Kiek reikia slapčia prisidirbti, kad taip bijotum viešumo? Redakcijos archyvo nuotr.

Ar jums neatrodo, kad valdžiai ši vilkinama situacija itin patinka? Toks įdomus spektakliukas. Kad žiniasklaida pajustų, kas jų tikrasis PONAS. Velniop tas profesines savikontroles, savivaldas ir taip toliau. Velniop tarptautinius susitarimus, konvencijas, žodžio laisves. Rypaukite kaip Antikos tragikų aktorių choras. Rypaukite ir laukite. Gal susimylės. Išgelbės. Nusileis į sceną kaip deus ex machina. Ir Civilinio kodekso pataisas vetuos. O tada, kai vetuotas popieriukas bus grąžintas atgal, į parlamentą, galėsite vėl iš naujo baugintis, verkšlenti. Tai valdžios kerštingas revanšas. Už viešas kritikas. Ir išankstinė baimė sulaukti naujų paviešinimų.

O ko mums, žurnalistams, verkšlenti? Tegul mūsų politikos išminčiai, jei taip nori, patys prieš demokratinį pasaulį apsijuokia. Pademonstruoja savo archajiškus, žodžio laisvei nepritaikytus mentalitetus. Tegul apsijuokia Briuselyje, Strasbūre, Vašingtone ir t.t. Tose vietose, kurių labiausiai pribijo. Tegul pademonstruoja, kad Seimo net dviejų kadencijų Teisės ir teisėtvarkos komiteto nariai vienodai baidosi viešumo. Bet viešasis asmuo juk nėra ikiteisminis tyrimas. Kurio detales, šiuo gyvuoju atveju galvas, rankas ar kojas, reikėtų slėpti. Ir galima skelbti, tik leidus bylą tiriančiam prokurorui.

Kiek reikia slapčia prisidirbti ar ruoštis pridirbti, kad taip paniškai bijotum žiniasklaidos? Kad išknis, sužinos, paviešins. Bijoti viešumo taip, kaip dar nepagautas kriminalinis bijo prokuroro. Juk garbingas viešas asmuo niekuo nerizikuoja. Žiniasklaida gali paviešinti tik jo garbę. Tačiau kai Lietuvos garbingiesiems prokurorai įsega specialiųjų liudytojų statusus, argi tokie geidauja viešumo? Aišku, ne! Tad negi visas Seimas, net baisu pagalvoti, iš anksto jau ruošiasi specialiųjų liudytojų, korumpuotųjų ir t.t. statusams?! Nes tik taip būtų galima paaiškinti perteklinę viešumo baimę.

Demokratiški rinkimai ir žodžio laisvė yra vos ne paskutinės mūsų „demokratijoje“ užsilikusios vertybės. Bet ir jos gerokai aptrupintos. Valdžia vis labiau nuo piliečių užsibarikaduoja. Nudailintas, sau palankias informacijas teikia per viešuosius ryšininkus. Ministerijose algas gaunančius žurnalistus tarpininkus. Tad dar labiau sutramdžius žiniasklaidą, viešojoje erdvėje liks tik sacharinas. Ir visa valdžia migruos prieš piliečių nosis kaip velykiniai cukriniai avinėliai. Prancūzai, britai ar vokiečiai nuo tokio vaizdo pašiurptų. O mūsų įbaugintai, prislopintai visuomenei tokie vaizdai tiks? Jei pradės po teismus dėl kiekvienos kritikos tąsyti - irgi pripras? Per neva demokratiškus rinkimus demokratiškai rinksime cukrinius avinėlius. O koks skirtumas, ką rinkti? Jei visi bus vienodai dailūs.

Jei politikai taip paniškai bijo viešumo, tai kurių galų patys lenda į viešąją erdvę. Tampa viešais asmenimis. Kartais net su didžiulėmis pastangomis. Lietuvoje yra daugybė privačių Jonų, Petrų, Janinų, apie kuriuos žiniasklaida nė karto gyvenime neskelbė. Gyvena sau ir jokio žurnalisto nebijo. O valdžia bijo. Todėl nori pasigaminti kažkokį sulaužytą, nuolankiai pritūpusį žurnalistą. Dresuotą pudeliuką. Maždaug tokį. Ak, koks jūs, cukrinis avinėli, saldus. Šį saldumą ir aprašysiu.

Tik baikime maldauti, verkšlenti. Verkšlentojas išsiduoda, kad jis silpnesnis. O tarptautinė žurnalistų bendruomenė nėra silpna. Jei mūsiškiai politikos išminčiai Vakaruose apsijuoks, tegul apsijuokia. Nes ne mes, bet jie apsijuoks. Taps tokiais mažiukais, itin sumažintais Turkijos prezidentukais. Aiman, net nemokančiais turkiškai. Bet galės žmogaus teises bei laisves ginančioms organizacijoms paaiškinti, kad Lietuvos žurnalistai yra lietuviški kurdai. O žiniasklaida Lietuvoje - teroristinė organizacija. Tad pirmyn! Į naujas nesąmones. Kol aplenksime Šiaurės Korėją.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“