičiai kovojant su negerovėmis, indeksai neįtikino. Kodėl? Pasigedau konkretumo vykdant svarbiausias šaliai tenkančias užduotis ir ateities perspektyvos. Taip pat bent kažko panašaus į Obamos žodžius apie tai, kad ir amerikiečiai daro klaidų, nes taip pat yra žmonės. Deja, atviros savikritikos kalboje nebuvo.

Mes išgirdome, kad „esame pripažinti ir suvokiami tarptautinėje erdvėje, užtikrintai einame demokratiniu keliu“. Mes „nustojome bijoti“, nes „Baltijos šalių nepriklausomybė, suverenitetas ir teritorinis vientisumas yra nuolatinis JAV ir NATO rūpestis“. Mes „šiuo metu turime visas reikiamo karinio saugumo garantijas“. Todėl prezidentė teigia, kad per penkerius metus reikėtų pagaliau įgyvendinti tuos du procentus finansavimo šalies gynybai. Ir to pakaks. Kodėl? Nes „įsitikinome, kad pagrindinis ir saugiausias mūsų kelias - partnerystė su ES šalimis, JAV ir bendradarbiavimas NB 8 formatu“. Negana to, rudenį į Lietuvą parplauks energetinės nepriklausomybės simbolis - specialus laivas suskystintų gamtinių dujų terminalui, kurio „mums pavydi daugelis ES šalių“, o 2015 metais pradės veikti elektros tiltas su Švedija, ir tai „reikš energetinės priklausomybės galą“. Pasak prezidentės, dabar didžiausią grėsmę kelia ne tik informaciniai karai, bet ir vidiniai oligarchai, kurie padaro daugiau žalos nei „Gazprom“. Bet ir su jais pradėta kova esą įgauna pagreitį. Tai būtų puikus scenarijus.

Bet taip nėra. Realybė - kitokia. Vėl grįžtu prie JAV prezidento Obamos, kuris teigė, kad šiandien „negali remtis kitais“, kad esame akivaizdoje iššūkio tautoms. Tai reiškia, kad kiekviena tauta turi adekvačiai reaguoti į šį Rusijos metamą iššūkį. Tie elektros tiltai ir tanklaiviai gali nepadėti. Nepadės jokia vidinė kova su korupcija. Turi būti aiškūs veiksmai savo šaliai ginti, kuriuos matys pasaulis ir ta pati Rusija, atsakanti tik į konkrečius jėgos veiksmus. Todėl dabartinėje situacijoje prezidentės ataskaita tiesiog atspindėjo visą kelerių metų laikotarpį tik laukiant pagalbos iš šalies ir besąlygiško pritarimo viskam, kas ateina iš ES. Todėl ji tiki, kad būtina kuo greičiau įsivesti eurą, nepamiršti atominės statybos ir skalūnų dujų paieškų. Tai esą apribotų politinį ir finansinį populizmą. Kodėl taip skubama, nepaisant ekspertų nuomonės? Skuba visose srityse, nepasitarus su tauta, gali brangiai kainuoti. Kainuoti tiems patiems žmonėms, kurių pasiūlymų nepaisoma, bet ne „oligarchams“, stebuklingai išvengiantiems teismų ir nuobaudų. Stambios privačios kompanijos iš JAV ar Japonijos (su kurių daroma žala ilgai kovoja tų šalių žaliosios, ir ne tik, organizacijos) neužtikrins saugumo ir gerovės, jos pirmiausia žiūrės savo interesų. Kaip ir skandinavų bankai. Painioti stambių užsienio koncernų interesą su valstybės saugumu ar net JAV užsienio politika - nežinia, kaip tai pavadinti, bet tik ne geopolitikos išmanymu ir atstovavimu savo šalies gynybai. Siunčiami signalai dėl investicijų, tarsi jos vienintelės išgelbės žmones ir šalį, irgi rodo vargingą padėtį. Daug geriau būtų, jei pranešime būtų atspindima, kiek investicijų Lietuva padarė pasaulyje, kaip konkrečiai bus dorojamasi su pagrindinėmis negerovėmis: emigracija, korupcija, nedarbu ir kita. Aptakiai pasakyti, kad patys turime dirbti savo žemę, tada niekas jos neatims, vadinasi, nepasakyti nieko sprendžiant šią vieną svarbiausių problemų, sprendimą kaip visada paliekant padėties iš išeities nerandantiems žmonėms.

Ir Ukrainos atveju, Lietuvai pirmininkaujant ES, nebuvo padaryti namų darbai. Galima buvo pasiekti, kad Ukraina palaipsniui tartųsi su ES, ne vienus metus, jei reikės, po žingsnelį, įtikinti ES reikalavimus Ukrainai padaryti realius ir adekvačius, o prezidentas Viktoras Janukovyčius galbūt būtų teisėtai nušalintas artimiausiuose rinkimuose. Būtų išvengta kraujo praliejimo ir baisių Krymo aneksijos padarinių. Bet buvo skubama. Maždaug tokia retorika: „Dabar arba po minutės“. Čia Lietuva stambiai pralošė. Maidano žmonės liko vieni, o katastrofa prasidėjo nuo patekusio į spąstus Janukovyčiaus sprendimų prieš taikius žmones panaudoti smurtą, miliciją ir galimai „Alfa“ būrio snaiperius. Nuo to momento revoliuciją galima laikyti išprovokuota nesėkmingos užsienio šalių diplomatijos. Esant tokiai įvykių tėkmei, nėra jokių garantijų, kad įtemptoje atmosferoje išrinktas naujasis prezidentas nebus panašaus kirpimo į buvusįjį. Vakarų demokratija irgi negimė per vieną dieną. Juo labiau kad Krymas tapo atviromis durimis Rusijai ir jos nuolatinių provokacijų Ukrainos atžvilgiu poligonu. Tarptautinė Rusijos izoliacija, sankcijos, mėginimas finansiškai gelbėti šalį panašus į pavėluotą ligonio gydymą, kuriam sutraiškius kaulus siūlomi milteliai nuo skausmo. O Lietuva istoriškai susijusi su Ukraina, kuri iki „siaubo šimtmečio“ visada buvo ištikima partnerė, todėl toks paviršutiniškas požiūris į Ukrainos klausimą be realios pagalbos, vien populistiniais pareiškimais rodant solidarumą, jai yra visiškai neatleistinas. Todėl apie Lietuvos pirmininkavimo sėkmes geriau būtų kukliai patylėti, nes ši dėmė kažin ar nuplaunama.

Dėmesį atkreipė prezidentės kreipimasis į žiniasklaidos savininkus ir apžvalgininkus, kuriuos ji asmeniškai pakvietė „padėti mūsų žmonėms atskirti melą nuo tiesos“, aiškiai ir suprantamai informuoti visuomenę apie kėslus prieš mūsų valstybę“ ir t.t. Ji tikrai savaip supranta demokratiją ir kritiką, apie kurią kalbėjo Obama. Kadangi įprasto asmeninio santykio su žmonėmis, išskyrus šventes, iškilmingas progas ar šiaip renginius, kai ji tampa tarsi prieinama liaudžiai, lyg ir nėra. Daukanto aikštės šeimininkė nebendrauja su žmonėmis ne pagal reglamentą, ji nesitaria su tauta. Tuo bruožu ji tiesiog pagarsėjusi ir skiriasi net nuo kitų Lietuvos prezidentų. Neabejoju, kad prezidentas Obama būtų šimtąkart išėjęs į aikštę ir pabendravęs su besibūriuojančiais žmonėmis, referendumų rengėjais ir tikrais demokratijos garantais, tarp kurių nemaža ir žurnalistų, ir universitetinių žmonių, kuriems labiausiai ir rūpi tiesos atskleidimas visuomenei. Tos tiesos reikalaudami, po Prezidentūros langais jie šurmuliuoja jau keletą metų. O prezidentė pasirinko ne pokalbį su žmonėmis, bet užkulisines Prezidentūros duris. Tai dar ne Maidanas, bet kodėl mūsų žmonių negirdi valstybė, aukščiausiu lygmeniu lyg ir pritarianti tokiai demokratijos formai? Lietuvos valstybės vadovų pozicija ir pareiškimai bei veiksmai rodo mėginimą prisitaikyti prie didžiųjų, jiems įtikti, paskubinti tam tikrus veiksmus. Bet politika - sudėtingas menas. Reikia mokėti išlaukti, įsigilinti, pamažu daryti konkrečius žingsnius. Pirmiausia tai - mokėjimas čia ir dabar savarankiškai spręsti visas gyvybiškas šalies problemas. Juk tik tada, kai tos didžiosios valstybės pamatys mūsų pastangas galvoti savo galva, jos supras, kad didysis „taikos planas“ vertas žaidimo. O to garantas - išgirsti savo žmonių, savo nacijos siekius ir troškimus. Nes tauta gyvena realiame laike, o ne ataskaitų ir suvestinių paraštėse. Tai, ką ji išgyvena, prasilenkia su pagražinta „tikrove“. Prezidentės metinis pranešimas buvo tvarkingai sukonstruotas. Lyg ir negali prie nieko prikibti. Daugelį nepatogių klausimų reikėtų permesti Vyriausybei ir Seimui. Tai tiesa. Bet rinkimai artėja. Žmonės negali susigaudyti, kas yra rinkimų kovos klišės, o kas yra ilgalaikiai uždaviniai, svarbūs jų ateičiai. Mes girdime JAV administracijos pabrėžiamą mintį, kad savo ateitį spręs patys ukrainiečiai (nesakoma „prezidentas“ ar „ministras pirmininkas“). Kada mes išgirsime, kad savo ateitį spręs patys lietuviai?

Ir jau pakanka tų kalbų. Yra toks geras posakis: „Step by step“ (žingsnis po žingsnio). O mūsų politikų šūkis, ironiškai perfrazuojant, būtų kitas: „Leap by leap“ (šuolis po šuolio). Anglų kalba tai kvailybė. Tokio frazeologizmo filologijoje neegzistuoja. Kaip ir politikoje. Bet Lietuvos valdantieji gali sugalvoti užsienio politikoje neegzistuojančius manevrus. Jie įkandin Lenino (likviduoti trečiąjį laikotarpį) bando įvykdyti nerealų šuolį. Staiga mes esame saugūs, staiga mes esame pasiturintys. Vien dėl to, kad besąlygiškai vykdome ES direktyvas (o kad esti dar ir patarimai, diskutuotini pasiūlymai, tai nesvarbu). Sapnas, ir daugiau nieko. Bet akivaizdu viena: neišsprendus savo šalies problemų viduje, neįmanoma apginti savo garbę užsienio grėsmės akivaizdoje.

Audrius RUDYS: „Euras vietoj lito. Mūsų valstybės auksas dings be pėdsakų“

Artėjant numatomam lito pakeitimui euru, gausėja valdžios atstovų ir šios akcijos apologetų pasisakymų bei straipsnių, demonstruojančių euro privalumus bei ekonominę naudą, kurią Lietuvos verslas ir gyventojai esą iš to gaus. Taip, bus ir tokių. O aš laikausi nuomonės, kad lito atsisakyti dar nereikia. Todėl manau, kad žmonėms turi būti paaiškinti ir kiti dalykai, kuriuos euro entuziastai nutyli arba sukandę dantis pripažįsta, tačiau linkę sumenkinti ir/ar plačiau jų neanalizuoti. Dar kartą noriu atkreipti dėmesį būtent į šiuos minusus.

Šalies finansinių rinkų kontrolės praradimas. Įvedus eurą, Lietuvos centrinis bankas - Lietuvos bankas - taps faktiškai Europos centrinio banko (ECB) struktūriniu padaliniu. Dėl to, kad Lietuvos bankui yra pavesta finansinių rinkų (kredito ir mokėjimų, draudimo, finansinių priemonių) kontrolė, ji automatiškai pereis į ECB rankas. Lietuvos Respublika neteks dar vienos savo veiklos ir atsakomybės sferos. Vadinasi, negalės atsakyti už tai, kaip šios rinkos funkcionuoja, negalės prireikus apginti Lietuvos gyventojų ir verslo nuo galimos jiems nenaudingos (o kartais net žalingos) veiklos šiose rinkose, kuri, deja, bus naudinga kitų, įtakingesnių, valstybių veikėjams.

Valstybės ekonominio savarankiškumo atkūrimo brangimas. Europos Sąjunga ir ypač dauguma euro zonos šalių vis dar išgyvena krizę. Daugybė žymių pasaulio ekonomistų prognozuoja, kad dabartinė krizė dar nesibaigė, kad artėja naujas, ko gero, dar gilesnis ir labiau griaunantis nusistovėjusius ekonominius santykius jos etapas. Juo labiau kad dabartinė krizė, nors yra sistemos krizė, gydoma tos pačios sistemos priemonėmis. O tokiomis priemonėmis negalima išspręsti esminių problemų, galima tik sušvelninti krizės eigą, pasiekti laikinų pagerėjimų, atidėti kuriam laikui dar aštresnį priepuolį. Bet kiekvienas toks atidėjimas problemas kaupia, aštrina, galiausiai, kai jos pratrūksta, sistema arba griūva, arba turi būti pertvarkyta radikaliai.

Šiuo metu euro zoną dar tempia palyginti sveika Vokietijos ekonomika. O kas bus, jei/kai vokiečiai, neapsikentę ant jų sprando sėdinčių daugelio kitų euro zonos šalių parazitavimo, paklausys pasaulinio ekonomikos autoriteto Džozefo Stiglico (Joseph E. Stiglitz) patarimo ir išeis iš euro zonos? O jei pernelyg netolygi euro zonos valstybių ekonomikos raida toliau aštrins prieštaravimus ir išdraskys tą zoną iš vidaus? Tuo atveju Europos Sąjungos valstybėms teks vėl imtis aktyviau veikti savo šalių ekonomiką ir fiskalinėmis, ir monetarinėmis priemonėmis. Aišku, kad laimės tos valstybės, kurios dar turės išsaugojusios savo rankose šių politikų svertus. Euro zonos valstybėms teks monetarinės politikos priemones kurti iš naujo. Tam prireiks laiko ir sąnaudų.

Dabar litas su euru susietas valiutų valdybos pinigų politikos modeliu. Iš tikrųjų mes jau naudojamės euru, kuris Lietuvoje pasireiškia lito forma. Iš tikrųjų valstybė nebeturi monetarinės politikos svertų. Tačiau mūsų padėties pranašumas yra tas, kad prireikus valstybė gali tuojau pat (per kokias dvi paras) visai neskausmingai ir neturėdama jokių tiesioginių sąnaudų susigrąžinti tuos svertus ir pradėti juos taikyti, gelbėdama verslą ir gyventojus nuo nevaldomos griūties.

Įvedus eurą, grynieji litai bus išimti ir sunaikinti. Aišku, nuolatinis grynųjų litų banknotų nusidėvėjimas ir dabar reikalauja dalį jų naikinti. Tai yra tam tikros išlaidos. Tačiau, išėmus iš apyvartos visus litus praktiškai vienu metu, atsiras vienkartinės išlaidos. Bet dar didesnės išlaidos laukia tuo atveju, jei atsiras būtinumas ar taps tikslinga atkurti savą pinigų sistemą. Vien to kiekio grynųjų banknotų, kurių prireiktų pirminei apyvartai organizuoti, išspausdinimas dabartinėmis kainomis atsieitų 80-100 mln. litų. Dabar banknotų spausdinimo rinkoje yra didelė paslaugos pasiūla, tačiau įsivaizduokime, jei savas pinigų sistemas staiga imasi atkurti ne viena, o kelios (ar keliolika) valstybių. Pirma, kainos augtų. Antra, tektų laukti, kol ateis Lietuvos eilė. O laikas tokiais atvejais yra lemiantis veiksnys. Gali prireikti vėl imtis surogatų („vagnorkių“ tipo) arba nekokybiškų banknotų (kaip pirmoji naujųjų litų laida) - o tai kainuotų papildomai.

(Viliuosi, kad dabartinė Lietuvos valdžia, nors įvesdama eurą, mano nuomone, pažeidžia svarbų nacionalinį interesą, vis dėlto nebus tokia neatsargi, kad imtų ir tuojau pat sunaikintų išimtus litų banknotus. Manau, juos galima būtų kokius 10 metų pasaugoti. Sąnaudos nebūtų labai didelės, bet jei prireiktų, nauda būtų akivaizdi.)

Lietuvos Respublikos aukso atsargos, paveldėtos iš tarpukario Lietuvos valstybės, bus valdomos (perkamos, parduodamos, investuojamos) ECB kartu su kitų euro zonos valstybių auksu. Tas auksas bus traktuojamas kaip viena iš paprasto kapitalo formų, kurią, jei iš to gaunama finansinė nauda, tikslinga paversti bet kuria kita kapitalo forma. O mūsų valstybės auksas turėtų būti traktuojamas ne kaip paprastas, o kaip ypatingas kapitalas. Pirmiausia jis yra vienas iš valstybės tęstinumo simbolių ir juridinių faktų, sujungusių prieškarinę Lietuvos Respubliką su 1990 m. atkurta Lietuvos valstybe. Niekas negali garantuoti, kad šios funkcijos Lietuvai niekada nebeprireiks. Išparduotą auksą susigrąžinti bus brangu, labai brangu. Nes labai daug kam tuo metu jo prireiks. Jis galės tapti sveikos Lietuvos valstybės savarankiškos pinigų sistemos atkūrimo (jei tokią sistemą dėl įvairiausių priežasčių tektų atkurti) pagrindu. „Ir gal tada vėl sugrįšiu aš. Už lango vėl lis lietus. Ir gal tada vėl bitės neš medų mums“ (iš V. Kernagio dainos „Išeinu“).

 

Romas GUDAITIS: „Esė apie ponus ir neponus“

Knyga atiduota Skaitytojui. Koks tas Skaitytojas ir kaip aš išdrįsau? Ar knyga Skaitytoją pasieks ir kodėl jis ją turėtų imti į rankas? Knyga, net nauja, skęste skęsta knygų potvynyje, tirpte tirpsta žaibiškų įvertinimų kirčiuose. Ar pasiekia bibliotekas? Kaip žinome - ne visas. Ir taip toliau, autorius susiduria su begaline nežinomybe, jis ima nebesuvokti, ką parašęs. Ir plaka save rykštėm, kala surūdijusias vinis sau į kryželį, kodėl pasielgė avantiūristiškai ir paleido į svietą... kodėl ir kam, juk „nėra prasmės“... Viena tema mūsų pokalbyje tebūna užginta - žinoma, labai nesinorėtų šia proga kalbėti apie politiką, jos veikėjus. Mano žvilgsnis literatūrinis ir neaktualus: drįstu manyti, kad nulemia ne gražios drapanėlės ir frazės, o žmogus ir jo ydos. Niekšas be gėdos ir sąžinės gali puikiai prisitaikyti prie demokratinės santvarkos, dangstytis, naudotis ja - mūsų literatūros charakterių galerijoje tokie žmonės dar neatskleisti, jų vidus, jų pasaulis, jų širdys, kurios irgi plaka, kurias reikia suprasti.

Sibiro lageryje pianistas ant medinės lenčiukės nupiešė klavišus - mankštino, miklino pirštus „skambindamas“ šiuo savadarbiu „fortepijonu“ zekams ir budeliams nemirtingą muziką, todėl nepražudė savo talento. Svarbiausia šiandien rašytojui - neprarasti žvilgsnio skvarbumo ir įgūdžio žodžiu pažvelgti į žmogaus sielos gražumą, sudėtingumą, žodžio menu apšviesti sielos patamsius. Svetimos, artimos tolimos, savos. Nupiešti, pavaizduoti, atspindėti gyvenimo visatą ir žmogų joje, gyventi lietuviško žodžio, lietuviškos pasaulėjautos magijoje, neapsimetinėti, nepasiduoti formaliai hipertrofijai, kada visi viską žino, kada nebereikia vaizduotės, - kam, juk yra televizijos, internetas. Ir, gink Dieve, nepataikauti nuopuoliui, sakau aš tam pianistui, o jis vis skambina, lytėdamas nušalusiais pirštais klavišus medinėje lenčiukėje, Šopeną ir Oginskį.

Tyla, sako žmonės, - gera byla. Pagarbinkime ją - mūsų tylą. Mūsų ilgesį nustebti sukrėstiems gražumo, bjaurasties, siaubo, atodūsio, mūsų bežadį troškimą nors akimirkai likti be žodžio, „pasakyti viską be žodžių“. Sugrįžti į pirmapradę santykio su gamta būseną: juk tik tyloje alma saulės gaisas, keliasi žolė, rasa krinta, blyksteli pirmas meilės burtas, atsisveikinama su brangiausiu žmogumi, tik joje mes galime įsižiūrėti į pasaulį, pamėginti bent kiek pažinti save. Poetiškai, metafora neįžiebsi kibirkšties iš tylos ir racionaliai jos nepaaiškinsi (o bandai), nesuprasi, kodėl toks gražus tyliai nuo kranto į jūrą įsižiūrėjęs, į moterį ar vaiką, į tave žvelgiantis žmogus (o mėgini suprasti ir net kalbėti jo vardu). Šis didysis tylos universumas vilioja tuo, kad niekados neatsakys mums, kodėl atėjome, kodėl nugrimztame, kodėl iš ten, „nuo debesėlio“, stebime savo meilę ir paklydimus, kodėl norėtume pakartoti savo gyvenimus. Palieka mus nustebusius, kodėl ir už ką mes niekieno neprašomi naikiname ją - savo ir viso pasaulio tylą, kodėl esame niekingi, pagailos verti jos griovėjai.

Pirmas muzikos akordas - antitezė tylai, jos tąsa ir įprasminimas. Gal dar poezija prilygsta muzikai, gal vaizduojamieji menai savo išraiškos priemonėm ir suvokimu bando įminti šią mįslę. Esu silpnas atsakyti į klausimą, kodėl ir už ką mes žudome tylą. Ištariau garsiai - ir sunkiai nusikaltau, ir kaltė mano neatperkama. Visi mes esame bendrininkai šioje negeroje byloje: lekiame skriejame, šaukia lėkšta egzistencija, į triukšmą ir trankesį, į netikrus žodžius ir veidmainystės kupiną siužetą su šiokiais tokiais vingiais ir viena ta pačia proziška atomazga. Bet - prieš išeidami - susitikime akimis. Ir neišeikime iš stebuklo ir burtų - juk dar turime ką pasakyti apie savo tautą, laiką ir žmogų, juk dar tiek iškentėtų meninių idėjų mumyse! Sakau - ir baisiuosi savimi. Tyliai. Tyloje. Šią tykiai tylią mūsų širdžių akimirką. Kitos tokios - gražios - nebus. Dėl kitos nesidaužys šitaip krūtinėje širdis.

Kur pauzės ir daugtaškiai rašiniuose, demaskuojančiuose vartotojus, vartotojiškumą? Čia - drąsa ir patosas, čia - putotos įžvalgos, kas laukia žmogaus ir žmonijos, pasaulio ir atskirų šalių, jei bus tokiais pašėlusiais šuoliais vartojama, jei mes toliau grimsime į persisotinimo, nuodų, alergijų epidemijas ir šiukšlių liūnus. Gilios, teisingos mintys! Jos plevena akropoliuose prie šimtų sūrio rūšių, dešrų kalnų, celofaninių standartų aisbergų, o kai pažvelgia Kinijoje pagamintos barbės, švytinčios nelėliška savo prigimtimi, tai kovotojas su vartotojiškumu nulakdina savo pirkinius namolio, sėda prie stalo ir puola naikinti vartotojiškumą. Ir įveikia jį - prakeiktąjį vartotojiškumą - naikindamas ir niekindamas, iki žagsulio niekindamas. Tokie, taip sakant, bruožai šio portreto. Išgalvoti, be abejo.

Kas jūs esate, pone, klausia manęs ponas, kuris dabar valdo tą cukraus fabriką, kuriame aš liejau prakaitą poniškai ateičiai nebūdamas ponas. Kreipinys - pone! - labai greitai sugrąžina neponą, koks, savo laimei nelaimei, esu, į tikrovę, kur taip gera neponu būti ir neponauti, naiviai džiūgauti, kad tarp rašytojų, gal aš klystu, varge varge, nėra ponų ir ponių nėra, o eventualių panelių aš atsiprašau, o plačiuosiuose rutinos horizontuose ar sekliose putotose prabangos tėkmėse visados atsiras, kas į tave kreipsis šiuo prakilniu, tauriu kreipiniu iš šlėktiškai plikbajoriško panie panovie be pataikūniškai koalicinių dvigubų v... Išvenkime šito žodžio, juk štai prospektu lyg užjūrių paukštė povė atašpacyruoja gaši elegantiškai paryžietiška ponia... Ji tavęs - klibikščiuojančio inteligentėlio - nepastebi ir tuom didingai tave prapuldina: spūdink pašaliu prospekto, seneliau! Tarp tavo vaikų albumų įsispraudusi nuotraukėlė, dar iš laikų, kai visi buvo tamstos tamstytės, draugės ir draugai, gerbiamieji ir gerbiamosios, tai snieguotą žiemą sužvarbusiai mergaitei po nosimi kabojo skaidrus lašas, kaip ir kitiems vaikams, - dabar ji su Marijampolės ponu lygiai rodo tau, kas tu tikrai esi... varge mūsų, našta demokratinės visuomenės. Neponas vogčiom atsigręžia grieždamas dantim iš susižavėjimo žaviausiąja ir poniškiausiąja iš visų ponių, puolasi sveikinti aukštą poną, kuris skubiai išsisuka pranerdamas nuo neišvengiamo susitikimo, perbėga į kitą gatvės pusę... Dar vienas pažįstamas, bet nenorintis dėl rango pažinti... Neponas - dar nesunaikintas, dvesuojantis iš baimingos pagarbos, neišmatuotas nuo kojų iki žilės, nepervertas iki sieliūkštės gelmių didžiūniškų žvilgsnių - norėtų jiems pralementi, kaip jam, žinote, malonu ir kad, dėkui Dievui, jis dar... Ponija ė, ė ir nuvė, vė neponas kap liko išsižiojęs, tep ir stovi išsižiojęs, prisiminęs Biliūno Juozapotą, pamišusią, klaidžiojančią tarp gražių ponų ir ieškančią savo mylimo vyro. Neponas trina tikrojo dvasios aristokratizmo apakintas savo žlibakes. Neponui gera, jis gyvena su ponais, juk taip nuostabu girdėti: kas jūs esate, pone. Juk kai neponai išmirs, liks vieni ponai ir su poniom jie ponaus nuostabiausioje epochoje, kur kiekvienas valkata bus orus, savo teises ir vertę įsisąmoninęs ponas, kad ir kiaurom kišenėm, ir kiekvienas vaikas su kompiuteriniu čipsu vietoj žinduko žinos, kad dėdės tetos neponai buvę tik sunkių baisių sovietinių okupacinių laikų archeologinis palikimas. O tas ponas, kuris klausė, koks diegas esu, kuris humanistas ir dosniai aukoja bažnyčiai, vargu ar prisimins kitą liejusį cukraus fabrikui prakaitą darbininką. Jis numirė iš saldaus gyvenimo. To reikėjo novelės siužetui. Kaipgi apsieis fabrikas be manęs, sakė tas mano išgalvotas darbininkas. Paskutiniai jo žodžiai buvo: pone, leiskite į jus kreiptis... Ką jūs manote? Jam leido! Todėl ir mirė tikrojo poniškumo palydėtas į mano kritikos nepastebėtos novelės dausas.

Žaviuosi puikiomis teorijomis apie knygą ir skaitymą! Girdi, knyga gali egzistuoti visokiausiais pavidalais, ir virtualioje erdvėje ji bus ta pati knyga, o be popieriaus tai jau tikrai išsiversime, ir čia yra geroji naujiena miškakirčiams! Šias teorijas, tiksliau - žvalų plepėjimą skaitymo tema, apvainikuoja kavinės Gedimino prospekto knygynuose. Kuo žvaliau plepame apie įvairias skaitymo formas, tuo greičiau kavinės ryja knygynus. Dar ne visi suryti, bet paskubėkime plepėti skaitymo tema. Ir nemąstykime retrogradiškai, nesėkime iliuzijų apie senamadišką skaitymą! Kavos aparatai išgelbės Gutenbergo išradimą. Prieini prie knygyno, tau išsiskiria seilės. Katarsis. Ir stoviu aš apakęs.

Kiekvienai epochai - savi paminklai. Nieko ilgai dar nebus didingesnio ir prasmingesnio už Zikaro Laisvę ar Jakūbonio Pirčiupio motiną. Bus dar pastatyti didingi paminklai mūsų Laisvei, tik kad jie nebūtų tokie muliažiniai kaip paminklas Baltijos keliui ar dekoratyvūs (statula prie Nacionalinės bibliotekos). Sakot, kažko trūksta? Paminklo Pamaivai - visą masinės kultūros šėlsmą, šį marą, kurio užkratas plinta klykiančiais, trinku trankiais efektingai fejerverkiniais pavidalais, „žvaigždžių“ varžytuves, konkursus, kloaką, nuogas krūtis, simboliškai pridengtus užpakalius ir kakofoniją geriausiai įkūnytų Pamaivos paminklas. Takto dėlei aš net nežinau, kokios lyties yra Pamaiva, o tuo labiau paminklas Pamaivai, iš metalo jis ar granito marmuro. Tačiau užtikrinu jus - jis labai labai postmodernistiškai meniškas! Įsivaizduokime Kryžkalnyje, vietoj susprogdintos Lietuvaitės - ant aukštos kalvos stūkso, ne ne - geriau bus: aplinkui savo ašį lėtai sukasi blyksi gigantiška Pamaivos statula, ir plastine kalba konceptualiai perteiktas tebūna maivymasis, staipymasis, o darkymasis tesušvinta visa savo pamaiviška gražybe, ir visoms Europos, ir ne tik Europos, pamaivoms iš juodo pavydo užgniaužia kvapą, ir neria jie į gigantišką roką, į stūgesį, Afrikos būgnus ir kaifišką transą: žaidimų žaidimų, kad tik pralenktume tuos kreizi lietuvius! Duonos mums nereikia - žaidimų a la Lithuania! Sklaidosi rūkas, ir jau darosi aišku, kad mūsiškė Pamaiva pranoko visų žemynų pamaivų lūkesčius! Ko nepadarė visų šalių masinės kultūros šlamštas, tą padarė mūsų nuostabioji, mūsų genialioji Kryžkalnio Pamaiva! Todėl jos varines, bet paauksuotas kopijas padovanokime komercinėms televizijoms, Gugenhaimo muziejui ir visiems Europos pamaivoms, aišku, neužmiršdami savųjų, kurie trokšta būti pamaivomis nors tu ką, o kiti žemynai dėl šios garbės tegu rungiasi garbingoj kovoj. Vietoj „Oskaro“ statulėlės - kiekvienam Pamaivai po miniatiūrinę Pamaivą! Bus SUPER!

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ specialų leidinį
„Redakcinės kolegijos tribūna“


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
 
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • BLOGĖJO: gyventojų nuotaikos išlieka stabilios - trečdalis mano, kad ekonominė Lietuvos ir jų šeimos finansinė padėtis per pastaruosius kelis mėnesius blogėjo.
  • AUKOS: šeštadienį Indijoje mažiausiai šeši turistai žuvo, o dar keliolika buvo sunkiai sužeisti, kai jų autobusas kaktomuša susidūrė su sunkvežimiu.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
darbas spaudoj

Ar gerai, kad privatūs darželiai ima didelius mokesčius, bet nesirūpina vaikų gerove?

balsuoti rezultatai

Kaip vertinate savo finansinę padėtį?

balsuoti rezultatai
reklama
liu desertine 2
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

  -1   +3 C

    0   +1 C

 

   0 +1 C

  +1  +5C

   +1  +2 C

 

   0  +1 C

 2-4m/s

 4-6m/s

 

   3-4 m/s

 

USD - 1.1346 PLN - 4.3154
RUB - 74.9036 CHF - 1.1431
GBP - 0.8835 NOK - 9.6118
reklama
Sveikata Grožis