respublika.lt

REDAKCINĖS KOLEGIJOS TRIBŪNA (Nr.19): VĖL TEKS SKAITYTI LIETUVIŠKAS KNYGAS LENKIŠKAInuotraukos

2014 balandžio mėn. 11 d. 10:00:04

Tik Lietuvai ir tik jos sąmoningiems piliečiams skirtas dienraščio „Respublika“ specialus leidinys.


„Ar vėl teks skaityti lietuviškas knygas lenkiškai?“


(Skirta mano rinktam Seimo nariui Pranui Žeimiui ir kitiems Seimo nariams, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos, Lietuvių kalbos draugijos pirmininkams)

Diskusija apie lenkų tautinės mažumos pavardžių ir rytinės Lietuvos dalies, kur gyvena Lietuvos piliečiai - lenkų tautybės žmonės - vietovardžių rašybą vyksta taip, lyg nusistovėjusios LIETUVIŲ KALBOS RAŠTO SISTEMOS likimas būtų visai nesvarbus patiems lietuviams. Savotiškas patikrinimas - O GAL IŠ TIESŲ YRA TAIP? - leidyklos „Tyto alba“ 2013 m., Lenkijos institutui Vilniuje parėmus, išleista knyga - Magdalenos iš Nalenč-Gorskių Komarovskos, dabartinio Lenkijos prezidento Bronislavo Komarovskio močiutės, knyga „Sugrįžimas į Žemaitiją“. Keista, bet kompiuteris nesustreikavo lenkiškas pavardes rašant lietuviškai... Po dvasinio, kultūrinio, kalbinio ir dar visokio kitokio šoko perskaičius keletą tos knygos lapų kilo klausimas: už kokius pinigus galima šitaip parsiduoti, šitaip išduoti lietuvių kalbą? Nekalbu apie turinį: knyga parašyta patraukliai, bet dvarininkės lenkaitės, gimusios 1900 m., požiūris į 1863 m. sukilimą ir į dvaro vaidmenį valstiečių gyvenime kitoks nei 1879 m. gimusio valstiečio sūnaus Jono Biliūno, apie kitokį dvarą skaitome bajoraitės Šatrijos Raganos „Sename dvare“, bet tebūna tai tik įdomu... Svarbu kita: lenkų vardai, pavardės visur rašoma lenkiška abėcėle. Tiesa, šuns vardas - su lietuviška Š, o ne su lenkiškom SZ - tą malonu lietuviškai parašyti... Galima pasamprotauti politinėm temom: reveransas Lenkijai, Lenkų rinkimų akcijai - valdančiosios daugumos daliai, spjūvis lietuviams ir jų kalbai, knygos leidėjų atsisakymas laikytis Lietuvos įstatymų? Kas bus, kai lenkų pavyzdžiu ir kitos tautinės mažumos pareikalaus pavardes rašyti jų gimtąja kalba? Ak, tiesa: Seimas nusprendė, kad kalbai nereikalinga Konstitucijos apsauga... Bet minėtos knygos leidėjams, matyt, dar ne visos lietuvių kalbos rašybos taisyklės išbluko iš atminties: prie lenkiškai užrašytų pavardžių prikabinama nosinė, jei to reikia sakinio prasmei: Mineykų...

Švietimo ir mokslo ministerijai reikia suklusti: ir buvę mokiniai, vadinasi, mes, visi lietuviai, ir dabartiniai mokiniai nebesugebėsime perskaityti lietuviškų (?) knygų, privalu mokytis lenkų kalbos, agresyviai besibraunančios į lietuvių kalbą, į buvusią nepajudinamą, net sovietiniais metais išlikusią rašto sistemą. Mokytis ne brolių latvių kalbos, kad nereiktų tarpininkės - rusų ar anglų - besikalbant su latviais, o lenkų, nes to reikalauja Lietuvos lenkai, o mes, lietuviai, tylime: tyli Lietuvių kalbos draugija, tyli mokyklų lituanistai, nežino, kokios pozicijos laikytis Valstybinė kalbos komisija. VALSTYBINĖS LIETUVIŲ KALBOS puolimui parinkta labai tinkama politinė situacija: įvykiai Ukrainoje, rinkimai į Europos Parlamentą, mūsų prezidento rinkimai... Negirdom, nemačiom prasprūdo žinia, kad KALBAI nereikalinga KONSTITUCIJOS apsauga. Niekas, jokia organizacija ar partija, nekvietė į referendumą, nerinko parašų, jokia televizija nepakvietė į diskusiją - TAUTOS pasitarimą, nesu tikra, ar išspausdins ir mano straipsnį, - juk tai tik kalba, kas, kad vienas iš VALSTYBINGUMO ir TAUTIŠKUMO požymių...

Balandžio 3 d. klausiausi E.Jakilaičio laidos „Dėmesio centre“. Deja, primenant, kad leidžiama kitų valstybių piliečių pavardes rašyti originalo kalba, buvo užmiršta, kad  lenkai, kurių pavardžių rašyba taip rūpinamasi, - Lietuvos piliečiai, o jų gyvenama teritorija - visų mūsų LIETUVA, mažytė, vienintelė. Vaikas, išmokęs skaityti gimtąja kalba - lietuviškai, turi mokėti perskaityti visų Lietuvos vietovių pavadinimus ir jos žmonių vardus.

Atviru laišku kreipiuosi į savo rinktą Seimo narį Praną Žeimį, į kitus Seimo narius, į Lietuvos žmones, prašydama ir Nepriklausomybės metais ginti ir saugoti gimtąją kalbą: lietuvių kalba parašytos jos piliečių pavardės, vietovardžiai - įrodymas, kad mes esame ir norime būti. Gal tiesiog rašykime laiškus - reikalavimus, kad visoje Lietuvoje išliktų LIETUVIŲ KALBA, kad JAI būtų grąžinta Konstitucijos apsauga.

Nijolė KLIMANTAVIČIENĖ,
lietuvių kalbos mokytoja ekspertė,
dabar jau pensininkė



Daiva TAMOŠAITYTĖ: „Gebanti visuomenė ir kultūros krachas“

Valdžiai nuo krizės laikų nusprendus, kad kultūra ir švietimas yra našta, padidinus mokesčius kūrėjams, leidėjams ir spaudai, šalį pirmadieniais palikus be dienraščių ir galiausiai ryžusis uždarinėti likusius laisvus rašytinio žodžio židinius visokių strategijų ar nepakankamumo, tokios atseit mažakraujystės aptikimo, metodais, natūraliai kyla klausimas: ar Lietuva yra savarankiška valstybė su savarankiška politika? Garsėja balsų, kad ne. Kaip kitaip paaiškinti nacionalinės televizijos ir radijo, išlaikomo iš mokesčių mokėtojų pinigų, skurdą, kai LRT vadovai ir darbuotojai iš paskutiniųjų stengiasi gerai dirbti darbą, įtikti, bet vis tiek blogai visoms politinėms srovėms, išskyrus tuos veikėjus, kurie pasirodo kaip šventas popiežius lange ar kurie tam kartui pasirodo naudingi? Bet jeigu nėra savos politikos, nėra ir politizavimo - mėgstamos valdančiųjų klišės priešui lokalizuoti. Vadinasi, jei visuomenė ne politizuota, tai gal ideologizuota? Daug balsų šaukia, kad ne, juk laisva rinka, darome, ką norime. Tai gal populizuota, kaip mėgsta teigti visuomenės viršūnėlės? Ogi net ir ne populizuota, nes liaudžiai jau seniai kalbama ne tai, ką ji nori išgirsti, o tai, ką nori pasakyti ja manipuliuojantieji, kalbantys patys sau. Nors jau ochlokratija šalyje kvepėtų! Bet ne. Nei demokratijos, nei oligarchijos, nei ochlokratijos. Nei normalios autokratijos, nors požymių judėti to link esama. Žodžiu, nieko aiškaus gryna forma. Tai kas gi mes esame? Keistas istorinių aplinkybių pagimdytas darinys, kuris susideda iš bolševikų palikto transformuoto represinio aparato ir Vakarų pamėtėto iliuzinio siekio praturtėti bet kokia kaina, kuriam atstovauja laisvosios rinkos ekspertai ir liberaliai nusiteikę žmonės nuo aukščiausių iki žemiausių visuomenės sluoksnių. Jam vardą dar reikės nukalti. Tokio mūsų istorijoje dar nebuvo. Gal tai pavadintume alienokratija? Išvertus iš graikų, svetimųjų valdžia. Statytiniai visais lygiais džiaugiasi 1990-aisiais prakirstais langais į Europą ir tuo vaidmeniu, kurį jiems suteikia nematomasis bosas. Adrenalinas. Nereikia ir amerikietiškų kalnelių.

Kad mūsų šalyje vykdomas socialinis eksperimentas su žmonėmis greičiau parodo rezultatą nei kitur, nieko keista. Taip yra dėl to, kad jis perdėm priešingas natūraliai lietuvių tautos savasčiai. Esame visiškai nepakartojami, nes „mūsų žmogiškieji ištekliai išties unikalūs“, kaip pripažįsta užsienio ilganosiai. Nepakartojami, nes kenčia tai, kas daug kur būtų visiškai nepakenčiama. O kenčia dėl to, kad nesupranta arba nemato galimybių priešintis. Kalbėsiu apie prieš dešimtmetį pradėtą mums skiepyti projektų invaziją, ne, veikiau Projektų Epochą, keičiančią nacijų veidus. Kultūros, švietimo ir akademinio mokslo darbuotojai privalo rašyti projektus, taip įtvirtindami savo konkurencingumą ir pažangumą. Ir ne tik: yra pasakyta, kad taip užsidirbama duona. Projektų rašymas nebėra savanoriškas apsisprendimas, tai išlikimo sąlyga. Projektų tinkamumą nustato ekspertai. O kas nustato tuos kriterijus? Matyt, mistinė „nematoma ranka“, suformavusi naują tarpininkų sluoksnį, įsitvirtinusį tarp meno, mokslo žmonių ir jų kūrybos bei darbo objekto. Tarpininkai skirsto struktūrinės paramos lėšas ir diktuoja sąlygas. Suklestėjusio lobizmo sąlygomis remiamas elektroninis verslas, o vertintojai ir konsultantai sunaudoja daugybę pinigų. Svarbu net ne tai, kad įvairios šio sluoksnio įvaldytos bevertės ar net žalingos strategijos ir planai nusunkia milijonus be jokio rezultato. Projektų rašymas keičia visuomenės santykius ir pamatinius kultūros plačiąja prasme dėsnius. Per dešimtmetį radosi projektininkų žargonas, kurį supranta tik jie patys. Jame mažėja lietuviškų žodžių, o sąvokos virsta neįmenamomis mįslėmis. Pavyzdžiui, „trūksta IS, IRT įrankių“, inovacijų, tarptautinės sklaidos ir ypač gebančiųjų; pagrindinis uždavinys yra „patyrusių tyrėjų gebėjimų stiprinimas, skatinant tarpsektorinį ir tarptautinį judumą“, ir panašiai. Tai ištrauka iš Švietimo ministerijoje vykusio simpoziumo dėl planuojamų prioritetų 2014-2020 metais. Panašūs procesai vyksta visose srityse. Daugėja mįslingų santrumpų iš didžiųjų raidžių, kodinių posakių, kurie buvo taip mėgstami SSRS ir kurių manėme atsikratę visam laikui. Vartojamos kalbos formulės primena nežinomo ir nesuprantamo kibernetikos mokslo naujoves. Jos suprantamos tik to mokslo vadybininkams. Nūnai kiekvienas poetas, iki šiol su bloknotėliu ramiai sėdėjęs po akacija, dailininkas, žvalgstęsis į debesis, pianistas, prie fortepijono šlifavęs J.S.Bacho partitą, ar žvaigždėtą dangų stebėjęs astronomas privalo tapti idealiu vadybininku, idant suvoktų šią didingą naujųjų laikų kalbą. Kitaip projekto jis neparašys. O jei parašys, neatitiks kriterijų. O jei ir atitiks, gali tekti per kelias valandas daryti nereikalingas pataisas, kurios nesibaigs. Galiausiai įmanu išgirsti atsakymą, kad pinigų, nors projektas ir geras, neužtenka. Geram projektui skirti pinigai gali būti niekam nežinant permesti kitai projekto rengėjų grupei. Ir toliau vis gražiau. Tokia yra akademinio mokslo, švietimo ir kultūros tikrovė. Sprendžiančiose institucijose senokai susiformavo tam tikros koaguliacijos, kurios per projektų finansavimą atsijoja ir krešina tik tam tikrai ideologijai arba sistemai ištikimas menininkų ir mokslininkų grupes.

Vyksta dar slogesni pokyčiai, siekiantys gilumines kultūros sferas. Štai sukurta Kultūros taryba, nors visos kūrybinės organizacijos tam priešinosi, nujausdamos rezultatą. Prezidentė metiniame pranešime pareiškė, kad tokiu būdu „lėšų kultūrai skirstymas depolitizuotas“: „Patys, menininkai, spręskite, kurie projektai verti valstybės dėmesio ir gali sustiprinti Tautos dvasią“. Jau seniai kalbama, kad „Strategijoje 2030“, į kurią orientuoti visi projektai, nė su žiburiu nerasi ne tik Tautos dvasios, bet ir pačios lietuvių tautos, tik europiečius, euromokslą ir euromeną. Net prieš vieną filharmonijoje vykusį politinį renginį, kuriame dalyvavo aukščiausi valdžios atstovai su prezidente priešakyje, pranešėja pasidžiaugė, kad skambinsiantis pianistas „dažnai grįžta iš JAV į savo Tėvynę Europą“ (ne Tėvynę Lietuvą!). Kitas dalykas, kad ekspertais tapę ir savo kolegoms pinigus skirstantys menininkai ar mokslininkai patenka į nepavydėtiną padėtį, nes šis mechanizmas iš principo kiršina vienus kūrėjus su kitais, tai užprogramuota. Vyksta žiaurios dalybos dėl kaulo, nes taip nusprendė „depolitizuota“ ir labai plaukuota „nematomoji ranka“, kultūros ir mokslo sferą pavertusi ideologizuoto (libertarizuoto) verslo šaltiniu, kurį samsto atitinkamos tarybos. Tai ne tik kūrybinės ir mokslo bendruomenės skaldymas. Neprisitaikiusiam prie naujųjų reikalavimų žmogeliui nebėra kur galvos priglausti, net prie biurokrato ar viešųjų ryšių specialisto krūtinės. Tik prie konteinerio. O kas yra prisitaikęs rašytojas ar akademikas? Bolševizmo laikais tokių, regis, buvo. Neprisitaikiusiems būdavo rengiami „procesai“. Analogiškai jau išauginta nauja prisitaikiusiųjų, „gebančiųjų“ karta, tik prie kitų - ES standartų. Neprisitaikę idiotai, pažangos retrogradai, nelaimingi fašistai ir homofobai išmano ikiprojektinę tūkstantmetę kultūrą, suvokia Aristotelio ir A.Dantės kalbą, bet ne tą, kuria reikalaujama rašyti projektus. Argi Aristotelis su A.Dante pajėgtų parašyti projektą? Žinoma, kad ne. Nes jie patys nėra nei inovatyvūs, nei kokią nors sklaidą vykdo. Be to, rašo neaktualia kalba.

Balandžio trečiąją Rašytojų klube vyko įkapių ruošimo dar vienam leidiniui aptarimas: kultūros žurnalas „Naujoji Romuva“ šiais metais iš Spaudos rėmimo fondo negavo nė cento. Pasak jo redaktoriaus Andriaus Konickio, „Juozo Keliuočio įkurtą žurnalą uždarė bolševikai, o Vaidoto Daunio atkurtąjį - Spaudos rėmimo fondas“. Mat filosofijos mokslų daktarui, puikiam publicistui ir redaktoriui bei projekto vadovei neužteko intelekto, kad sugebėtų parašyti tinkamą projektą; juodviem pritrūko „kryptingumo ir aktualumo, kompetencijos, nesimato persitvarkymo požymių, leidinys aklai prisirišęs prie prieškarinio formato, jis neturi perspektyvos ir net poreikio, nes yra neoperatyvus“. Ilgai buvo aiškinamasi, kas per velnias yra ekspertų verdiktas: „Gebančios visuomenės idėjos sklaida reikalauja inovatyvesnių analizės instrumentų ir specializuotų autorių atrankos“. Tokiu būdu mistinė SRTRF ekspertų nuomonė vienu smūgiu uždarė puikų, intelektualų, kokybišką, savito veido ir istoriškai vertingą kultūros leidinį, o jo rengėjus, bendraautorius ir net Joną Basanavičių su Levu Karsavinu, kaip ir kitas „Tautos dvasiai“ bei paveldui reikšmingas žurnalo puslapiuose atgyjančias praeities ir dabarties asmenybes, paskelbė negebančiais, tai yra neįgaliais personažais.

Nei juoktis, nei verkti. Gebanti visuomenė - tai ta, kuri į istorijos šiukšlyną vieną po kito išmeta ištisus kultūros sluoksnius ir žmones, nes ateičiai reikalingi tik „instrumentai“ ir „specializuoti autoriai“. Ne, V.Šekspyras su Mikelandželu tikrai nespecializuoti, neprojektiniai. Todėl ne „operatyvumą ir aktualumą“, bet amžinąsias būties vertybes aktualiomis laikantieji jų bičiuliai - tokie pat invalidai. Iš kelių nuolat ant finansinio kracho ribos balansuojančių aukšto lygio kultūros leidinių pirmoji krito „Naujoji Romuva“. Dar išeis nespalvotas, plonas prieškarinio leidybos lygio numeris. Turbūt taps kolekcininkų gaudoma retenybe. O kitus, visą laiką maitinamus bado režimu, pamažu išstums „gebanti spauda“, kurioje specializuoti autoriai svarstys specializuotas problemas ir kurs specializuotą literatūrą (meną, mokslą...). Galiausiai kuris nors vienas projektas taps tobula programa, jam bus pastatytas paminklas, o žodžiai, jei dar liks jų be santrumpų, bus iškalti akmenyje. Ir prasidės aukso amžius.

Nė nenutuokiau, kad alienokratai marsiečiai (atsiprašau, europiečiai) tokie pasiutę futuristai. Jų utopijoje gebanti visuomenė - tai visuomenė, gebanti visiškai apsieiti be spaudos visas savaitės dienas, neskaitanti Platono, nesiklausanti Pučinio, ypač nekenčianti poezijos ir atskalūnų menininkų ir mokslininkų. Mat jie amžinai kelia triukšmą, apie kažką mąsto, kalba apie asmens laisvę ir teisę kurti laisvai. Tuos, kurių projektais nepavyko sutramdyti, gali tekti uždaryti, kad visuomenės neužkrėstų pavojingomis idėjomis, pavyzdžiui, apie sielą, kuri yra ne inovatyvi, o amžina, arba kažkokias dvasines vertybes, kurios (siaubas!) nekinta. Tiesa, išraiška, pavidalai kisti gali. Bet jie ne specifiniai, ne investiciniai, ne reglamentuoti, ne ex ante, ne...

Kiekvienas tęstinis meno, kultūros ar mokslo leidinys puoselėja tam tikrą tradiciją, išaugusią iš prigimtinės žmogaus teisės kurti savaime, iš nematomų ir matomų dvasinių prielaidų, iš patirties. Leidinys dažnai tampa vienminčių draugės branduoliu, apie kurį sukasi bičiuliai; meno kūrinys, teorija ar atradimai tampa nuolatinių pokalbių ir malonaus, vaisingo bendravimo priežastimi. Tačiau alienokratai mato, kad tokie laisvos minties ir kūrybos židiniai pavojingi, todėl jie yra išardomi. Net ir virtualioje erdvėje. Taip buvo sunaikintas „Literatūros ir meno“ komentatorių klubas, vienas linksmiausių pasaulyje. Klubo nariai dieną naktį reaguodavo į paskelbtus straipsnius ir mezgė unikalias pažintis. Bet tokie reiškiniai - stichiniai, jiems negalima leisti būti nesuprojektuotiems.

Kol dailūs vadybininkai-operatyvininkai su implantais čiužinėja po modernius koridorius ir bando suprojektinti visą likusią laisvą būtį, sveiko proto nepraradusi šviesuomenė mato tik vieną išeitį: atsisakyti projektų rašymo ir išardyti nieko nekuriančių tarpininkų-cenzorių kastą, sėdinčią žmonėms ant sprando. Nes kiekvienas tikrai kuriantis menininkas, mokslininkas ar leidėjas aiškiai žino, kiek lėšų ir kokiu tikslu jam reikia. O tam, kad būtų išsaugota aukštoji kultūra, mokslas ir vertinga leidyba, turėsianti reikšmės lietuviams ir po šimtmečių, būtina valingai atskirti švietimą ir kultūrą nuo verslo inkubatorių ir kitokių baisių vietų, kur auginami marsiečiai.



Audrius RUDYS: „Euras vietoj lito. Paremsime turtingesnes šalis“

Artėjant numatomam lito pakeitimui euru, gausėja valdžios atstovų ir šios akcijos apologetų pasisakymų bei straipsnių, demonstruojančių euro privalumus bei ekonominę naudą, kurią Lietuvos verslas ir gyventojai esą iš to gaus. Taip, bus ir tokių. Aš gi laikausi nuomonės, kad lito atsisakyti dar nereikia. Todėl manau, kad žmonėms turi būti paaiškinti ir kiti dalykai, kuriuos euro entuziastai nutyli arba sukandę dantis pripažįsta, tačiau linkę sumenkinti ir/ar plačiau jų neanalizuoti. Dar kartą noriu atkreipti dėmesį būtent į šiuos minusus.

Bankų paslaugų brangimas.
Lietuvos bankas prognozuoja, kad Lietuvos gyventojai ir verslas, kai išnyks lito ir euro konvertavimo sąnaudos, sutaupys vidutiniškai 230-240 mln. litų per metus, o bankinė sistema šių pajamų neteks. Bet bankai - ne labdaros organizacijos, o verslo subjektai. Jų akcininkai jokiu būdu nesusitaikys su tokiu pajamų netekimu ir pareikalaus šias netektis kompensuoti. Tad bankų vadovai bus spaudžiami išlaikyti pelningumą, o tai reikš, kad bus didinami bankų paslaugų įkainiai. Jau dabar pastebimas paslaugų brangimas ir pastangos surinkti pinigus už ką tik galima, ir net už tai, ko paprasta buitinė logika apmokestinti neleidžia. Todėl aišku, kad gyventojai ir verslas kaip visuma dėl pinigų konvertavimo išlaidų sumažėjimo nei laimės, nei praloš. Laimės atskiros gyventojų ir verslo subjektų grupės, tačiau kitos pralaimės. Ir pralaimės būtent tos, kurios mažiau konvertuoja, o daugiau naudojasi kitomis bankų paslaugomis. Dažnai ne dėl to, kad labai norėtų, o kad kitaip negali. Dėl valstybės politikos pirmiausia.

Pinigų vertės mastelio pakitimo pasekmės. Stambėjant pinigams, tam tikrą laiką (vyresnio amžiaus žmonėms - gana ilgai) gyventojams bus sunku prisitaikyti prie naujo kainų masto ir priimti racionalius sprendimus renkantis prekes ir paslaugas. Daug kas apgaulingai pasirodys gana pigu, nors iš tikrųjų, palyginti su pajamomis ir atsižvelgiant į pirmame šios serijos straipsnyje aprašytą infliaciją, prekės, o ypač paslaugos, bus pabrangusios. Tai lemia neracionalų pirkimą, o toks pirkimas dar pasunkins infliacijos pasekmes. Vis didesnės dalies namų ūkių pajamų ir išlaidų balansas taps neigiamas, tad įprastinių pajamų pritrūks išgyventi iki eilinės pajamų gavimo dienos. Tada sprendimai galimi trys: panaudoti dalį santaupų (jei tokių yra), nustoti vartoti (pvz., nustoti valgyti arba vartoti prastesnį maistą) arba pasiskolinti. Aukso amžius greitųjų paskolų teikėjams! Ir padaugėjęs amžinų skolininkų būrys.

Per kai kurių šeimų biudžetus kirs ir sukčiavimas. Stambėjant pinigams, stambės ir sukčiavimas. Dėl 20 litų rimtai „paišyti pinigą“ vargu ar apsimoka, tačiau dėl 20 eurų (o tai tik truputį mažiau už 70 litų) gal jau verta stengtis ir rizikuoti. Tol, kol daugybė žmonių nesugebės tinkamai orientuotis, koks naujas pinigų vertės mastelis, sukčiams atsivers daug platesnės galimybės mulkinti žmones. O pats piniginių kupiūrų stambėjimas ir tai, kad jos bus nelabai pažįstamos daugeliui žmonių (o ypač senyvo amžiaus ir prasčiau matantiems), sudarys geresnes sąlygas suklastotų pinigų cirkuliacijai. Ir vėl nuo tokių klastočių labiausiai gali nukentėti pažeidžiamiausi gyventojų sluoksniai ir smulkiausias verslas.

Turtingesnių šalių rėmimas. Įstodami į euro zoną mes nejučiom tampame donorais. Visa euro zonos konstrukcija yra sumontuota taip, kad sąžiningesnės ir atsakingesnę finansinę, ekonominę ir socialinę politiką vykdančios valstybės prisiima atsakomybę galiausiai dengti ne tokių sąžiningų ir atsakingų valstybių skolas. Baltijos šalių atžvilgiu - nepriklausomai nuo to, kokią baisią kainą yra pačios sumokėjusios, kol ropštėsi iš krizės. Nepriklausomai nuo to, kad pensijos jose yra keletą kartų mažesnės; gerokai mažesni ir vidutiniai bei minimalūs atlyginimai. Ir nuo to, kad dalis jų gyventojų ir verslo (žemdirbiai) yra diskriminuojami dėl ryškiai mažesnių išmokų iš ES fondų. Ir nuo to, kad turtingesnės šalys masiškai nusiurbia jaunus, darbingus, palyginti gerą išsilavinimą (kuris kainavo valstybės pinigus) turinčius žmones, palikdamos vis sunkėjančią socialinių išlaidų naštą. Kitaip tariant, mes turime aiškiai įsisamoninti, kad, įstoję į euro zoną mes turėsime atiduoti dalį savo BVP prieaugio (o susiklosčius tam tikroms sąlygoms - dalį savo BVP jam neaugant ar net mažėjant) turtingesnėms šalims, saugodami jų žmones ir valstybes nuo gyvenimo lygio smukimo. Dažnu atveju - pelnyto.

Anot ekonomisto V.Katkaus, situacija yra analogiška tai, kai daugiabučio gyventojai turi sumesti savo pinigus atstatymui sudegusio dvaro, kurio savininkai ne ypač stengiasi atstatyti patys ir savo pinigus leidžia puotaudami, pirkdami „Ferrari“ ir „klubinėdami“ Maljorkos Palmoje. O anot V. Kernagio, „Ir mylimam kolūkyje, pakėlę žemės ūkį, mes dainuosim iš širdies“ (iš dainos „Kolorado vabalai“).



Andrius MARTINKUS: „Lietuvos valstybė ir dabartis“


Ukrainos krizę, be jokios abejonės, reikia vertinti globaliame kontekste. Ji yra neatsiejamas 2008 m. prasidėjusios pasaulinės ekonominės krizės epizodas, o Kijevo Maidanas suprastinas kaip vienas iš tokių, regis, skirtingų fenomenų kaip daugiatūkstantiniai 2011-2012 m. mitingai Maskvoje, „Occupy Wall Street“ judėjimas JAV, „Arabų pavasaris“, didžiulės minios žmonių Graikijos, Ispanijos, Prancūzijos, Brazilijos, Turkijos miestų gatvėse. Prie šių fenomenų priskirtinas ir didžiausias nuo 1991 m. pilietinio aktyvumo Lietuvoje pakilimas, kurį įkūnija 320 tūkst. piliečių parašų, surinktų už vadinamojo „referendumo dėl žemės“ surengimą. Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos fone pilietinį aktyvumą pademonstravo ir aršūs referendumo priešininkai liberalai, kurių lyderiai įstojo į Šaulių sąjungą. Prabilta apie „teritorinę gynybą“ ir netgi šauktinių kariuomenės atkūrimą. Jei neklystu, dar prieš kelerius metus krašto apsaugos ministras socialdemokratas, kuriam einant pareigas ir buvo galutinai atsisakyta šauktinių kariuomenės, samprotavo, kad teritorinės gynybos koncepcija esanti pasenusi, o Lietuvos kariuomenės pagrindinė funkcija NATO karinėje struktūroje būsianti dalyvavimas „taikos palaikymo misijose“. Kas atsitiko, kad Lietuvos politinio elito atstovai ėmė stoti į organizaciją, kuri 1919 m. buvo sukurta būtent Lietuvos teritorijai ginti, o ne taikai palaikyti nuo žiaurių diktatorių išvaduotų islamo išpažinėjų kraštuose? Nuoširdus patriotizmo proveržis? Ciniškas rinkimų triukas? O gal sumaištis protuose? Jei vis dėlto paskutinis variantas, jis neturėtų stebinti. Juk oficiali propaganda padarė viską, kad per daugiau kaip dvidešimt atkurtos Lietuvos valstybės metų jos piliečiai taip ir nesuvoktų, kokia yra tikroji dabartinės Lietuvos valstybės prigimtis.

Panašu, kad daug kas iš mūsų (neišskiriant nė šio straipsnio autoriaus) klydo, manydamas, kad nebeteks būti tokių didingų istorinių įvykių liudininku, kokie vyko 1989-1991 m. Daug ženklų rodo, kad anuomet gimusi pasaulio tvarka šiandien eižėja ir artėja prie pabaigos. Savaime suprantama, nėra jokių garantijų, kad ateitis bus „geresnė“. Tai ypač turime įsisąmoninti mes, kurių valstybinė būtis per pastaruosius du ir daugiau šimtų metų išnykdavo nuo istorijos arenos ir vėl į ją grįždavo būtent tokių globalių istorinių lūžių laikotarpiais. Penkis su puse amžiaus gyvavusi (po Liublino unijos, tiesa, tik ribotai suvereni) Lietuvos valstybė pirmą kartą išnyksta Didžiajai Prancūzijos revoliucijai skelbiant senojo pasaulio pabaigą ir „laisvės, lygybės, brolybės“ epochos pradžią. Tiesą sakant, tai buvo ir to, kas vadinama „moderniu“ (plačiąja prasme „šiuolaikiniu“) pasauliu, pradžia.

„Šiuolaikinio“ pasaulio pradžią ženklina trys didžiosios revoliucijos, kurių padariniai iki šiol didžia dalimi lemia pasaulinę istoriją. Šios revoliucijos sukūrė globalų pasaulį, kurį iki šių dienų galima vadinti (aišku, plačiąja - politinių ir ekonominių idėjų dominavimo - prasme) Vakarų pasauliu. Tai XVIII a. pabaigoje įvykusios revoliucijos Prancūzijoje, Anglijos kolonijose Šiaurės Amerikoje ir pačioje Anglijoje vadinamoji „pramonės revoliucija“. Prancūzijos revoliucijoje pirmą kartą krikščioniškosios civilizacijos istorijoje buvo sukilta prieš patį istorinį šios civilizacijos pagrindą - krikščionybę. Biblija buvo numesta šalin, o jos vietą užėmė žmonių, anuomet vadintų „filosofais“, raštai, kuriais vadovaujantis buvo bandoma sukurti nuo religinių „prietarų“ išlaisvintą, „protu“ grindžiamą visuomenę. XIX ir XX amžiai „padovanos“ pasauliui daugybę tokių pasaulio ir žmonijos „tobulintojų“ raštų. Šiaurės Amerikos revoliucijoje Anglijos kolonijos išsikovojo nepriklausomybę, ir gimė šiuo metu galingiausia pasaulio šalis - JAV. Pramonės revoliucijos „pasaulio dirbtuve“ paverstoje Didžiojoje Britanijoje taip pat buvo svarstoma apie pasaulio ir žmonijos tobulinimą, tik, kitaip nei Prancūzijoje, čia buvo rašoma ne tiek apie „laisvę, lygybę, brolybę“, kiek apie geresnį pasaulį sukursiančią laisvosios rinkos „nematomą ranką“, stebuklingu būdu individo egoizmą paversiančią bendruoju (visuomeniniu) gėriu. Iš esmės tai buvo britiškoji Apšvietos versija šalia revoliucija apvainikuotos prancūziškosios, o komunizmo utopija buvo ne kas kita kaip reakcija į laisvosios rinkos utopiją. Savo kilme krikščioniškų, tačiau nuo krikščionybės dirbtinai atplėštų „laisvės, lygybės, brolybės“ idealų ir šiapusinį išganymą žadančių liberalizmo laisvosios rinkos „nematomos rankos“ bei su ja konkuruojančios marksistinės „komunizmo“ utopijų įkaitais XIX, o ypač XX a., tapo Europos, o dėl, ko gero, ilgalaikio politinio Vakarų dominavimo pasaulyje - ir visos planetos tautos.

Lietuvos valstybinė būtis išnyksta ir vėl iškyla istorijos tėkmėje veikiant trijose minėtose revoliucijose užgimusioms arba išlaisvintoms dvasinėms ir istorinėms jėgoms. 1794 m. sukilimo vadas Tadas Kosciuška buvo ir JAV nepriklausomybės karo didvyris, sukilimo vadas Lietuvoje Jokūbas Jasinskis buvo žinomas kaip simpatizuojantis prancūzų jakobinams, o paskutiniai du Abiejų Tautų Respublikos padalijimai, be viso kito, buvo nulemti ir kaimyninių monarchijų baimių dėl galimų revoliucinių nuotaikų Lenkijoje ir Lietuvoje plitimo.

Pirmasis pasaulinis karas negailestingai nutraukė epochą, amžininkų vadintą „Belle Epoque“ - „nuostabiąja epocha“, kai atrodė, jog laisvosios rinkos „nematomai rankai“ pavyko sukurti pasaulį, kuriame užkirstas kelias bent jau didiesiems karams ir kuriame tautos ne kariauja, o prekiauja. Vidurio ir Rytų Europoje ant buvusių imperijų griuvėsių žūtbūtinėje kovoje susikibo tautinė dvasia ir komunistinė utopija. Viena iš tautų, kuri iš Pirmojo pasaulinio karo sukeltos suirutės išėjo nešina valstybine būtimi, buvo antrojoje XIX a. pusėje pabudusi lietuvių tauta. Trečiasis ir ketvirtasis XX a. dešimtmečiai buvo liberalizmo krizės laikotarpis, kai į 1929 m. prasidėjusią Didžiąją depresiją JAV reagavo griežtai apribodama „nematomos rankos“ laisvę ir paskelbdama vadinamąjį „Naująjį kursą“. Tuo tarpu Vokietijoje įvyksta daug kančių milijonams žmonių vėliau atnešusi nacionalsocialistinė revoliucija, o Lietuvoje 1940 m. pasirodo Antano Maceinos knyga „Buržuazijos žlugimas“. Tais pačiais metais jau prasidėjusio Antrojo pasaulinio karo verpetuose žlunga nacionalinė Lietuvos valstybė, kurią pagal susitarimą su nacistine Vokietija okupuoja ir aneksuoja komunistinė SSRS.

Liberaliųjų „Vakarų“ ir komunistinių „Rytų“ priešprieša Šaltajame kare iš tikrųjų ženklino stulbinantį globalinį Vakarų ideologijų triumfą. Juk vakarietiškai komunistinei ideologijai dabar buvo pajungta ir milžiniška Kinija. Nors apie tai nepopuliaru kalbėti, Vakarų liberalių demokratijų ir komunistinės SSRS sąjunga Antrajame pasauliniame kare buvo nulemta ne vien geopolitinių sumetimų, bet ir to, kad reikėjo kovoti prieš „didesnį blogį“. Kitais žodžiais tariant, sąjunga buvo ir giliausia šio žodžio prasme vertybinė. Konkuruojančios globalias ambicijas puoselėjančios ir išlaisvinto proto vardu kalbančios Apšvietos versijos trumpam susivienijo prieš „svetimą“ - keistą „kraujo ir žemės“ mistika alsuojantį Vokietijoje išvešėjusį gaivalą. Jau minėtas A.Maceina, 1948 m. parašęs straipsnį „Liberalizmo kelias į bolševizmą“, gerai jautė šių idėjinių brolių giminystę. Todėl komunizmo pralaimėjimas šaltajame kare yra ne „Vakarų“ pergalė prieš „Rytus“ (tikrieji Rytai - pavyzdžiui, Rusijos stačiatikių bažnyčia, arba konfucionistinė tradicija Kinijoje, buvo nuožmiai persekiojami ir naikinami vakarietiškos komunistinės ideologijos), o dviejų vakarietiškų globalių pasaulio raidos vizijų kovos pabaiga. Kaip ir Pirmojo bei Antrojo pasaulinių karų sukelti geopolitiniai sukrėtimai, šaltojo karo pabaiga tapo lemtinga Lietuvos valstybingumui. 1989-1991 m. komunistinės SSRS agonijoje Lietuvos valstybė atgimė. Tačiau kokia valstybė?

„Ne už tokią Lietuvą kovojome“, - nepriklausomai nuo to, ką turi omenyje konkretus šiuos žodžius tariantis individas, pačiuose žodžiuose slypi gili prasmė. Juk vargu ar bus didelė klaida pasakyti, kad didžioji dalis tų, kurie daugiatūkstantinėse miniose dainavo Maironio eiles, stovėjo Baltijos kelyje ir Sausio 13-ąją gynė savo valstybę, buvo vedami būtent nacionalinės, tautinės valstybės idėjos. Maironio Lietuvos idėjos. Tiesa, žinoma, kad ir pats Maironis buvo nusivylęs daugeliu nepriklausomos Lietuvos tikrovės aspektų. Tačiau jam neteko stebėti vyksmo, kurį dauguma Sąjūdžio mitinguose dainavusių „Lietuva brangi“, ko gero, anuomet galėjo susapnuoti nebent košmare. Jeigu šio straipsnio autoriui kas nors tada būtų pasakęs, kad po dvidešimt trejų atkurtos Nepriklausomybės metų Lietuvoje gyvens mažiau nei trys milijonai žmonių, jis būtų nepatikėjęs ir pasipiktinęs tokiu pasityčiojimu iš šviesių laisvos Tėvynės ateities perspektyvų. Tačiau tai, kas tada galėjo prisisapnuoti nebent košmare, šiandien yra Lietuvos valstybės tikrovė. Ar ši niūri tikrovė gali būti nacionalinės valstybės tikrovė, valstybės, kuri yra tautos „namai“, valstybės, kurios piliečiai bendražmogiškas vertybes realizuoja kurdami savo nacionalinę kultūrą? Galbūt. 1864-1870 m. Paragvajus kariavo su Argentina, Brazilija ir Urugvajumi. Maža Pietų Amerikos šalis neteko daugiau nei pusės savo gyventojų. Bet nieko panašaus nevyko Lietuvoje. Visus Nepriklausomybės metus džiaugėmės taika, o demografiniai duomenys yra tokie, tarytum šalį būtų nusiaubęs nuožmus užkariautojas arba valstybė būtų išgyvenusi baisų pilietinį karą. Bet mūsų šalies politinis elitas ne kartą pareiškė, kad Lietuva dar niekada nėra buvusi tokia saugi, soti ir laiminga, kokia yra dabar, būdama ES ir NATO nare. Ar tik netenka pripažinti, kad turime reikalą su kažkokiu kitu valstybės tipu, o ne su nacionaline valstybe?

Lietuvos nacionalinės išsivadavimo kovos tragedija yra ta, kad buvo kovota už nacionalinę valstybę, kuri taip ir nebuvo sukurta. Susikūrė kitokia - ne nacionalinė - valstybė, kurios politinis elitas (ypač tai pasakytina apie vieną iš pagrindinių politinių partijų) ciniškai išnaudoja (manipuliuodamas jų patriotiniais jausmais) daugelio piliečių tikėjimą, kad jie gyvena nacionalinėje valstybėje. Šiandien nuostabą kelia tas naivumas, su kuriuo Atgimimo metu buvo rimtai kalbama apie „Švedijos modelį“. Nugalėtojai šaltajame kare (pirmiausia JAV ir Didžioji Britanija) „švedišką socializmą“ laikė beviltiška atgyvena. Išsivadavusioms iš komunizmo šalims buvo pasiūlytas, o kalbant atvirai - primestas - pažangiausias ekonominės minties žodis, įkūnytas vadinamojoje Čikagos mokykloje. Komunistinį socialinės inžinerijos eksperimentą išgyvenusi erdvė tapo kito - neoliberalaus - socialinės inžinerijos eksperimento poligonu.

Iš sovietinės imperijos griuvėsių pakilusi Lietuvos valstybė - kaip ir absoliuti dauguma dabartinio pasaulio valstybių - yra neoliberali valstybė, kurios paskirtis, skirtingai nuo nacionalinės valstybės, yra ne tautos gerovė ir nacionalinės kultūros puoselėjimas, o globalios neoliberalios tvarkos palaikymas savo sienų apibrėžtoje teritorijoje ir neoliberalizmo ideologijos diegimas į savo piliečių sąmonę. (Vienas iš akivaizdžiausių neoliberalios propagandos pavyzdžių yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto orakulų nuolatinis buvimas „nacionalinio transliuotojo“ eteryje.) Neoliberalizmas yra britiškosios Apšvietos versijos (jei komunizmo utopiją laikysime prancūzų „laisvės, lygybės, brolybės“ įgyvendinimu) radikalizavimas ir globalus įgyvendinimas. Neoliberalizmo idealas - neribota rinkos ekspansija laike ir erdvėje. Tai totalus pasaulio ir žmogaus būties - taip pat ir „vidinio“ žmogaus pasaulio, žmogaus „sielos“ - ištirpdymas absoliučiai išlaisvintuose rinkos santykiuose. (Dėl to neoliberalizmas kartais vadinamas „rinkos fundamentalizmu“.) Rinka ir jos laisvė yra neoliberalizmo sacrum, šventybė, o bet kokios būtybės arba reiškinio egzistavimas yra teisėtas tik tiek, kiek neprieštarauja tam sacrum. Tobulame neoliberalios (kaip ir marksistinės-komunistinės) utopijos išsipildyme religijos, tautos, valstybės turi apskritai išnykti, o pakeliui į šį tikslą - tapti vis labiau nereikšmingos. Viskas tampa preke, išnyksta skirtumas tarp rinkos ekonomikos ir rinkos visuomenės, o žmogaus asmenybės turtingumas tapatinamas su jo galimybėmis vartoti. Viskas turi būti perkama ir parduodama: žemė, tėvynė, pilietybė, žmogaus organai, tėvai, vaikai, sąžinė, įsitikinimai, tapatybė, žinios, svajonės, meilė, įsipareigojimai... Kodėl sovietmečiu homoseksualius asmenis persekioję komunistai neoliberalioje Lietuvos valstybėje tapo karštais jų „teisių“ gynėjais? Ogi pinigai dabar ateina ne iš Maskvos, o iš Briuselio. Jei jų srautas pradėtų tekėti iš Er Rijado, buvę ateistai-komunistai, ko gero, taptų tikratikiais musulmonais ir vėl pradėtų varžyti homoseksualių asmenų „teises“. Tačiau kol pinigai ateina iš Briuselio, reikia dalyvauti „projektuose“, imti pinigus iš ES „fondų“ ir rašyti mokslinius straipsnius apie tai, kad yra ne dvi, o kelios lytys, daug „šeimos modelių“ ir apskritai esama nepaprastai didelės „gyvenimo būdų“ įvairovės. Aišku, tarp visų tų kovotojų už „mažumų“ teises yra ir tokių, kurie dirba, taip sakant, „iš idėjos“, - kaip sovietmečiu buvo „idėjinių“ komunistų. Tačiau dauguma kaip ir sovietmečiu tėra tiesiog parsidavėliai. Ir tik nereikia įsižeisti! Parsidavėliškumas yra oficialiai neoliberalizmo skatinama laikysena. Juk ar netenka girdėti, kaip vadinamieji „ekonomikos ekspertai“ kalba apie tai, jog reikia nuolat siekti parduoti save „darbo rinkoje“.

Būdama neįgyvendinama, neoliberali utopija, kaip ir komunistinė utopija, bjauroja ir ardo žmonių gyvenimus bei žmonių santykius. Popiežius Pranciškus savo programiniame dokumente „Evangelii gaudium“ „nežabotą kapitalizmą“ - o tai ir yra po komunizmo žlugimo Lietuvą pavergęs neoliberalizmas - pavadino „tironija“. Neoliberali Lietuvos valstybė kaip ir (didesniu arba mažesniu mastu) kitos neoliberalios dabarties valstybės yra šios pasaulinės palūkininkų tironijos interesus aptarnaujantis instrumentas.

Su nacionalinės valstybės vėliava tariamai išsivadavusi lietuvių tauta jau dvidešimt trejus metus yra išnaudojama neoliberalios Lietuvos valstybės. Jos oligarchinė struktūra, vis labiau integruojama į neoimperinį ES kvazipolitinį darinį, kartu su kitomis neoliberalių dabarties valstybių oligarchinėmis struktūromis yra pajungta aptarnauti transnacionalinės finansinės oligarchijos ir to, ką Johnas Perkinsas savo knygoje „Ekonomikos smogiko išpažintis“ pavadino „korporatokratija“ (korporacijų valdžia), interesus. Neoliberalios valstybės egzistavimo tikslas ir prasmė - užtikrinti kapitalo (po Žemės rutulį palūkininkų varinėjamų pinigų srautų) ir biomasės (neoliberaliu žargonu ji vadinama „žmogiškaisiais ištekliais“) judėjimo „laisvę“. Kaip smarkiai skiriasi nacionalinės ir neoliberalios valstybės puoselėjamos laisvės sampratos, galima pailiustruoti populiaria Atgimimo laikotarpio daina „Laisvė“ (žodžiai - Justino Marcinkevičiaus). „Tai uždaryk mane, Tėvyne, savyje, kaip giesmę gerklėje mirtis uždaro“, - dainavo Eurika Masytė. Tai - nacionalinės valstybės, tokios, kokios siekė atgimusi tauta, puoselėjama laisvė. Dabartinė Lietuva yra visiškai kitokio tipo šalis nei ta, kurios buvo siekiama „Dainuojančios revoliucijos“ metu. „Tai pavaryk mane, Tėvyne, nuo savęs...“ - tokia yra neoliberalios Lietuvos valstybės puoselėjama laisvė, pasak buvusio ministro pirmininko, „laisvė emigruoti“.

Daugiau kaip dvidešimt metų po komunizmo žlugimo neoliberalizmas buvo Vakarų visam pasauliui tariamas žodis. Net Kinijos milžinas, nusimetęs vakarietišką komunizmo jungą, buvo priverstas paklusti neoliberaliam „Vašingtono konsensusui“ ir kaip kadaise laisvosios rinkos utopijos tėvynė Didžioji Britanija netrukus tapo „pasaulio dirbtuve“. Tačiau jau po 2001-ųjų rugsėjo 11-osios garsioji Franciso Fukujamos „istorijos pabaiga“, turėjusi reikšti ilgai truksiantį neoliberalizmo triumfą, pasidarė labai abejotina. Ukrainos krizė, dėl kurios konfliktuoja JAV, ES ir Rusijos neoliberalios oligarchijos, yra globalios neoliberalizmo krizės epizodas. Siūlomi vaistai šalies ekonomikai gydyti - drakoniškos neoliberalios „reformos“, kurių našta, suprantama, guls ne ant oligarchų, o ant paprastų piliečių pečių, - panašūs į gaisro gesinimą žibalu. Pasaulis greitai keičiasi. Ir gali būti, kad neoliberalizmas taps paskutiniu Vakarų žodžiu, kuriam buvo priverstas paklusti visas pasaulis. Jei taip, tuomet galime tapti ne tik epochos, užgimusios 1989-1991 m., pabaigos liudininkais. Gali būti, kad artėja pasaulio, prasidėjusio trimis didžiosiomis XVIII a. pabaigos revoliucijomis, - Vakarų dominuojamo pasaulio - saulėlydis. Kad ir kaip būtų, reikia atvirai pripažinti, kad mūsų istorinis ir geopolitinis kontekstas yra daugiau negu dramatiškas. Lietuvos valstybingumas išnyksta ir atgimsta globalių geopolitinių sukrėtimų laikotarpiais. Vargu ar Lietuvos saugumą šiandien įmanoma užtikrinti be NATO. Tačiau reikia nuolat prisiminti, kad Lietuva buvo iki atsirandant NATO ir ES. Ir ji bus po to, kai NATO ir ES nebeliks. Taip pat reikia turėti omenyje, kad būtent JAV, kurių kaip strateginės Lietuvos sąjungininkės užtikrinant mūsų šalies saugumą vaidmuo nekelia abejonių, yra globalios neoliberalios tvarkos architektės ir palaikytojos. O nutupdyti Zokniuose tuziną naikintuvų daug lengviau negu grąžinti Lietuvos demografinius rodiklius į 1991 metus. Pasaulis greitai keičiasi. Ir Lietuvos valstybei vėl tenka priimti tų pokyčių metamus iššūkius.



Paulius STONIS: „Nepriklausomybė ir pusinė meilė Tėvynei“


Prieš porą metų žiniasklaidoje buvo paviešinti gyventojų apklausos rezultatai, kurie bylojo, kad didžioji dalis Lietuvos piliečių esą mieliau rinktųsi ekonominę gerovę, o ne Nepriklausomybę. Šiandien Rusijai vis labiau demonstruojant savo imperines ambicijas, tokie apklausų rezultatai Lietuvai - niūri žinia.

Jei tikėsime šiomis apklausomis, tuomet visai įtikinamai skamba ir vis dažniau pasigirstantys teiginiai, kad, naujajai raudonajai armijai pasukus Lietuvos link, jos piliečiai ne tik nesigins, bet su puokštėmis rankose puls sveikinti „išvaduotojų“. Sunku paneigti, kad taip mąstančių Lietuvoje tikrai yra. Bet vargu ar jų dauguma. Lyg ir sveiku protu suvokiama, kad nė vienas, vadinantis save laisvu, negali atsisakyti Nepriklausomybės, mainydamas ją į riebesnį kąsnį. Kita vertus, viskas priklauso nuo to, kaip kas tą Nepriklausomybę suvokia.

Valstybės nepriklausomybė net taikos sąlygomis iš kiekvieno piliečio reikalauja kasdienės asmeninės aukos - nuoširdaus darbo kuriant savo valstybės ekonomiką ir kultūrą. Tad reikalingi dvasiškai tvirti ir ryžtingi žmonės, kurie visų pirma būtų sąžiningi patys sau ir visada gerai suvoktų, kad tik atkūrę Nepriklausomybę vėl atgavome galimybę būti tikrai laisvais asmenimis.

Deja, ugdytis tokį sąžiningumą sau vis dar kliudo kartojama graži pasaka, kad į kovą už Nepriklausomybę pakilo ir susivienijo VISA tauta. Linkstama pamiršti, kaip greitai atsiskleidė visai kita tikrovė, kai netikėtai tautą kovai sutelkusi vienybė kažkur išgaravo per 1992 m. pasaulį nustebinusius Seimo rinkimus. Tada pirmą kartą atvirai prasiveržė pražūtinga greitos gerovės ištroškusi dvasia. Dvasia, kurios vaikščiojančiais įsikūnijimais sovietmečiu buvo geriausiai „integruotis“ išmokę kolaborantai ir konformistai.

Niekam ne paslaptis, kad būtent šių žmonių rankose anuomet buvo tiek politinės, tiek ekonominės galios svertai. Jiems priklausė ir tie, kurie užsiėmė priespaudą kenčiančių tautiečių mulkinimu, sąmonės kontrole, sovietinės ideologijos sklaida. Galima nesunkiai nuspėti, ką tokiems reiškė Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas. Be abejonės, pirmiausia - grėsmę prarasti tai, kas už „pavyzdingą elgesį“ sovietmečiu buvo pelnyta: gerovę, valdžią ir galią. Todėl šie žmonės iš atsikuriančios Lietuvos laukė ir troško tik vieno - gausesnės materialinės gerovės ir išsaugoti sovietmečiu turėtą statusą.

Panašūs ilgalaikio gerovės afekto apimtų lietuvaičių balsai nuaidi ir šiandieninės tarptautinės įtampos sąlygomis. Vis pasigirsta keisti raginimai būti „santūresniems“ reaguojant į augančius Rusijos apetitus laisvų kaimyninių tautų atžvilgiu.

Suprantama, kad viską tik gerovės ir gausos matu vertinantis individas niekaip negalės suprasti, kam gi ta Nepriklausomybė. Vargu ar šitaip galvojantį žmogelį būtų galima pelnytai vadinti valstybės piliečiu. Jį derėtų įvardyti kitu vardu - tik muitinių postais nužymėtos teritorijos gyventoju. Jam ši teritorija nėra ir niekada nebus nei tėvynė, nei valstybė, o tik valdomų ir naudojamų resursų plantacija. Šis gyventojas turi vienintelį lūkestį - gausinti savo gerovę visomis, o ne tik leistinomis ir moraliai pateisinamomis priemonėmis. Jo ambicijas riboja tik trokštamų įgyti dalykų kaina.

Tokio mentaliteto gyventojas niekada netaps nė vienos valstybės patriotu ir nestos jos ginti. Mat piliečio patriotizmą, ištikimybę ir gebėjimą pasiaukoti savo valstybei gali įkvėpti vien asmeniškai išgyvenamas dvasinis ir moralinis ryšys su istoriškai susiklosčiusia ir valstybę kuriančia politine bendruomene - tauta.

Nepriklausomybę visada galima suvokti dvejopai. Jei manysime, kad tai tik atsiribojimas nuo tos pačios šalies piliečių ir bendrų valstybės reikalų, tai Lietuva ir liks „nepriklausoma“, nes čia niekas nepriklauso nuo jos piliečių. Kitas suvokimas: Nepriklausomybė yra būtina mūsų, tikrai dvasiškai brandžių asmenų ir laisvų piliečių, egzistavimo sąlyga.



Paulius KRUOPIS: „Sovietmetį liaupsina Lietuvos istorijos institutas“

Tuo metu, kai mūsų politikai ieško Kremliaus agentų, vertėtų atkreipti dėmesį į Lietuvos istorijos instituto parengtą monografiją „Epochas jungiantis nacionalizmas: tautos (de)konstravimas tarpukario, sovietmečio ir posovietmečio Lietuvoje“.

Visi monografijos istorikai nuoširdžiai apgailestauja, kad viešumoje vyrauja per didelis sovietmečio neigimas. Iš turinio matyti, kad nuspręsta grąžinti „istorinę tiesą“. Iš dešimties knygą sudarančių straipsnių Sovietų Sąjungos okupacijos metams aptarti parašyti net 5 tekstai. Tačiau Vasario 16-osios Lietuvai skirta tik viena publikacija, o štai XIX a. tautiniam atgimimui, kurio metu ir susiformavo lietuvių nacionalizmas, neskirti nė du puslapiai.

Naivu manyti, kad istorikai gilinosi į aiškius nacionalizmo reiškinius sovietmečiu ir jų poveikį šiandieninei lietuvio tapatybei. Rezistentų, Katalikų bažnyčios kovos bei Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veiklos analizės jie apskritai atsisakė, motyvuodami tuo, kad pastarieji jau yra plačiai išnagrinėti lietuviškoje istoriografijoje. Taip pat jų nedomina ir tokie tautiškumą legaliomis formomis gynę kultūros ir meno kūrėjai kaip filosofas Bronislovas Genzelis ar poetas Justinas Marcinkevičius, kurių nacionalinis požiūris pasireiškė santūresnėmis formomis. Įdomu, ar, be šių dviejų skirtingų patriotų grupių - rezistentų ir kultūrininkų, - apskritai dar būta nacionalizmo apraiškų ir tautiškumo rėmėjų okupacijos metais? Autoriai jų atranda ne vieną, mat knygoje „daugiau buvo domimasi istorinėmis situacijomis, kai tautinė ideologija patyrė konkurenciją ar susipynimą su kitomis ideologijomis“.

Išaiškėja konkreti pozicija - į nacionalizmą žvelgiama kaip į politinę ideologiją, kylančią iš valdžios.

Jeigu nacionalizmą priskiriame valdžios pozicijai, tuomet ir visus Lietuvos SSR nomenklatūros kadrus galima vadinti lietuviškojo nacionalizmo atstovais. Gilinantis į Viliaus Ivanausko tekstą paaiškėja, kad aukščiausi partiniai veikėjai kartu su rezistentais tapo „okupacijos aukomis“, panašiai kaip Chruščiovas 1956 m. XX Komunistų partijos suvažiavime irgi visus paskelbė „stalinizmo aukomis“. Savo ruožtu Vladas Sirutavičius gana moksliškai ir užslėptai plėtoja mintį, kad Antanas Sniečkus bei kompanija visuomet laviravo tarp Sovietų Sąjungos užmojų ir lietuvių tautos nepriklausomai nuo valdovo Maskvoje.

Šitoks konstruktyvistinis požiūris į „dirbtinį“ nacionalizmą leidžia iki šiol atvirai LKP CK šulams kartoti tą pačią seną frazę - „ir tada dirbome Lietuvai“. Knygos autorių pastangos komunistinių kolaborantų „nacionalizmą“ prilyginti Lietuvos Respublikos kūrėjų (J.Basanavičiaus, V.Kudirkos ir šalį gynusių patriotų - savanorių, rezistentų) nacionalizmui yra ne tik šiurkščiausias istorijos klastojimas, bet ir politinio bei moralinio cinizmo viršūnė.

Rimanto Zizo publikacijoje apie Antrąjį pasaulinį karą nebandoma plėtoti „lietuviai - žydšaudžių tauta“ linijos, bet atsiranda nauja, daug įdomesnė teorija, teigianti, kad lietuviai ypatingai pasidarbavo išnaudodami rusus, lenkus ir baltarusius nacistinės Vokietijos okupacijos metais. Įsimintiniausia yra prielaida, kad „sovietų karo belaisvių išnaudojimas buvo viena iš svarbiausių priežasčių, dėl ko Lietuvos ūkininkai buvo tremiami į Sibirą ir norint pritaikyti kitas sovietines represijas“. R.Zizas atvirai pateisina ar bent racionalizuoja šimtatūkstantinius lietuvių trėmimus. Ūkininkai buvo tremiami ne už tai, kad prisidėjo prie partizaninio karo ar tariamai buvo „buožės“, tačiau dėl to, kad galimai išgelbėjo rusų belaisvius nuo bado ir mirties. To nesugalvojo net sovietiniai tardytojai ir prokurorai.

Bandoma suformuoti vaizdą, kad lietuvių kaip tautos istorija - yra viena didelė kitų tautinių bendrijų išdavystė. Tokios sovietinės ir antitautinės bei antivalstybinės nuostatos sumaniai slepiamos tariamu vakarietiškumu bei europietiškumu, nes remiasi Vakaruose įsitvirtinusia melaginga ir amoralia istorijos koncepcija. Ignoruojamas akivaizdus faktas, kad Rytų Europos regionas išgyveno ne tik nacių, bet ir sovietų okupaciją. Juk tokia istorijos versija akivaizdžiai sutampa su Rusijos skleidžiamu praeities vertinimo šablonu, neigiančiu ar bent menkinančiu komunistinio totalitarinio režimo nusikaltimus. Drauge tokia eurorusiška istorijos samprata, akcentuojanti tik nacių kolaborantų padarytus nusikaltimus, nukreipia dėmesį nuo komunistų veiklos naikinančio poveikio okupuotai tautai.

Monografiją užbaigia Č.Laurinavičiaus ir V.Sirutavičiaus apibendrinantis straipsnis, kuris prilygsta tikrai lietuvių tautos istorijos juodinimo „klasikai“. Atsigręžiant į sovietų okupaciją, pradedama teigti, kad svarbiausias valstybės įrodymo faktas - Vasario 16-osios Nepriklausomybės Aktas - tėra paprasčiausias mitas. Autoriai tvirtina: „Jeigu žiūrėsime į problemą [valstybingumo] ne emociškai, o akademiškai, sovietinės Lietuvos valdžios pastangos nuneigti Vasario 16-osios minėjimą nebuvo be pagrindo. Istoriškai žiūrint Vasario 16-oji kaip Lietuvos Nepriklausomybės diena iš esmės taip pat tebuvo mitas“.

Toks teiginys pagrindžiamas moraliai nepateisinamu būdu - gruodžio 16-ąją (V.Kapsuko Lietuvos Tarybų Respublikos įkūrimo datą) ir Lietuvos liaudies socialistinę revoliuciją pastatant į vieną gretą su valstybingumą ir jo tęstinumą įtvirtinančiais dokumentais: Vasario 16-ąja, 1920 m. liepos 12 d. Maskvos sutartimi bei Moloto-Ribentropo pakto slaptaisiais protokolais. Sovietų pirštos mitinės datos sulyginamos su tikrų nepriklausomai valstybei leidusių atsirasti įvykių datomis šitaip skaitytojo galvoje sąmoningai keliant visišką sumaištį. Toks chaosas akivaizdžiai leidžia atsirasti abejonėms, ar Lietuvos valstybė apskritai egzistuoja, jei visi svarbiausi dokumentai yra mitiniai. Panašiu principu nuneigiama ir Kovo 11-oji: „mitu virtusi istorija tampa socialine realybe, tam tikru laiku ir tam tikroje vietoje turinti įtakos priimamiems sprendimams“.

***

Lietuvos mokslo taryba gausiai finansavo šį straipsnių rinkinį pagal Nacionalinės lituanistikos plėtros 2009-2015 m. programą. Tekstas tikrai neskatina gilintis į lituanistikos studijas, bet akivaizdžiai atbaido nuo tokių užmojų.

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ specialų leidinį
„Redakcinės kolegijos tribūna“


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
 
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • LEDO RITULYS: KHL rungtynėse antradienį Rygos „Dinamo“ (Latvija) komanda, kuriai atstovauja lietuvis Nerijus Ališauskas, svečiuose 4:3 įveikė Nižnekamsko „Neftechimik“ (Rusija) ekipą.
  • INVESTICIJA: Vokietijos vyriausybė atidėjo apie 3 mlrd. eurų dirbtinio intelekto tyrimams ir plėtrai, siekdama sumažinti Europos galiūnės atotrūkį inovacijų srityje nuo Amerikos ir Azijos, skelbia naujienų agentūra „Reuters“.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
darbas vadyb

Ar švietimo ministrė J.Petrauskienė nusipelnė interpeliacijos?

balsuoti rezultatai

Kaip vertinate savo finansinę padėtį?

balsuoti rezultatai
reklama
liu desertine 2
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

  +5   +8 C

   +3  +7 C

 

   +2  +7 C

  +8   +10 C

   +6  +9 C

 

   +5  +9 C

 6-11 m/s

 1-2 m/s

 

   1-2 m/s

 

USD - 1.1261 PLN - 4.2992
RUB - 76.1990 CHF - 1.1368
GBP - 0.8695 NOK - 9.5563
reklama
Sveikata Grožis
reklama
caritas indija