respublika.lt

2017 lapkričio 17, penktadienis

akordeon festiv kaire

RESPUBLIKOS REDAKCINĖS KOLEGIJOS TRIBŪNA (Nr.15): LIETUVA - LIETUVIAMSnuotraukos (47)

2014 kovo mėn. 14 d. 10:32:18

Tik Lietuvai ir tik jos sąmoningiems piliečiams skirtas dienraščio „Respublika“ specialus leidinys.



Vytautas RADŽVILAS: „Lietuva - lietuviams“ (I)


Būtent šiuos žodžius dera prisiminti ir drąsiai bei tvirtai ištarti kiekvienais metais švenčiant Kovo 11-ąją - atkurtosios Nepriklausomybės dieną. Jie yra be galo svarbūs ir prasmingi, nes, kaip ir prieš šimtmetį, vėl tapo tautos išlikimo pasaulyje ir istorijoje formule.

Visa žmonijos patirtis, deja, liudija, kad tautų kova dėl vietos po Saule visais laikais buvo nuolatinė jos istorijos palydovė. Nepajėgusios susiorganizuoti į politinius darinius - valstybes arba nesugebėjusios jų apginti ir išsaugoti tautos gyvuoja tik kaip etnokultūrinės bendrijos, turinčios nedaug galimybių išvengti jų tykančios lemties. Toji lemtis - būti biologine medžiaga arba, kaip šiandien įprasta sakyti, „žmogiškaisiais ištekliais“, kuriais savo nuožiūra naudojasi savo būtį valstybiškai įtvirtinusios politinės tautos kurdamos savąją galią ir didybę. Šitaip jos teigia ir įtvirtina save pasaulio istorijos scenoje. O jų savikūros žaliava virtusios tautos pralaimėtojos anksčiau ar vėliau dingsta nuo tos scenos visiems laikams. XIX a. ir lietuvių tauta buvo atsidūrusi prie istorinės bedugnės krašto. Taip, Lietuva vadinamame Žemės lopinėlyje daug amžių gyveno lietuviškai kalbantys, savitą kultūrą ir papročius turintys žmonės. Kadaise jie sugebėjo sukurti net galingą valstybę. Net ir ją praradę, jie tam tikra prasme toliau gyvavo savo protėvių žemėje. Tačiau tik tam tikra prasme. Matuojant kasdienio gyvenimo masteliu, jie čia dar buvo: gimė ir mirė, dirbo ir augino vaikus, šventė savo šventes ir dainavo savo dainas. Tačiau XIX a. jie jau seniai nebuvo tauta. Mat jiems nepriklausė žemė, kurioje gyveno. Čia jie buvo tik atsitiktiniai prašalaičiai. Visais atžvilgiais - ekonominiu, socialiniu, kultūriniu ir politiniu - žemiausia, labiausiai engiama ir užguita, mažiausiai teisių turinti Lietuvoje gyvenusi bendruomenė. Tiesa, šalia jų gyveno kiti žmonės, taip pat vadinę save lietuviais. Tačiau šias iš bendro kamieno išaugusias dvi lietuvių bendrijas jau mažai kas siejo. Jos priklausė skirtingiems ir vienas kitam susvetimėjusiems socialiniams ir kultūriniams pasauliams. Skirtinga kalba tik dar labiau išryškino tarp jų tvyrojusią prarają. Ji tarsi liudijo, kad ši praraja buvo ne tik socialinė ir kultūrinė, bet kone antropologinė - dvi nelygiavertes ir nelygiateises žmogiškų būtybių rūšis skirianti bedugnė. Tapti visaverčiu žmogumi - pakilti ant aukštesnio visuomenės hierarchijos laiptelio - žemakilmis lietuvis galėjo tik prarasdamas savastį ir tapatumą. Savanoriškai arba priverstinai išsižadėti savo kalbos ir kultūros, nutraukti dvasinius ir moralinius saitus su prigimtine bendruomene - tokia buvo lietuvio virsmo visaverčiu ir visateisiu žmogumi kaina. Tai buvo grynai individualus gelbėjimosi kelias - galimybė tik pavieniams asmenims, o ne visai lietuviškai kalbančių žmonių bendrijai pakilti iš socialinės hierarchijos dugno. Tokiomis sąlygomis lietuviai sparčiai tirpo. Kaip kolektyvinė bendrija jie buvo iškritę iš istorijos, nes šitoks jų buvimas neturėjo jokio istorinio tikslo ir prasmės. Todėl iki XIX a. Atgimimo lietuvių tautos nebuvo ta prasme, kad ji neegzistavo kaip atskira ir savarankiška politinė ir istorinė bendrija. Lietuviai buvo tik kitų - jau sąmoningų ir istorinių - tautų savikūros „žaliava“, arba „žmogiškų išteklių“ šaltinis, kuriuo tos tautos, daugiausia rusai, lenkai ir vokiečiai, nevaržomai naudojosi statydamos savosios galios ir šlovės rūmą. Ir šie „ištekliai“ sparčiai seko: vėluojanti virsti tikra modernia tauta lietuviakalbių žmonių bendrija tirpo kaip pavasarinis sniegas.

Ir staiga viskas pasikeitė. Kai net optimistams atrodė, kad viskas baigta ir nebėra jokios vilties, buvo suvokta gelbstinti tiesa ir ištarti lemtingi žodžiai. „Lietuva - lietuviams!“ Šie žodžiai iš tiesų gelbstintys ir šventi, nes jie paskutinę akimirką išplėšė jau merdinčią lietuviakalbių žmonių bendriją iš nebūties nasrų. Teiginys „Lietuva - lietuviams“ įprasmino šių žmonių sąmoningą ir valingą apsisprendimą bei ryžtą būti - išlikti savimi. Šie žodžiai - tautos politinės ir istorinės būties formulė.

Tik politiškai susiorganizavusi ir sukūrusi savo valstybę etnokultūrinė ir kalbinė žmonių bendrija virsta tikra istorine tauta. Taigi šiais žodžiais buvo pasakyta: nuo šiol mes esame laisvų ir lygių žmonių politinė bendruomenė, sugebanti valdyti savo istorinį likimą ir solidariai prisiimti atsakomybę už nuo amžių mūsų protėvių gyventą, jų puoselėtą ir gintą žemės lopinėlį prie Baltijos jūros. Būtina akcentuoti: jais nebuvo pasakyta, kad Lietuva yra tik lietuviams. Šie žodžiai turi aiškią ir nedviprasmišką politinę prasmę: lietuviai nuo šiol yra savo protėvių žemėje modernią ir demokratinę valstybę steigianti tauta. Kalbant dar aiškiau - šią valstybę steigiantis kolektyvinės politinės valios subjektas. Jeigu lietuviams nebūtų pavykę tapti politine ir istorine tauta, jų likimas būtų pakrypęs visiškai kitokia vaga. Pačios „Lietuva“ vadinamos šalies (jei tokia apskritai būtų) vaizdas greičiausiai neatpažįstamai skirtųsi nuo dabartinio, nes 1918 m. Vasario 16-osios modernioji Lietuvos valstybė paprasčiausiai niekada nebūtų gimusi. Tokia yra politinė ir istorinė žodžių „Lietuva - lietuviams“ prasmė. Ir jie niekada nereiškė ko nors kito. Tuo neleidžia abejoti pirmojo tautos nepriklausomo gyvenimo tarpsnio patirtis. Tarpukario Lietuvos Respublika sėkmingai atliko savo politinę ir istorinę misiją. Ji ne tik tapo tvirtu gynybiniu skydu, sustabdžiusiu tautos garmėjimą į istorinės nebūties bedugnę, bet ir leido iki tol neregėtomis spalvomis sužėrėti visoms jos kūrybinėms galioms. Tapę politine tauta, lietuviai virto ir tikra europine tauta. Kartu tautinė Lietuvos valstybė buvo atvira pasauliui šalis ir tikrai moderni politinė bendrija, nes visi jos nariai, ne tik lietuviai, bet visų tautybių gyventojai, turėjo lygias pilietines ir politines teises.

Tačiau stebuklingai atgimusiai tautai atsivėrusį atvirą ir šviesų politinės ir istorinės būties horizontą ilgiems dešimtmečiams užtemdė valstybės okupacija ir aneksija. Ji išplėšė lietuvius iš jiems priklausančių ir jų pačių valdomų erdvės ir laiko - atsaistė nuo jų žemės ir atėmė jų kolektyvinio buvimo istorijoje tikslą ir prasmę. Netekę savo valstybės, žemės ir Tėvynės bei iškritę iš savos istorijos lietuviai buvo atblokšti į praeitį ir vėl tapo ikipolitine ir ikiistorine tauta - viena iš daugelio komunistinės imperijos etnokultūrinių ir kalbinių grupių. Erdviniais ir laikiškais jų buvimo atskaitos taškais tapo okupantų primestos vietos ir laiko būtiškosios perspektyvos sampratos. Modernioji valstybinė lietuvių tauta buvo verčiama „daugianacionalinės socialistinės Tarybų Lietuvos liaudies“ dalimi. Nuosekliai įgyvendinant komunistinio „proletarinio internacionalizmo“ principą - proletarai neturi tėvynės, - Lietuva liovėsi buvusi lietuvių tautos Tėvynė.

Ji, geriausiu atveju, galėjo būti tik „gimtinė“ arba „tėviškė“, jokių politinių ir valstybinių siekių neturinti priminti ir įkvėpti imperijos dalis. Teoriškai lietuviams priklausė „visa plačioji tarybinė tėvynė“, o Lietuva - tik geografinis ir teritorinis-administracinis šios „tėvynės“ vienetas - savo ruožtu tapo pereinamuoju kiemu arba potencialiais kiekvieno panorusio joje įsikurti „tarybinio žmogaus“ namais. Žinoma, pavergta tauta kiek įstengdama laikėsi įsikibusi savo žemės ir iki pat Nepriklausomybės atkūrimo joje sudarė gyventojų daugumą. Tačiau šis faktas neturi klaidinti. Politiškai ir ideologiškai lietuviai buvo atsaistyti nuo „Lietuva“ vadinamos teritorijos ir vėl, kaip ankstesniais amžiais, tapo atsitiktiniais prašalaičiais savo protėvių žemėje. Nes ji vėl nebebuvo Lietuva lietuviams. Tarybų Sąjungoje kryptingai vykdomas tautų išvietinimas reiškė, kad jokia tauta negali turėti nuolatinės gimtosios žemės ir tikros Tėvynės - tai buvo universalus komunistinės imperijos erdvinės organizacijos principas. Jis ne kartą buvo patvirtintas ir praktiškai. Tik palyginti laimingai susiklosčius aplinkybėms lietuvių tauta, nors ir patyrusi didžiules tremtis, vis dėlto nebuvo iškeldinta iš savo žemės visa ir neatsidūrė nuo jos už tūkstančių kilometrų, kaip kad nutiko dar nelaimingesnėms imperijos tautoms.

Pasikeitė ir lietuvių buvimo laikinė perspektyva. XIX a. pabaigoje sugebėjusios prabusti ir subręsti iki politinės tautos lietuviakalbių žmonių bendrijos buvimo pasaulyje ir istorijoje tikslas ir prasmė buvo aiškiai apibrėžti - visapusiškai išskleisti savo kūrybines galias ir įsitvirtinti pasaulyje tarp kitų moderniųjų tautų, šitaip užsitikrinant ilgaamžę tautos istorinės būties perspektyvą. Praradusios valstybę tautos iškritimas iš istorijos reiškė tai, kad ši perspektyva buvo paneigta ir iš jos jėga atimta. Išnykti be pėdsako ištirpstant būsimojoje betautėje žmonijoje, arba „pasaulinėje komunistinėje visuomenėje“ - toks dabar turėjo būti galutinis ir aukščiausias tautos buvimo istorinis tikslas. Buvo neslepiama, kad tauta turi išnykti dar anksčiau, jau pakeliui į šį galutinį tikslą asimiliuodamasi „naujoje istorinėje žmonių bendrijoje“ - rusakalbėje „tarybinėje liaudyje“. Šis tautos slinkimo nebūtin - lietuvio dvasinio virsmo ištautintu homo sovieticus - tarpsnis buvo vadinamas „didžiausio istorijoje lietuvių tautos klestėjimo“ laikotarpiu. Būtent šiuo „klestėjimo“ laikotarpiu lietuviai grįžo į XIX a. ir kitu atžvilgiu: liovėsi būti savarankiška ir tikrai moderni tauta, suvokianti save kaip lygių, laisvų ir solidarių žmonių bei piliečių bendruomenę. Ankstesnę bedugnę tarp „žemesnių“ ir „aukštesnių“ lietuvių - nekilmingos prastuomenės ir bajorų - pakeitė nauja praraja. Radosi milžiniškas atotrūkis tarp „atsilikusių“ ir „tamsių“ lietuvių tautos, troškusios išsaugoti naikinamą gimtąją kalbą, papročius ir kultūros tradicijas bei svajojusios atkurti valstybę, ir „pažangių“, „apsišvietusių“ lietuvių, pretendavusių į tos tautos vedlių ir „avangardo“ vaidmenį, raginusių ir vertusių kuo greičiau atsikratyti visų tų „pasenusių atgyvenų“ ir išmesti jas į „istorinių atliekų“ sąvartyną. Kaip ir daugelis XIX a. bajorų, jie savęs nelaikė lygiais tautos nariais, bet manė esą pakilę virš jos kaip aukštesnės rūšies būtybės, arba „antžmogiai“, vykdantys tik jiems skirtą misiją vesti „istorinės pažangos dialektikos“ nesuvokiančių „tamsuolių tautą“ į šviesią komunistinę ateitį. Kadangi atsaistyti nuo savosios žemės ir išbraukti iš savosios istorijos lietuviai nebuvo politinė tauta, „LTSR“ vadinto imperijos administracinio vieneto valdytojai niekaip nebuvo atsakingi už lietuvių tautos likimą ir ateitį. Tautos išlikimas ne tik nebuvo jų rūpestis, priešingai - jiems buvo patikėtas uždavinys visomis išgalėmis priartinti jos istorinio buvimo pabaigą. Šie uolūs administratoriai buvo atsakingi tik už jų tvarkomos teritorijos „ekonominės ir socialinės plėtros“ rodiklius, o kokių tautybių žmonės gyvens šioje teritorijoje, sprendė ne jie ir jiems tai buvo visiškai nesvarbu. Trūko tik nurodymo iš imperijos centro, ir jie klusniai ir nedvejodami būtų iškėlę visus savo tautiečius į bet kurią „plačiosios tėvynės“ vietą.

Tad išvietinti ir išlaikinti lietuviai tapo tuo, kuo buvo ir kitos Tarybų Sąjungos tautos: imperijos centrinės valdžios nuožiūra laisvai kilnojama ir bet kur siunčiama pigia darbo jėga, o prireikus - ir patrankų mėsa. Nebeveikiant valstybę leidusiam įsteigti principui „Lietuva - lietuviams“, turėjo iš esmės keistis ir demografinis šalies vaizdas. Jo idealas, arba pageidautinas modelis, buvo „sparčiosios komunistinės statybos“ aikštelė. Vieta, į kurią suplūsta - savanoriškai arba su partijos įteiktais kelialapiais - internacionaliniai „tarybinių darbo žmonių“ kolektyvai. Taip buvo pompastiškai vadinamos visoje imperijoje besiblaškančios arba joje perkėlinėjamos klajūnų minios. Šie ištautinti, išrauti iš savo žemės ir atsaistyti nuo tėvynės, užmiršę savo kultūros tradicijas ir praradę istorinę atmintį žmonės buvo vadinami „mankurtais“ - savo tikrosios padėties nesuvokiančiais ir todėl pavyzdingai klusniais vergais.

Lietuva taip pat tapo imperijoje vykdytos „internacionalinės tautų draugystės“ politikos taikiniu ir auka: jos žemė turėjo tapti tokia pat „sparčiosios komunistinės statybos“ aikštele ir tokių pat mankurtų - „socialistinės tarybų Lietuvos liaudies“ - surinkimo ir paskirstymo punktu. Šį „tautų draugystės“ idealą buvo tvirtai ir nuosekliai siekiama įgyvendinti. Tik dėl įvairių palankių aplinkybių prie jo nebuvo priartėta taip smarkiai, kaip, pavyzdžiui, Kazachstane ar Latvijoje, kur tautos tapo mažumomis savo pačių žemėje.

Virtusi tik etnokultūrine ir kalbine bendrija, lietuvių tauta merdėjo ir nyko. Tautos branduolys - tvirčiausią politinę, valstybinę ir istorinę sąmonę turėję ir todėl atkakliausiai pavergėjams pasipriešinę Lietuvos Respublikos piliečiai - buvo sunaikintas, atsidūrė išeivijoje arba buvo nutildytas. Natūraliai keičiantis krašto gyventojų kartoms ir nesant palankių sąlygų bent jau palaikyti šią sąmonę - o ką jau kalbėti apie puoselėjimą ir stiprinimą, - toji sąmonė tolydžio dilo. Tiesa, pasibaigus atviro naikinimo tarpsniui, galėjo atrodyti, kad tauta išliko ir net turi ateitį. Tačiau tai buvo apgaulinga regimybė.

Mat fiziškai toji lietuviakalbių žmonių bendrija gyvavo toliau ir net pamažu gausėjo. Lietuviai, kaip ir jų seneliai ir proseneliai - XIX a. baudžiauninkai, o vėliau laisvieji valstiečiai, - iki XIX a. tautinio prabudimo gyveno tarsi normalų, įprastinių darbų ir rūpesčių kupiną gyvenimą. Daugelis vis dar stengėsi išsaugoti ir puoselėti naikinamą gimtąją kalbą, papročius ir kultūrines tradicijas. Tačiau taip darė anaiptol ne visi. Tautos nykimo požymiai darėsi vis akivaizdesni. Lėtai, bet nenumaldomai gausėjo tokių, kuriems lietuvių kalba darėsi tik iš įpročio dar vartojama priemonė susišnekėti kasdieniais buitiniais reikalais, o ne tautos dvasios išraiška ir jos aukštesnius kultūrinius siekius įkūnijanti bei įprasminanti kalba. Kaip aukštosios kultūros kalba jiems lietuvių kalba atrodė „neperspektyvi“. Netrūko ir besipiktinančių, kodėl visose viešojo gyvenimo srityse delsiama pereiti prie „didžiojo Lenino“ kalbos. Tokiems „lietuviams“ savosios kultūros tradicija atrodė tik juokinga ir išnykti pasmerkta atgyvena, o pastangos ją išsaugoti ir puoselėti - tik varginanti ir beprasmė našta.

Tautos namus - nepriklausomą tarpukario Lietuvą - sunaikinusi svetima valstybė pamažu darėsi sava, nes vis daugiau lietuvių aną Respubliką pamiršo arba, paveikti okupantų ir jų talkininkų ilgai ir sistemingai skleisto propagandinio melo, pradėjo laikyti ją istoriniu nesusipratimu ir klaida, tad galiausiai ėmė apskritai nesusivokti esą pavergti ir gyvenantys ne savoje šalyje. Arši okupantų kova su „lietuviškuoju nacionalizmu“ didele dalimi buvo sėkminga ir davė apčiuopiamų rezultatų. Nepriklausomą valstybę grindusį ir leidusį sukurti principą „Lietuva - lietuviams“ vieni lietuviai apskritai pamiršo arba nebesuvokė jo tikrosios politinės ir istorinės prasmės; kiti miglotai dar suvokė jo prasmę, tačiau bendroji tendencija buvo akivaizdi ir nekėlė jokių abejonių. Nenumaldomai artėjo dvasinė, politinė ir istorinė katastrofa - visiško ir negrįžtamo lietuvių ištautinimo, nupolitinimo ir nuistorinimo stadija, kai absoliučiai daugumai nykstančios tautos narių principas „Lietuva - lietuviams“ darėsi tik niekam nereikalinga ir net žalinga archajiška „atgyvena“. Pradėta nuoširdžiai tikėti, kad vadovavimasis šiuo principu esąs tik dvasinio, moralinio ir intelektualinio „uždarumo“, „ribotumo“ ir „tamsumo“ požymis. Taigi buvo prieita riba, kai didėjo ir net darėsi dauguma ta tautos dalis, kuri savanoriškai troško grįžti į tėvų ir senelių - ikipolitinę ir ikiistorinę XIX a. baudžiauninkų ir valstiečių - visuomenės būklę, negana to, tokį grįžimą ir nuosmukį laikė šuoliu į naują pažangos pakopą. Nenumaldomai artėjančią tautos baigtį pristabdė Sąjūdžio banga. Tačiau tik trumpam - vos keleriems metams.

 

 

Vytautas ČEPAS: „Sunki saviniekos našta“

Yra dvi dienos - Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji - kada lietuviams atsiveria racionalumo, objektyvumo bei tiesos matymo ir sakymo auros. Tarsi praregime! Tada iš tribūnų gražiai bei teisingai kalbama apie valstybę, užsimenama ir apie čia gyvenančius žmones.

Bet šventės baigiasi ir visos kitos metų dienos vėl skiriamos tos pačios dar vakar taip mylėtos valstybės, valdžios, gimtosios kalbos, paprastai sakant, savęs niekinimui. Net nepastebėjome, kaip savinieka tapo mūsų gyvenimo kasdienybe, prie kurios taip pripratome, kad nustojome į tai kreipti dėmesį.

Savinieka pagal Brunoną

Dabar Lietuvoje apstu „asabų“, linkusių mūsų tautos ir valstybės istoriją vertinti kaip niekingą ir menkavertę. Tai jiems kunigaikščio Margirio susideginimas atrodo kaip niekšingas, europiečio nevertas poelgis ir dėl to kunigaikštis įvertinamas kaip bailys ar net kaip psichikos ligonis.

Pasirodo, ir vienuolis Brunonas buvo be reikalo nugalabytas, ir Žalgirio mūšis ne toks reikšmingas kaip kadaise buvo traktuojamas. Tad ir griaunama legenda apie Margirį, lyg kam nors ji trukdė, o dabartiniai istorijos reformatoriai tikrąją tiesą žinojo, bet buvo primiršę, tačiau dabar jiems netikėtai nušvito protas.

Tiesą sakant, beveik visa anų laikų Europos istorija supinta iš legendų bei kitaip romantizuota ir tai niekam netrukdo, bet, va, mes negalim, mums reikia kitokios, save niekinančios, istorijos. Tas pats ir su šv.Brunonu. Juk jis nuo kunigaikščio Zabedeno gavo kuoka per galvą už tai, kad ėjo į lietuvių žemes krikštyti, t.y. nešė svetimą tuometinei mūsų valstybei ideologiją, kuriai lietuviai po to priešinosi dar kelis šimtus metų.

Tad, kad ir ką sakytum, tačiau ir Netimeras, neva įsakęs Zebedenui užmušti Brunoną, ir kiti ten dalyvavę lietuviai gynė savo valstybę, savo žemes, savąjį tikėjimą. Tačiau dabar Lietuvoje šv.Brunonui statomos bažnyčios, jo vardu vadinamos gatvės, o apie Netimerą ir Zabedeną tylima lyg į burną vandens prisisėmus.

Dargi atvirkščiai, jie vaizduojami kaip pabaisos, nei iš šio, nei iš to užpuolę vargšą vienuolį ir jį nugalabiję. Ar ne iš tos pačios operos vis dar girdimos arijos, niekinančios pokario Lietuvos partizanus, stojusius ginti savo valstybę. Tai gal ir juos užmirškime, kaip kad labai to troško sovietų ideologai, juk ir jie, kaip Netimeras su Zabedenu, nelaižė atėjūnams užpakalių, o kaip pridera tikriems vyrams gynė tėvynę.

Niekas nesako, kad istoriją reikia falsifikuoti, gražinti ir pudruoti, bet ir niekinti jos nevalia.

Juk vargu ar tokia nekultūringa, menkai išsivysčiusi, išskydusi valstybė, kokį senosios Lietuvos paveikslą nūnai tapo kai kurie istorikai ir kiti tapatybėje pasiklydę veikėjai, būtų galėjusi daugiau nei penkis šimtmečius atlaikyti visos Vakarų ir Vidurio Europos prieš ją organizuotus kryžiaus žygius.

Deja, apie tai neišgirsi, bet kad buvome kvaili ir nekultūringi barbarai, nesupratome krikščionybės, pliurpiama kone ant kiekvieno kampo.

Savinieka pagal „amberlitovcus“

Pasidairykime po mūsų mylimą Klaipėdą. Tikimybė pamatyti lietuvišką užrašą viešojoje erdvėje yra tokia pat, kaip galimybė sutikti sąžiningą vagį arba dorovingą prostitutę. Visokie „restaurant“, „club“, „bar“ „casino“, „travel“, „service“, „shop“ „cafe“, „hotel“...

Nebūtų keista, jei visai šitai užjūrietiškai mandrystei neturėtume lietuviškų atitikmenų, kaip dažnai esti kompiuterinių technologijų erdvėje, tačiau čia kasdieniniai žodžiai dar neišnykę iš mūsų kalbos, be to, nesunkiai užrašomi: restoranas, klubas, parduotuvė...

Štai šalia pilies uosto kuklus viešbutėlis „Astra“. Gali per stipriausius jūrinius žiūronus dairytis - lietuviško užrašo nerasi, užtai vien paradinėje pastato dalyje net keliose vietose šviečia „HOTEL“! Tik kone ant kelių atsiklaupus to „hotelio“ savininką pavyko priprašyti bent virš įėjimo užrašyti jo gimtąja kalba - „Viešbutis“, bet šalia vis vien dar kartą užrašė „Hotel“. Netoli to didingojo „hotelio“ į dangų šauna „Old port“, „Old mill“.

Lyg tai būtų „Senas uostas“ ir „Senas malūnas“, bet tų „oldmailų“ ir „oldportų“ savininkai, matyt, bus praleidę mokykloje pamokas, kada mokytojai aiškino, kas tai yra tėvynė, tėvų kalba, savigarba, orumas, pasididžiavimas...

Ką ten Klaipėda, jei net Dievo ir valdžios užmirštuose bažnytkaimiuose ant sukrypusių ir pusiau į žemę sulindusių grytelių jau prikeverzota „service“, „shop“, „bar“...

Sakote, užsieniečiai ten šniūrais traukia. Gal užsukę vieną kitą ir rastumėte, bet ar čia esmė. Šeimininkas yra tol šeimininkas savo namuose, kol svečiui nepradeda siūlyti savo žmonos, o jei ta netinka - dukros. Po to jis tampa paprasčiausia pašluoste, skuduru batams nusivalyti. Bet mums tai nė motais.

Ir šis procesas taip įsišvankavo, kad Klaipėdos universitete, kuris buvo steigiamas baltų kultūrai ir lietuvybei puoselėti, atsirado „STUDLENDAS“, o universiteto merginų šokių ansambliuką, krepšinio varžybų pertraukėlių metu linksminantį žiūrovus - „LEADER DANCE“.

Bet ir to pasirodė maža, dabar visi važiuojantys Naująja uosto gatve ant Jūreivystės instituto stogo gali pasigrožėti iškeltu neoniniu užrašu „LITHUANIAN MARITIME ACADEMY“. Taip sakant puoselėjame, išskirtinai baltiškai ir labai lietuviškai!

Ką dar padėsime ant saviniekos aukuro? Gintarą! Lietuvoje praėjusio Europos krepšinio čempionato simbolį, tokį gintarinį žmogelį, jau pavadinome „Amberiu“. Kitų valstybių krepšinio federacijų atstovai stebėjosi, kad Lietuva, vadinama gintariniu kraštu, neturi lietuviško žodžio savo nacionalinei vertybei pavadinti.

Prisiminkime, juk yra dar ganėtinai populiarus dainininkas „Amberlaifas“, viešbučių tinklas „Amberton“, per pasaulio vandenynus perplaukęs „Amberseilas“, lietuviškų šokių projektas „Amberdance“... Betrūksta tik „Amberlitovco“.

Savinieka pagal „basketbolistus“

Sakoma, kad visos didžiosios bėdos prasideda nuo smulkmenų. Štai dvi nekaltos raidės „BC“, į kurias daugelis mūsų jau nebekreipiame dėmesio. Tačiau po jų seka visiems lietuviams šventas žodis „Žalgiris“, o klaipėdiečiams - „Neptūnas“.

Sudėjus viską į visumą, išeitų „basketbolo clubas Žalgiris“, taip pat „Neptūnas“. Nors toks pusiau angliškas, pusiau lietuviškas žodžių junginys nėra pasaulinė katastrofa, tačiau taip ir knieti paklausti, kas būtų pastatytas prie sienos sušaudyti, jei vietoje tų „BC“ ant sportininkų marškinėlių išaustų, klubo emblemoje nupieštų KK „Žalgiris“, KK „Neptūnas“, t.y. krepšinio klubas „Žalgiris“, krepšinio klubas „Neptūnas“? Niekas!

Bet mūsų krepšinio funkcionieriai ims mikliai įrodinėti, neva to reikalauja tarptautinės federacijos nutarimai ir kiti dokumentai, be to, jei vietoj „BC“ užrašysime „KK“, tai funkcionieriams, juoba žiūrovams, pasidarys nebeaišku, ką tas „Žalgiris“ ir „Neptūnas“ žaidžia: ripką, domino, o gal virvę traukia...

Jei jau taip, tai kad viskas būtų iki galo logiška ir kad funkcionieriams nekiltų jokių abejonių, jog krepšininkai vis dėlto žaidžia „basketbolą“, eikime iki galo - perkrikštykime ir patį „Žalgirį“. Juk kaip vakarietiškai ir europietiškai skambėtų - „Greenwoods“, o visas pavadinimas „BC GREENWOODS“! Beje, panašiu keliu jau einame.

Klubo vadovai dvi lietuviškų žodžių pirmąsias raides pakeitė į angliškus atitikmenis, o patriotiškiausiai nusiteikę žalgiriečių „basketbolo clubo baleiščikai“ per varžybas aukštyn kelia milžinišką žalios ir baltos spalvų vėliavą, kur labai ryškiai šviečia užrašas - „The green-white boys“, kas išvertus reikštų - „žali-balti vaikinai“.

Kodėl, kas ir kada jų galvelėse pasėjo tą baisią saviniekos sėklą? Gėdytis savo gimtosios kalbos yra toks pat absurdas, kaip gėdytis savo tėvų, paties savęs, gyventi pagal principą „atsiprašau, kad gyvenu“ ir susirietus nuolankiai laukti, kada galėsi atėjusiam naujam ponui ir, dar nespėjus jam nusimauti kelnių, kiek galima giliau sulįsti į užpakalį. Ir ne antras ar trečias, bet būtinai pirmas, taip sakant - „first“!

Atsiprašau estetų, kuriuos paskutiniai mano žodžiai įžeidė.

Kaip į jų sąmonę grąžinti paprastą mintį, kad jei taip ir toliau niekinsime save, savo gimtąją lietuvių kalbą, kartu su ja prarasime ir tą savo esybės dalį, kuri daro mus lietuviais, o ne bendram Europos katile skubančiais ištirpti beveidžiais, bevaliais, nykiais žmogeliukais, dėl surūdijusio skatiko pasiruošusiais į viešnamį parduoti savo seserį?!

Ir vis dėlto keistas tas mūsų vis dar gimtosios kalbos likimas. Trukdė ji lenkams, vėliau vokiečiams ir rusams, dabar sunkia našta gulė ant nutautėti skubančių lietuvių pečių. Taigi klausimas labai paprastas - ar pavilksime tą naštą?


Daugiau skaitykite
www.ve.lt


Romualdas OZOLAS: „Sunku būti žmogumi, dar sunkiau būti Tauta“

Kai kas abejoja, ar tautų susiliejimas yra dėsningas reiškinys.

Dėsningas: nenori tauta būti tauta - ir jos nebelieka, ji įsilieja į kitą tautą.

Iš kur tas nenoras? Iš to, kad noras būti tauta yra sunkus darbas: jis uždeda ir kiekvienam žmogui, ir visuomenei daugybę pareigų. O žmogus iš prigimties linkęs į lengvą gyvenimą, ir jeigu yra bent mažiausia galimybė, jis geriau renkasi nebūti ir žmogumi.

Mes sėdim štai čia, vaikštom su savo sąnariais ir kitais kūno padargais, apsigobę prašmatniais apdarais ir jau manom, sėdim, vaikštom žmonės. O iki žmonių mums ne sykį dar labai ir labai toli. Žmogus yra tiek žmogus, kiek jis stengiasi nebūti toks, koks yra dabar, kiek jis stengiasi būti didesnis, geresnis - kitoks, negu yra dabar. Mano žmogiškumas yra ne mano esamybė, o mano siekiamybė, tai, kiek aš kiekvienu momentu, kiekvieną sekundę stengiuosi pakilti virš savęs.

Lygiai tas pats su tauta. Susirašėm į pasus, kad esam lietuviai, - ir jau manom esą. Ir tautą, kuri susideda iš mūsų, manom esant lietuvių tauta. Labiausiai paplitęs požiūris, kad mūsų tauta buvo amžinai, ir užtenka tau susitapatinti su ja - jau ir išspręstos ir tavo, ir jos tautiškumo problemos.

O juk nė viena tauta nėra duotybė. Tautų nebuvo iki naujųjų amžių, galbūt nebus ir ateity. Bet kas bus vietoj šiandieninės tavo tautos, priklauso nuo to, ką tu apie ją galvosi ir ką tu iš jos darysi, eidamas į ateitį.

Tauta, kad ji galėtų pasivadinti tauta, turi atlikti milžinišką kuriamąjį darbą, iš sinkretiškos etnoso masės iškeldama ištisą griežtai diferencijuotą kultūros pasaulį. Kad galėtų būti tauta, visuomenė turi turėti viską nuo primityviausių kultūros formų iki aukščiausių savistabos, savivokos ir savikontrolės sugebėjimų, ji turi turėti galimybę save valdyti, save apginti, save taisyti. Dažnai atrodo, kad iki to dar net neateina mūsų mintys. Užtat mes mielai kiekvienas norim būti auklėjamas, norim, kad mūsų reikalus spręstų kas nors kitas, tiktai ne aš pats, norim, kad mums kas padėtų, netgi kad už mus padarytų tai, ką tikrai privalom padaryti patys. O kas mums davė šitą teisę, jeigu prisipažįstam, kad žmogiškėjimas yra pagrindinė žmogaus pareiga? Ar atliekam mes savo pareigas kitiems, jeigu nesusitvarkom savyje, aplink save, savo žemėj? O juk tiktai tada, kai šitai padaryta, kai matai, ko išties nepajėgi, gali galvoti apie pagalbą, apie teisę į pasaulio bendrijos paramą! Kol pats neatlikai pareigos žmogiškumo tapsmui savo žemėje ir savyje - žmonių bendrijos paramos tu nė neturi teisės tikėtis, ne tik reikalauti. Tauta kaip neformalus žmonių bendrumas (formalus - valstybė) kuriama ant etninės kultūros. Iš jos ugdoma nacionalinė. Sunkus ir sudėtingas bendravimo su kitų tautų žmonėmis menas - jau paskui, jau tik iš to seka.

Nėra žmogui gyvenimo, jeigu jis nėra tautos žmogus. Nėra gyvenimo tautai, jeigu ji nėra pasaulio tauta.

Jeigu kuriame Žemės kampe negaluoja tauta - tame Žemės kampe negaluoja pasaulis.

(Kalba Perspektyvų klubo forume „Žinijos“ draugijoje 1987 m. spalio 21 d.)



Vytautas TREIGYS: „Kokioje šalyje mes jau atsidūrėme?“

Vienoje pasaulio šalyje, vieno miesto centre, ne itin didelėje gatvėje pamatysite tiek iškabų užsienio kalbomis. Ta šalis Lietuva vadinasi, tas miestas - Vilnius, ta gatvė - Vilniaus. Sunku patikėti?

Jei su reikalais eisite Lietuvos sostinės Vilniaus gatve, net nepastebėsite, kad ne Lietuvoje esate. Tik sulėtinkite žingsnį, pamatysite, kad čia Lietuvos mažai belikę. Praktiškai visos iškabos - ne mūsiškos. „Pub’as“, „cafe“, „pizza“ pasidarė įprasti ir rašomi visai legaliai. Nors Lietuvoje valstybinė kalba - lietuvių.

Gatvėje, kuri turėtų būti lietuviškiausia Lietuvoje, vos vienas kitas kuklus užrašas valstybine kalba: „Linas“, „Sveikas maistas“, „Verslo centras“. Iš tarpuvartės nedrąsiai kyšo rodyklės į „Raktų dirbtuvę“, „Siuvyklą“, įsikūrusius kieme. Tiems žodžiams teko trauktis į pogrindį.

Parodykite bent vaikams paskutinius viešus lietuviškus užrašus. Nes nelėtindami žingsnio atsidūrėme per toli ir pačios Lietuvos.

 

Daiva TAMOŠAITYTĖ: „Laisvės kaina“

Kovo vienuoliktąją tūkstančiai žmonių susirinko į nacionalinį Laisvės žygį nuo Vilniaus Rotušės iki Seimo. Puikiai organizuotas taikias eitynes inicijavo Tautinis jaunimas, rezistentai, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės nariai, Nepriklausomybės signatarai, visuomenės, mokslo ir kultūros atstovai, įvairios Lietuvos pilietinės organizacijos. Atvykę užsienio svečiai iš Latvijos, Estijos ir Ukrainos (Maidano kovotojai ir jų atstovai) savo žodžiu išryškino vieną esminį dalyką: nepaisant politinės propagandos, skleidžiamos iš Rytų ir Vakarų, patys kaimynių šalių žmonės - jauni žmonės - supranta ir palaiko vienas kito nacionalinius siekius išlikti ir kovoti su bet kuria demagogija, uzurpuojančia Tautos teises pasisakyti ir kurti savo būtį. Juos puikiai suprato lietuviai, kurie mąsto taip pat. Pirmiausia - suvokia savo teisę mąstyti savarankiškai ir tęsti pradėtą laisvės žygį prieš bet kurias imperijas ir jų naujus darinius, besiformuojančius geopolitinėje erdvėje.

Ukraina išjudino pasaulio galias ir rado jėgų pasipriešinti po Antrojo pasaulinio karo nusistovėjusioms tarptautinėms taisyklėms, kurių laikinumas ir trapumas išryškėjo tada, kai ukrainiečių tauta pradėjo kovoti su iš esmės neišspręstais tarpšaliniais santykiais, pirmiausia su Rusija, Sovietų Sąjungos perėmėja. Suvokusi save kaip orią Europos naciją, Maidano Ukraina netruko išryškinti savo pirminį poreikį: išsivaduoti iš jai primestų ilgamečių vasalo santykių su Rusija. To atvirkštiniu simboliu tapo prezidentas V.Janukovyčius, į valdžią atėjęs kaip Rusijos statytinis. Jo elgesys ir gyvenimo būdas, priklausomybė nuo svetimos šalies diktatoriaus triuškinamai apsinuogino tada, kai taiki visuomenė į kvietimą susitarti buvo pavaišinta kulkų kruša. Kad ir ką darytų prakaituojanti propaganda, per televiziją ir internetą visas pasaulis mato, kas iš tikrųjų dedasi mūsų istoriškai visada buvusioje draugiškoje kaimynėje šalyje. Tad vertėtų suprasti bent vieną dalyką: Ukraina tapo išbandymu visai tarptautinei moratoriumų gerovės miegu miegančiai bendruomenei.

Tačiau jau buvo ne vienas karas, Rusijos kovojamas siekiant susigrąžinti įtaką buvusiose sovietų respublikose ar satelitinėse valstybėse: karas Balkanuose (Kosovo atidalijimas), Gruzijos karas, Čečėnija, Osetija ir Abchazija. Krymo atplėšimo nuo Ukrainos atvejis yra to paties Vakarų nuolaidžiavimo Rusijai, kaip Antrojo pasaulinio karo nugalėtojai, pavyzdys. Tačiau jis yra beprecedentis dėl to, kad Ukraina yra didelė ir galinga valstybė, ir Rusija be Ukrainos lieka tik amžinojo įšalo ir kadaise nukariautų tautelių Sibire ar Užkaukazėje savininkė. Nors plotas - didžiausias pasauly... Ar Europos Sąjunga mano, kad Rusija nukentėjo, ir jai reikia tik didinti didžiausią pasauly užimamos žemės plotą bet kuria kaina?

Niekas tokių klausimų nesvarsto. Kaip ir Karaliaučiaus krašto, kurio prižiūrėjimas sovietų armijos „išvaduotojos“ jau seniai baigėsi. (O kur dar Kurilų klausimas?) Tuo metu, kai Lenkija rodo sveiką protą, ES valstybės tūpčioja vietoj. Pasak Prinstono universiteto politikos analitikų, padėtis susiklostė panaši į Kubos situaciją, tai yra dabartiniai Rusijos kariuomenės veiksmai Juodojoje jūroje ir Krymo pusiasalyje rodo agresyvų iššūkį, kuris į šipulius suskaldo tarptautinių susitarimų (tiesogiai 1994 metų JAV, Anglijos ir Rusijos Budapešte pasirašytą memorandumą dėl Ukrainos nedalomumo) veiksmingumą. Bet juk istorijoje - nieko nauja. Jei yra proga, griebiamasi aneksijų. Galimas trečiasis pasaulinis karas yra realiai suvokiamas tik JAV strategų.

Ukraina ir Krymo autonomija paradoksaliai išjudino įšaldytas geopolitines zonas. (Apie Artimuosius Rytus nekalbėsime.) Todėl susirūpinimas dėl įtakos sferų natūraliai atsinaujino viešojoje erdvėje. Prisiartino prie mūsų sienų. O galima būtų žmogiškai pasakyti: taip, Krymas, kaip puikus kurortas šalčių kamuojamai Rusijai, kuri ten susistatė milžiniškas gensekų vilas, yra tiesiog kurortas, toks, kaip prancūzams Nica. Kaip galima prarasti tokį šiltą kampelį? Jokiu būdu. Plius Juodosios jūros uostai. Taigi Rusija kovos visomis galimomis priemonėmis, kad neprarastų tokios gamtos dovanos. Gal dar sykį ukrainiečių tautai suorganizuos holodomorą ar Černobylį?.. Ir niekam nerūpi, kad tai yra Ukrainos perlas. Keblus klausimas yra ir dėl Krymo totorių. Jų nuomonės neklausiama, jiems tik primetama išankstinė nuostata su išpūstais pažadais. O totoriai daug iškentę. Deportacijas ir visa, kas blogiausia, - kai neturi savo valstybės, tenka taikytis su teroru... Žinoma, jie savo Tėvynės neapleis jokiomis sąlygomis. Pagarba totoriams. Rusija šiaip ar taip pažeidžia dabartinę Ukrainos Konstituciją. Kadangi mums yra žinomas Rusijos elgesys susitarimų atžvilgiu, verta atkreipti dėmesį mūsų sąjungininkių, ES valstybių braižą.

O tas braižas nepaisant greitos technologijų ir informatikos evoliucijos liko nepasikeitęs. Nes žmogaus-grobuonies prigimtis lieka tokia pati. Ir ta prigimtis atsakinga už tai, kad bent vienoje žemės dalyje taikiai gyvenančios tautos staiga atsiduria prieš neįtikimą tikrovę, kai nuolat randasi koks nors „nuo gyvenimo atitrūkęs“ tironas ir vardan savo paranojiškų vizijų (nes jis manosi įgyvendinąs milijonų lūkesčius) visą pasaką apie šviesią žmonijos ateitį sudaužo į šipulius. Ir aukščiausio rango demokratų politikai kaip užhipnotizuoti meta vis tą pačią „gynybinę“ kortą - nusileisti agresoriui, neva jis pasitenkins, it liūtas, vienu kąsneliu, užuot gavęs visą antilopės kūno porciją. Nuolaidžiavimas visada sudaro sąlygas agresoriui toliau pulti. Tai rodo visa šiuolaikinė istorija ir antropologiniai senųjų civilizacijų tyrimai. Tačiau silpnėjanti humanitarinių mokslų padėtis pasaulyje rodo, kad valdantiesiems nerūpi humanizmas per se ir siekiama tik artimų tikslų. Tai yra tokia status quo, leidžianti liūtui gerai pamedžioti, yra specialiai palaikoma. Taigi padėtis yra rimta, bet juk ją politikos analitikai seniai apskaičiavę. Žinoma, ne mūsų, o brandžių (branduolinių) šalių, tarp jų ir Rusijos bei JAV. Ir dabar tiesiog vyksta tų didžiųjų galių žaidimo tęsinys, o mes vėpsome ir pjaunamės tarpusavy. Nes tik manome, kad įsipaišėme į galingojo aštuonetuko tarpą.

Ką reiškia šiomis dienomis kaip visada arogantiška tik savimi susirūpinusios Prancūzijos pozicija, kuri toliau ramiai stato Rusijai karo laivus? Ką reiškia Vokietijos baimė prarasti 40 nuošimčių dujų iš Rusijos ir verslą toje šalyje? Tą patį, ką ir 1939 metais. Vadinamąją realią politiką. Vokietijos atvejis, tiesa, daug įdomesnis. Sukėlusi du pasaulinius karus ir pralaimėjusi, ji psichologiškai susitapatino su nugalėtąja puse (Stokholmo sindromas). G.Šrėderio (Shroeder) pozicija jau iki Angelos Merkel valdymo, kuris supančiotas tų pačių Antrojo pasaulinio karo išdavų ir privalo būti nuosaikus, parodė, kad jis pakluso tai neregimai jėgai. Iki tokio laipsnio, kad parodomuoju būdu įsivaikino rusų vaiką. Ir jei dabar vokiečiai bijo viešai alubariuose, kaip kadaise Bavarijoje, ypač Miunchene, dainuoti savo liaudies dainas, nes tuoj pat bus apšaukti naciais, ir praranda tikros (ne hitlerinės) nacionalinės tapatybės šaknis, nors kitos Vokietijoje gyvenančios bendrijos tai daro laisvai, jie psichologinės perkėlos būdu padeda Rusijai, kuri Stalino asmeny su nacionalsocialistais palaikė slaptus ryšius iki „nepaaiškinamo“ Hitlerio atsigręžimo prieš buvusią strateginę partnerę.

Kyla (ar nuolat eskaluojamas) klausimas, kieno pusėje yra Lietuva, Latvija, Estija, Ukraina? Šios šalys patikėjo Europos senbuvių pažadais. Įstojusios į ES (Ukraina dar ne) jos parodė normalią nuovoką. Nes tikėjosi pagarbos sau, kaip nepriklausomoms nacijoms. Tačiau susiklostė paradoksali situacija, ir ne mes vieni joje atsidūrėme. Paradoksas yra tas, kad ES yra tik ekonominė sąjunga. Ir baisinga eurokratų armija siekia vien ekonominės naudos, kuri ir išryškėjo dabar, kai dėl ekonominės gerovės aukojama tarptautinė taika. Kas yra ekonominė sąjunga? Pagal kapitalizmo dėsnius, tai didžiulė ir besiplečianti rinka, kurioje svarbu sau pajungti prekiavimo zoną, pigią darbo jėgą ir visus silpnesnės pusės išteklius. Reikia pripažinti, kad galimybės konkuruoti buvo sudarytos. Bet juk tie patys patyrę didieji strategai numatė nedidelių prisijungusių tautų bejėgystę, patiklumą ir nepasiruošimą, kuriuo puikiai naudojasi savo tikslais. Kadangi tie patys vartotojiški dėsniai yra „apolitiški“, buvo siekta Rusijai suteikti bevizį režimą. Kaip tuomet atrodo mūsų viltys atsidurti saugioje erdvėje? Nekaip.

Bet ir Rusija vis labiau saistosi su pasauliu ekonominiais bei piniginiais ryšiais, ir Lietuva gali įkandin Vokietijos pradėti šaukti dėl nuostolių. Bėda ta, kad rėkti ir muštis į krūtinę leidžiama tik šešiasdešimt metų nugalėtojo vaidmenį vaidinančiam subjektui, kuris taikos sąlygomis, tarsi pienburnis peštukas pasiilgęs kumštynių, virsta tarptautiniu chuliganu, ir jam visi užleidžia kelią. Ar visi?

Jei dauguma, tada aiškėja, kad ekonominė sąjunga negali būti vien tik ekonominė, kad bet kuri ekonomika laikui bėgant virsta galinga politine jėga. Rusija tai supranta ir sukioja sau kranelį. ES ateities neturi, jei nesuvokia politikos viršenybės virš ekonomikos. O į ekonomikos sampratą įjungiamas ir „žmogiškųjų išteklių“, arba demografinis vaidmuo. Pats paprasčiausias gimstamumo ir migravimo faktorius keičia žemės veidą ir valstybių kontūrus. Jei migraciją ir populiacijos augimą į rankas paima gudrus tironas, jo remiamos kolonijos svetimose šalyse, čiūčiuojamos mažumų įstatymų, tampa visagalės ir pradeda referendumais (taigi net karo nereikia) užiminėti žemes. Tačiau tai atsitinka tik tada, kai kultūra ir civilizacija smunka iki hedonistinio lygmens, užmiršusi, vardan ko iš viso buvo sukurta.

Blogiausia tai, kad puikios idėjos, tokios kaip ekonominė ir kultūrinė partnerystė, bevizis režimas, laisvas judėjimas ir žmogaus teisės virsta niekais, kai viršūnėse prasideda ambicijų karas. O dar aiškiau pasakius, kai paaiškėja, kad kai kurių šalių vadovai neturi ne tik ambicijų, bet elementarios savigarbos ir istorinės nuovokos. Juk Ukrainoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Graikijoje, Šveicarijoje ar Lietuvoje mitinguojantys žmonės, žmonės, kurie referendumais siekia ne tik ekonominių, bet pirmiausia dvasinių vertybių atkūrimo, niekuo nesiskiria. Nes jie sudaro kiekvienos valstybės Tautą, kuri ir yra suverenas. Tauta nėra uabas, kurį taip lengva uždaryti. Tad svarbu suvokti: pirma, tautų bruzdėjimai demokratinėse visuomenėse rodo, kad valdžia joms tinkamai neatstovauja; antra, represinėse ar perdėm korumpuotose valstybėse anksčiau ar vėliau, negalėdama būti išgirsta ir gauti priklausančių teisių, o dažniausiai ir pradedama tildyti policiniais bei kruvinais metodais, tauta pradeda pilietinį karą ar revoliuciją. O trečia ir svarbiausia, visų daugmaž demokratinių ir bendraujančių šalių žmonės mato, kokiu mastu jų rinkta valdžia nusižengia, o tai matydami jie tai įvardija analogiškais terminais. Reikėtų pridėti ir ketvirtą faktorių, kuriuo bjauriausiai manipuliuojama: tai vadinamosios mažumos, arba gausių tautų kolonistai, sąmoningai painiojami su tautinėmis bendrijomis, kurių niekas, be tos šalies įstatymų, kurioje jie gyvena, negina. Būtent tai šiuo metu ir vyksta Kryme, ir šis scenarijus žada būti perkeltas į Baltijos šalis.

Deja, pasaulis įklimpo iki ausų: Rusijai irgi galima užsukti kranelius - padaryti tokią blokadą, kad ji per amžius to nepamirš. Tiesa, rusų liaudis, kaip visada, pasiryžusi rodyti tokius ištvermingumo stebuklus, kurių išlepę Vakarai nė neįsivaizduoja. Be to, Rusija gali priversti savo oligarchus atsiimti kad ir indėlius iš užsienio bankų vienu metu... (tik nežinia, kaip tai pavyktų). Ir kas tada? Kuri pusė čia bus nuovokesnė, kuri nusileis, kuri bus priversta nusileisti, o gal kova prives prie blogiausio? Kol Vakarai skaičiuoja, Rusija vadovaujasi ne prekiniais interesais, o savosiomis ambicijomis ir vis dar nepasotinto mesianizmo utopijomis. Vadinasi, suvokia geopolitiką kur kas geriau, nors veikia civilizuotu požiūriu nepriimtinomis, pasenusiomis priemonėmis. JAV bei iš dalies Anglija taip pat dar neprarado aukščiausio politinio išsilavinimo. Šiomis dienomis ryškėja, kurios šalys išlaiko sveiką nuovoką ir pamatines kultūros vertybes, vertas ginti ginklu, jei prireiks, o kurios išglebo. NATO lieka svarbiu stabdžiu ir vienintele mūsų viltimi. Tad kokia laisvės kaina? Ir mums brangiausia Lietuvos laisvė - kiek ji kainuoja?

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ specialų leidinį
„Redakcinės kolegijos tribūna“


Pasidalink: Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
  Skaityti komentarus (47)

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • EISMO ĮVYKIAI: praėjusią parą, lapkričio 16-ąją, Lietuvos keliuose, pirminiais duomenimis, įvyko 22 eismo įvykiai, kuriuose nukentėjo žmonės, žuvo 3 žmonės: automobilio vairuotoja, pėsčiasis ir dviratininkas, sužeistas 21 eismo dalyvis.
  • PARODA: penktadienio vakarą Nacionaliniame Kauno dramos teatre atidaroma Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto tapybos katedros parengta paroda „Žiūrėti Matyti Regėti“.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
guitar trio

Kaip vertinate, kad Seime tiek daug apkaltų politikams?

balsuoti rezultatai

Ar prenumeruojate laikraščius ar žurnalus?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

   +1  +6 C

   +1  +6 C

 

   0  +3 C

   +5  +8 C

  +3  +7 C

 

   +2  +5 C

    7-18 m/s

    3-8 m/s

 

      5-10 m/s

 

USD - 1.1771 PLN - 4.2340
RUB - 70.4460 CHF - 1.1686
GBP - 0.8918 NOK - 9.6553
reklama
Prenumerat 2018