respublika.lt

2017 rugpjūčio 18, penktadienis

RESPUBLIKOS REDAKCINĖS KOLEGIJOS TRIBŪNA (Nr.17): PREZIDENTĖ D.GRYBAUSKAITĖ - KĄ AŠ PADARIAU?!nuotraukos (117)

2014 kovo mėn. 28 d. 08:50:40

Tik Lietuvai ir tik jos sąmoningiems piliečiams skirtas dienraščio „Respublika“ specialus leidinys.



Arvydas JUOZAITIS: Prezidentės kalba - „Pasipriešinti ar prisitaikyti“

Šiaip jau prezidentai nėra dievai. Visa, ką jie pasako, galime užginčyti. Galime ir nesutikti. Galime ir sutikti.

Prezidentės Dalios Grybauskaitės metinis pranešimas Seime skirtas ne tik Seimui ir Tautai, ir ne vien rinkėjams. Jis skirtas ir NATO, ir ES, ir Rusijai, ir Ukrainai. Šiek tiek mažiau - kaimynams. Bet daugiausiai - analitikams ir politologams. Politologai ir analitikai savo jau pasakė. Tad leiskite sau keletą minčių iš šalies. Tos mintys niekam nepakenks.

Pirma, prezidentė pasidžiaugė ir konstatavo: 24 metai laisvės - pakankamas Laisvės išmėginimas. Jau išaugo nauja žmonių karta, į kurią pažvelgę galime matyti, ko Laisvė verta. Ir ką ji duoda. Ir ko ji pareikalauja. Visa tai prezidentės žodžiuose slypi.

Antra, prezidentė pasinaudojo kontrasto principu ir ilgai nedelsdama perėjo prie „Ukrainos pamokos“. Suprask: ten Laisvės išmėginimas buvęs nesėkmingas. Akivaizdi tiesa: Ukraina neišlaikė Laisvės egzamino.

Trečia, prezidentė... Čia jau ir stop... Nes toliau akivaizdumas sparčiai blanksta. Vienaprasmė tiesa pasitraukia. Prezidentė imasi Ezopo kalbos. Suprasti ją galima, tačiau suprasti savaip. Kiekvienas supras kaip tinkamas, arba, kaip sako liaudis, kiekvienas trauks žodžius ant savo kurpaliaus. Tarptautinės teisės kalba tai reiškia: viską aiškink pagal savąjį sugedimo laipsnį.

Prezidentė, žinoma, vengia dvigubų kriterijų. Tačiau tais kriterijais priversta naudotis. Tokia jau tarptautinė vadovų praktika. Kas tarptautiniu mastu galima - galima, kas negalima - negalima, tačiau, „strateginiams partneriams“ įsigeidus, galima ir viena, ir kita. Magiški žodžiai, kurie paaiškina dvigubus standartus, būna šie: „Reikia ginti žmogaus teises“. Kai tik valstybės, sušokusios į vieną katilą, ima jame virti ir virdamos kartoti „viskas vardan žmogaus teisių“ - blogai. Sienos tarp valstybių išverda, o kas lieka iš žmogaus teisių - neaišku.

Laimė, žmogaus teisėms šį kartą nužymėta aiški riba: „Korupcijos vėžiui sukurti priešnuodžiai - veikia, kova vyksta be jokių išlygų. (Paryškinta Prezidentūros tekste.) Už korupcinius nusikaltimus vien pernai teismai skyrė beveik milijoną litų baudų. Jau ištirtos ir 34 baudžiamosios bylos dėl neteisėto praturtėjimo, kuriose inkriminuoto turto vertė daugiau nei 11 milijonų litų.“ Garbė dievams. Pagaliau, 24-uosius laisvės metus gyvenant, imta bausti už stambaus masto grobimus.

Todėl galime pasidžiaugti ir tokia prezidentine tiesa: „Konkurencijos taryba pastaraisiais metais skyrė baudų už 80 milijonų litų - 2 kartus daugiau nei per visą savo gyvavimo laikotarpį - ir apsaugojo vartotojus nuo 186 milijonų litų nuostolių“.

Ką gi, turint galvoje, kad prezidentė vis stipriau ima į savo rankas jėgos struktūrų vadovus, šiuos skaičius vardyti - jos, o ne premjero (ir tuo labiau ne Seimo) prerogatyva.

Vienas įdomiausių prezidentės kreipimosi teiginių yra šis: „Pasipriešinti ar prisitaikyti. Šį sprendimą reikės daryti visiems - tiek pasaulio galingiesiems, tiek kiekvienam žmogui“. Štai kur Saliamono išmintis: ir jums, ir mums, ir kiekvienam. Šioje vietoje kreipimasis įlūžta kaip iškrakmolyta paklodė. Kalba kaip paklodė perlenkiama pusiau, ir prasideda kreipimasis nebe į Lietuvą, o į NATO ir ES. Ir dar daug į ką. „Pasipriešinti ar prisitaikyti“.

Puiku, kad iš ES per ateinančius 7 metus dar gausime 10 proc. daugiau lėšų, negu galėjome gauti: „pasipriešinome ir prisitaikėme“. Puiku, kad pagal darbo jėgos išsilavinimą esame ES šešetuke: „pasipriešinome ir prisitaikėme“. Dar puikiau, kad galime tapti „sąžiningų žmonių galimybių šalimi“.

Jeigu tik šalis išliks mūsų.

Visa tai gali įvykti, jeigu pakankamai „pasipriešinsime ir prisitaikysime“.

Prezidentė savo pranešime išvengė visų aštrių kampų, nors pasakė daug. Žemės referendumo klausimu ji buvo labai atsargi. Labai atsargi ji buvo ir Lenkijos agresyvumo akivaizdoje. Labai atsargi ir būtino suartėjimo su Latvija reikalu.

Jeigu pakankamai „pasipriešinsime ir prisitaikysime“ - išliksime. Jeigu baltų dievai leis, o Seimo valdytojų ir Katalikų bažnyčios hierarchų agitacija žlugs, Žemės referendumas nebus bergždžias reikalas. Tada tikrai „pasipriešinsime ir prisitaikysime“.

Ir galbūt tada po penkerių metų ši prezidentė (arba kitas prezidentas) vėl galės ištarti: „Pasipriešinome ir prisitaikėme“.

Jeigu šie žodžiai taps kūnu ir krauju, o ne liks tik žodžiais.



Prezidentės Dalios Grybauskaitės metinis pranešimas: Ką aš padariau?!



Mieli Lietuvos žmonės - laisvos Lietuvos piliečiai,

Gerbiamieji Seimo nariai,


pastarosiomis dienomis žodžiai Laisvė, nepriklausomybė, Suverenitetas, teritorinis vientisumas ir Taika įgavo naują vertę.

Daugiau nei pusę amžiaus taikiai sugyvenusi Europa - ir už tai gavusi Nobelio premiją - vėl susidūrė su agresija.

Karas ir okupacija tapo nebe istoriniais terminais vadovėliuose, o realia grėsme Europos žemyne.

Išgyvendami tai, kas vyksta Ukrainoje, dar kartą įsitikinome, kokia trapi yra laisvė.

Ji saugi tiek, kiek sugebame ją apsaugoti ir sustiprinti.

Jau 24-erius metus turime galimybę kurti savo šalį taip, kad mūsų laisvė netaptų vienadienės naudos, politinio godumo, svetimos propagandos ar šalies interesų nepaisančių grupuočių įkaite.

Kad niekas neabejotų, jog mūsų jaunos demokratijos valstybė yra pasirengusi naujiems iššūkiams, o Lietuvos laisvė - patikimose rankose.

Stiprindami savo šalį, visi kartu mes jau padarėme labai daug.

Priimti gyvybiškai svarbūs mūsų žmonėms sprendimai, būtini tam, kad galėtume saugiai kurti savo ir mūsų vaikų gyvenimą Lietuvoje.

Šiandien, apžvelgdami mūsų ekonomikos ir verslo pasiekimus, istorines permainas šalyje, kultūros ir sporto laimėjimus, tarptautinės bendruomenės įvertinimus, galime didžiuotis savo Lietuva.

Esame savarankiški ir gerbiami tarptautinėje bendruomenėje, užtikrintai einame demokratiškos ir teisinės valstybės keliu.

Nepraėjo nė ketvirtis amžiaus, kai atkūrėme valstybingumą.

Pažiūrėkime, kuo esame stiprūs, o kur vis dar pažeidžiami, kad galėtume nesiblaškydami ir nepasiduodami svetimoms įtakoms spartesniu ir platesniu žingsniu eiti į priekį. 

Brangieji, taikus sąjungininkų naikintuvų gausmas, švenčiant Kovo 11-ąją, simboliškai brėžė narystės NATO ir Europos Sąjungoje - vertybiškai naujos atkarpos mūsų valstybės gyvenime - dešimtmetį, kuriame laisvė ir saugumas - neatsiejami.

Ukrainos pamoka - įpareigojimas mums visiems - visomis išgalėmis toliau saugoti savo laisvę.

Grėsmės akivaizdoje visi perkainojome savo vertybes. Ir, neabejoju, kiekvienoje širdyje nubudo pareiga - pirmiausia savo artimui, o drauge ir savo Tėvynei.

Pasipriešinti ar prisitaikyti. Šį sprendimą reikės daryti visiems - tiek pasaulio galingiesiems, tiek kiekvienam žmogui.

Perkainojome ne tik vertybes. Naujomis akimis pažvelgėme į viską, ką darėme iki šiol.

Šiomis nerimo dienomis vykdydama konstitucinę pareigą apžvelgti padėtį šalyje ir užsienio politiką, kviečiu visus sąžiningai akistatai su realia situacija šalies viduje ir aplink mus.

Įvertinkime, ką davė mūsų sutelktos pastangos ir kiek gali kainuoti aplaidumas ar laiku nepriimti sprendimai. 

Prasidėjus galios demonstravimui ir provokaciniams veiksmams Lietuvos pašonėje, pasitikrinome savo užsienio politikos įdirbį.

Pasitikrinome ir nustojome bijoti. Esame ne vieni su mūsų nenuspėjama kaimynyste.

Pirmiausia - tai ištesėtas sąjungininkų duotas žodis - kad Baltijos šalių Nepriklausomybė, suverenumas ir teritorinis vientisumas yra nuolatinis JAV ir NATO rūpestis. Poreikiui atsiradus, iš karto gautas karinis ir politinis pastiprinimas.

Šiuo metu turime visas reikiamas karinio saugumo garantijas.

Tiesioginė grėsmė regiono saugumui išryškino ir kaimyninio bendradarbiavimo svarbą. Puikiai suprasdami, kad regiono stiprybė - vienybėje, visi kartu - lietuviai, lenkai, latviai ir estai vienodai įvertinome grėsmes ir suvienijome savo pastangas saugumui užtikrinti.

Lietuva per pastaruosius metus sustiprino ryšius su visais savo draugais ir sąjungininkais Europoje ir pasaulyje. Įsitikinome, kad pagrindinis ir saugiausias mūsų užsienio politikos kelias - partnerystė su Europos Sąjungos šalimis, JAV ir bendradarbiavimas NB8 formatu. Ten, kur esame gerbiami ir mumis pasitikima.

Mūsų narystę Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje palaikė net 187 pasaulio šalys iš 193.

Ypač pasiteisino regioninio bendradarbiavimo investicija - tapome ekonomiškai stipriausio ir saugiausio Europoje - Šiaurės ir Baltijos šalių regiono (NB8) dalimi.

Tai nauja geopolitinė trajektorija, kuriai daugiau dėmesio pradeda skirti ir Jungtinės Amerikos Valstijos. Taigi, Lietuva pereina į naują, platesnio strateginio bendradarbiavimo su JAV lygį.

Stiprūs politinio ir ekonominio bendradarbiavimo ryšiai Lietuvą sieja su Vokietija, turime strateginės partnerystės sutartį su Prancūzija.

Narystė NATO ir Europos Sąjungoje - neabejotina mūsų stiprybė. Tai patvirtino pats gyvenimas. Tai ne tik karinio, politinio ir ekonominio saugumo garantijos mūsų žmonėms, bet ir demokratiškomis vertybėmis, abipusiu pasitikėjimu ir pagarba grįsti santykiai su kitomis valstybėmis.

Pasaulis pasitiki Lietuva - pasitikėkime savimi labiau ir patys.

Pirmiausia turime susitelkti ir vieningai pasirengti naujiems iššūkiams.


Būtina skubiai atnaujinti visų politinių jėgų Nacionalinį susitarimą ne tik dėl šalies užsienio ir saugumo politikos, bet ir dėl adekvataus gynybos finansavimo. Esame pajėgūs per artimiausius penkerius metus pasiekti dviejų procentų finansavimą šalies gynybai.

Nėra kito kelio - kol ateis pagalba, mes patys turime gebėti apsiginti. 

Lietuva ir kitos šalys jau dabar patiria atvirą informacinį karą.

NATO gynybos planai neapgins mūsų nuo dezinformatorių, melo ir provokacijų.

Atsparumą propagandos mašinai turime išsiugdyti patys. Antraip net nekalta Sovietų Sąjungą šlovinanti dainelė gali virsti atvira destrukcija.

Informacinėmis atakomis apšaudomoje Lietuvoje viešumas yra veiksmingiausias atkirtis.

Čia stipriausias mūsų skydas galėtų būti atsakinga pilietinė šalies žiniasklaida, kuri nepagarbą mūsų valstybei priimtų kaip asmeninį iššūkį ir nepraleistų nepasitikėjimą Lietuva sėjančių melo strėlių.

Todėl kreipiuosi į visus žiniasklaidos savininkus ir vadovus, į kiekvieną šalies žurnalistą ir apžvalgininką asmeniškai - padėkite mūsų žmonėms atskirti melą nuo tiesos, aiškiai ir suprantamai informuokite visuomenę apie kėslus prieš mūsų valstybę, būkite atsvara priešiškų jėgų dezinformacijai ir propagandai.

Didžiausias priešininkas informaciniame kare - prarastas laikas. Todėl nusikalstama, kad net ir po kelių kibernetinių atakų Elektroninių ryšių ir informacijos saugumo įstatymas dūlėjo Vidaus reikalų ministerijos stalčiuose.

Duomenų ir informacijos apsauga globalizacijos ir skaitmeninių technologijų amžiuje - mūsų nacionalinio saugumo reikalas.

Informacinis karas patikrino ir šalies žvalgybos tarnybų budrumą.

Prieš metus priimtas naujas Žvalgybos įstatymas įpareigojo užtikrinti greitą reakciją net į menkiausius pavojaus signalus, kuriais gali būti pažeidžiamas valstybės suverenitetas, teritorijos neliečiamybė ir vientisumas, konstitucinė santvarka, valstybės interesai, gynybinė ir ekonominė galia.

Tačiau net atvira agresija Lietuvos pašonėje nepriverčia Valstybės saugumo departamento (VSD) imtis veiksmingos grėsmių prevencijos šalinant rizikos veiksnius, pavojus ir grėsmes, kurie kyla iš užsienio ar šalies viduje.

Stumdoma atsakomybė už grėsmių prevenciją mažina politinį ir ekonominį Lietuvos atsparumą.

Delsimas, savigriova ir trumparegiškumas yra blogiau nei neprognozuojamas kaimynas. 

Daugiau nei 20 metų delsėme siekti tikro energetinio savarankiškumo


Tačiau rudenį, įveikęs visus priešiškus štormus ir svetimomis rankomis inspiruotų komisijų keltas audras, į Lietuvą parplauks mūsų energetinės Nepriklausomybės simbolis - specialus laivas suskystintųjų gamtinių dujų terminalui.

Šis geopolitinis ir pirmasis Baltijos regione - Lietuvos, Norvegijos ir Pietų Korėjos bendradarbiavimo projektas - istorinių permainų mūsų šalies energetikos sistemoje rezultatas.

Tai visos Lietuvos pastangas vainikuojanti sėkmė, po kurios egzistencinę grėsmę keliančios rusiškos dujos Lietuvai tampa tiesiog nebūtinos.

Per kelerius metus Lietuva sugebėjo užsitikrinti ne tik dujų, bet ir elektros tiekimo alternatyvas. Jau kitąmet - 2015-aisiais - pradės veikti elektros tiltas su Švedija - Lietuva elektros tinklais susijungs su Vakarų Europa.

Tai - energetinės priklausomybės pabaiga.

Energetinis savarankiškumas - būtina valstybės klestėjimo sąlyga.
Tai ne tik teisingos elektros, dujų ir šildymo kainos. Tai - saugi ir konkurencinga Lietuva.

Tačiau labiau nei ginčai su „Gazpromu“ šalį alina vietinių energetinių oligarchų apetitai.

Šiandien korupciniai sandoriai driekiasi nuo statytinių Energetikos ir Aplinkos ministerijose, savivaldybėse iki daugiabučių namų bendrijose. Buvęs rubikoninis ikoras tapo grobuonimi, užvaldžiusiu savivaldybių komunalinį ūkį nuo atliekų surinkimo iki vandens ir šilumos tiekimo.

Šis darinys, su nuolat besisukančiais skaitliukais, apiplėšinėja šalies žmones ne ką mažiau nei „Gazpromas“, kuriam jau permokėjome 5 milijardus litų.

Pažabojusi interesų grupių piktnaudžiavimą energetikos sektoriuje, kuriame sukasi 12 milijardų litų, Lietuva taptų konkurencinga ir klestinčia Europos valstybe.

Ryžtinga valstybės politika reikalinga ne tik dėl atominės ar skalūninės energetikos ateities, bet ir dėl šilumos sektoriaus.

Nors atsirado pirmieji nepriklausomi šilumos gamintojai, išskaidytas šilumos ir kitų komunalinių paslaugų teikimas, sustabdyta monopolininkų ir jiems atidirbinėjančių namų administratorių savivalė, penkerių metų pastangos sumažinti šilumos ir komunalinių paslaugų kainas vis dar nepakankamos.

Kai kuriuose regionuose ne savivaldybė valdo šilumos tiekėjus, o šilumos oligarchai diktuoja sąlygas vietos valdžiai ir gyventojams.

Todėl labai rimtai svarstytinas dalies šilumos ūkio didžiuosiuose miestuose perėmimas valstybės žinion. Pagaliau turi atsirasti ir viena bendra šilumos ūkio programa valstybėje.

Padėti Lietuvai sustiprėti ekonomiškai ir apsiginti nuo grobstytojų - mūsų visų bendras reikalas. 

Korupcijos vėžiui sukurti priešnuodžiai
- veikia, kova vyksta be jokių išlygų. Už korupcinius nusikaltimus vien pernai teismai skyrė beveik milijoną litų baudų. 

Jau ištirtos ir 34 baudžiamosios bylos dėl neteisėto praturtėjimo, kuriose inkriminuoto turto vertė daugiau nei 11 milijonų litų.

Visa tai leido Lietuvai pagal korupcijos suvokimo indeksą pakilti į 43 vietą tarp 177 valstybių.

Nuosekli Lietuvos kova su stambiąja korupcija labai gerai įvertinta ir Europos Komisijos ataskaitoje. Tačiau vis dar esame paskutinėje vietoje pagal gyventojų smulkiąją korupcinę praktiką, kuri labiausiai įsigalėjusi sveikatos priežiūros įstaigose, savivaldybėse, policijoje.

Korupciniai įpročiai neleidžia skaidriai organizuoti darbo ir racionaliai panaudoti turimų lėšų.

Vien sveikatos apsaugai kasmet skiriame 5 milijardus litų. Dar 2 milijardus žmonės prisimoka patys. Esame apsirūpinę brangiais ir moderniais medicinos prietaisais.

Tačiau kokybiška sveikatos priežiūra daugumai žmonių vis dar prieinama tik už papildomą mokestį.

Tyrimai rodo, kad net 79 procentai šalies žmonių mano, kad kyšis padeda spręsti problemas.

Kol neišmokome gimti be kyšio, įsidarbinti be kyšio, statyti be kyšio, pasenti be kyšio - esame pažeidžiami, nes paperkami.

Tik tuomet, kai nė vieno iš mūsų nesaistys korupciniai ryšiai, niekas negalės pirkti ar parduoti Lietuvos.


Sugriežtinus konkurencinius įstatymus sumažėjo galimybių monopolijų piktnaudžiavimui, užkirstas kelias nesąžiningai veiklai. Konkurencijos taryba pastaraisiais metais skyrė baudų už 80 milijonų litų - 2 kartus daugiau nei per visą savo gyvavimo laikotarpį - ir apsaugojo vartotojus nuo 186 milijonų litų nuostolių.

Daugiau pinigų žmonių gerovei atsirado skaidrėjant viešiesiems pirkimams. Viešumas šioje srityje, kur sukasi 14 milijardų litų, sumažino piktnaudžiavimų dvigubai. Tačiau savivaldybėse dar daug neskaidrių pirkimų, ypač biokuro ir atliekų tvarkymo srityse.

Jeigu ir Valstybinė mokesčių inspekcija būtų akyla ne tik smulkiajam verslui, bet ir milijoniniams pelnams, turėtume dar bent puse milijardo pilnesnį valstybės iždą. 

Skaidrūs, konkurencingi, inovacijomis ir asmenine žmonių iniciatyva grįsti verslai taip pat didina Lietuvos atsparumą.

Per šalį sparčiai ritasi baltoji verslo banga, nešanti garbingo mokesčių mokėjimo, skaidrių atlyginimų, viešųjų pirkimų, sąžiningos konkurencijos ir etiško verslo kultūrą.

Daugėja aktyvių ir išradingų verslo gazelių, sumaniai prisitaikančių prie tarptautinės rinkos pokyčių ir konkuruojančių produkcijos kokybe.

Pradeda populiarėti, ypač tarp jaunimo, socialinio verslo įmonės, siekiančios ne tik pelno, bet ir naudos visuomenei: įdarbinami socialiai pažeidžiami žmonės, kuriami ekologiniai verslai, teikiamos būtinos žmonėms paslaugos.

Padėti sąžiningiems ir pilietiškiems verslininkams įsitvirtinti visoje šalyje - ne tik „Lietuvos be šešėlio“ ar „Skaidrumo linijos“ reikalas, bet ir tiesioginė Vyriausybės pareiga.

Būtent toks verslas yra valstybės ekonomikos stiprybė ir atsvara korupciniams sandoriams bei šešėliniais mokėjimais ir dvigubomis buhalterijomis susaistytiems „biznieriams“.

Atsakingas ir skaidrus verslas neleis žeminti ir šantažuoti Lietuvos.

Pelno marža dažnai lygi rizikos maržai. Todėl pats laikas ieškoti tokios vietos verslui, kad nereikėtų gyventi baimėje ir už sviestą pardavinėti Lietuvos.

Juolab kad per pastaruosius metus padaryta labai daug ieškant patikimų rinkų, didinant Lietuvos žinomumą, plėtojant ekonominius ryšius ir užmezgant naujus kontaktus.

Lietuva jau pakviesta pradėti derybas dėl narystės Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje (EBPO) - ekonomiškai stabilių ir patikimų valstybių klube.

Pirmininkaujant Europos Sąjungos Tarybai Lietuvos diplomatinis horizontas labai išsiplėtė - tapome matomi, girdimi ir gerbiami. Lietuva išgarsėjo kaip darbšti, patikima, inovatyvi, turtingos kultūros ir modernaus verslo šalis.

Neišbarstykime šio įdirbio ir pasinaudokime juo.

Tarptautinis Lietuvos pripažinimas turi virsti šaliai naudingais projektais.

Jau dabar daugiau nei 75 procentai lietuviškų prekių keliauja į Europos Sąjungos šalis. O modernių lietuviškų lazerių eksporto keliai driekiasi į visus pasaulio kontinentus.

Europos Sąjungos valstybių investicijos Lietuvoje sudaro 82,5 procento visų investicijų šalyje. Vien Šiaurės šalys pas mus investavo beveik 17 milijardų litų. 

Gyvybiškai svarbus yra skaidrių investicijų skatinimas ir pritraukimas į visus šalies regionus.

Tam reikia sutelktų šalies diplomatijos, valdžios ir verslininkų pastangų.

Viešoji įstaiga „Investuok Lietuvoje“ vien pernai padėjo atsirasti 22 plyno lauko projektams įvairiuose šalies rajonuose. Per ketverius metus įdarbinta 9570 šalies žmonių.

Tačiau investicijos visiškai aplenkia Rietavo, Šilalės, Marijampolės, Pagėgių, Šalčininkų, Lazdijų, Jurbarko, Birštono, Rokiškio savivaldybes. 

Investicijų pritraukimas turi tapti ir vietos valdžios tiesiogine atsakomybe. Ar Lietuva taps šalimi, į kurią veržiasi kapitalas, technologijos, inovacijos, kur geros sąlygos dirbti ir užsidirbti, priklauso nuo kiekvieno mero ir seniūno sumanumo ir pastangų.

Kai kuriose savivaldybėse dirba vos trečdalis gyventojų. Todėl socialinė atskirtis tampa grėsme valstybės saugumui.

Tik turėdami darbo mūsų žmonės bus nepažeidžiami ir jausis saugūs savo valstybėje. 

Mūsų žmogiškieji resursai išties unikalūs.
Net užsienio investuotojai pripažįsta, kad darbuotojai Lietuvoje - aukščiausio lygio. Pagal darbo jėgos išsilavinimą esame Europos Sąjungos geriausiųjų šešetuke.

Siunčiame pasauliui lietuviškus linkėjimus iš kosmoso, patentuoti lietuvių išradimai konkuruoja pasaulinėse rinkose, esame greičiausio interneto šalis, plėtojame 5 verslo ir mokslo slėnius, turime aukščiausio lygio laboratorijų.

Darbo kokybe ir išradimais pasaulyje konkuruojanti Lietuva
- jau realybė, o ne ateities vizija. Tai suteikia naują pagreitį šalies ekonomikai ir ūkio modernizavimui.

Sumažinusi atotrūkį tarp mokslo ir verslo, modernizavusi studijų vadybą, profesinį rengimą priderinusi prie rinkos poreikių, Lietuva galės konkuruoti ne tik kvalifikuota darbo jėga, bet ir našumu bei technologijomis.
Investuodami į specialistus, padidinsime visos ekonomikos potencialą ir užtikrinsime Lietuvos ekonominį stabilumą.

Vien jaunimo įdarbinimui iki 2020-ųjų metų numatome skirti daugiau nei 400 milijonų litų. Išmintingai panaudoję juos aktyviems projektams, užtikrinsime, kad pirmoji darbovietė mūsų absolventams tikrai nebus Darbo birža. 

Auganti ekonomika turi tapti darbo vietomis ir orų gyvenimą užtikrinančiomis pajamomis, kad žmonės jaustųsi saugūs šiandien ir būtų ramūs dėl savo šeimos ateities.

Mūsų ekonomika yra tvari, makroekonominiai rodikliai solidūs.

Turime visas galimybes dar spartesniam ekonomikos augimui.

Padarėme viską, kad mūsų šalis per ateinančius septynerius metus iš Europos Sąjungos biudžeto gautų 10-čia procentų didesnę paramą - net 44,5 milijardo litų.

Žemdirbiams ir kaimo gyventojams atiteks kone pusė visos šios sumos - net 17,24 milijardo litų.

Tačiau šalyje vis dar 500 tūkstančių hektarų apleistos ir dirvonuojančios žemės. Apskaičiuota, kad jeigu joje augtų javai ar kitos žemės ūkio kultūros, kasmet uždirbtume papildomą milijardą litų.

Įdarbinkime savo žemę patys ir nereikės bijoti, kad ją išpirks svetimi.

Bet europinė parama neamžina, ji palaipsniui mažės. Per 10 narystės Europos Sąjungoje metų jau pasiekėme 72 procentus Europos Sąjungos pragyvenimo lygio vidurkio.

Dabar Europos Sąjungos parama sudaro beveik ketvirtį mūsų valstybės metinio biudžeto. Todėl turime labai atsakingai ir protingai investuoti ją į ateitį ir užtikrinti, kad ekonominė gerovė pasiektų kiekvieną žmogų, o nenusėstų korumpuotų grupuočių kišenėse.

Viena didžiausių grėsmių šiandien yra ta, kad sunkiai Briuselyje išsiderėti pinigai gali būti paprasčiausiai išgrobstyti.

Įveikdami sunkmetį ir gelbėdami šalį nuo bankroto, aiškiai pamatėme, kad ne pinigų stygius didžiausia mūsų valstybės bėda. Labiau mus skurdina korumpuotos interesų grupės ir neapgalvotas pinigų švaistymas.

Lietuva gali tapti sąžiningų žmonių galimybių šalimi. Jeigu neleisime jų uzurpuoti sukčiams ir machinatoriams.

Prasidedant naujam europinės paramos skirstymo etapui matome, kad prasidėjo dirbtinė vadovų rotacija - partiniais kadrais bandoma pakeisti Europos socialinio fondo agentūros (ESFA), Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinės mokėjimų agentūros (NMA), netgi neįgaliųjų vaikų globos namų, profesinių mokyklų, bibliotekų ir kultūros centrų vadovus.

Valdančioji dauguma, užsiėmusi kova už finansinės įtakos zonas, nebeturi laiko įsisenėjusioms žmonių problemoms spręsti.

Neįvertinus, kad pensijos dar nekompensuotos ir algos žmonėms neatkurtos, atgyja ikikriziniai partiniai apetitai ir neatsakingi populistiniai pažadai. Jie gali vėl nugramzdinti šalį į finansinį chaosą.

Tik turėdami atsakingą finansų politiką galime atlaikyti bet kokius iššūkius.

Euro įvedimas apribos politinį ir finansinį populizmą
bei apsaugos valstybę nuo neatsakingo politikų elgesio. Euras neabejotinai taps ir svarbiu impulsu mūsų ekonomikai.

Apgalvotas valstybės lėšų naudojimas ir didžiausią ekonominę bei socialinę grąžą duodančios investicijos padarys mus dar stipresnius. 

Gerbiamieji, ginti valstybės ir sąžiningų šalies žmonių interesų vis ryžtingiau stoja nepriklausoma šalies teisėsauga.

Principingu požiūriu, griežtesnėmis atrankomis ir rotacija teisininkų bendruomenė valosi nuo korumpuotų ir atsitiktinių žmonių. Formuojasi profesionali, pilietiška kariauna, pasirengusi ginti valstybės interesus šalies viduje ir tarptautinėje erdvėje.

Teisėjo mantija vėl tampa garbingos teisminės valdžios simboliu, o ne priedanga nuo nebaudžiamumo.

Per penkerius metus pasikeitė net 86 procentai teismų vadovų, paskirta 115 naujų teisėjų.

Teismai modernėja: kompiuterizuotas bylų paskirstymas, startavo elektroninės bylos, tradicinius protokolus keičia skaitmeniniai įrašai. Spartesnio bylų nagrinėjimo praktika turi būti taikoma ir baudžiamosiose bylose.

Įsileidus visuomenės atstovus į teisėjų atrankas ir vertinimus, iš uždaro klano teisėjai virsta atvira bendruomene.

Sugrįžta ir žmonių pasitikėjimas teisingumu - dar prieš penkerius metus teismu šalyje pasitikėjo tik kas penktas pilietis. Šiandien jis išaugo dvigubai - nuo 24 iki 51 procento.

Policijos pareigūnais šiuo metu pasitiki 69 procentai šalies gyventojų, o policijos imuniteto tarnybos modelis tapo pavyzdžiu visai teisėsaugai, kaip efektyviai kovoti su korupcija tarnybos viduje.

Sunkiausiai modernizacija pasiekia šalies prokuratūras.
Čia tebeklesti vyresniųjų prokurorų valdžia, į sistemą neateina naujų žmonių, nesikeičia požiūris į žmogaus teises. Nepakankamai investuojama į profesinį tobulėjimą, neanalizuojama, kokiu keliu eina Europa ir pasaulis, vis dar sunkiai prasimuša naujos idėjos.

Vadovų rotacija ir čia duoda rezultatų, tačiau akivaizdu, kad rotuota nekompetencija ir lieka nekompetencija, negebančia atskirti realių grėsmių valstybei.

Todėl čia vis dar populiarus sovietinis baudžiamasis persekiojimas, nors teisė seniai pasikeitusi ir negali būti ginama iš jėgos pozicijų. Tokie žmogaus teises pažeidžiantys veiksmai jau sulaukia net tarptautinio atgarsio.

Pasaulyje populiarėja atkuriamojo teisingumo galimybės - derybiniai procesai, taikos susitarimai. O Lietuvoje tiriama viskas iš eilės ir būtinai siekiama nubausti.

Visa tai leidžia sulig kiekvienais rinkimais atsinaujinti politiniams įgeidžiams keisti teisėsaugos institucijų vadovus ir norams turėti teisėsaugą kaip įrankį sąskaitoms suvesti.

Padėtį pakeisti gali tik permainų ir iššūkio nebijančių teisininkų asmeninė atsakomybė, drąsa ir pasiaukojimas.

Principinga ir efektyvi valstybės ir žmogaus teisių apsauga, o ne akla savo pačių munduro gynyba turi tapti visos gausios daugiau nei 5 tūkstančių teisininkų bendruomenės misija.

Tik naudodami civilizuotus nacionalinius ir tarptautinės teisės instrumentus, nuosekliai eisime teisinės valstybės keliu. 

Tuomet būsime pajėgūs užtikrinti Konstitucijos viršenybę ir pagarbą teisei.

Siauri partiniai interesai nebegalės pasitelkti ne tik teisėsaugos, bet ir teisėkūros. Politika netaps verslu, kur tvarkomi asmeniniai reikalai.

Šiandien Lietuvos politinis saugumas pinklėse, kurias pasispendėme, neatsakingai rinkdami arba apskritai nedalyvaudami rinkimuose.

O juk šalies ateitį pirmiausia lemia politinė valia.

Žengiame į šeštus laisvus Prezidento rinkimus. Pirmuosiuose 1993 m. dalyvavo beveik 79 procentai rinkimų teisę turinčių gyventojų.

Pastaruoju metu į rinkimus ateina vos pusė rinkimų teisę turinčių žmonių.

Per pastaruosius Seimo rinkimus balsuoti neatėjo ir valstybės ateičiai abejingi liko net 450 tūkstančių jaunų šalies žmonių nuo 20 iki 40 metų.

Tuomet valdžią mums išrenka svetimi pinigai. Jiems, o ne rinkėjams tampa atskaitingi šalies politikai.

 Politinis Lietuvos saugumas ir branda prasideda nuo balsadėžės.

Jau vaduojamės iš politinės korupcijos voratinklio, partijos mokosi gyventi be verslo finansavimo.

Senąją nomenklatūrą keičia veiklus, laisvėje ir demokratiškame pasaulyje užaugęs ir išsimokslinęs jaunimas. Dar keleri metai ir jie stos prie valstybės vairo. Padėkime jiems neprarasti tikėjimo Lietuva. 

Mieli bendrapiliečiai, šiandien, kai mūsų literatūros lopšyje - Karaliaučiuje prieš Lietuvą žvanginami ginklai, atgyja ir Tolminkiemio muziejuje saugomi Kristijono Donelaičio laiškai. Juose amžinai gyvas priesakas, padėjęs Lietuvai išlikti.

Tai priminimas ir šiandieninės Lietuvos donelaičiams, maironiams ir marcinkevičiams, mūsų meno, kultūros, sporto žiedui, šalies intelektualams ir dvasininkijai, akademikams ir Nacionalinės premijos laureatams.

Jūsų vieta priešakinėse linijose, o ne šešėlyje.

Asmenybių indėlis ypač svarbus
kuriant brandžią visuomenę, valstybės kultūrą, istorinės atminties politiką ir pagarbą vienas kitam.

Šiemet darbą pradėjo Lietuvos kultūros taryba - lėšų kultūrai skirstymas depolitizuotas. Patys menininkai spręskite, kurie projektai verti valstybės dėmesio ir gali sustiprinti Tautos dvasią. 

Ne tik Valstybinės kalbos komisijos rūpesčiu, o kiekvieno iš mūsų priederme turi tapti ir pareiga lietuviškam žodžiui.

Būtent kalba yra pilietiškumo ir atsakomybės už savo šalį, tapatybės, kultūros puoselėjimo ir bendruomenių tarpusavio ryšio visame pasaulyje pradžia.

Pagalbos Lietuvai ir vienas kitam idėjos gimsta pasaulio lietuvių jaunimo susitikimuose ir verslo forumuose, istorinės atminties misijose. Lietuvos žmonių gerove įvairiose srityse rūpinasi ir šalies nevyriausybinės organizacijos (NVO), kurių jau daugiau nei 10 tūkstančių.

Projektas „Globali Lietuva“ tampa unikaliu valstybės stiprinimo reiškiniu.

Kad ir kur būtume, grįžkime į Lietuvą savo žiniomis, idėjomis, investicijomis ir patirtimis. Nė vienas žmogus neturi likti Lietuvos pažangos šalikelėje.

Jeigu išsivaikščiosime - mūsų vietą užims kiti, kam Lietuva nėra Tėvynė. 

Mielieji, Lietuva yra pati gražiausia ir geriausia šalis. Ir ji taps mūsų gerovės namais. Jeigu tikėsime Lietuva.

Sausio 13-osios gynėjai mums suteikė galimybę patiems kurti valstybę, o ne parduoti ar atiduoti ją kitiems.

Todėl reikia ne tik neužmirštuolės žiedo atlape, kad atmintume laisvės kainą.

Kiekvienas savo darbais ir gyvenimu privalome ją sustiprinti.


Aš, kaip ir jūs, noriu matyti Lietuvą savarankišką, skaidrią, demokratišką, gerbiamą visame pasaulyje ir teisingą kiekvienam žmogui.

Didžiuokimės savo unikalia šalimi ir stiprinkime ją, kad ir kur būtume.

Susitelkti šiandien turime visi: pokario, sovietmečio, persitvarkymo ir nepriklausomybės kartos, stipriausi valstybės protai, atsakingi verslininkai ir skaidrios politinės jėgos.

Jeigu tikėsime Lietuva ir veiksime kartu, mus ir toliau lydės sėkmė.

Tikėjimas Lietuva - mūsų visų stiprybė, išbandyta lageriais, tremtimis, okupacijomis, blokadomis ir sunkmečiais.

Dėkoju visiems, kas tikite Lietuva ir stiprinate jos laisvę!

(Kalba, pasakyta Seime 2014 03 27. Netaisyta)



Vytautas RADŽVILAS: „Lietuva - lietuviams (III)“

Turėjusios išnykti pasaulinėje „internacionalinėje komunistinėje visuomenėje“ lietuvių tautos dabar laukia perspektyva ištirpti pasaulinėje „pilietinėje visuomenėje“ - kosmopolitinėje „visuotinės žmonijos“ bendruomenėje, lygiai taip pat paneigiančioje tautų įvairovės principą ir jų egzistavimo istorinę prasmę. Istoriškai pasmerkta išnykti tauta pirmiausia turi būti išvietinta - atsaistyta nuo savo žemės. Kad tokia tauta greičiau įsilietų į išsvajotą betautę pilietinę žmoniją, jai visokeriopai „padedama“ išsivaikščioti po platųjį pasaulį, pasitelkiant ekonominio ir socialinio poveikio priemones bei propagandiškai teisinant ir skatinant tokį išsisklaidymą. Troškimas ir siekis išnykti - toks dabar  yra tautai ideologiškai peršamas ir šlovinamas jos istorinės būties galutinis tikslas ir aukščiausia prasmė. Vadinamasis „globalios Lietuvos“ projektas yra ne kas kita, kaip šalies valdžios patvirtinta ir oficialia politika paversta iš pasaulio istorijos arenos visiems laikams privalančios ir apsisprendusios „savanoriškai“ pasitraukti tautos ir valstybės vizija. Toji vizija yra absoliuti principo „Lietuva - lietuviams“ priešingybė, visiškas jo paneigimas. Tai - tautos ir valstybės išsibūtinimo - savanoriškos politinės savižudybės ir istorinio susinaikinimo formulė.

Panašiai kaip XIX amžiaus bajorai ir XX a. vedliai į „šviesų komunizmo rytojų“, šios vizijos įgyvendintojai - XXI a. Lietuvos „vesternizatoriai“ ir „europizatoriai“ - savęs taip pat nelaiko tikrais „tamsios ir atsilikusios“, todėl vertos tik išnykti lietuvių tautos nariais. Jie taip pat priklauso naujųjų kilmingųjų, aukštesnės rūšies žmonių - tik jau nebe homo sovieticus, bet homo europaeus - tipui, arba transnacionaliniam, savo tautoms susvetimėjusių „eurointegratorių“, pirmiausia Europos tautų likimą savo nuožiūra sprendžiančių politikų ir biurokratų siauram sluoksniui. Šis sluoksnis pasiryžęs viso žemyno gyventojus „vesti į šviesią europinę ateitį“ - „integruoti“ ir „europizuoti“ dabartines Europos tautas tol, kol šitaip „vedamos“ jos „subręs“ tiek, kad virs tik „naujaisiais europiečiais“ ir susitaikys su mintimi, kad jų sukurtos valstybės yra tik politinės ir istorinės atgyvenos ir turi kuo greičiau tapti „federalizuotos“ imperijos valstijomis.

Mat globalistinėje ir paneuropinėje šiam sluoksniui būdingoje pasaulio vizijoje žmonių, tautų ir nacionalinių valstybių tiesiog nėra ir būti negali. Yra tik „globali pasaulinė laisvoji rinka“, kurioje „laisvai“ juda darbo jėga. Ne žmonės, o tik pagal „globalios darbo rinkos poreikius“ paskirstomi ir jos „nematomos rankos“ verčiami nuolatos migruoti iš vietos į vietą „žmogiškieji ištekliai“, faktiškai virtę žmogaus pavidalą turinčių kone grynai biologinių būtybių beveidėmis masėmis. Šioje pasaulio vizijoje valstybių, kaip savarankiškų politinių darinių, tai yra politiškai susiorganizavusių kolektyvinių bendrijų, taip pat nėra, kaip nėra ir nuolatinių, nuo amžių šių bendrijų apgyventų bei jų gintų ir visokeriopai puoselėtų teritorijų. Formaliai pasaulio politiniame žemėlapyje dar nubraižytos valstybių teritorijos yra tik ekonominės zonos - potencialūs iš bet kur ir bet kada galinčių ateiti „investuotojų“ veiklos geografiniai taškai. Tokioje „ekonomizuotoje“ globalioje erdvėje turi netrukdomai vykti postmodernios tautų deportacijos - prieš pusantro tūkstančio metų vykusio masinio tautų kraustymosi laikus primenančios nepabaigiamos „žmogiškųjų išteklių“ klajonės. Kitaip negu komunistinėje imperijoje, sprendimus dėl tokių deportacijų priima ne politinės valdžios viršūnės, nes „darbo jėgos“ išteklius skirsto ne centralizuoto valstybinės ekonomikos planavimo žinybos. Deportuojamųjų nelydi ginkluoti konvojai ir į paskirties vietą jie keliauja ne gyvuliniais vagonais užkaltais langais. Šių dienų ekonominiai tremtiniai iškeliauja iš savo žemės „savanoriškai“, nepatirdami jokios išorinės prievartos, o tik genami beviltiško skurdo ar bent kiek padoraus materialinio gyvenimo lūkesčių. Jų klajonių maršrutus braižo dažniausiai anonimiški investuotojai, nes jų sprendimai lemia, kurioje pasaulio vietoje tremiamieji įžvelgs nors menkutę viltį patenkinti tuos lūkesčius. Tarybų Sąjungos tautų gyvenamąsias vietas mėginta paversti internacionalinėmis „komunizmo statybos“ aikštelėmis. Dabar tautų gimtoji žemė ir tėvynė turi tapti „globalios rinkos“ segmentais - nupolitintomis ir nuistorintomis ekonominėmis „investavimo zonomis“ ir „žmogiškųjų išteklių“ laikino postovio aikštelėmis - jų surinkimo ir paskirstymo punktais. Nacionalinės valstybės, kaip politiškai savarankiški dariniai, čia tampa nereikalingomis atgyvenomis, nes „valstybės“ paskirtis dabar yra viena: sukurti palankiausią aplinką - teisines, ekonomines ir socialines sąlygas - į šias „zonas“ ateiti ir jose nevaržomai veikti „investuotojams“ bei palaikyti viešąją tvarką „žmogiškųjų išteklių“ sankaupos vietose. Kaip ir sovietmečiu, tokių „valstybių-zonų“ valdžia nėra politinė valdžia, prisiimanti visą atsakomybę už savo tautų išlikimą ir ateitį. Toji „valdžia“ iš tikrųjų yra administracinis-biurokratinis tik išorinį „valstybės“ pavidalą beturinčios ekonominės zonos aparatas, kurio pirmutinis ir svarbiausias rūpestis yra apginti „investuotojų“ interesus - sukurti palankiausias sąlygas jiems veikti ir prireikus slopinti nuo tokios veiklos dažnai smarkiai nukenčiančių ir todėl ja nepatenkintų „čiabuvių“ pasipriešinimą.

Ši „ekonominė“ tautų ir valstybių naikinimo logika ir ją įkūnijantys mechanizmai „nepriklausomoje“ Lietuvoje veikia visa jėga. Tačiau siekiama, kad jie veiktų pavyzdingai, o tam būtina pašalinti didžiausią jiems tobulai veikti trukdančią kliūtį. Toji vis dar iki galo nepašalinta kliūtis - daugelio šalies piliečių sąmonėje ir atmintyje vis dar gyvas ar bent jau rusenantis principas „Lietuva - lietuviams“. Mat jis gali tapti sumaniusios vėl pasipriešinti gresiančiam išnykimui tautos atsparos tašku ir tuo mažu akmenėliu, galinčiu apversti pergalingai dardantį į priekį žmones, tautas ir valstybes naikinančio globalizmo vežimą. Baiminamasi, kad, prisiminę šį principą ir prie jo sugrįžę, per nelaisvės dešimtmečius smarkiai ištautinti ir išvalstybinti lietuviakalbiai žmonės vėl gali panorėti tapti politine tauta, o atkurtoji Lietuvos Respublika - tikra valstybe. Gerai suvokiama, kad iš tiesų atkūrusi savo valstybę toji tauta ir jos žemė nebūtų bet kam lengvai prieinamas pigių „žmogiškųjų“ ir kitokių „išteklių“ šaltinis, nes ją gintų sava valstybė - apsauginis skydas, leidžiantis sutramdyti minėtais „ištekliais“ trokštančių pasinaudoti „investuotojų“ nežabotus apetitus. Kitaip sakant, didžiausias „vesternizatorių“ ir „europizatorių“ baubas šiandien yra mėginanti atgimti lietuvių tauta, vėl galinti tapti savos valstybės steigėja ir suverenu bei tikra savosios žemės šeimininke. Kaip ir tarpukariu, atvira pasauliui ir svetinga tauta, bet nesutinkanti ir neleidžianti paversti savo šalies visų to pasaulio klajūnų ir laimės ieškotojų „mažąja Amerika“ ir jų pereinamuoju kiemu, kuriame galiausiai ji - kaip ir sovietmečiu - pasijustų esanti nekviestų „svečių“ asimiliuojama ir jų masėje tirpstanti ujamų ir užguitų „čiabuvių“ bendruomene. Jie supranta, kad sugebėję politiškai susiorganizuoti ir susikurti tikrą, o ne butaforinę valstybę lietuviai nesileis paverčiami tik „žmogiškaisiais ištekliais“. Jie pasieks, kad jų žemė nebūtų tik „ekonominė zona“ bei lengvo pasipelnymo vieta. Ir trumparegiams, godiems saviems „verslininkams“ bei į tuštėjantį kraštą su iš svetur atsivežtais pigiais vergais plūstantiems „investuotojams“ jie sutrukdys tikrove paversti liūdnai pagarsėjusio M.Suslovo svajonę, kad „Lietuva bus - tik be lietuvių“.

Todėl užkirsti kelią tokiai įvykių raidai - tikram tautos atgimimui ir valstybės atsistojimui ant kojų - mestos didžiulės pajėgos ir pasitelktos visos įmanomos ideologinio, moralinio ir psichologinio poveikio priemonės. Vos atkūrus Nepriklausomybę, buvo įjungta milžiniška propagandinė „smegenų plovimo“ mašina, kurią pasitelkus siekiama žūtbūt įrodyti, kad XX a. pradžioje tautinio Atgimimo šauklių išskleistos bei nepriklausomos Lietuvos valstybės pavidalu įtvirtintos, sunkiausiais okupacijos metais sąmoningos ir patriotiškos tautos dalies atkakliai gintos lietuviškumo ir valstybingumo sampratos esančios pasenusios ir niekam nereikalingos atgyvenos, o jų laikymasis - atsilikimo ir tamsumo požymis bei įrodymas. Neigiant ir griaunant principą „Lietuva - lietuviams“, ypatingas dėmesys skiriamas tautinį atgimimą materializavusiam politiniam kūnui - 1918 m. vasario 16 d. gimusiai moderniajai tautinei Lietuvos valstybei. Tęsiant tarybinės marksistinės istoriografijos tradiciją ir atkurtoje Lietuvos Respublikoje drąsiai bei atvirai ginamas ir skleidžiamas pagrindinis prosovietinių istorikų teiginys, kad „etninė“, „uždara“, „atsilikusi“ tarpukario valstybė buvusi „istorinė klaida“ ir geopolitinis nesusipratimas. Pabrėžtina, kad tokia „išmintis“, kurią dera pavadinti tikru vardu - antitautine ir antivalstybine ideologine propaganda, - jau beveik ketvirtį amžiaus masiškai brukama neregėtai spartaus tautos nykimo sąlygomis. Būdinga, kad kaip ir tautai merdint komunistinėje imperijoje, dabartinis spartus jos nykimas propagandiškai taip pat garbstomas kaip neregėto klestėjimo tarpsniu ir nesidrovima aiškinti, jog per visą savo istoriją Lietuva niekada nebuvo tokia saugi ir taip gerai negyveno.

Sovietmečiu tauta buvo „auklėjama“ komunistine „proletarinio internacionalizmo“ dvasia. Dabar vykstantis ištautinimas grindžiamas jau ne viena ideologija, o dviejų antilietuviškų ideologijų samplaika. Pagrindinis neoliberalistinės ideologijos peršamas teiginys: tokių kolektyvinių žmonių bendrijų kaip tautos esą apskritai „nėra“, mat iš tikrųjų galima kalbėti tik apie individus. Neomarksistinės ideologijos skleidėjai tautas griauna arba, kaip madinga sakyti, „dekonstruoja“ kitaip: įrodinėjama, kad jos esančios tik „laisvai“ kuriami „socialiniai konstruktai“, tad pati tautos sąvoka esanti reliatyvi ir lanksti, jai galima suteikti bet kokį pageidaujamą turinį ir prasmę. Apskritai skirtumas tarp ankstesnės ir dabartinės ištautinimo strategijų yra tik tas, kad sovietmečiu lietuvių tauta turėjo virsti „socialistinės tarybų Lietuvos liaudies“ segmentu - savo valstybės ir Tėvynės neturinčia ir nesiekiančia turėti šios susovietintos „liaudies“ lietuviakalbe etnine grupe. Dabar jai siūloma tenkintis tokiu pat ikipolitinės ir ikiistorinės tautos statusu ir toliau būti savo žemėje atsitiktiniais prašalaičiais - nuo jos dvasiškai, moraliai ir politiškai atsaistytais „globaliais lietuviais“, suvokiančiais save tik kaip kosmopolitinės „Lietuvos pilietinės tautos“ margaspalvės etninės mozaikos laikiną segmentą. Pertvarkyto į homo sovieticus lietuvio „tautinės“ savimonės ašis buvo proletarinio internacionalizmo ideologija, turėjusi „sutaikyti“ jį su visiško ir negrįžtamo lietuvių tautos ir valstybės išnykimo perspektyva. Kryptingai formuojamos „Lietuvos tautos“ nariams laikinai, iki ištirpstant betautėje „pasaulinėje pilietinėje visuomenėje, paliekama ir teisė išlaikyti „tautinę sąmonę“, kurios ideologinis pagrindas būtų etnokosmopolitizmas. Juo besivadovaujantis „globalus“ lietuvis taip pat turėtų ramiai susitaikyti su savosios tautos išnykimo perspektyva. Tačiau pereinamuoju tautos nuėjimo nuo istorijos arenos laikotarpiu jam būtų leista pasimėgauti, pasidžiaugti ir net pasididžiuoti politiškai nereikšmingais „tautinio tapatumo“ atributais: nunyksiančia, bet dar ne visai pamiršta ir retkarčiais prisimenama bei buityje pavartojama kalba, kai kuriais buitinio gyvenimo papročiais ir tradicijomis, lietuviškos virtuvės patiekalais, „pasirgti už savuosius“ per sporto varžybas ir kitais „etninį savitumą“ liudijančiais „tautiškumo“ blizgučiais. Tačiau galutinė „globalizuojamo“, „vesternizuojamo“ ir „europizuojamo“ lietuvio perspektyva yra aiški. Jis privalo virsti ištautintų ir išvalstybintų „naujųjų europiečių“ bendrijos nariu, arba euromankurtu - tautinės ir valstybinės sąmonės bei istorinės atminties neturėjusio tarybinio mankurto broliu dvyniu ir tobulu antrininku. Todėl iki valstybės atkūrimo spėjusios išryškėti grėsmingos tautos savigriovos ir jos irimo tendencijos ne tik nebuvo sustabdytos, bet toliau stiprėja. Jau imperijos valdžios iš esmės ištautintas ir nulietuvintas - dar lietuviškai kalbantis, bet istorinės atminties ir valstybinės sąmonės jau neturintis ,,pereinamasis“ į tikrą ,,tarybinį žmogų“ homo sovieticus lituanus nesipriešindamas ir lengvai priėmė naują jam peršamą pavidalą. Dabar jis yra aistringai skubantis ,,europizuotis“ homo europaeus lituanus, kuris dažniausiai net nenutuokia, kad, trokšdamas atsikratyti ,,pasenusio“ ir ,,ribojančio“ savojo lietuviškojo tapatumo ir kuo greičiau tapti ,,tikru europiečiu“ ir ,,moderniu XXI a. žmogumi“, iš tiesų strimgalviais veržiasi į praeitį. Pats šito nesuvokdamas savanoriškai grįžta ten, iš kur ištrūkti ragino tautinio Atgimimo tėvai. Į siaurą ir ankštą ikipolitinį ir ikiistorinį savo protėvių, XIX a. baudžiauninkų ir valstiečių etnoso pasaulėlį. Ne pasaulį, o tik pasaulėlį, kuriame iki tautinio atgimimo nebuvo istorinės praeities ir ateities, kurio horizonto ribą brėžė jame įkalinto tautinės ir politinės sąmonės neturinčio lietuvio valstiečio kasdieniai buitiniai rūpesčiai bei asmeninės medžiaginės gerovės lūkesčiai.

Tad trečią kartą per paskutiniuosius du šimtmečius tauta vėl stovi savo būties bei istorijos kryžkelėje ir privalo sąmoningai ir atsakingai apsipręsti dėl savo likimo. Pagrindinis klausimas - ar ji dar nori ir turi valios būti? Jeigu stovėdama nebūties akivaizdoje ji vis dėlto apsispręs neišeiti iš savo žemės ir savosios istorijos, panorės toliau būti ir išlikti, ji privalės vėl nieko nebodama ištarti vienintelius prisikėlimo viltį galinčius įžiebti žodžius: ,,Lietuva - lietuviams!“

(Pabaiga. I dalis spausdinta 2014 03 14, II dalis - 2014 03 21)




Audrius RUDYS: „Euras vietoj lito. Kiek už tai patys sumokėsime Europai?“

Artėjant numatomam lito pakeitimui euru gausėja valdžios atstovų ir šios akcijos apologetų pasisakymų bei straipsnių, demonstruojančių euro privalumus bei ekonominę naudą, kurią Lietuvos verslas ir gyventojai esą gaus. Taip, bus ir tokių. O aš laikausi nuomonės, kad lito atsisakyti dar nereikia. Todėl manau, kad žmonėms turi būti paaiškinti ir kiti dalykai, kuriuos euro entuziastai nutyli arba, sukandę dantis, pripažįsta, tačiau linkę sumenkinti ir/ar plačiau jų neanalizuoti. Dar kartą noriu atkreipti dėmesį būtent į šiuos minusus.

VIENKARTINĖS SĄNAUDOS. Kaip ir kiekviena reforma, euro įvedimas pareikalaus vienkartinių išlaidų. Šias išlaidas patirs ir privatus ūkis, ir valstybė bei jos įmonės ir įstaigos. Reikės keisti galybę informacinių sistemų, su pinigų apyvarta susijusios technikos, apmokyti kai kurių kategorijų darbuotojus, vesti didelę aiškinamąją programą gyventojams, atlikti daugybę kitų paruošiamųjų darbų, kurių aš net neįsivaizduoju. Pagaliau reikia finansuoti plataus masto propagandinę kampaniją, kurios tikslas yra tautai įteigti, kad euro įvedimas yra absoliutus gėris, geresnio gyvenimo sąlyga ir t.t. Lietuvos bankas pateikė prognozę, kad tokios išlaidos gali siekti iki 900 mln. litų. Dalis šių išlaidų atiteks Lietuvos ūkio subjektams, bet šių išlaidų padengimas vyks iš valstybės lėšų, konkuruodamas su kitų valstybės poreikių finansavimu. Privatus ūkis turės jas padengti savo sąskaita, o siekis jas kompensuoti taps dar vienu infliacijos paskatu.

Įnašai į Europos stabilumo mechanizmo (ESM) apmokėtą kapitalą. Lietuva turės prisiimti įsipareigojimą į šį kapitalą pervesti apie 300 mln. eurų (apytikriai 1000 mln. litų). Tikėtina, kad įnašas bus išdėstytas per 5 metus. Tai reiškia, kad, esant deficitiniam biudžetui, valstybė šiuos pinigus turės skolintis, kartu didindama valstybės skolos aptarnavimo išlaidas ir tapdama dar labiau priklausoma nuo tarptautinių finansų rinkų veikėjų bei tų pokyčių, kurie šiose rinkose gali įvykti ir kurie gali būti mums labai nepalankūs.

Be to, Lietuva turėtų išleisti neatšaukiamą apie 2,5 mlrd. eurų vekselį apmokėti papildomam ESM kapitalo poreikiui, kuris gali atsirasti, jei į skolų krizę paklius daugiau euro zonos šalių. O tokia įvykių raida tikėtina, nes vidutinis euro zonai priklausančių valstybių konsoliduoto visuomeninio sektoriaus skolų lygis jau viršija 90 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Mažiausiai 4 valstybėse skola viršija jų metinį BVP! Tai reiškia, kad valstybė, nutarusi likviduoti visas skolas, visus metus turėtų dirbti ir visai nevartoti (!) vien tam, kad padengtų tas skolas, ir tai nesugebėtų. Juk tai absoliučiai nerealu. Mano nuomone, tolesnis skolų krizės euro zonoje gilėjimas ir plėtimasis į naujas valstybes yra labai realus, tad ir tikimybė, kad Lietuvai teks papildomai mokėti į ESM kapitalą, yra didelė. Toks vekselis yra pavojingiau negu įprastinė skola, nes pastaruoju atveju yra žinoma, kiek ir kada reikia mokėti palūkanų ir grąžinti skolą, o šis įsipareigojimas nežinia kada ir kokia dalimi bus pareikalautas įvykdyti. Valstybė vargu ar kaups rezervą tam įsipareigojimui įvykdyti, tad teks labai greitai pasiskolinti reikiamą sumą tarptautinėse rinkose arba labai apkarpyti šalies poreikių finansavimą. Abu šaltiniai negeri - arba skausmingas valstybės išlaidų mažinimas, arba staigus (ir nepalankus) valstybės skolos ir, atitinkamai, skolos valdymo išlaidų didėjimas. Pats tokio įsipareigojimo buvimas mažins šalies skolinimosi reitingą, t.y. didins viešojo sektoriaus skolinimosi kainą.

Įmoka į Europos centrinio banko (ECB) kapitalą. Stojant į euro zoną, Lietuvos bankas į ECB kapitalą turės įnešti papildomą apie 43 mln. eurų (apie 148 mln. litų) įmoką. Lietuvos banko turtas dabar didesnis nei 20 mlrd. litų. Tai irgi Lietuvos Respublikos turtas, kurio valstybė realiai neteks už teisę „pasėdėti“ prie ECB sprendimo priėmimo „apskrito stalo“. Rašau „pasėdėti“, nes nieko kito Lietuvos atstovas, turintis miniatiūrinį balso svorį ir baudžiauninko mentalitetą, padaryti negalės - tik pritarti kitų, turtingesnių šalių atstovų sprendimams net tada, kai jie bus nenaudingi Lietuvai ir jos piliečiams. Drįstu tai tvirtinti, remdamasis precedentu, kai Seimo nariai didele dauguma net neskaitę patys pirmieji ratifikavo Konstituciją Europai, kuri taip ir netapo kūnu kitų šalių piliečių pastangomis. Teks taip pat įsipareigoti proporcingai prisidėti dengiant euro sistemos pinigų politikos operacijų ir ECB nuostolius, jeigu tokių būtų. Jų tikimybė yra tikrai reali, o aš asmeniškai manau, kad ir didelė. O tokių išlaidų dydis ir kada jos bus, jau net ne pačios Lietuvos valstybės reikalas. Bus pasakyta „Mokėk!“, ir mokėsime. Nespręsdami savų problemų ir nefinansuodami savų prioritetų. Arba vėl skolindamiesi.

Būtina, kad kiekvienas Lietuvos pilietis žinotų, kas jo laukia. Euro įvedimas tikrai kainuos valstybės, ūkio subjektų išlaidų padidėjimą. Ir valstybės skolų augimą. Žodžiu: „Švaistūnas klevas žvangantį auksą pavėjais žarsto, iš lapų saujos rudenio saulės nebesurinksi“ (iš V.Kernagio dainos „Nuo mano lango“).

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ specialų leidinį
„Redakcinės kolegijos tribūna“


Pasidalink: Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
  Skaityti komentarus (117)

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • UŽUOJAUTA: Saulius Skvernelis reiškia nuoširdžią užuojautą dėl šį vakarą Barselonoje, Ramblos rajone, nekaltų žmonių gyvybes nusinešusio teroro išpuolio.
  • SUSITIKIMAS: sąžiningai ir atsakingai atliekamas pataisos pareigūnų darbas turi būti deramai įvertintas, pažymėjo teisingumo ministrė Milda Vainiutė, susitikusi su profesinių sąjungų vadovais.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Ar normalu, kad bankas teiraujasi net to, kur dirba jūsų artimieji?

balsuoti rezultatai

Ar aukojate kraujo Nacionaliniam kraujo centrui?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

   +13  +17 C

   +13  +15 C

 

   +17 +19 C

   +20  +26 C

  +21  +26 C

 

   +19  +26 C

    4-8 m/s

     1-4 m/s

 

      1-5 m/s

 

USD - 1.1697 PLN - 4.2575
RUB - 69.4730 CHF - 1.1311
GBP - 0.9090 NOK - 9.3243
reklama
Labas vasara