respublika.lt

2018 rugsėjo 23, sekmadienis

RESPUBLIKOS REDAKCINĖS KOLEGIJOS TRIBŪNA (Nr.105): „MANKURTIZMO SPĄSTAI“nuotraukos (56)

2017 rugpjūčio mėn. 07 d. 07:47:54
Vytautas RADŽVILAS, VU profesorius, filosofas

Tik Lietuvai ir tik jos sąmoningiems piliečiams skirtas specialus leidinys savaitraštyje „Respublika“.

 

Vytautas RADŽVILAS, VU profesorius, filosofas:

Praėjusią savaitę prof. Jūratė Laučiūtė paskelbė straipsnį „Pirmyn! Į praeitį?“, kuriame atkreipė dėmesį į panašumą tarp VU TSPMI studentų piktinimosi mano „euroskeptiškomis“ pažiūromis ir okupacinio režimo entuziastų skundų dėl „nacionalizmo dvasios“ pokario VU filologijos profesorių paskaitose. Pastarąjį mėnesį tai toli gražu ne pirmas šiuos ir kitus dabartinių ir sovietinių mėginimų įtvirtinti „vieną tiesą“ panašumus primenantis tekstas, išskirtinis savo atvirumu ir neatsitiktinai sulaukęs atitinkamo jį skelbusios redakcijos įvertinimo, - su ištisus trejus metus kas savaitę komentarus leidiniui rašiusia autore skubiai nutraukta sutartis.

Šis straipsnis aktualus visai Lietuvos visuomenei. Atmintis - tik ji neleidžia žmogui tapti nežinančiu, kas jis buvo, yra ir privalo būti, mankurtu ir apsaugo nuo pavojaus tapti „laimingu“, tai yra net nepajėgiančiu aiškiai suvokti savo apgailėtinos padėties, vergu. Nereikia priminti, kad mankurtas - dvasiškai suluošintas žmogus, iš kurio atimta atmintis. Tai neprisimenantis savo praeities ir kilmės - tėvų ir gimtosios bendruomenės - padaras, kuris, nesuvokdamas, kas jis yra, visada jaučiasi „laimingas“ ir pasiruošęs aklai įvykdyti bet kurį šitokia būtybe jį pavertusių šeimininkų paliepimą. Kad ir kokia svarbi ir maloni man gerbiamos profesorės išsakyta moralinė parama, sutartis su šio teksto autore nutraukta dėl kitos priežasties. Toji priežastis yra kur kas gilesnė: savo straipsniu ji pataikė į patį Lietuvoje vyraujančios ideologinio ir politinio valdymo sistemos nervą. Straipsnis „žalingas“ ir „pavojingas“ pirmiausia todėl, kad gaivina daugelio žmonių prisiminimus apie sovietmečiu vykusias „neteisingai mąstančių“ asmenų moralinio ir psichologinio spaudimo bei žlugdymo kampanijas.

Okupacijos laikų neregėjusiai ir neatsimenančiai, tad kiek naivokai tikinčiai, kad gyvena „laisvės karalystėje“, jaunajai kartai jis gali tapti paskata susimąstyti, kas yra tikroji laisvė ir kokia jos prasmė, nes turėtų pažadinti sveiką abejonę ir gilesnę pajautą, kad Lietuvoje su laisve vyksta keisti ir negeri dalykai. Nuo čia jau tik mažas žingsnelis iki to, kad visuomenei atsivertų akys ir daugeliui taptų akivaizdi ir pagaliau viešai pasakyta didžiausia šių dienų Lietuvos „paslaptis“: būtent kad Lietuvą valdo ir negailestingai naikina vėlyvojo sovietmečio komsomolo karta. Grobikams sunaikinus ir nutildžius sąmoningiausius ir patriotiškiausius Lietuvos visuomenės sluoksnius, o slenkant metams natūraliai keičiantis kartoms ir vykstant nuožmiam visuomenės ideologiniam indoktrinavimui bei „perauklėjimui“, okupuotoje šalyje mankurtėjimas plito vis lengviau ir sparčiau. Sąjūdžio išvakarėse Lietuvoje buvo likę kur kas mažiau istorinę atmintį ir tautinę bei valstybinę sąmonę išsaugojusių piliečių, nei melagingai skelbia tris dešimtmečius skleidžiamas „visuotinio tautos prabudimo“ mitas.

Mažiausiai prabudusiųjų buvo labiausiai „perauklėtoje“ - iš pradžių prievarta atplėštoje, o vėliau vis savanoriškiau atitrūkinėjusioje nuo dvasinių, moralinių ir politinių Lietuvos Respublikos ištakų ir idealų kamjaunuolių kartoje. Smarkiai sumankurtinta - nukrikščioninta, ištautinta ir išvalstybinta - Sąjūdžio išvakarėse ji buvo parengta ir pasiruošusi užbaigti Tautos naikinimo darbą. Kadangi nebuvo spėjusi tiek pasireikšti šiame bare kaip labiau pasižymėję „partijos draugai“, ji nesunkiai prisitaikė prie naujų sąlygų - okupantų įskiepytas sovietines „pažangias“ pažiūras greitai ir gana meistriškai padengė išoriniu „europinių vertybių“ lako sluoksneliu. Netruko paaiškėti, kad ji ne tik lengvai perėmė naują politinį žodyną ir retoriką, bet „pažangumu“, o kartu ir abejingumu Tautos ir valstybės likimui pranoko savo mokytojus.

Augę nepriklausomoje Lietuvos valstybėje ar bent girdėję joje gyvenusių tėvų pasakojimus vyresnieji Lietuvos vedliai į šviesų komunizmo rytojų tai valstybei ir pačiai jos idėjai vis dėlto jautė tam tikrų sentimentų ir šiokią tokią pagarbą. Netrūksta liudijimų, kad ne vieną išdaviką ir kolaborantą vis dėlto retkarčiais pristabdydavo ir priversdavo pasijausti nejaukiai ar net susigėdus nerangiai teisintis dėl savo niekšiškų veiksmų būtent anos laisvos Lietuvos vaizdinys, nevisiškai išblukusi joje patirto žmoniškesnio gyvenimo ir auklėjimo įtaka. Prof. B.Genzelis pasakojo, kad, pvz., liūdnos atminties LKP CK sekretorius drg. P.Griškevičius neretai būdavo gana sukalbamas lietuviškojo kultūrinio paveldo išsaugojimo ir panašiais klausimais, išskyrus, žinoma, atvejus, kai būdavo aiškios ką nors daryti draudžiančios Maskvos direktyvos. Pakakdavo trumpų aptemusios istorinės atminties prašviesėjimų, kad staiga prabudusi uolaus okupantų tarno tautinė savigarba akimirkai pažadintų sąžinę, kuri padiktuodavo ne betaučio „sovietinio žmogaus“, bet tik akimirkai atsikvošėjusio lietuvio dvasioje galėdavusius kilti sprendimus ir veiksmus.

Čia ir išryškėja didysis šių dienų paradoksas. Kitaip nei nepriklausomos Lietuvos atmintį turėję komunistai, tipiška vėlyvojo sovietmečio kartos atstovė p. Nerija Putinaitė jau leido sau Joną Basanavičių vadinti psichiniu ligoniu, o Vincą Kudirką - nevykėliu. Palyginkite, Lietuvos komunistų vadas, „liepsningas revoliucionierius ir internacionalistas“ V.Mickevičius-Kapsukas iš pagarbos V.Kudirkai manė esant būtina rinktis mažybinę jo slapyvardžio - Vincas Kapsas - formą. Ne atsitiktinumas, kad šeimininkaudama Vilniuje marionetinė V.Mickevičiaus-Kapsuko vyriausybė vis dėlto pagarbiai elgėsi su J.Basanavičiumi ir kitais iškiliais moderniąją lietuvių tautą kūrusiais to meto šviesuoliais. Juos mėginta palenkti savo pusėn ir paskatinti bendradarbiauti. Šitaip buvo elgiamasi toli gražu ne vien dėl grynai politinių arba, kaip mėgstama sakyti, pragmatinių paskatų. Daugelis aršių komunistų ir nepriklausomos Lietuvos valstybės idėjos atkaklių priešininkų vis dėlto iš tiesų vertino ir gerbė V.Kudirką ir kitus iškilius XIX a. pabaigos inteligentus - tautinio atgimimo veikėjus - kaip lietuvių tautos tėvus kūrėjus. Sovietmečiu buvo neigiamai vertinama jų politinė veikla, pastangos kurti „buržuazinę“ Lietuvos valstybę laikytos „istorine klaida“, bet tokio pobūdžio patyčios, kokias sau leidžia dabartiniai vėlyvojo sovietmečio ir nepriklausomybės sąlygomis subrandinti eurokomjaunuoliai, buvo neįsivaizduojamos.

V.Kudirkos pasakojimas, kaip jis iš užkietėjusio lenkomano atvirto į lietuvybę, buvo privalomas lietuvių literatūros kurso skaitinys. O šių dienų „laisvoje“ Lietuvoje mokiniai ne tik „jautriai“ apsaugoti nuo kenksmingos tokių skaitinių įtakos, bet mėginimas įtraukti šį pasakojimą į mokymosi programą būtų įvertintas kaip neleistina ir griežtai smerktina „atavistinio“ nacionalizmo apraiška. Visa tai savaip logiška, nes J.Basanavičiaus įkvėptas ir su bendražygiais įgyvendintas Lietuvos projektas de facto ir net pusiau oficialiai laikomas nebereikalinga ir beprasmiška atgyvena - net akivaizdžiai augančių geopolitinių grėsmių akivaizdoje, kai ugdyti sveiką patriotizmą darosi gyvybiškai svarbu.

V.Kudirka vaizdžiai aprašo, kaip jį, gimnazijoje besimokantį lietuvių valstiečių sūnų, aplankius tėvams, vesdavosi šiuos į tolimiausią sodo kertelę, kad bendramoksliai nenugirstų, jog šeima kalbasi „mužikiška“ lietuviška šnekta, ir šitaip išvengtų jų pašaipų ir gėdos. O baigiamas prisiminimas jaudinančiomis eilutėmis, kaip, paėmęs į rankas J.Basanavičiaus išleistą „Aušrą“, V.Kudirka apsiverkė iš kartėlio ir jau iš kitokios gėdos. Gėdos, kad taip ilgai buvo išsižadėjęs savo kilmės ir Tautos. Nusakant šią skausmingą tapatybės paieškų trajektoriją madinga postmodernia kalba, jis suvokė ir įsisąmonino savąjį tapatumą ir tvirtai apsisprendė jį teigti ir valingai ginti. Tačiau dabartinėje Lietuvoje šis pasakojimas kažkodėl laikomas „politiškai nekorektišku“ ir „neaktualiu“ - kliūtimi besimokančiam jaunimui išsiugdyti „šiuolaikiškesnę“, „tikru XXI a. žmogumi ir europiečiu“, o ne kažkokia XIX a. pabaigos atgyvena.

Viskas būtų sklandu ir gražu, tik bėda ta, kad šią J.Basanavičiaus ir V.Kudirkos pastangomis išskleistą ir vėliau išpuoselėtą lietuvybės sampratą taip pat „atgyvena“ laikė ir mokė jos gėdytis bei ragino kuo greičiau išsižadėti ir Lietuvos žemę trypęs sovietinis okupantas. Ir galiausiai, koks sutapimas: ta „pasenusi“ ir „nebeaktuali“ lietuviškoji tapatybė yra ne krislas, o dideliausias rąstas putiniškos Rusijos revanšistų akyse.

Jų neapykantos „pribaltikoje“ tariamai klestinčiam nacionalizmui ir aršios kovos su juo motyvą suprasti nesunku. Tiems „nacionalistams“ būdingas vienas itin „nepatogus“ bruožas: iškilus reikalui jie visada pirmieji ir nedvejodami stoja ginti savo tautos ir šalies. Ilgiausiai pokarinėje Europoje trukęs lietuvių partizaninis karas - J.Basanavičiaus ir V.Kudirkos „nacionalistinėmis“ idėjomis tikėjusių ir jų tikrumą savo gyvybės kaina liudijusių tarpukario Lietuvoje užaugusių ir jos išugdytų jaunų pasišventėlių ir drąsuolių žygdarbis. Visai neseniai, kai Ukraina tapo agresoriaus auka, pakrikusi ir demoralizuota armija nepajėgė priešintis, nes karininkai nedrįsdavo įsakyti savo valdiniams kautis su priešu, baimindamiesi, kad sumankurtėję kareiviai šaudys jiems į nugaras. Ir vėl šalį išgelbėjo ne saldžiakalbiai „ėjimo į Europą“ šaukliai, bet tų pačių „nacionalistų“ suformuoti kone beginklių savanorių batalionai, kurie ir atlaikė pirmąjį priešo smūgį. Būtent šią pamoką, kuri vis dar nėra išmokta Lietuvoje, puikiai perprato ir iš jos pasidarė išvadas Putino sėbrai. Jie žino ir supranta: mankurtai - ar tai būtų XX a. sovietiniai, ar XXI a. europiniai mankurtai - niekada nenorės ir nesugebės sąmoningai ir valingai ginti savo valstybės. Neatsitiktinai trokštama, kad jų būtų kuo daugiau. Štai kodėl sovietmečiu vykusi kova su „nacionalizmo atgyvenomis“ tęsiasi. Belieka tikėtis, kad ne iki „pergalingos pabaigos“, kuri greičiausiai užverstų paskutinį Lietuvos istorijos puslapį.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ specialų leidinį
„Redakcinės kolegijos tribūna“


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
  Skaityti komentarus (56)

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • PASIEKIMAS: sekmadienį Austrijoje prasidėjusio pasaulio dviračių plento čempionato moterų komandų atskiro starto lenktynėse Italijos „Ale Cipollini“ ekipa, kuriai atstovauja lietuvė Daiva Ragažinskienė, užėmė devintąją vietą.
  • VYRIAUSYBĖ: Žemės ūkio ministras Giedrius Surplys sekmadienį prasidedančioje neformalioje Žemės ūkio taryboje Austrijoje aptars priemones, kurios galėtų padidinti regiono žemdirbių konkurencingumą, skatinti aukštos kokybės produkcijos gamybą ir pan.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
1. V.Tomkus: nuo atgimimo iki išsigimimo
2. V.Vyšniausko kalba, pasakyta Seime, Sąjūdžio jubiliejaus proga
3. Disidentė, vienuolė Nijolė Sadūnaitė: Abu popiežiai suprato mūsų kančią
4. Įstatymai rašomi „iš pilvo“
5. Į politiką eina jau prasiskolinę žmonės
6. Rolandas Paksas. Neturi likti ginklų ir kariuomenių Baltijos šalyse bei Karaliaučiuje
7. Prezidentei krizė buvo pelninga
8. Vilniečiai atvykstantį popiežių pasitiks užversti kalnais šiukšlių
9. O.Strikulienė: Kas verks sumažinus Seimo narių skaičių?
10. Parlamentas tirs žinomų šviesuolių KGB šmeižto istoriją
11. Už vizitą pas gydytoją mokėti teks ne visiems
12. Arvydas Juozaitis stoja į kovą
13. Iš Žmogaus teisių komiteto pirmininko posto varomas P.Gražulis: Esu labiausiai tinkamas ginti žmogaus teises
14. O.Strikulienė: Žmonės patys neina balsuoti, o paskui bloga valdžia piktinasi!
15. T.B.Burauskaitė: Padarėme tai, ką liepė Seimas
16. Nekultūringa politika
17. O.Strikulienė: Du politikai, taikos balandžiais lakstantys
18. F.Kauzonas: Parduodamas Europos vidurys!
19. Bausti reikia tikruosius žudikus
20. Perki internetu, malonėk susimokėti... už orą
21. Sumindžiotos mūsų istorinės relikvijos
22. Ar ne laikas grąžinti skolą Mažvydui?
23. Vaidindami demokratišką valstybę pamiršome, kas ta demokratija yra
24. „Auksinių šaukštų“ istorija dar nebaigta
25. O.Strikulienė: Nieko naujo. Valdžios fikusai tik kaitaliojasi su kaktusais
reklama
darbas vadyb

Ar jums yra tekę gauti padirbtų pinigų?

balsuoti rezultatai

Ar pažįstate šimtamečių žmonių?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

  +6 +9 C

   +6  +9 C

 

   +5  +8 C

  +11  +15 C

   +12  +11 C

 

   +10  +12 C

  1-6 m/s

 0-4 m/s

 

    1-6 m/s

 

USD - 1.1759 PLN - 4.2946
RUB - 78.5108 CHF - 1.1228
GBP - 0.8940 NOK - 9.5793
reklama
Ukis 2018